Michael Crichton – Prey

If book’s quality would be measured by extremely late reading and not being able to put book down and by reading it in 9 days (same size book would usually take me 4-6 weeks), then for sure, this is 10/10. Haven’t read much this year, but so far it a contender for best book. No surprise. Michael Crichton is recognized for his suspenseful thrillers and sci-fi novels. It’s weird that i have only read one of his books before, very very long time ago. I think it was Lost World from his Jurassic Park series. I’ve read it before i have even see any movie about dinosaurs with his adapted screenplays. A year or so ago i have watched Andromeda Strain movie based on his book. Remember seeing this in my childhood and being terrified. It’s an old movie, but very good. And then i saw he also did Westworld movie (long before it became TV series). So, i was looking what to read next the other day and decided to give a try his yet another bestseller. Prey doesn’t disappoint. Although it starts from a far and is not even close to sci-fi in the beginning. Yet, you quickly become attached to mundane daily routine of out of work dad tending to his family while mom is making money. Somehow it is very likable, with annoying kids, teenager tantrums, picking what food. Crichton is very good with internal monologues which somehow very seamlessly develop into dialogs. Haven’t seen such technique, where first one person says something, then main protagonist starts thinking in his mind, but by the end of his internal speech it looks like he is actually relaying everything to the other person and they respond. This makes book even more dynamic without unnecessary repeating of what character already thought of. Then of course tons of scientific information. And this time it is not just biology, genetics, but also nanotechnology and even computer programming. It’s truly fascinating how author manages to combine all of this and present in believable manner. Although, at times it does look like main hero just cannot not know something about distributed agent programming and analogues in real animal world, sometimes too quick to find solutions and so on. But not that much over the top to start cringe. Book starts like a fascinating puzzle, but by the middle of the book horror and thriller elements start to creep in and then you are afraid to read and afraid to put it back. By two thirds of the book i started to kind of figure out main mystery, but had two ideas. In the end it was combination of two. Which is kind of satisfying that you have guessed and still different. The end as usual (i hate myself for repeating this) is a bit weaker than the main book. It seemed that at the end enemy was not as terrifying and strong like in the middle. Although author still managed to inject a little twist and aha moment which is not that convoluted for most readers to grasp. So, in the end, it was a great experience with a slightly weaker but still satisfying ending. And now i will get some sleep, finally 🙂 9/10

Philip K. Dick – The Man in the High Castle

Heard a lot about this book and there were even a TV series based on this book almost 10 years ago. Have read something from this author many years ago and vaguely remember not being completely satisfied with his storytelling. This book is considered by many a masterpiece and it got some awards. I can agree that the idea is unique and fascinating. Alternative history, what would happen if. If Germany and Japan had won WWII and conquered USA and the rest of the world. As a backdrop of story it is a mind blowing premise. There is no exposition explaining everything. You slowly learn more and more with every page and chapter of this book as you follow story of a few characters. These people are very loosely related in the plot, some paths cross, some not. To make it even more fascinating, in this world exits a book written by some mysterious man, which depicts an alternate history (to the world in this book), when US and allies actually win the war. It is like opposite of the world we live in now, where allies won and people are wondering and writing about what the world would have been if Axis had won. The book is somewhat banned, but many and even Germans and Japanese are reading it. Learning more about this book and going further into plot some mystical undertones start to creep in little by little. Who actually wrote this book and what it is, why the world depicted in that book is so real? And.. there is no answer. The Man in the High Castle doesn’t provide one satisfying answer or conclusion or reveal. I see same sentiment in many reviews out where. The idea is brilliant, depicting of the world is great, but story and plot are not so much. Other than revealing some horrible Germany plans for world domination there is no grand finale, no mind blowing twist. Not that every book needs it. And i would be ok with no real end. But author makes effort to lead one of the characters to meet that person who wrote the alternate history book. And all of this just to learn that book wrote itself? With the help of some oracle (yet another book existing in this book, this is hard to write this review 🙂 ). And even then, reader can barely sense some sort of mystery behind all of this and the book abruptly ends. No wonder that first season of TV adaptation got so much praise and then everything went downhill with last two seasons. There was just no material or idea to work with further. Only buildup and no release. Overall, the book was fine, although i didn’t like most of the characters or cared about them, some plot lines were abandoned. Could have done with less of internal monologues. 6/10

Nancy Kress – Beggars in Spain

Second book i have tried from this author and so far i am loving her style and plots. This time unlike “An Alient Light” the story happens not on an alien planet with weird factions and culture, but it is not less interesting. Book starts actually in not so distant past for us now (but book was written in 1993, so it was a future for that time). On Earth, with currently existing geopolitical and economic landscape. But there are a few scientific breakthroughs at that time. Like very efficient and practically free source of energy that makes US as patent holder a very rich country and advancements in DNA modifications to create children with improved abilities. This is where it gets especially interesting as scientists find way to remove necessity for sleep. Which also brings improved health and reduces rate of aging. This creates a cast of people with lots of time to be active, improved IQ, healthy, essentially immortal. And then, similar like in the first book i have read, it all starts revolving around various social effects of such biological advancements. As expected, tensions arise both from envy and fear of such “freaks” among common people. Non sleeping are blamed to take jobs from regular people, conspiracy theories pop up constantly about them planning to take over the world. Some even get killed. This can be compared to actual events in human history when certain groups or races of people were being discriminated or isolated. Although in this case it is actually more advanced type of people who get such treatment. Nancy Kress managed to make me glued to the book with various events unfolding, with jumps 10-50 years to the future following same characters and watching how landscape changes, country evolves, conflict between sleeping and non-sleeping goes to the next level. As in the last book we learn about main characters emotions, internal tensions. It is not just dry recounting of events. But not too much as i sometimes found in the last book. Just enough to get attached to key figures, understand some of their feelings and motives. The most fascinating aspect in Beggars in Spain was the fact that self-isolated cast of Non-sleeping people managed to create even more advanced Super-human race among them and then they became kind of discriminated in their own community for being too weird and freaky. No matter how righteous a group of people might feel, they can always devolve into the same mentality that they were fighting against. Because people are people. The ending was a bit muted and i was expecting a more devastating outcome of the conflict between US government and Non-sleeping colony. Also at the end some events were happening a bit too quickly, like Super mutants finding a cure to their stutter and it is just gone on the next page after reading their troubled speech for a chapter. But that’s a problem with most books. It gets very interesting by the middle, but it is hard to get a very exciting ending. So it ends in a bit melancholic, and mildly optimistic vein. But nonetheless the book kept me captivated for the whole read. Even thinking what if we were really able to avoid sleep, how our lives would be then, with years of continuously being conscious, being able to work 12-24 hours a day. 8/10

Roger Zelazny – Lord of Light

As an experiment this review will be in English.

Lord of Light is an interesting concept for a sci-fi book. Hinduism religion and mythology mixed with sci-fi elements. Although most of the time it feels more like a fantasy book with glimpses of technology based background. Which is ok, but based on the description i was expecting to learn more about how that human colony from dying Earth was established and evolved into such society like it is portrayed in the book and maybe learn more things about technological aspect of their tools and weapons. It seemed though that these people themselves started to believe they are gods, after being revived in new bodies thousands of times and being worshiped by others as divine beings. So, the book reads like some mesh of religious and fantasy mythos about gods clashing with each other, using regular people and indigenous creatures. Real events are intertwined with excerpts from religious texts. There are not that many arguments presented about opposing ideas. Most “gods” want to keep people (which are descendants and kids of their own) in medieval age, arguing that they want to protect regular people from a too fast technological progress. Which might have some merit, but i don’t remember any strong argument from that faction. So, it felt more like a selfish idea to keep people dark minded for easier control and keep them worshiping their gods eternally. The idea of technology allowing people to move their conciseness to a new younger body over and over again is not new, but when it is mixed with a religion that supports reincarnation, this is a very interesting mix. Structure of the book is also non linear. It starts with events near the end, then goes back and most of the book depicts that period and at the end it meets with the timeline from the beginning of the book. Again, interesting idea, but wasn’t something i have enjoyed. First part was too short and confusing. And later i was all the time afraid they will never go back to these events or that i have missed something. It wasn’t bad and i can see what effect it should have, but it didn’t feel that good or really necessary. It is often done in movies, but movies are a shorter media and it is easier to keep everything in mind. All in all, i liked the idea and some of the aspects of this book, but story itself wasn’t that engaging, i didn’t feel attached to any of the characters. And there were too much of magic/fantasy aspect than sci-fi to my liking. Could see how this old book influenced modern books, movies and other media. 7/10

A. E. Van Vogt – The World of Null-A (Trilogy)

Alfred Van Vogt turi ypatingą vietą mano fantastikos mėgėjo širdyje. Tai yra vienas pirmųjų fantastų kurio knygas skaičiau būdamas paaugliu ir kurios paliko didžiulį įspūdį. The Isher Emprire, Voyages of Space Beagle, Empire of Atom. Nors ir tada kartais skaitymas buvo labai sunkus dėl labai sudėtingų vidinių herojaus monologų persipynusių su psichologija ir morale. Taigi, kritiškai rašyti apie šio kūrėjo knygas yra sunku. Tuo pačiu atsiranda abejonės. O tai gal aš ne pakankamai protingas viską suprasti ir įvertinti? Dar prieš pradedant šią trilogiją skaičiau Wikipedijoj apie Van Vogto gyvenimą ir mačiau kad tais laikais jis turėjo aršų kritiką, kuris tiesiai sakė, kad visa Null-A trilogija yra totalus šlamštas. Na, taip stipriai nesakyčiau ir gal tas kritikas turėjo asmeninių reikalų su rašytojų, bet iš dalies sutinku. Labai trūksta struktūros ir krypties. Knyga ir herojai nuolat blaškosi tarp skirtingų vietų, siužetų, motyvų ir kartais lengva pasimesti. Ypač kai prie knygos vėl prisėdi po pauzės. O ir tenka prisiversti vėl pasinerti į šią istoriją. Ką parodo ir kiek laiko teko skaityt. Pirmą knygą perskaičiau per nepilnas 2 savaites, antra dalis buvo įveikta per beveik 3, o štai antrai prireikė net 2 mėnesių. Ir nepamenu, kad šias knygas skaityčiau naktimis vietoj miego, kas dažnai man yra įdomumo rodiklis. Tuo pačiu galima pasakyti, kad antra ir trečia knyga atsirado matyt po pirmos sėkmės. Nes pirmoje pabaiga gana aiški ir su tam tikra intriga. Bet nebuvo kažkokių užuominų kad veiksmas tęsis. Aišku, nėra dvi kitos knygos visiškai nuo nulio (haha) išvestos ir prideda naujų detalių ir išveda visą istoriją į naują tarp-galaktinį, milijonų metų istorijos lygmenį. Bet, iš esmės tai naujos knygos yra apie tą patį, tik šiek tiek kitame kontekste. Kas savaime nebūtų tokia didelė problema (nors ir prisidėjo prie nuobodulio pabaiginėjant trilogiją). Didžiausia problema man buvo rašymo stilius, kurį aš taip pamėgau nuo vaikystės.

Read More

Ray Bradbury – The Martian Chronicles

Gal bus nepopuliari nuomonė, nes ši knyga yra tikriausiai laikoma mokslinės fantastikos klasika. Bet čia ne pirmas kartas kai pasaulio pripažintos knygos nesurezonuoja su manim kaip galbūt tikėjausi (kaip pvz. Selindžerio Rugiuose prie bedugnės pasirodė nuobodi, neaišku apie ką, kažkokio susireikšminusio paauglio sapalionės). Šį kartą nėra taip jau blogai. Kaip dažnai būna, knygą skaitau be problemų ir nėra taip, kad norėčiau mesti, bet viduje jauti augantį nepasitenkinimą.

Taigi, pirmą pasirodė keista knygos struktÅ«ra. Kas tapo aiÅ¡ku, kai knygą pradėjus pasiskaičiau daugiau internete ir pamačiau “fix-up” žodį. Taigi knyga gimė kaip atskiri ir mažiau susiję apsakymai, galbÅ«t spausdinti kokiame nors žurnale kas kelis mėnesius ir pan. Vėliau visą tai buvo surinkta į knygą-rinkinį. Nors stilius iÅ¡laikomas ir istorijos vaga irgi tęsiasi chronologiÅ¡kai. Bet tuo pačiu istorija Å¡okinėja prie visai atsitiktinių personažų, grįžta atgal ir pan. Vientisumo trÅ«kumas jaučiasi visos knygos skaitymo metu. Bet tai ne didelė problema.

GalbÅ«t, kadangi knyga paraÅ¡yta seniai, gal dėl to kad gal autorius dar ir poezija domėjosi ar tiesiog Å¡io autoriaus toks stilius, bet tekstas yra pernelyg prisodrintas poetiÅ¡kumo ir detalių. IÅ¡ pradžių galvoji, na gerai, čia gal apraÅ¡o detaliau aplinką, čia gal koks bÅ«das sustiprint įvykio efektą. Bet po to supranti, kad visa knyga yra taip paraÅ¡yta. Trumpai galima pabandyt apibÅ«dint taip “Jis žiÅ«rėjo į dangų lyg pamiršęs kas pats yra, kaip iÅ¡alkęs žmogus į duonos gabalėlį, lyg pernakt suÅ¡alusi gėlė į kylančią saulę, lyg alkanas Å¡uo į kaulą, lyg, kaip, kaip, kaip..”. Na čia aiÅ¡ku ne taip poetiÅ¡kai kaip knygoje, bet esmė panaÅ¡i. Ir tai ne vienas kitas toks sakinys skyriuje, bet vos ne kiekviena pastraipa. Su laiku pradeda labai įgrist, ypač kai yra koks nors įdomesnis posÅ«kis knygoje ar atomazga ir turi perlipt per šį kalną palyginimų, sinonimų ir alegorijų. Rimtai, jei tokius nukrypimus apkarpius, knyga gautųsi dvigubai, o gal ir trigubai trumpesnė.

Pati fabula įdomi. ApraÅ¡yti Marso gyvenimą pradedant marsiečiais, parodyt žmonių atvykimą ir kuo tai pasiverčia, ir galiausiai Žemės pabaigą neiÅ¡vengiamo branduolinio karo ugnyje. Knyga turi melancholiÅ¡ką prieskonį, kurį sustiprina aukščiau apraÅ¡ytas alegoriÅ¡kas ir poetiÅ¡kas stilius. Žmonija viską sunaikina, tyčia ar netyčia. Bet Marsas toliau egzistuoja, o jo kalnai tokie gražūs, mįslingi, žydri ir raudoni, tvyksantys kylančios saulės spinduliuose… C’mon! Kiek galima? Gal prie esmės pagaliau?! 🙂 7/10

Liu Cixin – The Three-Body Problem

PanaÅ¡iai kaip ir apie “Project Hail Mary” mačiau kelis komentarus internete, kad tai labai gera mokslinės fantastikos knyga (ir trilogija). Taigi perskaičiau pirmą dalį. Ä®spÅ«dis dvejopas. IÅ¡ vienos pusės knyga paraÅ¡yta gerai, rimtai, detaliai. IÅ¡ kitos pusės kažko trÅ«ksta, nelabai susieina man knygos istorijos į vieną visumą ir pabaiga silpnoka (gal iÅ¡kart buvo planuojama serija knygų). Knygos branduolys yra tikra fizikos problema apie dangaus kÅ«nų sąveiką, kuri galbÅ«t ir neturi sprendimo arba nėra resursų ir žinių jai iÅ¡spręst. Knygoje yra daug raÅ¡oma apie tikrus fizikos ir astrofizikos dalykus, dėsnius, reiÅ¡kinius. IÅ¡ Å¡ios pusės knyga stipri, nors gal nėra tiek daug mokslo ir jis ne taip prieinamai apraÅ¡ytas kaip aukščiau paminėtoje knygoje, bet kitą vertus ne taip tankiai apkraunami smegenys duomenim kaip tarkim “Seveneves”.

Knyga nustebina pradžioje, nes tikėsi iškart pasinert į mokslinės fantastikos siužetą, bet patenki į Kinijos netolimą praeitį, kultūrinės revoliucijos laikus ir skirtingų komunistinių frakcijų kovas. Gal kiek ir per daug šio laikotarpio pateikiama vien tam, kad sudaryti vieno ar kelių pagrindinių herojų personažus ir paaiškinti jų motyvus. Nors ir nebuvo tai nuobodu ar neįdomu, bet kiek netikėta. Beveik nieko nežinau apie šį Kinijos istorijos laikotarpį ir buvo keista skaityt kaip daug įvairių komunistinio jaunimo frakcijų (Red Guard) kovojo vieni su kitais dėl turbūt ne tokių reikšmingų ideologinių skirtumų (o gal daugiau dėl valdžios). Ir kaip buvo beveik sunaikinta visa aukštesnio išsilavinimo sistema, išvaikyti, nužudyti mokslininkai. Po šios įžangos prasideda įdomesnis siužetas, bet karts nuo karto sugrįžtama į praeitį atsiminimuose. Knygos tempas gana lėtas ir informacijos duodama trupinėliais, kas galbūt irgi šiek tiek sumažino vertinimą.

Aplamai istorija ir problema yra įdomi ir netikėta, savotiškai originali. Taip pat skaitydamas vieną skyrių labai vėlai vakare buvau ir šiek tiek įbaugintas nepaaiškinamo reiškinio aprašyto knygoje (labai neatskleidžiant, susiję su mistinių vaizdų regėjimu). Virtualios realybės panaudojimas davė papildomų įdomumo taškų knygai. Labiausiai patiko istorija su kompiuteriu sudarytu iš milijonų žmonių porų (1 ir 0). Bet pabaiga pasirodė silpnoka. Pagrindinės veikėjos supratimas ką padarė nelabai įtikino, nes visos knygos metu jautėsi kad jai būtų vis vien jei žmonija būtų sunaikinta. Kažkiek pritempta pabaigoje, kad ji gal pradėjo gailėtis. Žinau, kad yra dar 2 knygos, kur galbūt gaučiau daugiau atsakymų ir iš dalies norisi paskaityt. Iš kitos pusės, dar dvi tokio pat tempo ir stiliaus knygos gali įgristi. Taigi padarysiu kol kas pertrauką ir gal sugrįšiu vėliau. 7/10

Andy Weir – Project Hail Mary

Apie Å¡ią knygą teko nemažai girdėt gerų atsiliepimų ir Å¡iaip internete ir mano sekamam lietuviÅ¡kam knygų blog’e ir netgi iÅ¡ vieno Youtube veikėjo, kurio kanalą aÅ¡ žiÅ«riu. O kai sužinojau, kad autorius yra tas pats, kuris parašė “Martian” (kurios aÅ¡ neskaičiau, bet pagal ją pastatytas to pačio vardo filmas su Matt Damon yra vienas mėgstamiausių), Å¡i knyga greit Å¡oko į “must read” sąraÅ¡o viršų. Knygos žaismingas stilius iÅ¡kart priminė Marsietį. Nors ir raÅ¡oma apie galimą žmonijos pražūtį bet nestokojama optimizmo ir gero, saikingo ir neperspausto humoro. Deja, dažnai raÅ¡ytojai bando juokauti per daug, per daug kreiptis į skaitytoją. Čia gi riba neperžengiama. Pati knygos struktÅ«ra labai įdomi. Toks Å¡okinėjimas nuo esamo laiko, kai herojus bando atstatyt atminties gabaliukus ir kas vyksta ir keliavimas atgal prie netolimos praeities įvykių, kas pateikia daugiau informacijos apie esamą situaciją. Å is Å¡okinėjimas tarp skirtingų laikų visai nepabodo. Tuo labiau kad kas kart buvo pateikiama gana reikÅ¡minga informacija iÅ¡ praeities. Siužetas yra irgi gana unikalus. Nors apie Žemės mirtį rašė visi kas netingi. Bet čia sugalvotas gana įdomus variantas, sakyčiau natÅ«ralus reiÅ¡kinys, o ne atominis karas ar pikti ateiviai (ar visgi ateiviai?). Kažkiek tikėjausi, kad knyga liks be bÅ«dingo fantastikai protingų ateivių įvedimo, kad bus kažkas paprastesnio ir tuo pačiu unikalesnio. Bet tai ką pateikė Andy Weir visgi buvo labai įdomu, savotiÅ¡ka ir netgi miela. IÅ¡ mokslinės fantastikos pusės autorius pateikia labai daug ir fizikos ir chemijos ir astrofizikos informacijos. Teko netgi skaityt perspėjimų, kad antroje knygos pusėje gali kiek pabosti eksperimentai ir pan. Manau, kad visgi Å¡iuo atveju vėlgi raÅ¡ytojas viską padarė labai saikingai ir pakankamai suprantamai. Tikrai neplyÅ¡o galva nuo visų mokslinių dalykų kaip skaitant “Seveneves”. Nors, visai su fantastika ar panaÅ¡iais mokslais nesusipažinusiam skaitytojui gali bÅ«ti ir painu ar nuobodoka. Taigi, atrodo knyga labai gera ir be minusų (beje, daviau ir tėvui paskaityt, jam patiko). Yra dalykų, kurie ne tai kad nepatiko, bet buvo mažiau įtikinami man. Kalbos barjeras su ateiviu labai jau greitai buvo peržengtas. Tuo labiau, kad jo kalba buvo labiau paukščių čiulbėjimas. Tiktų labiau jei ilgiau bÅ«tų naudojamas savadarbis kompiuterinis vertėjas. Suprantu, kad galbÅ«t Å¡is pagreitinimas buvo tam, kad nestabdyt pernelyg veiksmo su vertimais ir leisti herojams lengviau bendrauti. Kitas mažiau įtikinamas dalykas buvo su tuo, kad pagrindinis veikėjas buvo bailys. Vėlgi, tai puikiai įsipina su visa amnezijos istorija, bet iki tos vietos knygoje herojus visiÅ¡kai nerodė jokių abejonių ar didesnės baimės požymių. Nesakau, kad tai visiÅ¡kai bÅ«tų neįmanoma jam taip sureaguoti tuo momentu, bet tuomet norėtųsi didesnio jo bÅ«do atskleidimo knygoje. Galiausiai, kaip jau įprasta skaitant intriguojančią ir įdomią knygą pradedu baimintis dėl pabaigos. Nes ją labai sunku iÅ¡laikyt tokia pat intriguojančia, lengva nusivažiuot, sukurt kažką labai kliÅ¡inio ar banalaus. Pabaiga yra gera, nors ir ne pati stipriausia. Bet man labiausiai joje įstrigo tai, kas net sukėlė didžiausią Å¡ypseną beskaitant visą Å¡ią knygą. Herojus grįžo prie savo Å¡aknų ir to ką mėgo dirbti labiausiai. Tik kiek kitoje aplinkoje. Andy Weir mokslinė fantastika yra labai gera. GalbÅ«t visgi perskaitysiu ir “Martian”, nors mačiau filmą daugybę kartų. Kadangi kitaip nei filme ten labiau fokusuojamasi į kasdienį jo gyvenimą Marse ir įvairių problemų sprendimą. O Å¡iai knygai duodu 9/10.

P.S. girdėjau, kad planuoja ir pagal Å¡ią knygą filmą statyt. Nors sunku įsivaizduoti kaip Å¡ią istoriją distiliuoti taip, kad visgi liktų įdomus siužetas ir iÅ¡liktų knygos dvasia. Bet gal kas ir gautųsi. Tik kitaip ne su “Martian” teks naudoti daugiau kompiuterinės grafikos. Na ir sunku bus sukurti įtraukiantį veiksmą ekrane apie mikroskopines bakterijas 🙂

Gerald Durrell – Golden Bats and Pink Pigeons

Paskutinį kartą skaičiau Durrellą prieÅ¡ beveik 4 metus, taigi atėjo laikas paimt dar vieną jo knygą. Šį kartą veiksmas dažnai sukasi apie Mauričio salą Indijos vandenyne ir kelias mažesnes salas. Unikali izoliuota flora ir fauna, kuri deja dėl žmogaus veiksmų (ir jų atvežtų svetimų gyvÅ«nų) nyksta. Durrell ir komanda bando gauti pakankamai įvairių egzempliorių sėkmingam veisimui zoologijos soduose. IÅ¡ esmės knygos stilius ir istorija labai panaÅ¡ios į kitas Å¡io autoriaus knygas. Gal vaikystėje skaityt buvo įdomiau, nes ne tiek daug knygų buvo ir nežinojai nieko apie tiek pasaulio vietų ar įvairius gyvius. Kažkiek gal iÅ¡blėso naujoviÅ¡kumas tokių knygų. Å ita pasirodė kiek silpnesnė už seniau skaitytas. PrieÅ¡ 4 metus skaityta “The Bafut Beagles” buvo žymiai įdomesnė. Gal dėl to kad vyko Afrikoje ir nemažai buvo pasakojama apie vietinių genčių papročius ir gyvenimus. Čia gi veiksmas dažnai vyksta labai mažoje izoliuotoje saloje, kur gaudo driežus ir gyvates. Apie auksinius Å¡ikÅ¡nosparnius ir rožinius balandžius palyginus ne tiek daug ir paraÅ¡yta. Vienas dalykas kuris buvo unikalus Å¡ioje knygoje tai parodytas povandeninis gyvenimas. IÅ¡ Å¡io autoriaus dar neteko berods tokio skaityt. Apie koralinių rifų gyvÅ«nijos stebėjimą, įvairias žuvis, moliuskus ir pan. Tai buvo įdomu ir nauja. Tai tiek trumpai apie Å¡ią knygą. Nes sunku kažką daugiau paraÅ¡yt, kadangi čia nėra įtempto siužeto, intrigos ir pan. Tiesiog žmonės keliauja per miÅ¡kus, stebi gamtą, gaudo gyvÅ«nus ir kartais apraÅ¡o kokį nors įdomesnį žmogų ar sutiktus mandagius žolės augintojus 🙂 7/10

Сергей Лукьяненко – Тринадцатый город

Kaip suprantu tai yra vienas iš pirmų Lukjanenko kūrinių. Ir tai jaučiasi. Apsakymas gana trumpas, veiksmas pernelyg greitai vystosi. Veikėjai labai greitai susidraugauja ar rodo neįtikinamas emocijas. Kas nepatiko, tai labai dažni veiksmo šuoliai iš vienos vietos į kitą, nuo vienų veikėjų prie kitų ir tai vyksta kartais vos ne kas antrą/trečią sakinį ir pradeda varginti, nes reikia vėl perjungt smegenis, suvokti apie ką eina kalbą. Taipogi truko šiek tiek daugiau istorijos apie pagrindinius herojus. Labai jau greitai jie įvedami į siužetą be paaiškinimų. Bet bendrai paėmus istorija yra įdomi ir net tokiame ankstyvame kūrinyje autorius jau sugeba prikaustyt dėmesį, sukurt įdomius herojus, jaučiasi jo stilius, kuris su laiku taps labiau profesionalesnis, detalesnis. O pati istorija gal nėra labai originali. Kažkokia planeta, kur gyvena žmonės po atominio karo. Dalis gyvena bokštuose-miestuose su labai didele kontrole, priverstine lygybe, išnaikintomis emocijomis vardan išgyvenimo. Yra dykumoje gyvenanti saujelė pasipriešinimo. Tai jau turbūt trečia mano šio rašytojo skaityta knyga kur pagrindiniai veikėjai vaikai ir paaugliai. Galbūt ši knyga buvo kažkiek orientuota į jaunesnę auditoriją ir gal todėl veiksmas joje labiau paprastesnis. Bet kartais yra ir gilesnių dalykų, žiauresnių scenų. Galbūt tai prideda daugiau dramatizmo istorijai, kai rodomi kovojantys ir žūstantys jaunuoliai (kaip ir mano prieš tai skaitytoje knygoje). Kaip sakiau, labai trumpa knyga, neprailgo, buvo įdomi, bet kažko visgi truko ir nelabai patiko, kad vaikis iš Žemės turėjo tokias galingas technologijas, vos ne supermenas. Pabaiga irgi labai jau neaiški, paliekanti daug klaustukų. 6/10