Tag: kp2020

Nors praeitais metais apleidau festivalį ir šiemet neplanavau daug žiūrėti, bet mano eksperimentas su žiūrėjimo namuose platformomis įtraukė, kai vakare jau laukiau sugrįžimo prie kino ir tai tapdavo geru būdu užbaigti darbą (kuris dabar irgi namuose) ir užsimiršti, atsijungti. Šio filmo nuotraukos, trukmė ir vertinimai patraukė dėmesį iškart, bet vis kasdien laiko būdavo per mažai, nesinorėjo iki nakties užsisėdėt. Taigi paskutinę Kinopavasario dieną susiplanavau viską paskutiniam filmui. Nematomas gyvenimas (A Vida Invisível) yra labai graži ir liūdna istorija. Apie dviejų seserų, atskirtų viena nuo kitos gyvenimą, tikėjimą, kad kita išpildė savo svajones, ieškojimą, tikėjimą. Filme ne tiek daug įvykių. Daug buities, įprastų dalykų, bendravimo, melo, paslapčių, kančių. Visa tai susipina į dvi gyvenimo istorijas. Kurios vyksta taip arti viena kitos, kartais vos per žingsnį ir tuo pačiu tarp jų bedugnė. Ir taip tikiesi laimingos pabaigos. Kuri gal nėra visai nelaiminga, bet deja. Gyvenimas. Filmo autorius nepanoro pamalonint žiūrovo “happy end”. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, bet taip tikrai galėjo nutikti. Filmas neskubrus, lydimas tokios pat gracingos fortepijono muzikos, kurios gal iš pradžių labai neįvertini, bet su laiku patiki, kad tai yra vienos sesers gyvenimas, o kitai inkaras padedantis rasti tikslą gyventi ir tikėtis. Gražus, spalvingas, melodingas kinas (beje, nevengiantis ir pikantiškų scenų). Puikiai tiko mano festivalio užbaigimo filmui. 10/10

Read More

Dar vienas filmas apie šeimą, nevisai tikusį tėvą, su kuriuo išsiskyrė žmona. Norėtum! (Magari). Šį kartą itališkai (o dar prancūziškai, rusiškai ir angliškai, labai daug kalbų filme, o vaikams autoriams pagarba). Ir geriau. Nors, iš pradžių filmas neatrodė labai įtraukiantis, keistas, gal dar blaškė asmeniniai rūpesčiai. Bet gal kažkur arčiau vidurio visgi įtraukė. Nors čia ir atostogos kažkur prie jūros vasaros namuose, bet tokios gana nuobodokos kai vaikai atranda ką veikti, tėvas su drauge bando dirbti ir rašyti scenarijų, vaikai bastosi po apylinkes, suranda naujų draugų, mažoji mergaitė vis įsivaizduoja tėvo ir mamos susitaikymą. Pirmi patyrimai, pirmos nekaltos meilės, nusižengimai ir bausmės. Viskas atrodo taip kasdieniška ir neypatinga, bet visi personažai gana organiški ir įdomūs, atsiranda visokie smulkūs sąlyčio taškai, draugystės, paslaptys. Aišku, yra ir ne visai įtikinamų ar tokių gerų momentų. Gal tėtis ne visada atrodė tikras. Taip mylėjo savo šuniuką ir gana greitai dėl jo aprimo gale, ne visada emocijos atrodė tinkamai. Bet filmas patiko ir į pabaigą norėjosi dar jį pratęst, gal dar pamatyt kaip tėvui seksis sutart su atvažiavusia buvusia žmona. Na bet baigėsi tokia beveik idiliška šeimos scena prie vieno stalo. Kaip sakė mergaitė, gal galėjo būti geriau, nenutikti to ir ano, bet gyvenimas toks jau yra, nenuspėjamas ir reikia džiaugtis artumo akimirka, kad ir kokios aplinkybės būtų. 8/10

Read More

Japoniškus filmus palaima žiūrėti. Ramu, santūru, ištempta, bet man asmeniškai niekada nenuobodu, kad ir kaip atrodytų nieko ypatingo nevyktu kadre. Gal šiaip valgo, gal tvarkosi, kažkas yra tame užburiančio. Nors patiems japonams aišku nieko tokio ypatingo ar magiško tame nesimato. Bet su šypsena prisimenu prieš kelis metus kino teatre žiūrėtą filmą ir kaip vyriškis kitoj eilėj dvi valandas muistėsi ir skundėsi, kad “nieko nevyksta” 🙂 Iš dalies tas atspindi filmo Dingusi mergina (Yokogao) įvertinimas IMDB (6.6) – nekantraus vakariečio įspūdis. Kinopavasario žiūrovai dosnesni (8.7), bet čia aišku yra ir “festivalinio” filmo efektas, kai norisi geriau įvertint, nes pamatei kažko neįprasto. Taip, filme ne tiek daug įvyksta, už ką galbūt kai kada ir pats pakritikuočiau. Iš kitos pusės yra ir intriga ir nelaiminga meilė ir gėda ir žurnalistų-skalikų persekiojimas ir nusikaltimo netiesioginės aukos ir.. kerštas. Ši dalis buvo šiek tiek netikėta ir gal mažiau įtikinama. Ypač po pirmoje dalyje sudaryto herojės įvaizdžio. Bet, kodėl ne, šioks toks scenarijaus vingis. Tiesa, man labiau prie širdies buvo pirmoji moters rolė. Su laiku pripranti prie laike šokinėjančio filmo svyruoklės “praeitis-dabartis”. Jeigu kažkas vengia filmo dėl baisumų, tai tokio jame nėra. Nors keletą kartu atrodė, kad tas gali įvykti. Tai labai ramus, tolygus filmas. O jame rodomos kančios yra psichologinės. Nors ir žinai apie tai, kad dažnai dėl nusikaltimo labai kenčia ir kaltininko artimieji, visgi bežiūrint šį filmą teko susimąstyt apie tai daugiau. Man filmas patiko, buvo ir vietų kai užplūsdavo stipresnės emocijos. Slaugės su senole bendravimas toks pagarbus, švelnus ir grakštus. Nepasakyčiau visgi kad idealus, “vat čia tai kinopavasario hitas” 🙂 Tiesiog geras kinas. 9/10

Read More

Garsioji meškinų invazija į Siciliją (La Fameuse Invasion des ours en Sicile) buvo vienas pirmų filmų patraukęs akį kai pirmą kart išgirdau šiemet apie naują Kinopavasario sezoną. Na, dar apie atidarymo filmą teko skaityt. Bet sunku buvo nepastebėt šių spalvingų plakatų su smagiai atrodančiais lokiais su kepurėm 🙂 Animacinis filmukas su savitu vaizdiniu stiliumi, įdomia istorija visai šeimai. Na, gal ne tokia įdomi suaugusiems, bet vis tiek smagu stebėt lokių nuotykius. Tiesa, istorija iš dviejų dalių. Kai pirmoji baigėsi dar pažiūrėjau į laikrodį, kažkaip per greit prabėgo laikas. Antroji yra labiau žemiškesnė ir rimtesnė, gal mažiau perkandama jaunesniam žiūrovui, bet jam vis tiek pakaks gražių vaizdų, nuotykių ir t.t. Galima nemažai atrasti salyčių su tikruoju gyvenimu, apie pripažinimą, kartų priešpriešą, turtingųjų ar galią turinčių kitų diskriminaciją, pasiaukojimą, grįžimą prie šaknų. Aš gal po tų “posterių” tikėjausi kažko labiau stogą nuraunančio. Nors nežinia kodėl. Gi animacija paprastai būna labiau šeimyniniam ratui skirta. Filmas geras, gražus, kažkiek pamokantis, bet ir nepabostantis. 8/10

Read More

Filmą režisierė sukūrė pagal savo vaikystės prisiminimus. Tai suteikia papildomos prasmės namų kino intarpams, kuriuos mėgdavo filmuoti jos tėvas. Štai po šito mėgėjiško kino ji pati patapo filmų kūrėja. Tėvas – tas futbolą ir rokenrolą mylintis, niekur laiku nespėjantis, visus pavedantis genijus. Kurio įprastas gyvenimas ima traškėti kai buvusi žmona sugalvoja su vaikais išvažiuoti. Jam tai lyg ir rūpi, bet tuo pačiu atrodo kad ne. Nežinia ar taip man tik pasirodė, ar čia vaidybos trūkumas ar dukra visgi taip sąžiningai nupiešė savo tėvo charakterį (kas būtų stipru). Na, nėra jis beširdis, bet panašu, kad jam labiau rūpi jo gyvenimas ir laisvė, muzikos kūrimas, buvimas su draugais, meilė (ne viena). Tai yra puiku, tik iš tos meilės gimsta vaikai ir jie bando pritapt. Įsitraukia į tėvo pomėgius, klausosi ir dainuoja tas pačias dainas. Jų tėtis atrodo toks “cool”, su juo visada būna kažkokių įdomių išvykų, nuotykių. Todėl vyriausioji dukra nusprendžia pasilikt. Tik su laiku ateina supratimas, kad gal tai ne visai geras sprendimas. Geri ketinimai (Las buenas intenciones) dar nereiškia, kad viskas pavyks. Vaikai patiko, gana organiškai įsipaišė, ypač vyresnioji dukra. Filmas nei blogas, nei labai geras. Ramus, be kažkokių labai stiprių emocijų. Šiek tiek melancholiškas. Vienos šeimos gyvenimas, kažkiek keblumų ir argentinietiškas rokas fone. 7/10

Read More

Šiemet neįprastas Kinopavasaris. Nors jau praeitais metais apleidau šiek tiek savo tradiciją ir nuėjau tik į du filmus be įprasto jau man išankstinio bilietų ir abonemento užsakymo kokiems 8-10 ar daugiau filmų. Tačiau šį kartą niekur nueiti ir pasinerti į kino magiją tamsioje salėje su kitais žiūrovais nepavyks. Aišku, ne sykį ir ne du pagalvodavau sėdint salėje šalia žmonių, kad būtų geriau žiūrėti vienam namuose, bet dabar jau tas aplinkinių erzinimas neatrodo toks baisus. Ką gi, visgi norėjosi palaikyt Kinopavasario projektą ir jų komandą, todėl nusprendžiau pabandyt žiūrėjimą namuose. Kartu pasidalinsiu ne tik filmų įspūdžiais, bet ir kaip sekėsi iš techninės pusės. Pirmam seansui pasirinkau jau išgarsėjusį ir Oskarą laimėjusį Parazitą (Parasite). Filmas išties geras. Kaip jau neišvengiamai teko girdėt iš įvairių šaltinių jo dvi pusės labai skirtingos. Iš pradžių žiūri beveik komediją su nekaltom apgavystėm, apsukriais nepasiturinčios šeimos nariais. Turtuolių šeima atrodo šiek tiek dirbtinai. Bet gal tai buvo kūrėjų sumanymas. Gal taip norima pabrėžti jų tuštumą, naivumą, patiklumą. O gal čia toks vaidybos stilius. Nors teko matyti kitokius P. Korėjos filmus. Sunku pasakyt. Namo šeimininkė atrodė šiek tiek netikroviškai. Aišku, antra filmo pusė (nors gal arčiau galo) pasisuka kardinaliai kitokiu keliu, tai jau nebe komedija, prasideda tikras trileris ir gale jau ir baisesni dalykai. Nors nebuvo labai jau baisių vaizdų, bet fone visų kitų filmo įvykių tai tiesiog atrodė netikėtai. Čia vėlgi yra ne visai suprantamų dalykų. Nors ir matėsi, kad apgavikų šeimos tėvui nepatiko pono požiūris ir jų kvapo pasišlykštėjimas, bet ar tikrai tai galėjo sukelti tokią reakciją ir finalą? Gal šoko būsena. Keista. Na ir pats galas toks pusiau optimistinis, pusiau neviltingas, vėlgi šiek tiek apgaulingas, tik dabar jau apgaunantis žiūrovą. Ar vertas Oskaro nežinau, bet tikrai įdomus filmas ir siužetas pakankamai nenuspėjamas, sugebantis palaikyt intrigą. Galbūt man kažkiek trūko vaidybos, nes gal tikėjausi kažko rimtesnio dėl filmo liaupsių. Iš kitos pusės skaičiau filmo aprašymą ir iš ten matėsi, kad turi būti labiau pramoginis filmas. Bendrai paėmus – ne šedevras, bet geras. 8/10

Read More