Gerald Durrell – The Bafut Beagles [LT]

Darelas yra mano vaikystės rašytojas. Namų bibliotekoje turėjom vieną jo knygą su keliais apsakymais, kurią perskaičiau turbūt daugiau nei 10 kartų ir kas kart vis žavėjausi jo nuotaikingu ir detaliu pasakojimu apie girtą mišką, šnibždesių žemę ir t.t. Būtent jo knygos apie Argentiną, Paragvajų ir kitas Pietų Amerikos šalis pagimdė manyje norą kada nors aplankyt šią pasaulio dalį, pamatyt gamtą, papročius. Aišku, tai kažkiek idealizuotas paveikslas, o ir turistai paprastai nesibeldi po miškų tankmes gaudydami gyvūnus 🙂 The Bafut Beagles veiksmas vyksta Afrikoje, Kamerūne. Ir tai turi savitą koloritą, skirtingą nuo Pietų Amerikos, kitokius papročius, elgseną, o taip pat ir įvairius įdomius gyvūnus. Na ir aišku nuotykiai nutinkantys tų gyvūnų beieškant, o taip pat ir juos prižiūrint. Darelas visada pabrėždavo ir parodydavo šią gyvūnų gaudytojo darbo pusę. Nemažai laiko reikalauja būtent visų pamaitinimas, žaizdų ir ligų gydymas, narvų valymas ir t.t. Nepraleidžia jis progos pakalbėt ir apie moralinę savo darbo pusę, nes ir tais laikais (1957) jis sulaukdavo komentarų iš žmonių, kad neva gyvūnams labai bloga nelaisvėje, nors juos ten maitina, prižiūri, lepina. Kai kurie nepabėgdavo net paleisti laisvai vaikščioti po stovyklą. Rašytojas taip pat vaizdžiai papasakojo kaip jis vadavo beždžionėlę nuo įkyrių ir net galinčių pražudyti parazitų, kurių laisvėje ji niekaip negalėtų pati iškrapštyt. Knyga išlaiko jau pažįstamą autoriaus stilių, gražiai aprašo Afrikos vietoves, peizažus, žmones, pakanka joje ir linksmų nutikimų ir aišku daug įvairių gyvūnų. 9/10

Harry Harrison – Skyfall [LT]

Harry Harrison yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų fantastų. Dar mokyklos laikais perskaičiau pirmą knygą “Deathworld” serijoje ir nuo to laiko daug kartų perskaičiau visas šios serijos knygas. Skyfall skiriasi nuo kitų šio rašytojo knygų savo realizmu. Nors ir rašoma apie labai didelę raketą, bet tai nėra labai jau fantastinis dalykas ir visai įmanomas. Be to skrenda jie tik į orbitą, o ne į tolimas galaktikas. Savaime tai nėra blogai. Pvz. neseniai perskaityto “Seveneves” siužetas pradžioje irgi panašus. Kaip ir bendras jausmas apie nesibaigiančias problemas. Ir čia yra didžiausia mano problema su knyga. Atrodo, kad ji visa susideda iš nesibaigiančių problemų, su kuriom tenka kovoti ekipažui ir Žemėje likusiems komandos nariams. Nors pasakojimo eigoje ir yra šiek tiek šviesesnių momentų ir šiek tiek optimizmo suteikianti pabaiga, bet po kiek laiko skaityt tampa sunku dėl pastovios depresivinės nuotaikos. Knyga nėra labai didelė, bet skaičiau ją labai ilgai nuolat palikdamas ilgam. Nėra viskas blogai joje. Personažai geri ir detalūs, įdomios techninės detalės apie raketą, skrydžio ypatumus. Tiesa, pabaiga, o ypač paskutinės pastraipos atrodo sukurtos paskubom, skamba kaip pernelyg optimistinis lozungas “jūs žuvot ne veltui, žmonijos laukia šviesi ateitis”. 6/10

Isaac Asimov – Pebble in the Sky [LT]

Ne taip seniai perskaičiau visas Azimovo “Foundation” serijos knygas, todėl ši trumpa istorija kažkiek nublanksta prieš grandiozinę galaktikos imperijos ir įsteigimo epopėją. Pebble in the Sky yra lyg trumpas atsišakojimas iš bendros istorijos. Vienas TV serialo epizodas. Nors čia veiksmas ir vyksta Žemėje, o kai kurių įvykių pasekmės galėtų paveikti visą galaktiką. Knygoje yra keli neaiškūs ar nepaaiškinami momentai, bet gal man reikėtų perskaityti kitas “Galactic Empire” serijos knygas, tam kad rasčiau atsakymus. Prisipažinsiu, Azimovo chronologija painoka ir tai kažkiek erzina, be to dar yra priešistorijų ir toliau į ateitį einančių knygų. Sunku suprasti kokia tvarka skaityti jo serijas, kad susidarytų daugmaž aiškus chronologijos ir įvykių vaizdas. Taigi, knyga yra pakankamai įdomi, bet nepadarė tokio įspūdžio kaip kai kurie kiti Azimovo kūriniai. Taip pat ji yra gana trumpoka. Galbūt bendrame serijos kontekste ji atrodytų geriau, bet vertinant kaip atskirą romaną skiriu 7/10.

 

Neal Stephenson – Seveneves [LT]

Apie šią knygą išgirdau pakankamai seniai ir sudomino gana netikėta jos pradžia. Manau tai nebus gana dideliu “spoileriu”, nes tai pasakojama pirmoje knygos pastraipoje. Mėnulis sprogo – ir ką dabar daryti? Tiesa, keista, kad pavadinime du žodžiai sulipdyti į vieną. Ilgai negalėjau suprast ką tai reiškią (reikėjo įdėmiau į viršelį pažiūrėt). Rusiškai irgi nelabai aišku – “Семиевие”. Taigi – septynios Ievos. Suvokiau tai tik knygai einant į pabaigą 🙂 Taigi, prieš skaitant knygą mačiau gana kritiškus komentarus, netgi kad neva labai primityvus dėstymas minčių ir pan. Beje, skaičiau rusiškai, tai gal vertimas šiek tiek pakoregavo tai. Bet knyga tikrai nepasirodė primityvi. O pabaigoje paskaičius autoriaus žodį matosi kiek metų ir pastangų įdėjo į įvairių mokslinių ir techninių dalykų studijavimą. Juodraščius skaitė pasikaustę tuose srityse žmonės. Bet tai ir ne taip svarbu skaitant mokslinę fantastiką (bent jau man). Aišku, norisi kuo didesnio realizmo, bet tuo pačiu fantastika tai pabėgimas nuo realijos, ten gali būti ir nepaaiškinamų dalykų. Ir visgi manau čia yra puikus suderinimas įtikinamų technologinių ir mokslinių dalykų ir nesuvokiamos katastrofos (mėnulis sprogo?!). Nors teoriškai tai visai galėtų atsitikti atsiradus kokiam stambesniam asteroidui. Aišku Žemė jį tikriausiai pastebėtų prieš kurį laiką ir tai nebūtų šokas. Atrodo knygoje nėra nieko ypatingai fantastiško, turbūt 2/3 siužeto yra skirta kosminės stoties ir jos ekipažo peripetijoms ir išgyvenimui. Nemažai taip pat ir psichologinių dalykų ir netgi politinių žaidimų. Galbūt knyga galėtų būti trumpesnė. Kartais pernelyg daug detalių rodoma ar kartojama dalykų. Arba pavyzdžiui detaliai aprašoma kelių ekipažo narių kodinė kalba, nors vėliau ta kalba ne taip dažnai naudojama ir šiaip neaišku kam skaitytojui taip ją žinoti, kai galima tiesiog “už kadro” išverst ką kas pasakė. Vis dėlto knyga labai įtraukė. Nesinorėjo nustot skaityt, kai jau buvo pirmą valanda nakties, kai turėjai kažką kito nuveikt. Iš dalies traukė stoties žmonių likimo istorija, taip pat ir bendras žmonijos patirtos katastrofos paveikslas, kaip pasaulis su tuo susitaikė, prisitaikė. Yra knygoje momentai, kai perskaitai, sustoji ir negali tęsti toliau, bandai suvokti atsitikimo mastus, svarbą. Bet antra knygos dalis (tiesa jai skirtas turbūt trečdalis bendros apimties) yra silpnoka. Nors tai ir galima buvo numatyt ir aišku įdomu pažvelgti toliau į ateitį nuo esamų įvykių, bet įgyvendinimas nebuvo labai geras. Aktorius stengiesi sugalvot neįprastas technologijas ir įvykius. Taip pat patvirtinto tai, ko tikriausiai tikėjosi skaitytojas. Bet gal ši dalis buvo pernelyg kontrastinga su pirma dalim, kuri atrodė labai realistiška, o antra jau buvo arčiau pasakos. Kaip atskira knyga antra dalis būtų turbūt neblogas fantastinis kūrinys. Dėl šito sunkiau įvertint bendrai knygą. Pirmai daliai gal duočiau ir 10. Antrai 8-7. Todėl bendrai manau vertinu 9/10.

Neil Gaiman – Neverwhere [LT]

Prieš tai skaičiau tik vieną Nilo Geimano knygą, kurią jis parašė kartu su žymiuoju Teri Pratčetu – “Good Omens”. Ir toji knyga man labai patiko. “Niekurniekada” turi panašų stilių, kai mūsų realus ir nuobodus pasaulis persipina su kažkokiu slaptu, bet egzistuojančiu visai šalia mūsų (ar po mūsų kojomis), magišku, mistišku pasauliu. Tikriausiai šis stilius net turi pavadinimą. Man tai patinka. Tai nėra visiškai atskiras “fantasy” pasaulis, bet ir nėra kažkas panašaus į “Twilight”, kai pagrindinė knygos scena yra realus pasaulis su keliais romantizuotais fantastiniais elementais. Tai yra tiesiog labiau įtikinamas dalykas, kad kažkas egzistuoja už mūsų regos ir supratimo ribos. Pradžia knygos gana rami ir nuobodoka, na ir bendrai visos istorijos metu netgi ir sukrečiantys dalykai yra pasakojami gana ramiu ir nuosaikiu stiliumi. Čia yra kovų ir netikėtų posūkių, bet bendrai nėra didelio adrenalino. Dažniau tai labiau filosofinė, šiek tiek melancholinė kelionė ir atradimas savęs ir to, kad tas normalus gyvenimas į kurį herojus taip nori sugrįžti galbūt yra visiškai ne tas, ko mums reikia. Knyga patiko, nors gal tikėjausi kažko labiau panašesnio ir beprotiškesnio kaip “Gerose pranašystėse”. 8/10

Matthew Mather – CyberStorm [LT]

Knyga išleista prieš 5 metus. Su laiku tapo labai populiari, yra verčiama į daug kalbų ir netgi yra planuojama jos ekranizacija. Pats apie ją sužinojau neseniai ieškodamas dovanos knygyne. Tema sudomino, kadangi dirbu IT srityje. Knygoje pasakojama šeimos ir jos draugų istorija ir jų pastangos išgyventi katastrofiškomis sąlygomis po kibernetinės atakos paralyžiavusios miesto infrastruktūrą, tarnybas ir didelę dalį šalies. Viską pablogina žiemos metu laikas ir anomalinės pūgos, kas ir realiame gyvenime pridarė nemažai bėdų Jungtinių Valstijų rytų pakrantei. Romane ne tiek daug techninių dalykų, todėl jį gali skaityti ir ne taip išprusę technologijose žmonės. Kadangi pagrindinė knygos istorija yra būtent išgyvenimas, pagalba kitiems, ištvermė, prisitaikymas. Arčiau pabaigos knygoje yra ir gana sukrečiančių vaizdų ir nutikimų, bet bendrai neapleidžia kažkoks optimizmo ir tikėjimo gera pabaiga jausmas. Tiesa, pabaigos norėjosi šiek tiek originalesnės, bet tuo pačiu ji nebuvo perdėtai fantastinė. Galbūt siužetas yra šiek tiek užtęstas ir pernelyg ilgai kartojamos tos pačios scenos, bet tuo pačiu taip sukuriamas išgyvenimo rutinos efektas. Bendrai stilius yra geras ir man netgi netrukdė man paprastai nepatinkantis pasakojimas nuo pirmo asmens. Herojai įdomūs, nors rusų porelė gal buvo per daug stereotipinė. Skaitant knygą vis pagalvodavau apie tai, kad tai visai gali atsitikti realybėje ir su bet kuria šalimi. Informacinės ir kitos automatizuotos technologijos yra gyliai įsišaknijusios mūsų gyvenimuose, bet jų saugumas yra dažnai paskutinis dalykas jų kūrėjų ar vyriausybių darbe. Tol, kol kas nors neatsitiks. O nematomas kibernetinis karas vyksta nuolat (pvz. ataka prieš Irano urano sodrinimo fabrikas su specialiai pagamintu virusu, kurią manomai finansavo JAV saugumo tarnybos) ir nežinia kada koks nors įvykis nesukels grandininės atakų ir kontra-atakų sekos, kas paralyžiuos vienos ar kelių valstybių, o gal ir viso interneto veikimą. 9/10

Star Wars – Trauno trilogija [LT]

Artėjant aštuntos Žvaigždžių karų dalies premjerai kinoteatruose pabaigiau skaityti Trauno trilogiją (Thrawn trilogy). Kurią beje parašė vienas mėgstamiausių mano rašytojų-fantastų – Timothy Zahn. Perskaitęs jau apie 50 įvairaus stiliaus ir skirtingų rašytojų SW knygų negaliu pasakyti, kad ši trilogija buvo tikrai geriausia (o dar laukia nemažai kitų serijos knygų), bet tikrai labai gera. Šioje knygoje yra ir vienas labai geras blogiukas – taktikos ir ilgalaikės strategijos meistras Traunas. Kuris taip gerai narpliojo Liuko ir draugų planus, kad norėjosi, kad jis bent kartelį suklystų. Tai pridėjo serijai geros įtampos. Knygose yra ir naujų, simpatiškų ir charizmatiškų veikėjų geroje (arba neutralioje) pusėje. Naujos įdomios rasės, vietovės, planetos. Neįtikėtinas nepagaunamas šnipas Respublikos širdyje. Ir vienas turintys ypatingų galių pakvaišėlis 🙂 Įdomu būtų pamatyt kada nors šios trilogijos “spin-off’ą” kino ekranuose. Nors prieš kelis metus prieš išleidžiant septintąją dalį ir buvo kalbėta, kad ši visatos dalis nepateks į kanoną ir nebus ekranizuojama. Bet paskutiniu metu pasigirdo gandų, kad gal visgi admirolas Traunas susilauks daugiau dėmesio nei vien animaciniame seriale.

/books: In a galaxy far, far away… [LT]

Prieš kelias dienas kino teatruose prasidėjo Žvaigždžių Karų karštinės kulminacija – naujausio serijos filmo premjera (Star Wars VII: The Force Awakens). Bet iš tikrųjų viskas prasidėjo dar anksčiau, nuo pirmų užuominų apie galimą filmą ir galimai sugrįžtančius veikėjus ir aktorius iki galybės treilerių, žinių, diskusijų, nutekėjusių faktų ir t.t. Norinčiam nesugadinti sau įdomumo reikėjo gerokai pasistengt apsisaugojant nuo “spoilerių”. Pats kažkaip ypatingai nebandžiau apsisaugoti, bet ir labai nesekiau naujo filmo naujienų, tai man kai kurie siužeto vingiai žinomi, bet žiūrėt dar turėtų būti įdomu. Ką ir planuoju padaryt kitą savaitę (tikintis, kad žiūrovų antplūdis jau šiek tiek atslūgs).

Bet šis įrašas ne apie filmą. Kaip tik šiandien pabaigiau skaityti vieną iš SW serijos knygų. Senojo kanono. Nes, kaip žinoma, Disnejus nusprendė perrašyt Žvaigždžių karų istoriją atsisakant dalies daugybės rašytojų sukurtos istorijos knygose. O būtent to, kas atsitiko po sukilėlių pergalės paskutiniame filme (iš tikrųjų trečiam, bet su skaičiuku 6). Kaip tik priėjau prie laikomos viena geriausia trilogija – Timoti Zano, Trauno trilogijos, kuri aprašo įvykius po pergalės ir antros mirties žvaigždės sunaikinimo. Nes pradėjau skaityti SW knygas prieš 6 metus pradedant nuo pačių pirmųjų (ir pagal išleidimą ir pagal SW įvykių chronologiją). Perskaičiau jau 42 knygas. Taigi, kadangi naujas filmas perrašys šią dalį istorijos, bus šiek tiek keistoka skaityti, kai dar bus šviežia atmintyje pamatyta juosta. Iš kitos pusės bus įdomu palygint abi tolimesnių įvykių versijas.

O šiandien pabaigiau Deivo Volvertono “Princesės Lėjos pasirinkimas” (The Courtship of Princess Leia). Jau teko girdėt gerus atsiliepimus apie šią knygą. Šio autoriaus knyga buvo ir pirmoji perskaityta SW serijoje. Bet kadangi tai buvo prieš daug metų, jo stiliaus jau gerai neprisiminiau. Visgi turiu sutikti su geru įvertinimu. Šis autorius yra vienas iš geresnių šioje serijoje ir sugebėjo sukurti neįprastą, įtraukiantį siužetą, su intriguojančia romantine linija ir sukūrė pasaulį, kur ne tik džedajai ar sitchai moka naudotis Jėga. Taip pat šis autorius įdomiai pavaizdavo santykius su gyvūnija planetoje (prijaukinti rankorai – kas gali būti kiečiau?:)). Bendrai knyga yra gerai sukalta, nenuobodi, su keliais kritiniais momentais, įdomiu pasauliu, intrigom.