Šiandien pažiūrėjau paskutinį, 7 epizodą antro sezono Board with Life. Ir jis buvo tiesiog nuostabus. 4-tam epizode buvo pabaigoj toji žaidimo idilija. Šioje serijoje viskas panašiai, tik daug daugiau. Išsisprendžia draugų problemos, netgi blogiukai pavirsta maloniais vakarėlio dalyviais. Panašu, kad trečio sezono nesulauksim. Gaila. Bet buvo smagu 🙂 Tiesa, man dar liko pažiūrėt Bloopers video 😀
Kashgar (the name is longer, but whatever)
This game is available on Yucata for a long time, but it didn’t draw my attention after reading its rules. Until recently i’ve heard someone on internet praising it. So i’ve decided to give it a try. I have to admit that its mechanism is indeed unique (deck building 3 or more decks). But the gameplay is not exciting. It’s just boring and too prolonged. Although i’ve only played it on Yucata with two players and some of my opponents were living on Yucata and doing 10 or more turns per day, sessions of this game were still lasting for too long. First, its uniqueness (3 or more deck building and playing) just irritates. You constantly have to try to remember which card is where and with what card it has to play, you have to check all your decks to remember what you were trying to do with each. Of course, playing it live, on a sufficiently large table would allow to spread cards to be able to see them all. On Yucata you only see actions of two first cards in a deck and then you have to click on every other card, because it is hard to tell from the name itself. Of course, on Yucata this is like that to save the screen space, although it can be improved as you don’t really care for your opponent. Then the way of adding the cards to the decks. You deck is growing and you see the cards you need less and less often. There are ways to trim the decks, but then we face another annoying aspect of this game. Many cards are worth points at the end of the game. So if you remove them, you lose points. Yes, this is a search for balance between good cards, sacrificing these good cards to get more resources and complete better contracts. But it doesn’t feel rewarding. It’s just stale and very slow pacing. Feels more like a very painful and slow crawling. Only 6/10.
Yucata implementation: although the screen space is limited, but i think it is possible to spread the cards better, especially when you don’t care for your opponnents moves. Also the moves history window is always positioned in the middle for some reason and when playing on tablet the last move is hidden behind game management buttons. Although, as i’ve said it is not so important to see what you opponent did. 8/10.
Kashgar (pavadinimas ilgesnis, bet tiek to)
Šis žaidimas jau ilgą laiką yra Yucata sistemos sąraše, bet paskaičius taisykles jis kažkaip nesudomindavo. Bet neseniai internete išgirdau pagyrimus šiam žaidimui ir nusprendžiau pabandyt. Turiu pripažinti, kad žaidimo mechanika tikrai savotiška ir unikali (3 ar daugiau kaladžių sudarymas). Bet pati žaidimo eiga nežavinti. Jis tiesiog nuobodus ir ištęstas. Nors žaisdavau jį Yucatoj tik dviese ir kelis kartus pasitaikė priešininkai visą parą sėdintys puslapyje ir darantis dešimtis ėjimų per dieną, bet žaidimo partijos vis tiek užtrukdavo labai ilgai. Pirmiausiai, jo unikalumas (3 ar daugiau kaladžių derinimas ir valdymas) tiesiog nervina. Pastoviai turi peržiūrėti visas kalades ir prisiminti ką kurioje sugalvojęs, kokios kortos kaip turi sąveikaut su kitomis toje kaladėje-“karavane”. Aišku, gyvai žaidžiant kortos būtų išdėliojamos viena po kitos (jei stalas pakankamai didelis). Yucatoje gi pilnai matosi tik pirmų dviejų kortų veiksmai, o ant kitų tenka spausti, kad pamatyti, nes iš pavadinimų suprasti sunku. Aišku, kitaip apribotam ekrano plotyje ir nepadarytum. Nors vietos patobulinimams yra. Toliau pati mechanika kortų pridėjimo į kalades. Kaladės auga ir vis rečiau pamatai tau reikalingas kortas. Aišku, yra būdu jas apmažint. Bet čia išlenda dar vienas užknisantis dalykas. Dauguma kortų duoda taškus savaime. Tada jas išmetus prarandi taškus, kurie reikalingi pergalei pasiekti. Taip, tai savotiško balanso tarp turimų kortų, resursų gavimo ir kontraktų įvykdymo paieška. Galiausiai turi aukoti geras kortas, kad gauti daugiau resursų ir įvykdyt brangius kontraktus. Bet tai nesuteikia pasitenkinimo. Žaidime nėra nieko sukeliančio didesnes emocijas. Judi labai mažais žingsniais į priekį. Labiau panašu į lėtą ir kankinantį šliaužimą vietoje. Tik 6/10.
Yucata implementacija: nors ekrano vieta ir ribota, bet galima būtų sugalvoti geresnį būdą išdėstyti kortas, tuo labiau, kad ne labai domina, ką veikia priešininkas. Taip pat ėjimų istorijos langas kažkodėl visada stovi viduryje istorijos, o žaidžiant planšetėje paskutinį ėjimą užstoja žaidimo valdymo mygtukai. Nors kaip ir minėjau, ne taip svarbu matyti, ką veikia priešininkas. 8/10.
Žiūrint vieną iš paskutinių Dice Tower įrašų (Top 10 Most played games) panorėjau sudaryti ir savo sąrašiuką. Tik nežinau ar verta apjungti ar išskirti mano žaidimus internete ir gyvai. Aišku, žaidimų gyvai skaičius labai nepaveiktų statistikos, tuo labiau kad gyvai žaidimus ne visada fiksuoju, o žaidžiant “online” sistema tai daro už tave. Bet galiausiai nusprendžiau padaryt du sąrašus ir tuo pačiu palygint mastus 🙂
Taigi, mano žaidimų Yucatoje top’as pagal sužaistų partijų skaičių:
1 – Zooloretto the dice game (202)
2 – Rattus (123)
3 – Thunderstone (104)
4 – Firenze (95)
5 – Pompeii (53)
6 – Balloon Cup (48)
7/8 – Santiago de Cuba/Völuspá (47)
9 – The Palaces of Carrara (33)
10 – Cacao (30)
Zooloretto yra labai trumpas žaidimas, tuo labiau kad žaidžiu jį pagrinde dviese, todėl pavyko tiek partijų per 3 metus sužaist. Jis vis dar man patinka. Ko nepasakyčiau apie Rattus. Kadaise jį žaidžiau ir žaidžiau, bet paskutiniu metu pradeda pabosti tas neįtikėtinas atsitiktinumas, kuris verčia pralaimėti atrodytų dėkingose situacijose.. Thunderstone – nenuostabu, pats geriausias mano žaidimas. Firenze irgi labai geras. Pompeii kiek nustebino. Net nemaniau, kad tiek daug jo sužaidžiau. Cacao pateko į dešimtuką, o tai yra vienas iš naujesnių žaidimų, kurį pradėjau žaist gal prieš 5 mėnesius. Aišku, labai greitas, bet tuo pačiu ir labai traukiantis žaidimas.
[LT] Lygiai prieš metus paėmiau į savo rankas šio projekto valdymą (trumpųjų žinučių programa). Šiandien išleista 2.7.7 versija (aštuntoji nuo 2.7.0). Per metus nemažai klaidų ištaisyta, pridėta naujų funkcijų, pagerintas skirtingų platformų palaikymas ir pan. Išspręsta 100 kreipinių klaidų bazėje. Aišku, dar labai daug lieka padaryt. Nors dėmesys programai šiek tiek išaugo ir sulaukėm apie 10 žmonių pataisymų, bet vis dar trūksta stipraus Java programuotojo šio projekto priežiūrai. Praeitais metais norint padidint programos žinomumą/matomumą paleidau puslapį Wikipedijoj (juolab, kad serverinė dalis “Openfire” jau tokį turėjo nuo seno). Nors vis dar esu “nubas” programavime, bet per tą laiką išmokau kai ką ir iš Javos, ir kaip naudotis Eclipse programa bei pramokau GitHub ypatumus. Beveik pilnai galiu atlikti visą naujos versijos išleidimo procesą (išskyrus paruoštų instaliacijos paketų padėjimą į serverį). Taip pat nebloga patirtis norint sustyguot skirtingų komandos narių atliekamas užduotis, patirtis pateikiamų pataisymų testavime, forume pateikiamų klaidų pranešimų analizavime ir t.t. Įdomūs metai 🙂
[EN] Exactly one year ago i took the lead of this project into my hands (IM client). Today 2.7.7 version has been released (8th since the 2.7.0). A lot of issues have been fixed, new features added, various platforms’ compatibility improved during that year. 100 tickets resolved in the bug tracker. Of course, there is still very much left to do. Although the program gets a bit more attention and we have received patches from around 10 contributors, but a strong Java developer is still amiss for looking after this project. Last year, seeking to improve visibility/awareness of this project i’ve launched its page on Wikipedia (especially as its server part “Openfire” already had one for a while). Although, i’m still a noob in programming, but during that time i have learned a bit about Java, how to use Eclipse IDE and a few GitHub quirks. I can do a new version release almost single-handedly now (except for putting new installers onto the server). It was also a useful experience in managing tasks of a few team members, experience in testing submitted patches, analyzing bug reports in the forums, etc. Interesting year 🙂
Artėjant liepos mėnesį pasirodančiam Anniversay Update Microsoft išleido naują buildą (14328) testuotojams su pokyčiais apie kuriuos rašiau čia. Nors pirmiau apie skaitmeninį rašalą. Build keynote pristatymo metu parodyta rašalo panelė atkeliauja su šiuo buildu. Kadangi neturiu nei planšetės su Windows 10 nei rašiklio, negaliu išbandyt, bet štai yra video.
Kas labiausiai pastebima, tai pasikeitęs Start meniu. Aplikacijų sąrašui suteikiama daugiau vertikalios erdvės. Viršuje rodomi “Most used” aplikacijos, po to iki 3 “Recent” ir toliau eina “All apps” sąrašas. Settings, Power, File explorer ir vartotojo meniu pastumti į šoną ir rodomi kaip ikonos (minėjau, kad kai kuriems vartotojams tai gali sukelt trumpą šoką po atnaujinimo, na bet atrodo gal tvarkingiau nei prieš tai išmėtyti User ir Power nustatymai). Taip pat nuėjus į Settings > Personalization > Start > Choose which folder appear on Start galima pasirinkt papildomas ikonas, kurios bus rodomos Start meniu šone. Jos bus rodomos iškart ir nereikės dar išskleisti hamburgerio meniu, kad jas pasiekt.
Action Center ikona persikėlė tarp laikrodžio ir Show desktop (ar kitaip Peek) juostelės. Šiek tiek keista ten matyt dinamišką elementą, kurį dar gali paspaust. Iš kitos pusės, kadangi pranešimai Windows 10 aplinkoje vaidina svarbų vaidmenį, gal ir gerai, kad jiems suteikiama atskira vieta ir nėra viskas sumalta į Notification tray sąvartyną. Virš Action Center ikonos yra rodomas pranešimų skaičius. Tai galima išjungt paspaudus dešiniu ant ikonos, kaip ir aplikacijų ikonų (iš kur atėjo pranešimas) rodymą. Taip pat galima nustatyti tylaus veikimo laiką (“quiet hours”). Kai ateina naujas pranešimas, trumpam Action Center ikona pasiverčia į aplikacijos, iš kur atėjo pranešimas. Nustatymuose taip pat galima pakeisti Action Center rodomas greitas komandas, jų išdėstymą. Spaudžiant ant Wi-Fi greitos komandos dabar bus rodomas pasiekiamų tinklų sąrašas vietoj bevielio tinklo išjungimo-įjungimo (už tai balsavo daug testuotojų).
Kadangi daugiau filmų žiūrėt neplanuoju, pateikiu mano galutinį šių metų Kinopavasario topą 🙂
Saulėlydžio giesmė (Sunset Song) yra labai graži, poetiška juosta apie jaunos škotų merginos brendimą ir kelią per gyvenimą XX amžiaus pradžioje. Kelias nelengvas, įveikiant tėvo smurtą, stebint motinos ir kitų šeimos narių kančias ir patiriant savas. Filmas netrumpas, todėl viskas parodoma gana nuosekliai ir detaliai. Tarpais girdime (labai gražios škotiškos tarmės) poetiškus merginos/moters apmąstymus apie gyvenimą, apie pokyčius joje, apie Dievą, žemę. Nemažai filme gražių škotiškų dainų ir melodijų. Ir vėlgi, reikia turbūt būti škotu arba perskaityt knygą, pagal kurią pastatytas filmas, kad istorija griebtų už širdies, kaip tai atsitinka su piktais vertintojais IMDB duodančiais filmui 9 ar 10 balų ir peikiančius tuos, kas nesupranta kuo šis filmas toks vertingas. Taip, istorija gali graudint, bet ar dėl to filmas pasidaro geras? Ne, filmas tuo pačiu labai ištęstas. Iš merginos gyvenimo/vargų parodoma dažniausiai jos sėdėjimas prie lango ar ugnies. Klausimas kyla ar sunku buvo daugiau nufilmuot ūkiško gyvenimo ar tai sugadintų poetišką filmo stilių? Grįžusio iš karo vyro staigus sužvėrėjimas kartu ir įtikinamas ir ne. Įdomus bet ir savotiškai keistas pačio karo parodymas – kameros skrydis tarp purvo balų. Ar vėlgi duoklė meniškam stiliui ar nenoras baugint žiūrovo žiaurumais? Kam tada išvis tas gana netrumpas epizodas? Dar vienas ar keli epizodai tarnauja tik kaip statiškas fonas tuo metu skambančiai giesmei. Įtariu, kad tokį filmą parodžius apie Lietuvos istoriją ir surinkus gražių tautiškų dainų, efektas mūsų žiūrovui būtų stiprus, bet tiems patiems škotams gal įspūdžio nepadarytų. Taigi, bendrai įspūdis vidutiniškas. 7/10
Tiek to, leisiu Mustangėms (Mustang) reabilituoti turkišką kinematografiją mano akyse 🙂 Taip, filmas žiūroviškas, bet ne puikus, ne be matomų kinematografinių siūlų. Vaidinant vaikams ar paaugliams dažniau būna perspaustumas ir pernelyg didelis vaidinimo entuziazmas. Neapsieita ir be klišių kaip juokai apie užpakalio storį ir pan. (žiūri ir iki sekundės tikslumo atspėji, kada koks juokas bus pasakytas ar parodytas žiūrovo malonumui). Arba netikėtai iš vaiko lūpų sklindančiais pasakymais (arba vertimas blogas arba netikiu, kad vaikas galėtų taip argumentuot apie moralę, kai užsipuola skundikę). Bet filmas po mažu vis įveda rimtesnius ir sunkesnius siužeto etapus. Žiūrovo linksminimas epizodiškai išlieka, bet turbūt tik tam, kad visai juo nesugniuždyt. Netgi atsiranda intriga ir šioks toks veiksmo filmo adrenalinas su pabėgimais, gaudynėm, slėpynėm. O dėl to, kad tik jaunesnioji sesutė išsiskyrė iš visų, tai gal ir natūralu. Nes žiūrovui paprasčiau stebėt vieną pagrindinį herojų ir įsijaust į jo gyvenimą. Ji taip pat buvo pagrindinė istorijos pasakotoja ir už kadro. Bet nepasakyčiau, kad kitos merginos buvo visai panašios. Visos atrodo turėjo kažkokių ypatingų bruožų (kažkas labiau kovojo, kažkas buvo labiau apatiškas). Filmą žiūrėt įdomu, nors ir jauti, kad šiek tiek iš fantastikos srities ir kad galiausiai pabėgėlės būtų grąžintos atgal ir nieko tai nepakeistų. Svarstau, kad tamsesnis, žemiškesnis, realistiškesnis filmo siužetas būtų stipresnis, bet mažiau patrauklus platesnei publikai. Todėl gal ir gerai, kad jis toks kartu ir valiūkiškas ir rimtas. Kaip ir “Gimtinė” parodantis tradicijų ir šiuolaikiškumo priešpriešą, bet savaip. Gal patys turkai jį pamatę, pamatę save iš šalies susimąstys, ką daro su vaikais ir savim. Na ir mums, europiečiams, naudinga tai pamatyt. 8/10
“Adomo obuolius” esu matęs jau gal 3-4 kartus. Kaip tik pirmas kartas buvo Skalvijoj ir jau metai po jo debiuto KP. Šiandien pažiūrėjau Vyrai ir viščiukai (Mænd & høns). Nors paprastai į komedijas labai retai einu, nebent kažkas tokio provokacinio, absurdiško kaip tarkim “Rumba” ar “Triukšmo garsai”. Bet negalėjau praleist šio režisieriaus naujo darbo. Sutinku, kad aprašymas klaidinantis ir įdomu kaip jį reklamuos ateityje. Juoko salėj buvo, bet labiau pradžioj filmo per tuos didesnius juokinimus, bet kažkaip į galą jau pritilo žiūrovai. Aišku “Adomo obuoliai” irgi nebuvo toks, kad visą laik kvatotumeisi. Pamačiau tą patį stilių, kai juoktis verčia absoliutus situacijos absurdiškumas ir fantasmagoriškumas. Bet man antro dalyko šiame filme buvo per daug. Ir į galą filmas pavirto į kažkokį depresiją ir atstūmimą sukeliantį dalyką. Pagalvoji net, ir ką, taip viskas ir baigsis? Ir pasirodė, kad režisierius nežinojo kaip gi tą jo užsuktą istoriją gerai pabaigt. O gi čia dar ir komedija. Ir tada atsiranda ta labai saulėta happy endiška pabaiga. Taip taip, ten pasakoma gražių minčių, bet, kažkaip nesiklijuoja taip gerai, kaip norėtųsi. Turbūt panašiai jaučiausi pažiūrėjus “Fėją” po “Rumbos”. Panašu, tie patys aktoriai, panašūs juokinimo triukai, bet jau ne taip juokinga, kaip buvo pirmą kartą. Galima pradėt mintyse vartyt visokias alegorijas, kad gal taip norėta parodyt, kad ir be jokių fantastinių dalykų pilna gyvenime žmonių gyvenančių kaip gyvūnai ar kitaip gamtos subjaurotų, bet tada paskutinis filmo kadras lyg pasako, nieko čia tokio, svarbu tik gyvent, kaip nors, bilekaip.. Bendrai įspūdis silpnokas. 7/10