Windows 11 Just Had A Moment

The headline is silly, i know. Couldn’t help myself 🙂 So, i just recently learned that Microsoft decided to change its feature release method again. They had semi-annual feature releases for Windows 10 for a while, with fall releases having longer support time and usually being more reliability, performance and security focused. With the release of Windows 11 they said that they are switching to big updates once a year, because customers (or rather admins) are tired of too fast of a cadence. At my place we just ignored spring releases and only installed second release of the year anyway. But now they say customers want more rapid release of features. Are they polling the same customers or different crowds every time? 🙂

Read More

Сергей Лукьяненко – Тринадцатый город

Kaip suprantu tai yra vienas iš pirmų Lukjanenko kūrinių. Ir tai jaučiasi. Apsakymas gana trumpas, veiksmas pernelyg greitai vystosi. Veikėjai labai greitai susidraugauja ar rodo neįtikinamas emocijas. Kas nepatiko, tai labai dažni veiksmo šuoliai iš vienos vietos į kitą, nuo vienų veikėjų prie kitų ir tai vyksta kartais vos ne kas antrą/trečią sakinį ir pradeda varginti, nes reikia vėl perjungt smegenis, suvokti apie ką eina kalbą. Taipogi truko šiek tiek daugiau istorijos apie pagrindinius herojus. Labai jau greitai jie įvedami į siužetą be paaiškinimų. Bet bendrai paėmus istorija yra įdomi ir net tokiame ankstyvame kūrinyje autorius jau sugeba prikaustyt dėmesį, sukurt įdomius herojus, jaučiasi jo stilius, kuris su laiku taps labiau profesionalesnis, detalesnis. O pati istorija gal nėra labai originali. Kažkokia planeta, kur gyvena žmonės po atominio karo. Dalis gyvena bokštuose-miestuose su labai didele kontrole, priverstine lygybe, išnaikintomis emocijomis vardan išgyvenimo. Yra dykumoje gyvenanti saujelė pasipriešinimo. Tai jau turbūt trečia mano šio rašytojo skaityta knyga kur pagrindiniai veikėjai vaikai ir paaugliai. Galbūt ši knyga buvo kažkiek orientuota į jaunesnę auditoriją ir gal todėl veiksmas joje labiau paprastesnis. Bet kartais yra ir gilesnių dalykų, žiauresnių scenų. Galbūt tai prideda daugiau dramatizmo istorijai, kai rodomi kovojantys ir žūstantys jaunuoliai (kaip ir mano prieš tai skaitytoje knygoje). Kaip sakiau, labai trumpa knyga, neprailgo, buvo įdomi, bet kažko visgi truko ir nelabai patiko, kad vaikis iš Žemės turėjo tokias galingas technologijas, vos ne supermenas. Pabaiga irgi labai jau neaiški, paliekanti daug klaustukų. 6/10

Clifford D. Simak – A Choice of Gods

Tai jau ketvirta mano skaityta Å¡io autoriaus knyga. Galima pamanyt, kad tiek perskaičiau nes labai patinka jo stilius ir siužetai. Bet iÅ¡ tikrųjų net sunku paaiÅ¡kint. Kas kart pabaigus ar net dar skaitant apima kažkoks nepasitenkinimo jausmas. Ir vėl. Istorija įdomi. Staiga dingsta 99% visos žmonijos. Likusieji pradeda gyvent tÅ«kstančius metų, visur likę iÅ¡tikimi robotai nežinantys ką dabar veikti. Beje, robotų tema Å¡iam autoriui panaÅ¡iai labai artima kaip ir Azimovui. Bet viskas vėl pavirsta į filosofavimą, kažkokias sunkiai suprantamas telepatines, parapsichologines jėgas, o svarbiausi knygos įvykiai yra kažkas ko net herojai negali paaiÅ¡kinti. Kažką pajutau, kažkas suÅ¡vietė galvoj ir Å¡tai. PanaÅ¡iai buvo ir keliose kitose autoriaus knygose. Ir nors tos filosofinės mintys apie žmonijos pernelyg didelį pasikliovimą technologijomis, atitrÅ«kimą nuo gamtos, paprasto gyvenimo, jos yra geros ir priverčia susimastyt, bet taip kaip tai yra pateikiama galiausiai pradeda labai įgrysti. Autorius dar kas antrą skyrelį rašė kaip vieno iÅ¡ ilgai gyvenančių žmonių Å¡imtus metų raÅ¡omo dienoraščio iÅ¡traukas. Kurias norėjosi kuo greičiau prabėgom perskaityt, kad grįžti prie kažko labiau apčiuopiamo. Kažkiek ir gėda, kad manyje taip Å¡neka mano pragmatizmas ir skepticizmas, bet iÅ¡ kitos pusės, tos geros ir iÅ¡mintingos idėjos neturėtų bÅ«ti skaitytojui brukamos tokiais kiekiais. Turi bÅ«ti saikas, o geriausiai jei tos mintys savaime skaitytojui atsiras skaitant knygą. Na ir pernelyg jau daug Å¡io misticizmo, nepaaiÅ¡kinamo, antgamtinio ir visokių stebuklų. Nebuvo knyga visai nuobodi ir kartais pagaudavo “dar vienas skyrelis” manija. Tiesa, gal Å¡io atveju tai buvo tiesiog viltis “o gal kažkas visgi įdomesnio bus toliau”. Pabaiga irgi Å¡io autoriaus stiliuje, tokia labai neaiÅ¡ki, su daug erdvės iÅ¡vedžiojimui. TurbÅ«t dar negreitai paimsiu kitą Å¡io raÅ¡ytojo knygą. 6/10

James Hadley Chase – An Ear to the Ground

Chase yra žinomas vardas (tiksliau pseudonimas). Nors ir rašė 40-80-tais. Prisimenu matęs knygas su šiuo vardu detektyvų sekcijose knygynuose jaunystėje. Kadangi dar nuo vaikystės mėgau Agatos Kristi kūrybą ir detektyvus kadaise pasiėmiau kelias jo knygas pabandymui, bet prisiruošiau vieną jų perskaityt tik beveik po 20 metų 🙂 Knyga išleista 68-tais, tai ir yra rodomas atitinkamas laikmetis, JAV, Majamis, turtuoliai, plėšikai, įspūdingo grožio moterys ir vyrai, intrigos, aistros, meilė ir apgaulė, išradingos plėšimo schemos, išmanūs detektyvai ir t.t. Kaip sako žmonės keliuose atsiliepimuose internete šioje knygoje yra mažai įprasto šiam rašytojui smurto. Iš tikrųjų jo visai ne daug ir jis dažnai būna už kadro. Taigi gal čia daugiau proto žaidimų. Skaitytojas supažindinamas ir su grupe plėšikų ir iš arčiau susipažįsta su kai kuriomis jų aukomis. Personažai knygoje yra gana spalvingi ir išskirtiniai arba savo fiziniais bruožais ar charakteriais. Bet visgi dažniau išvaizda. Čia jaučiasi šioks toks netikrumas. Pernelyg jau spalvingi veikėjai. Dauguma moterų yra įspūdingo grožio, dažnai paminint jų krutinės formas. Yra knygoje ir sekso scenų, bet autorius šioje vietoje apsiriboja labiau minimaliais aprašymais tokio veiksmo. Pačioje pradžioje knyga visai neįtraukė, bet maždaug nuo vidurio sudomino labiau. Bendrai paėmus nebuvo kažkokių labai jau įmantrių siužeto vingių, labai sudėtingų apiplėšimų ir pan. Kas nepatiko, tai kad apie įvykius neva pasakoja rašytojui kažkoks pijokas. Manau tas buvo nereikalinga ir gal tik pradžioje galima buvo tai parodyt. Vis tiek nuo jo monologo pereinama prie tikro veiksmo (kaip kine kažkieno kalba pakeičiama tikrų įvykių rodymu). Manau man labiau patiktų jei autorius tiesiog parašytų, kad jam apie šią istoriją papasakojo vienas žmogus ir t.t. Taigi, knyga nebuvo nuobodi. Skaitant galima buvo įsivaizduoti senas detektyvines kino dramas apie gangsterius arba panašaus stiliaus kompiuterinius žaidimus. Gal kada pabandysiu ir kitas Chase knygas. 7/10

Сергей Лукьяненко – Рыцари сорока островов

Taip sutapo, kad tai antra iÅ¡ paskutinių perskaitytų knygų, kur ateiviai tyrinėja žmones, ieÅ¡ko jų silpnųjų vietų ar bando suteikti kažkokią prasmę žmonių nenuspėjamam elgesiui, suprasti jų jausmus, kad juos nugalėti. Ir kaip su “Alient Night” Å¡i knyga apie jaunuosius keturiasdeÅ¡imties salų riterius įtraukė žiauriai. Gerai, kad trumpa. Bet savaitę turėjau visai sugadintą miego režimą, nes “dar vienas skyrius” užsitęsdavo iki 1-2 nakties 🙂 IÅ¡ dalies tai ir gerai jau pažįstamas man ir mėgstamas Lukjanenko stilius (Daiveris, JuodraÅ¡tis), o taip pat ir neįprastas, intriguojantis siužetas apie vaikus patekusius į keistą vietą ir priverstus kovoti su tokiais pat jaunuoliais. SavotiÅ¡ka Hunger Games versija, bet daugiau mistikos, nežinomybės. Labai mažai atskleidžiama apie tai kas juos čia atgabeno, ko iÅ¡ jų nori. Tai intriguoja. O kartu ir Å¡iurpina skaitant apie vaikus ir jaunuolius kovojančius, žudančius tokius pat kaip jie. Yra knygoje ir retų Å¡viesesnių momentų, bet vyrauja nežinomybės, prislėgtumo, beviltiÅ¡kumo nuotaikos. Kaip visada su tokiu neįprastu ir labai intriguojančiu siužetu beskaitant pradedi jaudintis dėl pabaigos. Nes labai sunku turėti labai gerą pabaigą ir nepadaryt jos labai banalios. Nesakyčiau kad atomazga gavosi labai stipri. Kažkiek tai visgi nuspėjama ir pagal klišę. Netgi kažkiek susiskamba su Alien Light. Lukjanenko pačioje pabaigoje dar bando tai paversti kažkokia alegorija apie žmonijos nuolatinį skriaudimą vieni kitų. Gal ir gera mintis, tik gavosi kažkaip trumpai, sausokai ir paskubom. Knyga baigiasi gana netikėtai ir be labai jau patenkinančio finalo. GalbÅ«t ji turėjo bÅ«ti ilgesnė, daugiau parodyti vaikų gyvenimo ir turėt ilgesnį ir sudėtingesnį finalą. Bet kaip tokiam trumpam kÅ«riniui ir turint labai gerą viduriuką galiu duoti 8/10.

Jules Verne – Dick Sand, A Captain at Fifteen

Nors bus sunku patikėti, bet atrodo esu skaitęs tik vieną Jules Verne knygą. Ir tai buvo gÅ«džioje vaikystėje. Tai buvo Kapitono Gateraso nuotykiai. AiÅ¡ku žinau apie Å¡io autoriaus kÅ«rybą, mačiau pagal jo knygas pastatytus filmus, o vaikystėje vienas mylimiausių dalykų televizijoje buvo pagal jo knygą pastatytas daugia serijinis filmas Kapitono Granto Vaikai. Bet kadangi visa tai buvo seniai, neatsiminiau gerai Å¡io raÅ¡ytojo stiliaus. O jo raÅ¡yba yra gana “tanki”. Labai daug detalių apie viską kur vyksta veiksmas. Kadangi 15-mečio kapitono nuotykiuose pusę knygos veiksmas vyksta laive, tai tenka iÅ¡girsti aibes terminų, sužinoti apie visus laivo priežiÅ«ros ir valdymo ypatumus. Kai veiksmas persikelia ant sausumos vėlgi sužinai daug faktų apie florą ir fauną, apie ten gyvenančių žmonių papročius ir pan. Å is detalumas gali kiek varginti, bet savotiÅ¡kai ir žavi. Autorius neapsiriboja tik Å¡iais dalykais. Kadangi siužetas paliečia Afriką, Jules Vernas pasineria gyliai i Å¡io žemyno istoriją, žymių Afrikos tyrinėtojų keliones, o taip pat ir tamsiąją Å¡ios vietos istoriją – prekyba juodaodžiais vergais. Jis apie tai pasakoja be jokių skrupulų, nepridengiant žiaurumų ir netausojant skaitytojo. Nors apie šį istorijos etapą esu skaitęs, bet nežinojau tokių detalių apie prekiautojų metodus, ilgas keliones per visą Afriką kai neiÅ¡gyvendavo dauguma pagrobtų žmonių, kaip vietiniai genčių vadai prisidėdavo prie savo rasės žmonių naikinimo ir pavergimo. IÅ¡ tikrųjų žiaurus žmonijos istorijos puslapis. Pats knygos siužetas yra įdomus ir kažkiek netikėtas, nors įtariu autorius viską galėjo moksliÅ¡kai pagrįsti pagal laivo trajektoriją, sroves, vėjus ir pan. Gal kažkiek truko tam tikrų įvykių iÅ¡aiÅ¡kinimo knygoje. Keistas jausmas apima, kai skaitytojas žino kas įvyko, bet herojai to atrodo niekada nesužinos. Taip pat gal kažkiek nuvylė istorijos blogųjų veikėjų pabaigos. Tikėjausi kažkokios labiau tenkinančios atomazgos. Nors mačiau ką autorius bandė padaryt ir kaip netikėtai suvesti kelis istorijos siÅ«lus į vieną vietą, bet gavosi gal pernelyg jau sėkmingas sutapimas. Taigi, knyga neprailgo, detalių gausa labai nevargino, buvo ir linksmesnių dalykų ir įdomių papročių ir kultÅ«ros faktų, bei liÅ«dnų Afrikos istorinių įvykių. Atomazga kiek silpnesnė gavosi, tai bendrai 7/10.

Blog annual stats (v2022)


2022 was another less active year. With especially long hiatus from posting between March and August. Haven’t read anything at that time or watched any special movies or series to write about and i guess spring and summer was not that hot on tech news for me. But there were a few popular articles about IE deprecation and latest Windows 11 update, which i reposted on LinkedIn and they got a bit more of a traffic. A few older articles got lots of attention this year for some reason. In September there was an issue with SSL plugin i use and for a few days only home page was accessible, until i finally noticed and fixed it. Shouldn’t affect overall stats that much, though.

  • Posted 14 entries (-12):
    • Technology – 6 (-9), this is probably what my average will be from now on;
    • Reviews – 5 (-1), similar to last year;
    • Books – 4 (+2), the only category with positive difference and i almost completed another book, but didn’t want to rush it to complete by the new year. My reading numbers are kind of steady now.
    • General – 2 (-);
    • Movies – 1 (-2), have only posted my thoughts on different movies based on “I am Legend” book . Last year even skipped Kinopavasaris movie fest which i was going to for so many years. Maybe i will get back into it next year.
    • Board Games – 1 (-1), the only thing i posted was my stats post for 2021 and i skipped doing it this time, so this category might go to zero. Have cooled on board games in general.
    • Artwork – 1 (-1);
    • Top 10 – 1 (-);
    • TV series – 0 (-).
  • I have approved one comment this year, which might still be spam, but it seemed real enough. Someone thanking on a very old board game review (+1).

Read More

Windows 10 2022 Update (22H2)

Spalio 18 dieną be fanfarų iÅ¡leistas Windows 10 22H2 metinis atnaujinimas. Microsoft paskelbė dar kuklesnį įrašą savo IT Pros bloge ir kol kas parašė tik “scoped release focused on quality improvements to the overall Windows experience in existing feature areas such as quality, productivity, and security” neminint jokių konkrečių naujovių ar patobulinimų. Gal net ir neverta jau bÅ«tų leisti Å¡iuos metinius atnaujinimus. Bet IT administratoriai dabar turi naują atskaitos taÅ¡ką, gali ruoÅ¡ti atvaizdus su Å¡ia versija naujų kompiuterių paruoÅ¡imui ir skaičiuoti dar ilgesnį palaikymo periodą.

Read More

Nancy Kress – An Alien Light

Jau senokai neskaičiau kažko taip įtraukiančio. Negalėjau priverst kartais savęs eit miegot su klasikine “na dar vienas skyrius ir viskas” mantra. Jau pasižymėjau sau paskaityt kada nors kažką dar iÅ¡ Å¡ios autorės kÅ«rybos, ypač naujesnes knygas gavusias apdovanojimus. Daugiausiai dėmesį patraukė savotiÅ¡kas siužetas, kai lyg ir gali nuspėti kas vyksta ir kokia buvo prieÅ¡istorė, bet ir iÅ¡lieka paslaptis. Susipina primityvi žmonių kultÅ«ra (bronzinis amžius gal) ir ateivių aukÅ¡tosios technologijos. Ä®domus palyginimas tarp Å¡iek tiek lėtesnių, bet labai kolektyviÅ¡kai gyvenančių ir evoliucionuojančių milijonus metų ateivių ir labai individualius, žiaurius žmones, žudančius vieni kitus, užtat žaibiÅ¡kai progresuojančius savo neįprasto, į jokias ateivių hipotezes netelpančio proto dėka. Už fantastikos žanro kaukės yra analizė žmonijos padermės su visais jos bjauriais bruožais. Kita stipri knygos pusė – jos herojai. Su stipriais charakteriais, skirtingais ir tuo pačiu panaÅ¡iais. Ä®domu stebėti jų augimą ir transformacijas istorijos laike. Vienas silpnesnių dalykų, kurį kažkiek galima ir nuspėti – miglota pabaiga ir trupiniai žinių apie visą supantį pasaulį, kaip žmonės pateko į tokią padėtį, iÅ¡ kur atsirado ateiviai ir pan. Å en bei ten numetami keli akmenukai faktų, kurie padeda kažkiek susidaryt bendrą paveikslą, bet konkretumo tikrai nėra. Kas nėra blogai. Kartais reikia palikti kai ką skaitytojui sukurt savo vaizduotėje. Kažkiek visgi gaila ir norisi sužinoti daugiau, bet ką padarysi. Bendrai knygos įspÅ«džio tai negadina. Kaip minusą galbÅ«t galima paminėti bendrą gana pesimistinį, niÅ«rų paveikslą. Nors yra knygoje ir Å¡viesesnių momentų. Tačiau skaitant knygą tenka pamąstyt apie tai kokie mes visgi žmonės galim bÅ«ti žiaurÅ«s. Kažkiek dar erzino tai, kad dviejų konflikte dalyvaujančių miestų/genčių vardai yra labai panaÅ¡Å«s. Vis tekdavo iÅ¡ naujo perskaityt sakinį, įsiskaityt į pavadinimą ir mintyse sudėlioti “čia Å¡itie, su tokiais bruožais, o su Å¡ituo pavadinimu tai anie, kurie arÅ¡esni”. Gal tai buvo vertimo problema. Knygoje taip pat yra gana atvirai raÅ¡oma apie vyrų ir moterų (ar tarp moterų) artimus santykius. Kas nėra blogai, bet kartais apraÅ¡omos jau visai pornografinės scenos atrodo keistokai ir ne vietoje bendrame knygos kontekste. Kalbant apie santykius. Knygoje yra nemažai jausmų ir vidinio konflikto pagrindinių herojų ir jų antrųjų pusių santykiuose ir į knygos pabaigą to pasidaro jau Å¡iek tiek per daug. Lyg ne mokslinę fantastiką skaitytum, o meilės romaną. Nesakau, kad santykiams ne vieta tokio pobÅ«džio knygose, bet jau pradėjo Å¡iek tiek varginti nesibaigiantys “myli-nemyli, įskaudino-neįskaudino” ir t.t. Taigi, norėjosi daugiau sužinot apie pasaulį ir ateivius, bet bendrai knygos mintis ir autorės stilius patiko. 8/10