Clifford D. Simak – A Choice of Gods

Tai jau ketvirta mano skaityta šio autoriaus knyga. Galima pamanyt, kad tiek perskaičiau nes labai patinka jo stilius ir siužetai. Bet iš tikrųjų net sunku paaiškint. Kas kart pabaigus ar net dar skaitant apima kažkoks nepasitenkinimo jausmas. Ir vėl. Istorija įdomi. Staiga dingsta 99% visos žmonijos. Likusieji pradeda gyvent tūkstančius metų, visur likę ištikimi robotai nežinantys ką dabar veikti. Beje, robotų tema šiam autoriui panašiai labai artima kaip ir Azimovui. Bet viskas vėl pavirsta į filosofavimą, kažkokias sunkiai suprantamas telepatines, parapsichologines jėgas, o svarbiausi knygos įvykiai yra kažkas ko net herojai negali paaiškinti. Kažką pajutau, kažkas sušvietė galvoj ir štai. Panašiai buvo ir keliose kitose autoriaus knygose. Ir nors tos filosofinės mintys apie žmonijos pernelyg didelį pasikliovimą technologijomis, atitrūkimą nuo gamtos, paprasto gyvenimo, jos yra geros ir priverčia susimastyt, bet taip kaip tai yra pateikiama galiausiai pradeda labai įgrysti. Autorius dar kas antrą skyrelį rašė kaip vieno iš ilgai gyvenančių žmonių šimtus metų rašomo dienoraščio ištraukas. Kurias norėjosi kuo greičiau prabėgom perskaityt, kad grįžti prie kažko labiau apčiuopiamo. Kažkiek ir gėda, kad manyje taip šneka mano pragmatizmas ir skepticizmas, bet iš kitos pusės, tos geros ir išmintingos idėjos neturėtų būti skaitytojui brukamos tokiais kiekiais. Turi būti saikas, o geriausiai jei tos mintys savaime skaitytojui atsiras skaitant knygą. Na ir pernelyg jau daug šio misticizmo, nepaaiškinamo, antgamtinio ir visokių stebuklų. Nebuvo knyga visai nuobodi ir kartais pagaudavo “dar vienas skyrelis” maniją. Tiesa, gal šio atveju tai buvo tiesiog viltis “o gal kažkas visgi įdomesnio bus toliau”. Pabaiga irgi šio autoriaus stiliuje, tokia labai neaiški, su daug erdvės išvedžiojimui. Turbūt dar negreitai paimsiu kitą šio rašytojo knygą. 6/10

James Hadley Chase – An Ear to the Ground

Chase yra žinomas vardas (tiksliau pseudonimas). Nors ir rašė 40-80-tais. Prisimenu matęs knygas su šiuo vardu detektyvų sekcijose knygynuose jaunystėje. Kadangi dar nuo vaikystės mėgau Agatos Kristi kūrybą ir detektyvus kadaise pasiėmiau kelias jo knygas pabandymui, bet prisiruošiau vieną jų perskaityt tik beveik po 20 metų 🙂 Knyga išleista 68-tais, tai ir yra rodomas atitinkamas laikmetis, JAV, Majamis, turtuoliai, plėšikai, įspūdingo grožio moterys ir vyrai, intrigos, aistros, meilė ir apgaulė, išradingos plėšimo schemos, išmanūs detektyvai ir t.t. Kaip sako žmonės keliuose atsiliepimuose internete šioje knygoje yra mažai įprasto šiam rašytojui smurto. Iš tikrųjų jo visai ne daug ir jis dažnai būna už kadro. Taigi gal čia daugiau proto žaidimų. Skaitytojas supažindinamas ir su grupe plėšikų ir iš arčiau susipažįsta su kai kuriomis jų aukomis. Personažai knygoje yra gana spalvingi ir išskirtiniai arba savo fiziniais bruožais ar charakteriais. Bet visgi dažniau išvaizda. Čia jaučiasi šioks toks netikrumas. Pernelyg jau spalvingi veikėjai. Dauguma moterų yra įspūdingo grožio, dažnai paminint jų krutinės formas. Yra knygoje ir sekso scenų, bet autorius šioje vietoje apsiriboja labiau minimaliais aprašymais tokio veiksmo. Pačioje pradžioje knyga visai neįtraukė, bet maždaug nuo vidurio sudomino labiau. Bendrai paėmus nebuvo kažkokių labai jau įmantrių siužeto vingių, labai sudėtingų apiplėšimų ir pan. Kas nepatiko, tai kad apie įvykius neva pasakoja rašytojui kažkoks pijokas. Manau tas buvo nereikalinga ir gal tik pradžioje galima buvo tai parodyt. Vis tiek nuo jo monologo pereinama prie tikro veiksmo (kaip kine kažkieno kalba pakeičiama tikrų įvykių rodymu). Manau man labiau patiktų jei autorius tiesiog parašytų, kad jam apie šią istoriją papasakojo vienas žmogus ir t.t. Taigi, knyga nebuvo nuobodi. Skaitant galima buvo įsivaizduoti senas detektyvines kino dramas apie gangsterius arba panašaus stiliaus kompiuterinius žaidimus. Gal kada pabandysiu ir kitas Chase knygas. 7/10

Сергей Лукьяненко – Рыцари сорока островов

Taip sutapo, kad tai antra iš paskutinių perskaitytų knygų, kur ateiviai tyrinėja žmones, ieško jų silpnųjų vietų ar bando suteikti kažkokią prasmę žmonių nenuspėjamam elgesiui, suprasti jų jausmus, kad juos nugalėti. Ir kaip su “Alient Night” ši knyga apie jaunuosius keturiasdešimties salų riterius įtraukė žiauriai. Gerai, kad trumpa. Bet savaitę turėjau visai sugadintą miego režimą, nes “dar vienas skyrius” užsitęsdavo iki 1-2 nakties 🙂 Iš dalies tai ir gerai jau pažįstamas man ir mėgstamas Lukjanenko stilius (Daiveris, Juodraštis), o taip pat ir neįprastas, intriguojantis siužetas apie vaikus patekusius į keistą vietą ir priverstus kovoti su tokiais pat jaunuoliais. Savotiška Hunger Games versija, bet daugiau mistikos, nežinomybės. Labai mažai atskleidžiama apie tai kas juos čia atgabeno, ko iš jų nori. Tai intriguoja. O kartu ir šiurpina skaitant apie vaikus ir jaunuolius kovojančius, žudančius tokius pat kai jie. Yra knygoje ir retų šviesesnių momentų, bet vyrauja nežinomybės, prislėgtumo, beviltiškumo nuotaikos. Kaip visada su tokiu neįprastu ir labai intriguojančiu siužetu beskaitant pradedi jaudintis dėl pabaigos. Nes labai sunku turėti labai gerą pabaigą ir nepadaryt jos labai banalios. Nesakyčiau kad atomazga gavosi labai stipri. Kažkiek tai visgi nuspėjama ir pagal klišę. Netgi kažkiek susiskamba su Alien Light. Lukjanenko pačioje pabaigoje dar bando tai paversti kažkokia alegorija apie žmonijos nuolatinį skriaudimą vieni kitų. Gal ir gera mintis, tik gavosi kažkaip trumpai, sausokai ir paskubom. Knyga baigiasi gana netikėtai ir be labai jau patenkinančio finalo. Galbūt ji turėjo būti ilgesnė, daugiau parodyti vaikų gyvenimo ir turėt ilgesnį ir sudėtingesnį finalą. Bet kaip tokiam trumpam kūriniui ir turint labai gerą viduriuką galiu duoti 8/10.

Jules Verne – Dick Sand, A Captain at Fifteen

Nors bus sunku patikėti, bet atrodo esu skaitęs tik vieną Jules Verne knygą. Ir tai buvo gūdžioje vaikystėje. Tai buvo Kapitono Gateraso nuotykiai. Aišku žinau apie šio autoriaus kūrybą, mačiau pagal jo knygas pastatytus filmus, o vaikystėje vienas mylimiausių dalykų televizijoje buvo pagal jo knygą pastatytas daugia serijinis filmas Kapitono Granto Vaikai. Bet kadangi visa tai buvo seniai, neatsiminiau gerai šio rašytojo stiliaus. O jo rašyba yra gana “tanki”. Labai daug detalių apie viską kur vyksta veiksmas. Kadangi 15-mečio kapitono nuotykiuose pusę knygos veiksmas vyksta laive, tai tenka išgirsti aibes terminų, sužinoti apie visus laivo priežiūros ir valdymo ypatumus. Kai veiksmas persikelia ant sausumos vėlgi sužinai daug faktų apie florą ir fauną, apie ten gyvenančių žmonių papročius ir pan. Šis detalumas gali kiek varginti, bet savotiškai ir žavi. Autorius neapsiriboja tik šiais dalykais. Kadangi siužetas paliečia Afriką, Jules Vernas pasineria gyliai i šio žemyno istoriją, žymių Afrikos tyrinėtojų keliones, o taip pat ir tamsiąją šios vietos istoriją – prekyba juodaodžiais vergais. Jis apie tai pasakoja be jokių skrupulų, nepridengiant žiaurumų ir netausojant skaitytojo. Nors apie šį istorijos etapą esu skaitęs, bet nežinojau tokių detalių apie prekiautojų metodus, ilgas keliones per visą Afriką kai neišgyvendavo dauguma pagrobtų žmonių, kaip vietiniai genčių vadai prisidėdavo prie savo rasės žmonių naikinimo ir pavergimo. Iš tikrųjų žiaurus žmonijos istorijos puslapis. Pats knygos siužetas yra įdomus ir kažkiek netikėtas, nors įtariu autorius viską galėjo moksliškai pagrįsti pagal laivo trajektoriją, sroves, vėjus ir pan. Gal kažkiek truko tam tikrų įvykių išaiškinimo knygoje. Keistas jausmas apima, kai skaitytojas žino kas įvyko, bet herojai to atrodo niekada nesužinos. Taip pat gal kažkiek nuvylė istorijos blogųjų veikėjų pabaigos. Tikėjausi kažkokios labiau tenkinančios atomazgos. Nors mačiau ką autorius bandė padaryt ir kaip netikėtai suvesti kelis istorijos siūlus į vieną vietą, bet gavosi gal pernelyg jau sėkmingas sutapimas. Taigi, knyga neprailgo, detalių gausa labai nevargino, buvo ir linksmesnių dalykų ir įdomių papročių ir kultūros faktų, bei liūdnų Afrikos istorinių įvykių. Atomazga kiek silpnesnė gavosi, tai bendrai 7/10.

Nancy Kress – An Alien Light

Jau senokai neskaičiau kažko taip įtraukiančio. Negalėjau priverst kartais savęs eit miegot su klasikine “na dar vienas skyrius ir viskas” mantra. Jau pasižymėjau sau paskaityt kada nors kažką dar iš šios autorės kūrybos, ypač naujesnes knygas gavusias apdovanojimus. Daugiausiai dėmesį patraukė savotiškas siužetas, kai lyg ir gali nuspėti kas vyksta ir kokia buvo priešistorė, bet ir išlieka paslaptis. Susipina primityvi žmonių kultūra (bronzinis amžius gal) ir ateivių aukštosios technologijos. Įdomus palyginimas tarp šiek tiek lėtesnių, bet labai kolektyviškai gyvenančių ir evoliucionuojančių milijonus metų ateivių ir labai individualius, žiaurius žmones, žudančius vieni kitus, užtat žaibiškai progresuojančius savo neįprasto, į jokias ateivių hipotezes netelpančio proto dėka. Už fantastikos žanro kaukės yra analizė žmonijos padermės su visais jos bjauriais bruožais. Kita stipri knygos pusė – jos herojai. Su stipriais charakteriais, skirtingais ir tuo pačiu panašiais. Įdomu stebėti jų augimą ir transformacijas istorijos laike. Vienas silpnesnių dalykų, kurį kažkiek galima ir nuspėti – miglota pabaiga ir trupiniai žinių apie visą supantį pasaulį, kaip žmonės pateko į tokią padėtį, iš kur atsirado ateiviai ir pan. Šen bei ten numetami keli akmenukai faktų, kurie padeda kažkiek susidaryt bendrą paveikslą, bet konkretumo tikrai nėra. Kas nėra blogai. Kartais reikia palikti kai ką skaitytojui sukurt savo vaizduotėje. Kažkiek visgi gaila ir norisi sužinoti daugiau, bet ką padarysi. Bendrai knygos įspūdžio tai negadina. Kaip minusą galbūt galima paminėti bendrą gana pesimistinį, niūrų paveikslą. Nors yra knygoje ir šviesesnių momentų. Tačiau skaitant knygą tenka pamąstyt apie tai kokie mes visgi žmonės galim būti žiaurūs. Kažkiek dar erzino tai, kad dviejų konflikte dalyvaujančių miestų/genčių vardai yra labai panašūs. Vis tekdavo iš naujo perskaityt sakinį, įsiskaityt į pavadinimą ir mintyse sudėlioti “čia šitie, su tokiais bruožais, o su šituo pavadinimu tai anie, kurie aršesni”. Gal tai buvo vertimo problema. Knygoje taip pat yra gana atvirai rašoma apie vyrų ir moterų (ar tarp moterų) artimus santykius. Kas nėra blogai, bet kartais aprašomos jau visai pornografinės scenos atrodo keistokai ir ne vietoje bendrame knygos kontekste. Kalbant apie santykius. Knygoje yra nemažai jausmų ir vidinio konflikto pagrindinių herojų ir jų antrųjų pusių santykiuose ir į knygos pabaigą to pasidaro jau šiek tiek per daug. Lyg ne mokslinę fantastiką skaitytum, o meilės romaną. Nesakau, kad santykiams ne vieta tokio pobūdžio knygose, bet jau pradėjo šiek tiek varginti nesibaigiantys “myli-nemyli, įskaudino-neįskaudino” ir t.t. Taigi, norėjosi daugiau sužinot apie pasaulį ir ateivius, bet bendrai knygos mintis ir autorės stilius patiko. 8/10

Isaac Asimov – Fantastic Voyage

Kaip 1966 tai knygoje aprašyti įvykiai ir vietos atrodo įspūdingai. Nežinau kodėl, bet skaitant taip neatrodė. Gal dėl to kad jau matytas ne vienas filmas apie žmonių sumažinimą, netgi iki mikroskopinio dydžio. O gal dėl to, kad 66-tais dar ne taip gerai buvo žinoma žmogaus organizmo struktūra ir sudėtis norint aprašyti tai dar detaliau ir realistiškiau. Nesakau, kad tai buvo visai lėkšta ar neįtikinama. Tikiu, kad Azimovas nemažai studijavo šią temą rašant knygą. Tiesa, tai nebuvo visiškai jo kūrinys. Nes pirmiausiai tai buvo filmo scenarijus, kurį jis adaptavo knygai. Keisčiausia, kad jo knyga išėjo net anksčiau nei pasirodė pats filmas. Kadangi ši situacija sudomino, po knygos perskaitymo dar pažiūrėjau ir 66-tųjų filmą. Kai kurie dalykai yra labai panašiai aprašyti knygoje ir parodyti filme. Bet aišku filme nėra tiek detalių, visai nėra vidinių pagrindinio veikėjo minčių. Azimovas ištaisė kelias logines filmo scenarijaus klaidas bei sukūrė kiek įmantresnę “blogiuko” istoriją. Taip pat pridėjo daugiau bendravimo tarp povandeninio laivo keliaujančio žmogaus kūnu įgulos narių. Ir šioje vietoje gavosi kiek lėkštoka. Galvojau, kad tai atėjo iš filmo. Bet ten pagrindinis vyriškos lyties personažas labai mažai bendrauja su vienintele moterimi įguloje. Knygoje gi jis nepaliaujamai bando su ja flirtuot ir visaip klibint. Kas pradeda vargint jau po kelių puslapių. Bent jau moteris būna gana šalta, bet kažkaip labai jau greit pasiduoda jo kerams. Gal Azimovas turėjo mažai laiko adaptacijai ar buvo suvaržytas knygos dydžio ir neturėjo laiko labiau išvystyti personažų. Nors, kiek pamenu iš kitų skaitytų Azimovo knygų toks vyro ir moters bendravimo stereotipinis vaizdavimas yra jam būdingas. Kiti personažai irgi yra gana paviršutiniški. Pati kelionė arba net pasiruošimas jai (sumažinimas laivo iki mikrobo dydžio nėra toks jau paprastas procesas) yra pakankamai gerai aprašyti. Aišku, 1966 metų filmas  neturint pernelyg didelio biudžeto ir kompiuterinės grafikos šiais laikais neatrodo labai efektingai. Bet savotiškai žavingas su praktiniais efektais. Tačiau vėlgi pats siužetas atrodo pernelyg tiesmukas. Matosi, kad pagrindinė mintis buvo parodyti kelis žmogaus organus iš vidaus (kraujo sistema, širdis, plaučiai, ausis, smegenys), o jau po to buvo sugalvoti būdai priversti veikėjus ten nukeliaut. Atrodė šiek tiek dirbtinai ir pritempta. Taigi, knyga neprailgo, o ir filmą buvo įdomu pamatyt, organizmas iš vidaus aprašytas labai detaliai. Bet trūko detalumo ir gylio personažuose ir siužete. 6/10

Trumpai apie perskaitytas knygas [LT]

Po labai ilgo Dune knygų skaitymo nusprendžiau paįvairint gyvenimą trumpais kūriniais. Rašyti ilgas apžvalgas apie trumpus apsakymus nesinori, taigi trumpai apie 3 paskutinius skaitinius:

Н.В. Гоголь – Ревизор

Frazė “Suprantu kad Makedonietis herojus, bet kam gi kėdes laužyti” įstrigo man nuo mokyklos laikų, kai pirmą kartą skaitėm Revizorių. Nežinau kodėl. Įdomus palyginimas. Turbūt garsesnė yra “Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės”. Kažkaip visai atsitiktinai sugalvojau perskaityt vėl. O dar ir pažiūrėjau seną 50-ųjų ekranizaciją, o po to ir dar Mirusių sielų serialą. Revizorius yra pjesė, todėl tai yra praktiškai vien dialogais grįsta, kurie yra įdomūs, bet veiksmo ne tiek ir daug. Tai yra gryna nepridengta satyra. Gal kiek paprastoka ir tiesmukiška. Bet tais laikais gal ir buvo labai tinkama. Lyg ir juokiasi žiūrovas, bet dažnam pakuždens mintis, o ar čia ne apie mane? 7/10

Agatha Christie – The Under Dog

Vaikystėje daug skaičiau Agatos Kristi knygų, kurios patiko ir Rytų Ekspreso Nužudymas yra turbūt vis dar mėgstamiausias. Netgi ėjau žiūrėt neseniai išleistos eilinės ekranizacijos. Šis trumpas apsakymas yra gana silpnokas. Netgi pavadinimas viską išduoda, ir vienos knygos veikėjos intuicija sako ta pati. Taigi nėra kažko intriguojančio ar visiškai netikėto. Tas kuris atrodo negalėjo nužudyt yra žudikas ir taškas. Legendinis Puaro netgi neturi daug laiko “ekrane” pasirodyti visu puikumu. 6/10

John Varley – Press Enter

O va čia buvo netikėtumas. Ši knyga mano kompiuteryje gulėjo nuo 2003 metų ir nepamenu net kodėl ją pasiėmiau. Matyt tada bandžiau viską kas buvo iš kiberpanko žanro. O šis yra savotiškas, nes parašytas 1985-tais. Taigi technologijos dar ne tokios pažengusios (magnetinės juostos, dideli CRT vaizduokliai). Kažkiek primena Gibsono aprašomus laikus, bet čia viskas yra be fantastikos, arti žemės, paprasti kažkokio JAV miestelio gyventojai su paprastais gyvenimais, turintys problemų ar net sunkių lygų, visiškai nenupoliruoti, ne iš žurnalų viršelių nužengę herojai. O istorija šiek tiek ir mistiška ir detektyvinė su gana šiurpiu kiber prieskoniu. Apsakymas labai trumpas ir skaitomas vienu įkvėpimu, neįmanoma atsitraukt. Herojai turi tiek mažai laiko pasirodyti, bet kažkaip labai greit prie jų prisiriši. Autorius šaunus. Pabaiga tik tokia be pabaigos ir galutinio paaiškinimo. Bet kadangi trumpas skaitalas netrukdo. 8/10

Frank Herbert – Children of Dune [LT]

(1) Frank Herbert – Dune

(2) Frank Herbert – Dune Messiah

Trečią Kuopos knygą skaičiau ilgiausiai. Tiksliau ilgiausiai neprisiverčiau pabaigt. Kaip jaučiau jau su antra knyga, kad entuziazmas skaityt blėsta. Ir pagrinde dėl tos pačios priežasties. Pernelyg didelio kiekio sunkiai suprantamų filosofinių, egzistencinių samprotavimų. Pradėjau nekęst skyrių pradžios, nes jie visada prasidėdavo su ištrauka iš kokios nors šventos knygos ar Muad Dibo kronikų. Tai buvo tiesiog žodžių rinkinys kurį perskaičius dažniausiai nieko galvoje nelikdavo. Ir aš galiu sutikt, kad gal čia vertimo problema ar aptariamos idėjos pernelyg aukšto lygio, bet norisi kartais tiesiog skaityt knygą, sekti herojų veiksmus, stebėti kraštovaizdį ir pan. Pirmoji knyga irgi turėjo nemažai tokio turinio, bet visgi įvykių seka ir herojai persverdavo. Na ir nematytas, neįprastas pasaulis ir naujoviška idėja super-žmogaus matančio tūkstančius galimų ateičių. Antroje knygoje kartelė buvo pakelta Polui tapus aklu bet gyvenant ir judant naudojantis ateities vizijomis. Trečioje knygoje visko yra dar daugiau, bet tai pereina labiau į fantazijos ar pasakų lygmenį. Kitų žmonių atmintis gyvenanti viduje, bet dar ir kalbanti ir valdanti žmogų. Čia jau biškį per daug. O pabaigoje visai Supermeno komikso verti įvykiai. Kas ketvirtoje knygoje? Žmonės kaip blusės šokinės nuo planetos ant planetos per kosmosą? 😀 Man rodos autoriui reikėjo sustot ties pirma, o gal sudėt daugumą minčių į antrą ir paskutinę knygą. Buvo aišku įdomių įvykių, intrigų, siužeto posūkių. Ar mintis apie tai kaip pati dorovingiausia tauta gali išsigimti, kai gyvenimas pasidaro pernelyg patogus, kai religija išstumia sąžinę, sveiką protą. Bet bendrai šios dalies skaitymas buvo gana slogus ir nuobodus. O labiausiai erzinantis dalykas buvo kai prasidėdavo žaidimai “aš viduje matau kaip bus, o bet tačiau aš matau tikriau, o bet tu tik galvoji kad matai kaip viskas turi būti, o aš matau dar geriau ir numatau visus tavo žingsnius, o bet tačiau tau tik atrodo kad tu viską numatai…”, ir galiausiai jau nesupranti kas ką žino, kur tikra tiesa ir t.t. Manau, kad skaitytojas turi būti laikomas už autoriaus peties ir pagauti tam tikras svarbias gijas, nujausti tam tikrus įvykius ir intencijas, o ne būti visiškai supainiotam ir pamestam mirti nuo melanžo perdozavimo 🙂 Kol kas, o tikriausiai ir visam, pabaigiu šios serijos skaitymą. Ir nematau kaip be pirmos knygos siužeto užbaigimo galima tikėtis daugiau filmų pagal šias knygas. Nebent scenaristams tektų labai gerai jas perdirbti išgryninant tik esminius dalykus. Bet vis tiek kažkaip reikėtų parodytų visus vidinius pergyvenimus, išprotėjimą. Kas nebus įdomu daugumai žiūrovų. 6/10

Frank Herbert – Dune Messiah [LT]

(1) Frank Herbert – Dune

Taigi, pagaliau po 4 mėnesių pabaigiau antrą knygą Kopos serijoje. Skaičiau Dune Messiah turbūt ilgiau nei pirmąją dalį, nors ši 3 kartus trumpesnė. Ir dabar nesu tikras kad su tokiu tempu spėsiu perskaityt visas šešias Kopos Kronikų knygas iki naujos ekranizacijos išleidimo spalį. Kaip ir minėjau pirmas dvi knygas skaičiau prieš eilę metų ir atsimenu, kad antroji patiko daug mažiau. Dabar perskaičius vėl galiu patvirtint, kad ji yra silpnesnė, bet ne viskas joje yra blogai.

Taigi po visų intrigų, išdavysčių, atradimų ir pergalių pirmoje dalyje pagrindiniai herojai tampa Arakio šeimininkais kartu su “frimenų” armija ir pradeda užkariauti kitas planetas ir civilizacijas, kartu pasiedami savo naujos religijos sėklas. Tai tas Polą seniai vizijose bauginantis džihadas, kurio taip ir nepavyko pilnai išvengti. Tačiau yra jėgos, kurios nenori su tuo taikytis. Taigi intrigų šioje trumpesnėje dalyje tikrai nėra mažiau nei pirmoje. Taip pat atsiranda visai egzotiški “tleilaksu” personažai su savo amatu prikelti mirusius ir keisti savo išvaizdą. Atsiranda seniai matyti veidai, bet visiškai neįprastoje formoje. O kartu galima pamatyti, kaip valdžia, pertekliniai turtai ir vadų pavertimas dievais iškreipia ir sugadina geriausius. Kai kurie laisvieji pamąsto, kad jie buvo daug laimingesni, kai gyveno asketiškai tremtyje dykumoje su vandens nepriteklium, negu dabar, kad Arakije yra fontanai ir upės, daugiau žalumos ir mažiau suvaržymo. Tai iškreipė frimenų gyvenimo filosofiją ir papročius. Galima sakyti visi nugalėtojai stato savo imperijas, kurios pasmerktos žlugti dėl tų pačių priežasčių kaip ir buvusios prieš tai: korupcijos, atsipalaidavimo, pertekliaus. Visi šie dalykai kaip ir sąmokslai, suaugę Polas ir jo sesuo ir jų problemos, yra įdomūs. O kartu ir filosofinis klausimas kas gi žmogų daro gyvu. Bet knygoje taip pat yra labai daug pasakojama apie vizijas. Pernelyg daug. Iš dalies tai yra suprantama, nes norima parodyt kaip sudėtinga Polui gyventi tokiame nuolatiniame galimų ateičių sraute. Bet tai kažkiek pradeda varginti ir atrodo kad autorius neturėjo kuo daugiau užpildyti knygos. Taigi, knyga bendrai palieka ne tokį blogą įspūdį, bet pabaigti buvo sunkoka dėl per didelio akcento į pergyvenimus. 7/10

Frank Herbert – Dune

Pirmas dvi knygas iš Kuopos serijos perskaičiau dar prieš 7 metus. Taip pat ir prieš skaitymą ir po to bent kelis kartus mačiau seną Lynch’o filmą ir abi TV mini serijas. Šį kartą artėjant naujai šio romano ekranizacijai nusprendžiau dar kartą perskaityt viską nuo pradžių (visas šešias knygas). Nors ir turiu trumpus užrašus kad antra knyga visai nepatiko ir turbūt dėl to nustojau skaityt visą seriją. Šį kart visgi pasiryžęs įveikti visas. Tuo labiau kad filmo pasirodymas pastumtas į 2021 metų spalį. Taigi laiko užtektinai.

Taigi pabaigiau pirmą ir pagrindinę, kultinę serijos knygą – Dune. Po visų filmų, serialų ir skaitymų praeityje daug kas liko atmintyje, taigi tai nebuvo atradimas iš naujo. Bet man tokie dalykai netrukdo mėgautis knygomis. Aišku, primiršęs buvau įvairias detales, taigi šiuos dalykus prikėliau mintyse. Knyga įdomi ir savotiška. Labiausiai man galbūt išsiskiria savo vidinių monologų gausa. Lynch’as savo filme bandė tai atgamint, už ką jam pagarba. Nes žiūrovams tai neįprasta ir gal net neįdomu tiek klausytis veikėjų vidinių pokalbių, o ir labai sudėtinga tai įdomiai pateikti kino terpėje. Žiūrėsim kaip tai seksis naujam režisieriui. Tiesa, galbūt toks istorijos pateikimo būdas ir kažkiek vargina ir į galą pradeda pabost. Žinau, kad antroje knygoje tai labai apkarto ir atgrasino. Kažkiek prie to prisideda ir labai sunkiai apčiuopiamas pagrindinio veikėjo pranašysčių ir ateities vizijų pateikimas. Toks įspūdis kad skaitai apsvaigusio žmogaus svaičiojimus. Kai tai tęsiasi taip ilgai, pradeda vargint. O knyga ne trumpa. Bet tai nėra kritinis dalykas. Savo neįprasta stilistika ir pasauliu Kuopa vis tiek žavi ir pavergia. Labiausiai imponuoja savotišką stoicizmą ir minimalizmą propaguojanti Fremen genties žmonės, kurie visą gyvenimą pasišventę kovai su visom galimom negandom, savo kovos, gyvenimo, judėjimo būdo nušlifavimui iki idealiausio lygio, pasiryžę mirti dėl bendro genties tikslo, dėl savo idėjos-religijos sukurti rojų šioje smėlio užpustytoje planetoje. Patinka mišinys archajiškų tradicijų su kosminėmis kelionėmis, rytų kultūros įtaka. Ir aišku sunkiai išrišamos politinės intrigos ir machinacijos. Visi personažai yra įdomūs, unikalūs. Tiesa, kad ir kaip autorius bando aprašinėti herojų išvaizdą man jau visiems laikams mintyse įstrigo aktoriai iš Lynch’o filmo. Gurni Helleckas man yra tik atletiškas ir vikrus Patrickas Stewartas, o Paul aišku Kyle MacLachlan, nors ir buvo jis kiek per senas šiam vaidmeniui. Jessica, Chani ir kiti irgi mintyse piešiami iš šio filmo, nors ir matęs vėliau naujesnes TV serijas. Gal naujas filmas ką pakeis, nors kol kas taip neatrodo. Kaip sakiau, knyga kartais gali varginti sunkiai suprantamomis vizijomis, keistais dialogais, pernelyg mistiniais ritualais. Gal kartais atrodo per lėta ar per daug ištęsta, bet vis tiek bendras įspūdis išlieka geras ir tikrai sutinku, kad mokslinės fantastikos gerbėjams ši knyga yra tikrai verta dėmesio. 8/10