Clifford D. Simak – Mastodonia [LT]

Nors po paskutinės Simak knygos galvojau daugiau jo kūrybos neskaityt, bet pavadinimas suintrigavo trečiam bandymui. Nors parašyta tais pačiais metais kaip ir “Talismano brolija”, bet šioje knygoje mažiau mistikos, viskas atrodo realistiškiau, arčiau žemės. Nors aišku fantastikos yra, nes staiga atsiranda būdas kurti tunelius ir keliauti į bet kokio atstumo praeitį. Ir tą būdą valdo keli žmonės. Įdomu kaip pasaulis į tai sureaguoja, kaip teisiškai viskas įforminama, kad niekas negali prisikast, uždaryt, atimti. Aišku, daugumai žmonių kažkodėl norisi nukeliaut į dinozaurų laikus (tiesa, parašyta knyga dar prieš Jurassic Park knygas ir filmus, tai idėjos niekas nepasisavino, matyt tikrai tai pats įdomiausias praeities laikotarpis). Atsiranda ir visokių moralinių, politinių ir net religinių keblumų. Na, panašu, kad Simak nuo religinių klausimų ir šioje knygoje nenusisuko. Pabaiga irgi tokia ne visai aiški, miglota, lyg ir su savotiška gera pabaiga, bet kai kurie dalykai ne visai iki galo išvystyti. Ir vėl grįžtu prie stiliaus. Knyga kaip ir nebloga, patiko aprašomas ramus gyvenimas fermoje, kasdieniai dalykai. Net prasidėjus kelionėms laike nepasidaro viskas pernelyg fantasmagoriška. Pačios kelionės yra tiesiog žingsnis pro nematomas duris. Įvykiai savotiškai įdomūs. Galima sužinot daugiau apie tam tikrus Žemės gyvavimo etapus. Bet perskaičius knygą lieka kažkoks neapčiuopiamas jausmas, lyg ir niekas labiau nesujaudino, nepatraukė pernelyg dėmesio, nesudomino. Perskaitei ir tiek. Nėra knyga nuobodi ar labai prasta. Bet tokia vat kažkokia neišsiskirianti. 7/10

Александр Тюрин, Александр Щёголев – Сеть [LT]

Knygos viršelis klaidinantis. Nieko panašaus joje nevyksta. Kažkodėl pagalvojau, kad knyga parašyta mūsų tūkstantmečio pradžioje, bet pasirodo net 1992. Kas paaiškina stilių, nors tada jau Sovietų Sąjungos nebuvo. Knygoje aprašomi 2018 ar panašus laikotarpis, bet Rusija atrodo kaip iš kokių 70-80-tujų ar pan. Daug biurokratijos, visokios komisijos, posėdžiai, institucijos kovojančios tarpusavyje dėl įtakos, terminai, viskas kvepia tais laikais. Gal autoriai ir norėjo taip pavaizduoti ateitį. Arba nebuvo tokia jau laki fantazija. Taigi, Rusijoje nutiko kompiuterinių technologijų protrūkis ir į visas gyvenimo sritis įsiskverbė Сеть (“Tinklas”). O taip pat ir  į valstybės ekonomikos ir ūkio valdymą. Buvo sukurtos pagalbinės programos vadinamos dubleriais ir visi vadovai ir net žemesnio rango specialistai/tarnautojai jais naudojasi, leidžia jiems analizuoti padėtį ir pateikti rekomendacijas. Žmonės bėgant laikui atsisako savo iniciatyvos ir visiškai pasitiki tinklo sprendimais, kas veda šalį link ekonominės katastrofos, kadangi ir algoritmai nėra tokie protingi, o ir žmonės arba nevykdo gerų rekomendacijų arba vykdo jas aklai nematant akivaizdžių trūkumų. Knygos veiksmas prasideda, kai kažkas bando sunaikinti vieną tokį dublerį ir neduoti jam pateikti rekomendacijų svarbiam institucijų posėdžiui. Na ir toliau skaitytojas seka vieno tinklo saugumo specialisto tyrimą. Skamba įdomiau nei yra iš tikrųjų. Pirmiausia stilius yra toks, koks man labai nepatinka rusiškoje sci-fi literatūroje, kai bandoma rašyti su “bajeriukais”. Herojai nuolat mėtosi kažkokiais autorių nuomone sąmojingomis frazėmis, patarlėmis ir pan. Tai trukdo rimtai įsijaust į istoriją ir patikėt jos realumu. Kitas trikdantis dalykas yra tai, kad visa istorija pateikiama lyg kažkokios archyvo programos įrašas, ištraukomis, su visokiomis prasmės nesuteikiančiomis komandomis. Tai labiau tiktų filmui, o ne knygai. Kai skaitai dvidešimt pirmą kartą kaip atidaromas naujas įrašas, rekonstruojama praeities įvykių seka, dalyvių emocijos, tai pradeda labai atsibost. O ir ne labai aišku kam buvo pasirinktas toks pasakojimo būdas, nes tai niekaip nepaaiškinama gale ir nesuteikiama kokia nors prasmė. Taigi prasidėjo knyga gana nuobodžiai, bet kažkur arti galo atsirado šiokia tokia intriga, netgi pagalvojau gal bus koks nors dirbtinis intelektas įsivėlęs. Bet ne. Ir diversijos tyrėjas kažkaip jau lengvai per vieną dieną atsivertė į naują tikėjimą ir nusprendė naikint tinklą. Ir baigėsi viskas gana netikėtai, be įdomios atomazgos ar gilios minties. Na, galvok, kad tinklas toliau gyvuos ir kada nors sugriaus ekonomiką. Bet jei archyvas gyvas, o tai buvo vaizduojama praeitis, tai visgi kažkas išliko, nesugriuvo viskas. Keista knyga. 6/10

Елена Хаецкая – Возраст дождя [LT]

Vieną vėlų vakarą grįžtant namo autobusu netyčia žvilgtelėjau į sėdinčio pagyvenusio vyro rankose laikomą planšetę. Jis skaitė knygą rusų kalba. Kadangi teksto dydis buvo labai didelis, net labai neįsižiūrint galima buvo perskaityt kelis sakinius. Ten buvo rašoma apie mergaitę kurį sode krūmuose pamatė keistą gyvį ar ateivį. Esu fantastikos mėgėjas, taigi mane tai sudomino. Pagal sakinį internete suradau kas tai per kūrinys. Возраст дождя (“Lietaus amžius”, kalbama apie tai kiek lietui metų, pvz. kaip žmogui) yra Jelenos Haeckojos (Елена Хаецкая) knyga. Haeckaja yra gana aktyvi fantastikos/fentezi rašytoja ir parašė nemažai knygų, dalis kurių su įvairiais pseudonimais (tarp jų ir vyriškais vardais). Taigi mano slapčia perskaitytas sakinys iš tikrųjų buvo ne apie ateivį. Krūmuose slapstėsi įprastas “plokščiaakis” žmogus, o štai rado jį mergaitė iš keistos genties su išsprogusiomis akimis, gyvenančius mieste/karalystėje, kuri yra išsidėsčiusi kalną spirale apjuosčiusiame mieste/kelyje. Iš tikrųjų sunku aprašyt šią vietą. Aplamai pasakojimo stilius yra neįprastas. Visos emocijos viduje žmogaus yra parodomi kaip įvairios personos, kurios kalba ar kitaip įtakoja žmogų. Nors knygoje yra ir labiau suaugusiems skirtų scenų atrodo, kad visgi buvo rašoma jaunesnei auditorijai, bet ne visai vaikams. Rodoma bendruomenė yra įdomi ir kažkiek parodijuoja žmoniją, kai turtuoliai gyvena žemesnių klasės vargu ir užsiima visokiomis nesąmonėmis, kaip pavojingos lenktynės su vežimais nuo kalno. Turi jie ir savotišką moralę. Tai yra ir įdomu ir kažkiek erzina, nes viskas pernelyg jau keista ir atrodo, kad gal tik dėl to, kad būtų keista. Tai yra gana trumpas apsakymas nei romanas, tik dalis kažkokio didelio knygų ciklo apie kažkieno keliones po įvairius pasaulius. Gal visumoje ir būtų įdomu, bet atskirai, kaip ir nieko, bet ir nieko ypatingo. Ir aišku pavadinimas nieko bendro neturi su turiniu (kaip man tai nepatinka). Vienu žodžiu kažkas užsimenama pačiame gale su labai filosofine mintim ir tiek. Skaičiau, kad yra kita autorės knyga, kuri laikoma vienu jos geriausių, žinomiausių kūrinių. Galbūt reikės kada nors pabandyt, bet kol kas stilius labai nesuviliojo. 7/10

Harry Harrison – Invasion: Earth [LT]

Vėl grįžau prie seno gero Harry Harrison, kurį skaitau nuo vaikystės. Invasion: Earth parašyta beveik 20 metų po puikiosios Deathworld trilogijos. Negaliu tiksliai palygint šių kūrinių (nes Deathworld senokai jau skaityta), bet rodos rašytojo stilius šiek tiek daugiau subrendęs. Iš dalies gal dėl to, kad veiksmas vyksta Žemėje. Todėl reikia aprašyti daug realistiškų dalykų, kas gal yra sudėtingiau nei išgalvoti pasauliai ir kosminiai laivai. Nors knygoje yra nelabai suprantamų ar gerai paaiškintų dalykų ir pati pabaiga yra tokia brutaliai pamokslaujanti (aha aha, žmonija vietoj to kad apsisaugoti turi atstatyt antrą žandą ir bandyt įtikint ateivius juos pamilt), bet skaičiau sunkiai atsitraukiant ir vis žadant sau “na dar vienas skyrius ir viskas šiai dienai”. O tai reiškia, kad knyga įdomi ir įtraukianti. Galbūt siužetas nėra naujas, bet visgi dažniausiai ateivių invazija yra didžiulis karas. Čia gi viskas yra labiau psichologinio spaudimo lygyje. Taip pat verčia susimastyt, o kaip gi tikrai galima pasielgti, kai atvykėliai sako vieną, bet atrodo, kad yra visiškai kitaip. Tas pats atsitinka ir mūsų gyvenime, kai prašoma užimti kažkieno pusę nežinant faktų ir detalių vien tik iš vienos pusės žodžių ir nuomonės. Tik šiuo atveju sprendimo kaina yra visos Žemės egzistavimas. Pagrindiniai herojai tiesa galėtų būti labiau išvystyti. Daugiausia apie juos rašoma kaip jie mažai miegojo, papusryčiavo ir toliau jau vyksta veiksmas, kažkur skrendama, į kažką šaudoma ir pan. Čia kaip ir priešprieša, nes kitoje knygoje apie raketos skrydį į orbitą (Skyfall) buvo daugiau dėmesio personažams, bet mažiau įvykių. Reikalingas geresnis balansas. Šiek tiek keista, bet tuo pačiu ir įdomu skaityt apie laikotarpį kai dar egzistavo Sovietų Sąjunga ir kaip jie kooperavosi su JAV. 9/10

Isaac Asimov – The Stars, Like Dust [LT]

Po tiek perskaitytų Azimovo knygų jo stilių galiu turbūt atpažint nuo pirmų puslapių. The Stars, Like Dust šiek tiek primena ir metais vyresnę “Pebble in the Sky“, nes vėlgi Žemė, kuri ir vėl nusiaubta atominių karų ir atsilikusi. Herojai visi ne tokie, kokie jie atrodo, o kartais net turi ne vieną sluoksnį. Tas galbūt jau kažkiek pabodo “aš esu tas, bet iš tikrųjų aš esu anas, bet iš tikrųųųųjų aš visai ne tas” 🙂 Knyga taip pat kažkiek primena vėliau pasirodžiusią Foundation seriją. Bet šis kūrinys trumpesnis ir paprastesnis. Tai atrodo kaip plunksnos bandymas prieš epišką 7 romanų eposą apie galaktikos imperiją, slaptą organizaciją, robotus ir t.t. Todėl ne taip įdomu. Bet ir nėra visai prastai. Tik pabaiga tokia, khem, pernelyg jau patriotinė. Tačiau daugiau negaliu pasakyt nieko neatskleidus. Galbūt Azimovą reikėjo skaityt iš eilės, pradėjus nuo ankstesnių kūrinių ir palaipsniui pereinant prie labiau grandiozinių. Arba man jau laikas pailsėt nuo jo ir paskaityt daugiau kitų autorių. Ar pabandyt jo robotų ar Starr serijas. Visgi panašu, kad Foundation taip ir liks man nuostabiausių Azimovo darbu. 7/10

Clifford D. Simak – The Fellowship of the Talisman [LT]

Net iš pavadinimo atrodo, kad Saimakas rašė kažką panašaus į Tolkieno Žiedų Valdovo knygas. Nežinau ar taip buvo iš tikrųjų, bet fabula yra panaši. Marga kompanija keliauja per visą šalį (Britanija beje) ir bando pristatyt kai ką į tam tikrą vietą, kad žmonija turėtų viltį. Pakeliui patenka į įvairius nuotykius ir kovoja su absoliučiu blogiu. Panašu, a ne? Bet apie tai pagalvojau tik į pačią pabaigą. Nes pradžioje tai atrodė kaip realistiškai atrodantis alternatyvios istorijos pasaulis. Iš pradžių nebuvo aiški blogio siaubiančio šalį prigimtis. Netgi pasirodė, kad gal visgi bus kažkiek scifi. Ir staiga bum, moteris ant grifono, kalbantis vaiduoklis, magiška pilis ir naminis demonas 😀 Taigi toks savotiškas fantasy, bet šiek tiek niūresnis, tamsesnis nei Tolkieno ir su religinio misticizmo elementais. Kelis kartus buvo užsiminta, kad blogis atėjo nuo žvaigždžių. Bet tik tiek. Ir knygos kulminacija kažkoks religinis akibrokštas, nei šis nei tas, bet kažkodėl blogis, kuris siaubė Žemę šimtus metų, staiga buvo nugalėtas dėka vienos minties, tikėjimo ar kažko dar. Vėliau pamačiau, kad prieš metus skaičiau kitą šio autoriaus knygą. Apie postapokaliptinę (ar visgi alternatyvią) Žemę, kur kadaise buvo robotai, bet visi išnaikinti ir žmonija grįžo į tamsius amžius. Abi knygos parašytos viena po kitos, stilius panašus, šiek tiek keistokas, per daug misticizmo ir pabaiga ir anoje knygoje buvo šiaip sau. Kažkur ėjo ėjo, atėjo ir neaišku kas atsitiko. Nors skaityti nebuvo nuobodu ir herojai yra savotiški, neįprasti ir su trūkumais, bet galiausiai įspūdis keistokas, ypač po silpnos atomazgos. Gal visgi ne mano autorius. 7/10

Gene Kim, Kevin Behr, and George Spafford – The Phoenix Project [LT]

Neseniai pradėjau žiūrėti seriją Agile\Lean\DevOps mokymų LinkedIn Learning platformoje. Viename iš kursų vedėjai paminėjo The Phoenix Project knygą, o dar keliomis dienomis vėliau perskaičiau internete, kad tą dieną ši knyga buvo platinama nemokamai Amazon parduotuvėje (Kindle versija). Tai buvo akcija skirta patraukt dėmesį ką tik išleistam šios knygos tęsiniui – “The Unicorn Project”. Pasinaudojau šia proga. Tuo pačiu norėjau išbandyt Kindle mobilią programėlę ir Kindle Cloud Reader naršyklėje. Nors nieko nemokėjau, manau knyga yra verta prašomų 12,94$ (arba šiek tiek daugiau popieriniame variante). Kad ir kokie geri būtų mokymai ar juos pateikiantys specialistai, dažniausiai tai yra sausa teorija į kurią yra sunku įsijaust, sunku pamatyt realius pritaikymo būdus ir metodikų naudą. Ši knyga gi užkabina tuo, kad pateikia nors ir išgalvotus, bet realistiškai atrodančius įvykius, charakterius, problemas. Tai nėra naujas metodas. Įkvėpimu autoriams tapo senesnis E. M. Goldratto kūrinys “The Goal”, kuriame buvo aprašomas gamyklos vadovo gyvenimas ir jo kova dėl veiklos optimizavimo ir verslo išsaugojimo. “The Phoenix Project” atveju pristatomas netikros automobilių dalių gamybos įmonės IT ūkio gyvenimas iš IT operacijų vadovo perspektyvos. Teko matyti komentarus, kad kai kam yra sunku skaityti šią knygą, nes joje aprašomi įvykiai ir problemos atrodo pernelyg tikroviškai, lyg autoriai slapčia stebėtų jų IT komandos vargus ir negandas. Nors kartais atrodo, kad knygoje įvykiai susiklosto pernelyg jau prastai ir tikrovėje taip galbūt nebūna, bet dažnas skaitytojas dirbantis IT operacijose ar netgi programų kūrime gali atpažinti vieną ar kitą savo praktikoje matytą problemą. Spaudimas iš vadovų, nepatenkinti klientai, griūvančios sistemos, saugumo spragos, nesibaigiantys auditai, konfliktai tarp skirtingų IT komandų, dokumentacijos trūkumas, projektų skaičius viršijantis galimybes ir pan. Autoriai protingai panaudoja šį scenarijų pažingsniui įvedant Lean ir DevOps metodikų elementus parodant kaip tai padeda herojams suvaldyt situaciją ir atgaivint ne tik įmonės IT ūkį, bet ir padėti augint pelną ir kovoti su rinkos konkurentais. Ši knyga suteikė daugiau minčių ir suvokimo nei visi prieš tai matyti kursai, kadangi privertė užjaust išgalvotus herojus ir tuo pačiu pamatyti ar prisiminti panašias situacijas savo praktikoje, susimastyti kur galėtum kažką patobulinti, kitaip organizuoti darbus ir t.t. Kaip suprantu “The Unicorn Project” tą patį scenarijų aprašo iš kompanijos programuotojų ir testuotojų perspektyvos (“Unicorn” buvo naujas, labai greitai vystomas pagal DevOps praktikas ir pateikiantys greitus ir naudingus rezultatus projektas šioje knygoje). Knyga taip pat yra gera ir iš pramoginės pusės. Joje daug spalvingų, gerai išvystytų personažų, netrūksta humoro. Skaitoma smagiai ir greitai, galvojant apie tai kokia gi bėda ištiks IT vadovą kitame knygos skyriuje ir džiaugiantis dėl kiekvienos mažos ir didelės pergalės 🙂 9/10

J. R. R. Tolkien – The Silmarillion [LT]

Nesu skaitęs kitų Tolkien’o knygų, bet mačiau Žiedų valdovo ir Hobito trilogijas, taigi apie šį pasaulį ir jo herojus šiek tiek žinau, o Žiedų valdovo filmai be to yra ir vieni mėgstamiausių (Hobito mažiau). Todėl manau Silmarillion skaitėsi geriau, nei jei būčiau visai nieko nežinojęs apie šį pasaulį. Nieko nežinančiam ar net “fantasy” nelabai mėgstančiam skaitytojui tai būtų labai paini knyga. Nors man ji irgi buvo painoka ir į pabaigą jau vos galėjau mintyse išlaikyt visas istorijos gijas, genčių ir atskirų herojų ir jų atžalų likimus. Skaitant šią knygą šalia norisi turėti pasaulio žemėlapį ir visų išvardintų genčių ir atskirų herojų šeimų medžius. Kartais tai tikrai pradeda varginti, kai pastraipa po pastraipos yra vien “o jam gimė sūnus X, kuriam gimė dukra Y, o ji pagimdė Z, kuris apsiženijo su N ir…”. Iš vienos pusės keista, kad galima buvo parašyt tokią ilgą ir detalią išgalvoto pasaulio kroniką. Iš kitos pusės žaviesi Tolkieno metodiškumu ir vaizduote. Kadangi kaip minėjau apie šį pasaulį kažkiek žinojau, buvo įdomu perskaityt apie jo pradžią, apie elfų ištakas, suprasti kodėl jie buvo tokie filmuose. Taip pat apie žmonių ir nykštukų atsiradimą ir likimą. Na ir pabaigoje knygos buvo smagų perskaityti jau apie man žinomus personažus iš kitų kūrinių. Nors chronologiškai šios knygos veiksmai yra istorijos pradžia, man atrodo, kad ją galbūt geriau skaityti po kelių kitų knygų taip susiejant viską vienu pamatu. Jeigu pradėt būtent nuo šios knygos, galbūt įspūdis bus šiek tiek sausokas. Bet kokiu atveju knyga patiko ir galbūt kada nors reikės perskaityt ir kitas bei palygint su ekranizacijomis 🙂 8/10

Gerald Durrell – The Bafut Beagles [LT]

Darelas yra mano vaikystės rašytojas. Namų bibliotekoje turėjom vieną jo knygą su keliais apsakymais, kurią perskaičiau turbūt daugiau nei 10 kartų ir kas kart vis žavėjausi jo nuotaikingu ir detaliu pasakojimu apie girtą mišką, šnibždesių žemę ir t.t. Būtent jo knygos apie Argentiną, Paragvajų ir kitas Pietų Amerikos šalis pagimdė manyje norą kada nors aplankyt šią pasaulio dalį, pamatyt gamtą, papročius. Aišku, tai kažkiek idealizuotas paveikslas, o ir turistai paprastai nesibeldi po miškų tankmes gaudydami gyvūnus 🙂 The Bafut Beagles veiksmas vyksta Afrikoje, Kamerūne. Ir tai turi savitą koloritą, skirtingą nuo Pietų Amerikos, kitokius papročius, elgseną, o taip pat ir įvairius įdomius gyvūnus. Na ir aišku nuotykiai nutinkantys tų gyvūnų beieškant, o taip pat ir juos prižiūrint. Darelas visada pabrėždavo ir parodydavo šią gyvūnų gaudytojo darbo pusę. Nemažai laiko reikalauja būtent visų pamaitinimas, žaizdų ir ligų gydymas, narvų valymas ir t.t. Nepraleidžia jis progos pakalbėt ir apie moralinę savo darbo pusę, nes ir tais laikais (1957) jis sulaukdavo komentarų iš žmonių, kad neva gyvūnams labai bloga nelaisvėje, nors juos ten maitina, prižiūri, lepina. Kai kurie nepabėgdavo net paleisti laisvai vaikščioti po stovyklą. Rašytojas taip pat vaizdžiai papasakojo kaip jis vadavo beždžionėlę nuo įkyrių ir net galinčių pražudyti parazitų, kurių laisvėje ji niekaip negalėtų pati iškrapštyt. Knyga išlaiko jau pažįstamą autoriaus stilių, gražiai aprašo Afrikos vietoves, peizažus, žmones, pakanka joje ir linksmų nutikimų ir aišku daug įvairių gyvūnų. 9/10

Harry Harrison – Skyfall [LT]

Harry Harrison yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų fantastų. Dar mokyklos laikais perskaičiau pirmą knygą “Deathworld” serijoje ir nuo to laiko daug kartų perskaičiau visas šios serijos knygas. Skyfall skiriasi nuo kitų šio rašytojo knygų savo realizmu. Nors ir rašoma apie labai didelę raketą, bet tai nėra labai jau fantastinis dalykas ir visai įmanomas. Be to skrenda jie tik į orbitą, o ne į tolimas galaktikas. Savaime tai nėra blogai. Pvz. neseniai perskaityto “Seveneves” siužetas pradžioje irgi panašus. Kaip ir bendras jausmas apie nesibaigiančias problemas. Ir čia yra didžiausia mano problema su knyga. Atrodo, kad ji visa susideda iš nesibaigiančių problemų, su kuriom tenka kovoti ekipažui ir Žemėje likusiems komandos nariams. Nors pasakojimo eigoje ir yra šiek tiek šviesesnių momentų ir šiek tiek optimizmo suteikianti pabaiga, bet po kiek laiko skaityt tampa sunku dėl pastovios depresivinės nuotaikos. Knyga nėra labai didelė, bet skaičiau ją labai ilgai nuolat palikdamas ilgam. Nėra viskas blogai joje. Personažai geri ir detalūs, įdomios techninės detalės apie raketą, skrydžio ypatumus. Tiesa, pabaiga, o ypač paskutinės pastraipos atrodo sukurtos paskubom, skamba kaip pernelyg optimistinis lozungas “jūs žuvot ne veltui, žmonijos laukia šviesi ateitis”. 6/10