Tiek to, leisiu Mustangėms (Mustang) reabilituoti turkišką kinematografiją mano akyse 🙂 Taip, filmas žiūroviškas, bet ne puikus, ne be matomų kinematografinių siūlų. Vaidinant vaikams ar paaugliams dažniau būna perspaustumas ir pernelyg didelis vaidinimo entuziazmas. Neapsieita ir be klišių kaip juokai apie užpakalio storį ir pan. (žiūri ir iki sekundės tikslumo atspėji, kada koks juokas bus pasakytas ar parodytas žiūrovo malonumui). Arba netikėtai iš vaiko lūpų sklindančiais pasakymais (arba vertimas blogas arba netikiu, kad vaikas galėtų taip argumentuot apie moralę, kai užsipuola skundikę). Bet filmas po mažu vis įveda rimtesnius ir sunkesnius siužeto etapus. Žiūrovo linksminimas epizodiškai išlieka, bet turbūt tik tam, kad visai juo nesugniuždyt. Netgi atsiranda intriga ir šioks toks veiksmo filmo adrenalinas su pabėgimais, gaudynėm, slėpynėm. O dėl to, kad tik jaunesnioji sesutė išsiskyrė iš visų, tai gal ir natūralu. Nes žiūrovui paprasčiau stebėt vieną pagrindinį herojų ir įsijaust į jo gyvenimą. Ji taip pat buvo pagrindinė istorijos pasakotoja ir už kadro. Bet nepasakyčiau, kad kitos merginos buvo visai panašios. Visos atrodo turėjo kažkokių ypatingų bruožų (kažkas labiau kovojo, kažkas buvo labiau apatiškas). Filmą žiūrėt įdomu, nors ir jauti, kad šiek tiek iš fantastikos srities ir kad galiausiai pabėgėlės būtų grąžintos atgal ir nieko tai nepakeistų. Svarstau, kad tamsesnis, žemiškesnis, realistiškesnis filmo siužetas būtų stipresnis, bet mažiau patrauklus platesnei publikai. Todėl gal ir gerai, kad jis toks kartu ir valiūkiškas ir rimtas. Kaip ir “Gimtinė” parodantis tradicijų ir šiuolaikiškumo priešpriešą, bet savaip. Gal patys turkai jį pamatę, pamatę save iš šalies susimąstys, ką daro su vaikais ir savim. Na ir mums, europiečiams, naudinga tai pamatyt. 8/10
P.S. nežinau kaip kitiems žiūrovams, bet viena iš merginų tam tikrais rakursais buvo velniškai panaši į Jennifer Lawrence 🙂