Kinopavasaris 2019 – Viskas arba nieko [LT]

Viskas arba nieko (Võta või jäta) yra geras filmas. Galbūt jame nėra kažkokios ypatingos dramatikos. Gal trūksta kažko tokio tikrai griebiančio už širdies arba kažkokios neįprastos filmavimo technikos, muzikos (išskyrus kelis momentus), stiprios moralės ar atomazgos ir t.t. Jis tiesiog geras. Istorija įdomi ir turbūt kasdieniška (galbūt net remiasi tikrais įvykiais), herojai įdomūs ir simpatiški. Nors man herojaus tėvai buvo labiausiai įtikinami. Visgi labiau patyrę aktoriai. Pagrindinis aktorius atrodo šiek tiek stokojantis aktorinių sugebėjimų, nors jam vis tiek gerai sekėsi pavaizduoti tokį nekalbų estų vaikinuką, dirbantį statybose Suomijoje, nuolat rūkantį, geriantį alų baruose ir turbūt nelabai matantį gyvenimo prasmę. Bet kažko visgi trūko šiek tiek. Jaunos motinos vaidmens atlikėja gerai rodė apatiją, bet kažko daugiau nelabai. Labai anemiškas vaidmuo. Gali būti, kad aktoriai puikiai vykdė režisierės nurodymus ir toks buvo noras pavaizduoti įprastūs, niekuo labai neišsiskiriančius žmones, gyvenimo rutiną. Filmavimui jokių priekaištų neturiu. Patiko įžanga ir filmo pabaiga su gera muzika ir įdomių kameros judėjimu. Tiesa, keista, kad filme naudojami seni mobilieji telefonai ir diskotekoje skambėjo labai seni hitai. Nors filmas praeitų metų ir niekur nebuvo užuominų, kad rodomi senesni laikai. Taigi, visai neblogas estų darbas apie tam tikrus motinystės ir tėvystės ypatumus, apie netikėtai užgriūvančią atsakomybę už kitą gyvybę, prisitaikymą ir augimą kartu, na ir apie galbūt ne visai logiškus įstatymus, kai biologijai teikiama pirmenybė, nors visai ne ji mus daro žmonėmis. 8/10

Alita: kovos – taip, bet ar angelas? [LT]

Treileriuose matėm daug Alitos akių, tokių didelių, plačių, jausmingų. Bet ar tikrai ji yra angelas? Filmo pradžia įdomi ir intriguojanti, bet aplamai jaučiasi kažkoks skubėjimas. Santykiai neišauga organiškai, bet parodomos kelios klišinės scenos ir turi suprasti, kad taip, čia tėvo ir vaiko istorija, čia draugystė, o čia meilė. Aš net netikrinau kokios trukmės filmas, bet panašu, kad scenaristai ir režisierius bijojo nespėti sutalpint visko, o ypatingai kovų, todėl viskas buvo daroma “checklist’o” pagrindu. Tuomet pati Alita. Neskaičiau/nemačiau originalios mangos/anime, bet ji visai neatrodė angeliška. Taip, kai kada parodomos stiprios emocijos, ašaros (kurios “veikia” – čia citata iš filmo), bet kai kuriais momentais ji sureaguoja pernelyg jau sausai ir stoiškai. Gerai, jei ji iškart ir visada tokia būtų, bet ne, kai kada ji mergaičiukė, kai kada jos veide nesuvirpa nei vienas nervas pamačius mirtį. Ekrane rodoma kažkokia priešpriešą ir todėl sunku tikrai įsijausti ir prijausti tokiai herojei. Ir tuo labiau sunku patikėti jos staigiais polinkiais pasiaukoti. Galima aišku viską nuversti tam, kad ji kiborge. Bet labai pažangi, su beveik žmogiškom smegenim, kvėpuojanti ir jaučianti. O be to filme ją bent kartą pavadiną žmogiškesnę už tikrus žmones. Bet vienoje scenoje ji verkia, kitoje su šypsena talžo snukius. Beje, apie snukius. Užuomina apie galimą antrą dalį yra galima sakyti visiškai neužmaskuota, nes filmas be normalios pabaigos. Gal todėl taip mažai pasakojama apie pasaulį. O to labai trūksta. Kas per karas, kurio tik pavadinimą tegirdim, kokios Marso kolonijos, Mėnulis, kas per miestai danguje. Ir kodėl mes net kartelį nepamatom kaip tas miestas atrodo?! Nėjau taip norima taupyti antrai daliai? Ar tiesiog nebus ko daugiau parodyti? Ir kodėl aplink tiek daug kiborgų? Tai dar vienas dalykas, kuris nervino žiūrint. Kartais galėjai suprasti, kad čia va tikrai kiborgas, nes beveik vien metalas, bet aplink yra visai žmogiškai atrodančių veikėjų ir galvoji ar čia tik plastikas atrodantis kaip kūnas ar tai žmogus su mechaninėm rankom. Ir jokio paaiškinimo kodėl jie tokie, iš kur viskas prasidėjo. Ar čia yra dogma, kad ateityje visi bus prifarširuoti implantais? Ir kam reikėjo konstruoti tokius valgančius ir verkančius kiborgus? Alitos CGI yra geras, ir didelės akys man netrukdė. Kiti veikėjai išskyrus daktarą (pripažintas aktorius) šiaip sau. Neįtikinama žmona-motina, blogiukai, vaikai, seselė beveik nieko nekalbanti. Kovos geros, ypač motorbolo trasoje. Bet ir jų atrodo ne tiek daug. Tikriausiai pagrindinė CGI puota bus antroje dalyje. Kurios galbūt nežiūrėsiu. Iškart po filmo paprastai būna šiek tiek geresnis įspūdis, bet ilgiau pagalvojus būna kritiškesnis požiūris, ypač girdint liaupses. Negaliu prisimint ne vienos scenos su “wow” momentu ar griebiančios už širdies. Tik 6/10.

Aš per senas naujiems Disnejaus Žvaigždžių Karams [LT]

Visada sakiau, kad nesu pernelyg didelis Star Wars fanas. Nors ne kartą mačiau visus filmus. Daugumą jų kino teatruose. Taip pat perskaičiau jau apie 40 SW visatos knygų. Tai gal visgi esu šioks toks fanas 🙂 The Force Awakens prieš kelis metus man labai patiko. Patiko ir nauji herojai. Nors ir sutinku, kad nauji filmai šiek tiek atkartoja seną istoriją, bet man tai netrukdė mėgautis. Rogue One sukėlė šaltesnius jausmus, nes tai buvo iš esmės karo filmas SW scenoje. Galbūt šis filmas buvo kažkiek per daug panašesnis į gyvenimą, niūresnis, galbūt jo herojai man nebuvo įdomūs. Tuomet galvojau, kad visgi reikia laukti normalių žvaigždžių karų po metu. Taigi pažiūrėjau Star Wars The Last Jedi gal 5 dienas po pasaulinės premjeros ir dar nespėjau perskaityt ir pamatyt atsiliepimų lavinos, kuri susiformavo savaitės bėgyje. O ką aš pagalvojau išeinant iš kino teatro, kad tai gali būti paskutinis mano žiūrėtas SW filmas. Nors ir nesakau kaip daug kas, kad tai yra blogiausias visų laikų SW filmas, bet suprantu nusivylusių fanų sentimentus. Tai nebuvo toks filmas, kuriuo tikėjausi. Istorija vystėsi keistokai, pagrindinių herojų veiksmai ir motyvai dažnai atrodė neįtikinamai arba neįsipaišantis į SW istoriją. Vėliau žiūrint interviu su nauju režisieriumi išgirdau, kad jis norėjo padaryt “fun” filmą. Ir tai matėsi, kad jis labai stengėsi. SW aišku niekada nebuvo tamsus filmas, tai visada buvo pasaka kosmose, su baltais ir juodais riteriais, su kovinga princese ir pusiau garbingu kontrabandininku. Kaip sakiau, Rogue One buvo kiek tamsesnių spalvų (netiesiogine prasme) ir todėl neįsipaišė į bendrą SW paletę. Bet paskutiniam filme buvo tiesiog perspausta. Buvo bandoma juokint kas antrame žingsnyje. Nors filme buvo kelios geros frazės, bet visą kitą tiesiog versdavo susikrimst (“cringe”). Iš vieno herojaus tiesiog padarė klouną. Kuriam dar galiausiai už ausų pritempė meilės istoriją, kuri buvo lėkštoka, visai ne vietoje. Apskritai filmas yra pernelyg užtęstas ir iš jo laisvai galima išmest bent 30 minučių beverčių juokinimo scenų, tuščių nieko nepasakančių “mistiškų” scenų ir t.t. Man pasirodė, kad filmą bandoma priderint jaunesnei žiūrovų auditorijai, kadangi senų fanų gal jau ne tiek daug liko, reikia studijoms galvot apie ateitį. Todėl ir sakau, kad tikriausiai aš jau neįeinu į numatomą žiūrovų ratą. Paskaitant atsiliepimus galima rasti ir daugiau gerų argumentų apie įvairias siužeto spragas, nelogiškumus, apie prastai išvystytas senų herojų istorijas, apie pernelyg greitą galių išvystymą naujų herojų, apie prieš tai buvusios dalies (kito režisieriaus) galimų istorijos užuomazgų nukirtimą. Po šio filmo tiesiog neliko jokios intrigos. Ir noro žiūrėti tęsinį. Nenuvertinu filmo visiškai, buvo jame įdomių dalykų, puikių scenų, bet po jo pažiūrėjau kitomis akimis į Rogue One ir susimąsčiau ar tik ne niūresnis SW pasaulis man labiau prie širdies.. 7/10

Wonder Woman – kuo nuostabi ši moteris? [LT]

Filmą pamačiau dar beveik prieš dvi savaites, kai jau įvyko premjera, bet dar nepraėjo labai daug laiko nuo jos. Ir tik po to kasdien vis pamatydavau ir perskaitydavau apie naujus sumuštus rekordus, apie tai kaip šiltai jį priėmė žiūrovai, ypatingai žiūrovės. Vis dar pamatau karts nuo karto kokias nors susijusias naujienas. Iškarto parašyt apie filmą noras nekilo (tik įvertinau imdb ir tiek), bet to kai tiek apie jį girdi (ir iš pažįstamų), norisi ir man pasakyti, kas patiko, kas ne. Iškart pasakau, kad įvertinau tvirtu 8. Filmas “nenunešė galvos”, bet buvo įdomus ir geras.

Pažiūrėt filmą nusprendžiau dar prieš metus tik pamatęs pirmąjį treilerį. Kažkodėl būtent pats pirmasis sukėlė emocinį potraukį. Keli išleisti vėliau neturėjo tokio stipraus užkrato. Dar galbūt iki treilerio ar iškart po jo teko matyt kelis interviu su Gal Gadot (pagrindinės herojės vaidmens atlikėja). Aktorė yra charizmatiška ir mano manymu puikiai tinkanti vaidmeniui. Kadangi yra žydų kilmės, savo bruožuose turi kažką graikiško, viduržemiško, kas tinka, nes istorija susijusi su graikų mitologija. Taip pat ir savo atletišku stotu. Žinau, kad tam tikra dalis komiksų ir televizijos serialų fanų dalis nepriėmė šito, neva jos figūra pernelyg.. asketiška 🙂 Filme gi amazonės yra labiau žemiškos, artimesnės realybėj (jei jos tikrai egzistuotų). Tai užgrūdintos pratybų, kovų, stiprios, atletiškos karės. Ir tai veža. Tiesą pasakius, gaila, kad tikro amazonių veiksmo buvo taip mažai ir deja, bet nuojauta kužda, kad antroje dalyje tikriausiai to daugiau nepamatysim ir viskas nueis į “supermeniškas” kovas tarp super herojų ir super blogiukų. O tai yra, kas man nelabai patiko ir kodėl filmas yra tik geras, o ne puikus. Apskritai retokai žiūriu filmus pagal komiksus. Esu kine matęs pirmas dvi Iron Man dalis. Jis man patiko vėlgi dėl realistiškesnės istorijos. Nors ten rodomos technologijos ir pernelyg novatoriškos, bet tai visgi ne magija ar dieviškos galios. Nesu matęs X-menų, paskutinių Batman ar Superman filmų. Mačiau tik vieną Avengers filmą (gal pirmą) ir turbūt pačią pirmą Spiderman dalį. Nors ir nesakau, kad man šie filmai visai neįdomūs. Bet dažniausiai norą kažką pamatyt atmuša tai, kad nesekiau visos istorijos nuo pradžios. Su Wonder Woman gi buvo kitaip. Nors Diana ir pasirodė Spiderman vs Batman filme (nemačiau, bet girdėjau), bet tai buvo visiškai nauja, naujos herojės istorijos pradžia. Grįžtant prie man ne taip patikusios filmo dalies. Na, išskyrus kelis momentus ir paskutinį akordą tai visgi buvo įprasta ir man nepatraukli “mėtimosi uolų luitais” ir žaibais, apsikeičiant kandžiomis replikomis.. Be šito negalima buvo apsieiti, nes tai yra komiksų pagrindas. Ir taip režisierė ir scenaristai leido sau daug laisvės. Bet filme tai yra ir turiu vertint visumoje. Be to tos kovos nėra ypatingos. Palyginus su amazonių momentais tai tik eilinis “action” su spec efektais. Bet kitas filmo efektas, kuris verčia apie jį pagalvot ir kelias dienas po filmo ir suprasti apie ką šneka naujienose, tai emocinis užtaisas. Pirmame treileryje irgi buvo scena iš apkasų. Pasirodo ji visus labai veikia. Prisipažinsiu, mane irgi. Nors atrodo nieko ypatingo joje nėra. Kaip minėjau ir pati Gal Gadot yra charizmatiška (ir gyvenime) aktorė, todėl jos herojei prijauti ir smalsiai stebi jos istoriją. Nors vaidybos srityje visgi jai dar kažko trūksta (gal rimtesnių vaidmenų, o ne tik lenktynininko draugės). Ypatingai tai jaučiasi scenose su daug pompastikos. Gal iš dalies tai komiksų adaptacijos problema. Bet tarkim prieš kelis metus matyta Šarliz Teron “Fury Road” filme buvo 100 procentinė “bad ass” mergina, kuria tikėjai.

 

Arrival – filmas ne apie ateivius [LT]

Na, jame yra ateiviai, kurie yra gana neįprasti ir mistiški. BET. Tai tik pagrindas ir filmas galėtų būti apie tą patį ir be ateivių. Aišku, tada būtų turbūt mažesnis mastelis. Filmas primena kelis pastarųjų metų filmus savo pagrindine idėja (ypač vienas pasirodęs prieš metus). Bet neminėsiu jų teksto pradžioje, nes tai gali sugadinti visą filmą 😉 Apart pagrindinės idėjos filmas žiūrisi įdomiai. Gražus operatoriaus darbas (kamerą nusileidžianti nuo lubų), stiprus garsas ir muzika. Graži, užburianti aplinka, gamta. Aišku, pagalvojus rimčiau po filmo, daug kas filme pateikiama pernelyg paprastai. Daug kas perduodama grynai per emocinę prizmę. Nėra daugybės specialių efektų. Bet aš to ir tikėjausi einant į filmą iš kelių matytų atsiliepimų (nors ir stengiaus po pirmo teaser’io daugiau nieko nepamatyt ir nesužinot). Todėl tikrai nenusivyliau. Nors ir dabar matau sąsajas su keliais senesniais filmais, bet filmo metu to išrišt iki pat pabaigos nepavyko. Galvojau kad matau vieną, pasirodė šiek tiek kitą. Manau gerai išlaikyta intriga scenaristo ir režisieriaus. Na ir kažkas naujo, neklišinio filmuose apie ateivius, ne action filmas su daug sprogimų, kovom kosmose, bet gera įtempta šiek tiek mistinė drama su sci-fi elementais. 9/10. Read More

Kinopavasaris 2016 – Saulėlydžio giesmė [LT]

Saulėlydžio giesmė (Sunset Song) yra labai graži, poetiška juosta apie jaunos škotų merginos brendimą ir kelią per gyvenimą XX amžiaus pradžioje. Kelias nelengvas, įveikiant tėvo smurtą, stebint motinos ir kitų šeimos narių kančias ir patiriant savas. Filmas netrumpas, todėl viskas parodoma gana nuosekliai ir detaliai. Tarpais girdime (labai gražios škotiškos tarmės) poetiškus merginos/moters apmąstymus apie gyvenimą, apie pokyčius joje, apie Dievą, žemę. Nemažai filme gražių škotiškų dainų ir melodijų. Ir vėlgi, reikia turbūt būti škotu arba perskaityt knygą, pagal kurią pastatytas filmas, kad istorija griebtų už širdies, kaip tai atsitinka su piktais vertintojais IMDB duodančiais filmui 9 ar 10 balų ir peikiančius tuos, kas nesupranta kuo šis filmas toks vertingas. Taip, istorija gali graudint, bet ar dėl to filmas pasidaro geras? Ne, filmas tuo pačiu labai ištęstas. Iš merginos gyvenimo/vargų parodoma dažniausiai jos sėdėjimas prie lango ar ugnies. Klausimas kyla ar sunku buvo daugiau nufilmuot ūkiško gyvenimo ar tai sugadintų poetišką filmo stilių? Grįžusio iš karo vyro staigus sužvėrėjimas kartu ir įtikinamas ir ne. Įdomus bet ir savotiškai keistas pačio karo parodymas – kameros skrydis tarp purvo balų. Ar vėlgi duoklė meniškam stiliui ar nenoras baugint žiūrovo žiaurumais? Kam tada išvis tas gana netrumpas epizodas? Dar vienas ar keli epizodai tarnauja tik kaip statiškas fonas tuo metu skambančiai giesmei. Įtariu, kad tokį filmą parodžius apie Lietuvos istoriją ir surinkus gražių tautiškų dainų, efektas mūsų žiūrovui būtų stiprus, bet tiems patiems škotams gal įspūdžio nepadarytų. Taigi, bendrai įspūdis vidutiniškas. 7/10

Kinopavasaris 2016 – Mustangės [LT]

Tiek to, leisiu Mustangėms (Mustang) reabilituoti turkišką kinematografiją mano akyse 🙂 Taip, filmas žiūroviškas, bet ne puikus, ne be matomų kinematografinių siūlų. Vaidinant vaikams ar paaugliams dažniau būna perspaustumas ir pernelyg didelis vaidinimo entuziazmas. Neapsieita ir be klišių kaip juokai apie užpakalio storį ir pan. (žiūri ir iki sekundės tikslumo atspėji, kada koks juokas bus pasakytas ar parodytas žiūrovo malonumui). Arba netikėtai iš vaiko lūpų sklindančiais pasakymais (arba vertimas blogas arba netikiu, kad vaikas galėtų taip argumentuot apie moralę, kai užsipuola skundikę). Bet filmas po mažu vis įveda rimtesnius ir sunkesnius siužeto etapus. Žiūrovo linksminimas epizodiškai išlieka, bet turbūt tik tam, kad visai juo nesugniuždyt. Netgi atsiranda intriga ir šioks toks veiksmo filmo adrenalinas su pabėgimais, gaudynėm, slėpynėm.  O dėl to, kad tik jaunesnioji sesutė išsiskyrė iš visų, tai gal ir natūralu. Nes žiūrovui paprasčiau stebėt vieną pagrindinį herojų ir įsijaust į jo gyvenimą. Ji taip pat buvo pagrindinė istorijos pasakotoja ir už kadro. Bet nepasakyčiau, kad kitos merginos buvo visai panašios. Visos atrodo turėjo kažkokių ypatingų bruožų (kažkas labiau kovojo, kažkas buvo labiau apatiškas). Filmą žiūrėt įdomu, nors ir jauti, kad šiek tiek iš fantastikos srities ir kad galiausiai pabėgėlės būtų grąžintos atgal ir nieko tai nepakeistų. Svarstau, kad tamsesnis, žemiškesnis, realistiškesnis filmo siužetas būtų stipresnis, bet mažiau patrauklus platesnei publikai. Todėl gal ir gerai, kad jis toks kartu ir valiūkiškas ir rimtas. Kaip ir “Gimtinė” parodantis tradicijų ir šiuolaikiškumo priešpriešą, bet savaip. Gal patys turkai jį pamatę, pamatę save iš šalies susimąstys, ką daro su vaikais ir savim. Na ir mums, europiečiams, naudinga tai pamatyt. 8/10

Read More

Kinopavasaris 2016 – Vyrai ir viščiukai [LT]

“Adomo obuolius” esu matęs jau gal 3-4 kartus. Kaip tik pirmas kartas buvo Skalvijoj ir jau metai po jo debiuto KP. Šiandien pažiūrėjau Vyrai ir viščiukai (Mænd & høns). Nors paprastai į komedijas labai retai einu, nebent kažkas tokio provokacinio, absurdiško kaip tarkim “Rumba” ar “Triukšmo garsai”. Bet negalėjau praleist šio režisieriaus naujo darbo. Sutinku, kad aprašymas klaidinantis ir įdomu kaip jį reklamuos ateityje. Juoko salėj buvo, bet labiau pradžioj filmo per tuos didesnius juokinimus, bet kažkaip į galą jau pritilo žiūrovai. Aišku “Adomo obuoliai” irgi nebuvo toks, kad visą laik kvatotumeisi. Pamačiau tą patį stilių, kai juoktis verčia absoliutus situacijos absurdiškumas ir fantasmagoriškumas. Bet man antro dalyko šiame filme buvo per daug. Ir į galą filmas pavirto į kažkokį depresiją ir atstūmimą sukeliantį dalyką. Pagalvoji net, ir ką, taip viskas ir baigsis? Ir pasirodė, kad režisierius nežinojo kaip gi tą jo užsuktą istoriją gerai pabaigt. O gi čia dar ir komedija. Ir tada atsiranda ta labai saulėta happy endiška pabaiga. Taip taip, ten pasakoma gražių minčių, bet, kažkaip nesiklijuoja taip gerai, kaip norėtųsi. Turbūt panašiai jaučiausi pažiūrėjus “Fėją” po “Rumbos”. Panašu, tie patys aktoriai, panašūs juokinimo triukai, bet jau ne taip juokinga, kaip buvo pirmą kartą. Galima pradėt mintyse vartyt visokias alegorijas, kad gal taip norėta parodyt, kad ir be jokių fantastinių dalykų pilna gyvenime žmonių gyvenančių kaip gyvūnai ar kitaip gamtos subjaurotų, bet tada paskutinis filmo kadras lyg pasako, nieko čia tokio, svarbu tik gyvent, kaip nors, bilekaip.. Bendrai įspūdis silpnokas. 7/10

Kinopavasaris 2016 – Gimdymas [LT]

Be tokio kino man Kinopavasaris būtų ne visai pavykęs, todėl ir bilietą specialiai ėmiau vos perskaičius kelis aprašymo sakinius 🙂 Gimdymas (Nacimiento) yra stebėjimo filmas. Kai smegenys atsijungia, kai nereikia gilintis į įmantrius siužeto vingius, klausytis dialogų (pradžioj net buvo kilusi mintis, o gal čia išvis nebus kalbų, bet deja yra, nors labai labai ne daug), stebi neskubų atogrąžų gyventojų kasdienį gyvenimą, upę, mišką, kartu su jais užmiegi ir pasitinki naują dieną. O kulminacija, kuri suteikė filmui vardą yra irgi tokia rami, beveik begarsė. Man toks filmas padeda atpalaiduoti po eilės pamatytų filmų ir akis ir protą, tai gal labiau tiktų užbaigimui, bet dar bus keli filmai. Bet gal ir galima kažkiek priekaištų rasti. Tarkim tą nebylumą aš visai pateisinčiau, jei režisierius pasiryžtų visą filmą tokiu išlaikyt (na taip, būtų toks eksperimentas ir dar didesnis žaidimas su žiūrovo kantrybe), bet to neįvyksta ir tada kyla klausimas kodėl daugybėj vietų jokios kalbos nebūna. Kaimo gyventojai pavirsta tokiais Tibeto vienuoliais-mąstytojais ne žodžio nepratariančiais ir vis apie kažką mąstančiais. Muzika pirmą kartą į filmą įvedama įdomiai ir natūraliai, bet gal vėliau jos visai nereikėtų. Bet čia šiaip smulkmenos ir filmas man patiko, tik sunku jį lygint su daugiau “turinio” turinčiais filmais ir taip pat įvertint. 8/10 Nors bendram filmų sąraše gal ir bus žemiau prasčiau įvertintų.

P.S. IMDB netgi neturi net 5 balsų. Tikrai mažai žinomas dar pasaulyje filmas.