Paskutinę minutę pirkdamas bilietus pakeičiau “Carol” į Troškulį (Жажда). Gal ir ne veltui? 🙂 Nors Blanchet man patinka, bet pagalvojau, kad geriau pasirinksiu europietišką filmą. Moteriško filmo dozę jau gavau iš turkų. Dabar gi iš bulgarų, bet labai skirtingo. Šį kartą jausmai buvo pažaboti ir tik retkarčiais prasiverždavo herojų žvilgsniuose arba skurdžiuose dialoguose. Ore nuolat tvyrojo seksualinė įtampa (kai kur tik prabundanti, kitur atsigaunanti), bet viskas apsiribodavo tais pačiais žvilgsniais, skurdžiais prisilietimais arba vykdavo už kadro. Lyg ir pats filmas buvo išdžiuvęs nuo tos sausros. Bet gerąja prasme! Tas jausmų ne perteklius kadre vertė su įdomumu stebėti toliau. Nors gal kai kurį žiūrovą ir gali apgauti galiausiai. Nes atrodo, kad filme nieko ypatingo taip ir neįvyksta (apart pabaigos). Bet tuo filmas ir žavi. Įdomu, kad į filmą įpinti vizualiniai triukai, nors šiaip filmas yra labai žemiškas, buitinis, o taipogi ir kai kurie dialogai apie Dievą ir gyvenimą, verčia žiūrėt į filmą šiek tiek kitaip, įžvelgt simbolizmą (ypač pabaigoje). Apie skirtingus gyvenimus. Nors herojai ir kalba apie esamą ir pomirtinį, bet galimai ir pasielgus vienaip ir kitaip, kaip gyvenimas gali apsiverst nuo kiekvieno poelgio ir pasirinkimo ir nueiti kita linkme. 8/10