“Adomo obuolius” esu matęs jau gal 3-4 kartus. Kaip tik pirmas kartas buvo Skalvijoj ir jau metai po jo debiuto KP. Šiandien pažiūrėjau Vyrai ir viščiukai (Mænd & høns). Nors paprastai į komedijas labai retai einu, nebent kažkas tokio provokacinio, absurdiško kaip tarkim “Rumba” ar “Triukšmo garsai”. Bet negalėjau praleist šio režisieriaus naujo darbo. Sutinku, kad aprašymas klaidinantis ir įdomu kaip jį reklamuos ateityje. Juoko salėj buvo, bet labiau pradžioj filmo per tuos didesnius juokinimus, bet kažkaip į galą jau pritilo žiūrovai. Aišku “Adomo obuoliai” irgi nebuvo toks, kad visą laik kvatotumeisi. Pamačiau tą patį stilių, kai juoktis verčia absoliutus situacijos absurdiškumas ir fantasmagoriškumas. Bet man antro dalyko šiame filme buvo per daug. Ir į galą filmas pavirto į kažkokį depresiją ir atstūmimą sukeliantį dalyką. Pagalvoji net, ir ką, taip viskas ir baigsis? Ir pasirodė, kad režisierius nežinojo kaip gi tą jo užsuktą istoriją gerai pabaigt. O gi čia dar ir komedija. Ir tada atsiranda ta labai saulėta happy endiška pabaiga. Taip taip, ten pasakoma gražių minčių, bet, kažkaip nesiklijuoja taip gerai, kaip norėtųsi. Turbūt panašiai jaučiausi pažiūrėjus “Fėją” po “Rumbos”. Panašu, tie patys aktoriai, panašūs juokinimo triukai, bet jau ne taip juokinga, kaip buvo pirmą kartą. Galima pradėt mintyse vartyt visokias alegorijas, kad gal taip norėta parodyt, kad ir be jokių fantastinių dalykų pilna gyvenime žmonių gyvenančių kaip gyvūnai ar kitaip gamtos subjaurotų, bet tada paskutinis filmo kadras lyg pasako, nieko čia tokio, svarbu tik gyvent, kaip nors, bilekaip.. Bendrai įspūdis silpnokas. 7/10