Be tokio kino man Kinopavasaris būtų ne visai pavykęs, todėl ir bilietą specialiai ėmiau vos perskaičius kelis aprašymo sakinius 🙂 Gimdymas (Nacimiento) yra stebėjimo filmas. Kai smegenys atsijungia, kai nereikia gilintis į įmantrius siužeto vingius, klausytis dialogų (pradžioj net buvo kilusi mintis, o gal čia išvis nebus kalbų, bet deja yra, nors labai labai ne daug), stebi neskubų atogrąžų gyventojų kasdienį gyvenimą, upę, mišką, kartu su jais užmiegi ir pasitinki naują dieną. O kulminacija, kuri suteikė filmui vardą yra irgi tokia rami, beveik begarsė. Man toks filmas padeda atpalaiduoti po eilės pamatytų filmų ir akis ir protą, tai gal labiau tiktų užbaigimui, bet dar bus keli filmai. Bet gal ir galima kažkiek priekaištų rasti. Tarkim tą nebylumą aš visai pateisinčiau, jei režisierius pasiryžtų visą filmą tokiu išlaikyt (na taip, būtų toks eksperimentas ir dar didesnis žaidimas su žiūrovo kantrybe), bet to neįvyksta ir tada kyla klausimas kodėl daugybėj vietų jokios kalbos nebūna. Kaimo gyventojai pavirsta tokiais Tibeto vienuoliais-mąstytojais ne žodžio nepratariančiais ir vis apie kažką mąstančiais. Muzika pirmą kartą į filmą įvedama įdomiai ir natūraliai, bet gal vėliau jos visai nereikėtų. Bet čia šiaip smulkmenos ir filmas man patiko, tik sunku jį lygint su daugiau “turinio” turinčiais filmais ir taip pat įvertint. 8/10 Nors bendram filmų sąraše gal ir bus žemiau prasčiau įvertintų.
P.S. IMDB netgi neturi net 5 balsų. Tikrai mažai žinomas dar pasaulyje filmas.