Kinopavasaris 2020 – Norėtum! [LT]

Dar vienas filmas apie šeimą, nevisai tikusį tėvą, su kuriuo išsiskyrė žmona. Norėtum! (Magari). Šį kartą itališkai (o dar prancūziškai, rusiškai ir angliškai, labai daug kalbų filme, o vaikams autoriams pagarba). Ir geriau. Nors, iš pradžių filmas neatrodė labai įtraukiantis, keistas, gal dar blaškė asmeniniai rūpesčiai. Bet gal kažkur arčiau vidurio visgi įtraukė. Nors čia ir atostogos kažkur prie jūros vasaros namuose, bet tokios gana nuobodokos kai vaikai atranda ką veikti, tėvas su drauge bando dirbti ir rašyti scenarijų, vaikai bastosi po apylinkes, suranda naujų draugų, mažoji mergaitė vis įsivaizduoja tėvo ir mamos susitaikymą. Pirmi patyrimai, pirmos nekaltos meilės, nusižengimai ir bausmės. Viskas atrodo taip kasdieniška ir neypatinga, bet visi personažai gana organiški ir įdomūs, atsiranda visokie smulkūs sąlyčio taškai, draugystės, paslaptys. Aišku, yra ir ne visai įtikinamų ar tokių gerų momentų. Gal tėtis ne visada atrodė tikras. Taip mylėjo savo šuniuką ir gana greitai dėl jo aprimo gale, ne visada emocijos atrodė tinkamai. Bet filmas patiko ir į pabaigą norėjosi dar jį pratęst, gal dar pamatyt kaip tėvui seksis sutart su atvažiavusia buvusia žmona. Na bet baigėsi tokia beveik idiliška šeimos scena prie vieno stalo. Kaip sakė mergaitė, gal galėjo būti geriau, nenutikti to ir ano, bet gyvenimas toks jau yra, nenuspėjamas ir reikia džiaugtis artumo akimirka, kad ir kokios aplinkybės būtų. 8/10

Read More

Kinopavasaris 2020 – Dingusi mergina [LT]

Japoniškus filmus palaima žiūrėti. Ramu, santūru, ištempta, bet man asmeniškai niekada nenuobodu, kad ir kaip atrodytų nieko ypatingo nevyktu kadre. Gal šiaip valgo, gal tvarkosi, kažkas yra tame užburiančio. Nors patiems japonams aišku nieko tokio ypatingo ar magiško tame nesimato. Bet su šypsena prisimenu prieš kelis metus kino teatre žiūrėtą filmą ir kaip vyriškis kitoj eilėj dvi valandas muistėsi ir skundėsi, kad “nieko nevyksta” 🙂 Iš dalies tas atspindi filmo Dingusi mergina (Yokogao) įvertinimas IMDB (6.6) – nekantraus vakariečio įspūdis. Kinopavasario žiūrovai dosnesni (8.7), bet čia aišku yra ir “festivalinio” filmo efektas, kai norisi geriau įvertint, nes pamatei kažko neįprasto. Taip, filme ne tiek daug įvyksta, už ką galbūt kai kada ir pats pakritikuočiau. Iš kitos pusės yra ir intriga ir nelaiminga meilė ir gėda ir žurnalistų-skalikų persekiojimas ir nusikaltimo netiesioginės aukos ir.. kerštas. Ši dalis buvo šiek tiek netikėta ir gal mažiau įtikinama. Ypač po pirmoje dalyje sudaryto herojės įvaizdžio. Bet, kodėl ne, šioks toks scenarijaus vingis. Tiesa, man labiau prie širdies buvo pirmoji moters rolė. Su laiku pripranti prie laike šokinėjančio filmo svyruoklės “praeitis-dabartis”. Jeigu kažkas vengia filmo dėl baisumų, tai tokio jame nėra. Nors keletą kartu atrodė, kad tas gali įvykti. Tai labai ramus, tolygus filmas. O jame rodomos kančios yra psichologinės. Nors ir žinai apie tai, kad dažnai dėl nusikaltimo labai kenčia ir kaltininko artimieji, visgi bežiūrint šį filmą teko susimąstyt apie tai daugiau. Man filmas patiko, buvo ir vietų kai užplūsdavo stipresnės emocijos. Slaugės su senole bendravimas toks pagarbus, švelnus ir grakštus. Nepasakyčiau visgi kad idealus, “vat čia tai kinopavasario hitas” 🙂 Tiesiog geras kinas. 9/10

Read More

Kinopavasaris 2020 – Garsioji meškinų invazija į Siciliją [LT]

Garsioji meškinų invazija į Siciliją (La Fameuse Invasion des ours en Sicile) buvo vienas pirmų filmų patraukęs akį kai pirmą kart išgirdau šiemet apie naują Kinopavasario sezoną. Na, dar apie atidarymo filmą teko skaityt. Bet sunku buvo nepastebėt šių spalvingų plakatų su smagiai atrodančiais lokiais su kepurėm 🙂 Animacinis filmukas su savitu vaizdiniu stiliumi, įdomia istorija visai šeimai. Na, gal ne tokia įdomi suaugusiems, bet vis tiek smagu stebėt lokių nuotykius. Tiesa, istorija iš dviejų dalių. Kai pirmoji baigėsi dar pažiūrėjau į laikrodį, kažkaip per greit prabėgo laikas. Antroji yra labiau žemiškesnė ir rimtesnė, gal mažiau perkandama jaunesniam žiūrovui, bet jam vis tiek pakaks gražių vaizdų, nuotykių ir t.t. Galima nemažai atrasti salyčių su tikruoju gyvenimu, apie pripažinimą, kartų priešpriešą, turtingųjų ar galią turinčių kitų diskriminaciją, pasiaukojimą, grįžimą prie šaknų. Aš gal po tų “posterių” tikėjausi kažko labiau stogą nuraunančio. Nors nežinia kodėl. Gi animacija paprastai būna labiau šeimyniniam ratui skirta. Filmas geras, gražus, kažkiek pamokantis, bet ir nepabostantis. 8/10

Read More

Kinopavasaris 2020 – Geri ketinimai [LT]

Filmą režisierė sukūrė pagal savo vaikystės prisiminimus. Tai suteikia papildomos prasmės namų kino intarpams, kuriuos mėgdavo filmuoti jos tėvas. Štai po šito mėgėjiško kino ji pati patapo filmų kūrėja. Tėvas – tas futbolą ir rokenrolą mylintis, niekur laiku nespėjantis, visus pavedantis genijus. Kurio įprastas gyvenimas ima traškėti kai buvusi žmona sugalvoja su vaikais išvažiuoti. Jam tai lyg ir rūpi, bet tuo pačiu atrodo kad ne. Nežinia ar taip man tik pasirodė, ar čia vaidybos trūkumas ar dukra visgi taip sąžiningai nupiešė savo tėvo charakterį (kas būtų stipru). Na, nėra jis beširdis, bet panašu, kad jam labiau rūpi jo gyvenimas ir laisvė, muzikos kūrimas, buvimas su draugais, meilė (ne viena). Tai yra puiku, tik iš tos meilės gimsta vaikai ir jie bando pritapt. Įsitraukia į tėvo pomėgius, klausosi ir dainuoja tas pačias dainas. Jų tėtis atrodo toks “cool”, su juo visada būna kažkokių įdomių išvykų, nuotykių. Todėl vyriausioji dukra nusprendžia pasilikt. Tik su laiku ateina supratimas, kad gal tai ne visai geras sprendimas. Geri ketinimai (Las buenas intenciones) dar nereiškia, kad viskas pavyks. Vaikai patiko, gana organiškai įsipaišė, ypač vyresnioji dukra. Filmas nei blogas, nei labai geras. Ramus, be kažkokių labai stiprių emocijų. Šiek tiek melancholiškas. Vienos šeimos gyvenimas, kažkiek keblumų ir argentinietiškas rokas fone. 7/10

Read More

Kinopavasaris 2020 – Parazitas [LT]

Šiemet neįprastas Kinopavasaris. Nors jau praeitais metais apleidau šiek tiek savo tradiciją ir nuėjau tik į du filmus be įprasto jau man išankstinio bilietų ir abonemento užsakymo kokiems 8-10 ar daugiau filmų. Tačiau šį kartą niekur nueiti ir pasinerti į kino magiją tamsioje salėje su kitais žiūrovais nepavyks. Aišku, ne sykį ir ne du pagalvodavau sėdint salėje šalia žmonių, kad būtų geriau žiūrėti vienam namuose, bet dabar jau tas aplinkinių erzinimas neatrodo toks baisus. Ką gi, visgi norėjosi palaikyt Kinopavasario projektą ir jų komandą, todėl nusprendžiau pabandyt žiūrėjimą namuose. Kartu pasidalinsiu ne tik filmų įspūdžiais, bet ir kaip sekėsi iš techninės pusės. Pirmam seansui pasirinkau jau išgarsėjusį ir Oskarą laimėjusį Parazitą (Parasite). Filmas išties geras. Kaip jau neišvengiamai teko girdėt iš įvairių šaltinių jo dvi pusės labai skirtingos. Iš pradžių žiūri beveik komediją su nekaltom apgavystėm, apsukriais nepasiturinčios šeimos nariais. Turtuolių šeima atrodo šiek tiek dirbtinai. Bet gal tai buvo kūrėjų sumanymas. Gal taip norima pabrėžti jų tuštumą, naivumą, patiklumą. O gal čia toks vaidybos stilius. Nors teko matyti kitokius P. Korėjos filmus. Sunku pasakyt. Namo šeimininkė atrodė šiek tiek netikroviškai. Aišku, antra filmo pusė (nors gal arčiau galo) pasisuka kardinaliai kitokiu keliu, tai jau nebe komedija, prasideda tikras trileris ir gale jau ir baisesni dalykai. Nors nebuvo labai jau baisių vaizdų, bet fone visų kitų filmo įvykių tai tiesiog atrodė netikėtai. Čia vėlgi yra ne visai suprantamų dalykų. Nors ir matėsi, kad apgavikų šeimos tėvui nepatiko pono požiūris ir jų kvapo pasišlykštėjimas, bet ar tikrai tai galėjo sukelti tokią reakciją ir finalą? Gal šoko būsena. Keista. Na ir pats galas toks pusiau optimistinis, pusiau neviltingas, vėlgi šiek tiek apgaulingas, tik dabar jau apgaunantis žiūrovą. Ar vertas Oskaro nežinau, bet tikrai įdomus filmas ir siužetas pakankamai nenuspėjamas, sugebantis palaikyt intrigą. Galbūt man kažkiek trūko vaidybos, nes gal tikėjausi kažko rimtesnio dėl filmo liaupsių. Iš kitos pusės skaičiau filmo aprašymą ir iš ten matėsi, kad turi būti labiau pramoginis filmas. Bendrai paėmus – ne šedevras, bet geras. 8/10

Read More

1917 [LT]

Pirmiausia pasakysiu, kad 1917 yra tikrai geras filmas. Ir bendrai ir apie karą, nors būdingo šaudymo ar sprogimų jame ne daug. Puikus kinematografinis darbas su neįprasta filmavimo forma. Pamatyt verta. Ir kaip dažniausiai iškart po filmo įspūdis ir įvertinimas būna daug aukštesnis. Bet aš visada leidžiu filmui susigulėt dieną kitą mintyse ir tada bandau vertinti kiek adekvačiau, žiūrint kiek jo išliko atmintyje, kokie momentai užstrigo, koks liko emocinis užtaisas. Po dienos jis kiek keistokas ir man sunku pagauti kas būtent mane verčia abejoti. Galbūt būtent tas neįprastas filmavimo būdas, nuolatinis herojų sekimas su kamera. Kadangi toks neįprastas (nors matytas, bet ne viso filmo mastu), jis verčia bežiūrint mastyti apie tai kaip tai buvo įgyvendinta ir tai šiek tiek išmuša iš vėžių. Nes kaip tik galvoju apie tą vėžių ar kitokia sistema leidžiančia kamerai taip nenutrūkstamai sekti įvykius gal net šimtus metrų. Nors turi būti kartojimai, montažas, efektai, bet viskas meistriškai paslėpta. Iš kitos pusės toks intymus artumas su herojais padeda įsijaust į jų padėtį ir istoriją. Kuri yra ir šiek tiek neįprasta, bet tuo pačiu ir nieko labai neišsiskiria. Filmas yra gana ramaus tempo su keliais įtemptais momentais. Aktorių darbas (o taip pat ir visos komandos, kurios nematom už kadro) yra nuostabus ir kartais nesuvokiamas. Ir vėlgi, kai sugedusi plokštelė pakartosiu, kad iš kitos pusės kartais sunku buvo pamatyti ryžto ir pasiaukojimo šaknis. Nors gal tai buvo karo padarinys, ką jis padaro su žmogumi, kaip užgesina emocijas, sušaldo širdį dėl nuolatinės siaubo akivaizdos. Bet galu gale filmas geras, istorinis, parodantys, kad galima nedaryti tūkstančio kadro keitimų ir šokinėti pirmyn atgal norint paslėpti efektų netobulumą ir dirbtinai kurti “veiksmą” ir po kurio atrodo, kad tikrai teko pagyventi apkasuose. 8/10

Kinopavasaris 2019 – Viskas arba nieko [LT]

Viskas arba nieko (Võta või jäta) yra geras filmas. Galbūt jame nėra kažkokios ypatingos dramatikos. Gal trūksta kažko tokio tikrai griebiančio už širdies arba kažkokios neįprastos filmavimo technikos, muzikos (išskyrus kelis momentus), stiprios moralės ar atomazgos ir t.t. Jis tiesiog geras. Istorija įdomi ir turbūt kasdieniška (galbūt net remiasi tikrais įvykiais), herojai įdomūs ir simpatiški. Nors man herojaus tėvai buvo labiausiai įtikinami. Visgi labiau patyrę aktoriai. Pagrindinis aktorius atrodo šiek tiek stokojantis aktorinių sugebėjimų, nors jam vis tiek gerai sekėsi pavaizduoti tokį nekalbų estų vaikinuką, dirbantį statybose Suomijoje, nuolat rūkantį, geriantį alų baruose ir turbūt nelabai matantį gyvenimo prasmę. Bet kažko visgi trūko šiek tiek. Jaunos motinos vaidmens atlikėja gerai rodė apatiją, bet kažko daugiau nelabai. Labai anemiškas vaidmuo. Gali būti, kad aktoriai puikiai vykdė režisierės nurodymus ir toks buvo noras pavaizduoti įprastūs, niekuo labai neišsiskiriančius žmones, gyvenimo rutiną. Filmavimui jokių priekaištų neturiu. Patiko įžanga ir filmo pabaiga su gera muzika ir įdomių kameros judėjimu. Tiesa, keista, kad filme naudojami seni mobilieji telefonai ir diskotekoje skambėjo labai seni hitai. Nors filmas praeitų metų ir niekur nebuvo užuominų, kad rodomi senesni laikai. Taigi, visai neblogas estų darbas apie tam tikrus motinystės ir tėvystės ypatumus, apie netikėtai užgriūvančią atsakomybę už kitą gyvybę, prisitaikymą ir augimą kartu, na ir apie galbūt ne visai logiškus įstatymus, kai biologijai teikiama pirmenybė, nors visai ne ji mus daro žmonėmis. 8/10

Kinopavasaris 2019 – Raudona karvė [LT]

Paauglystė, hormonai ir nesutarimas su tėvais nėra svetima ir tokioje ortodoksinėje aplinkoje. Alegorija tarp raudono veršiuko ir raudonplaukės merginos aiški, ji kaip ir karvė atnešama kaip auka vardan didesnio tikslo, dievo, nacijos, tėvo įsitikinimų. Bet ji nejaučia ryšio ir prasmės tame kas jai sakoma ir kaip jai reikėtų gyventi. Iš dalies šis filmas priminė prieš kelis metus matytą turkų filmą (berods “Motina”) apie sugrįžusią iš miesto dukrą ir kaip ji bandė vėl pritapti prie gana senoviško ir tradicinio būdo gyventi. Ir įspūdis gana panašus. Taip, visa tai atrodo keista mūsų akimis (nors ir nesame dar tikri vakariečiai patys). Bet trūksta kažkokios stiprios emocijos, minties. Tokių filmų daug. Rodomas kasdienis nuobodus gyvenimas, trupiniai dialogų, labiau į pabaigą šiek tiek aistrų ir neaiški pabaiga. Yra scenų kur pagalvoji “o, nėjau jis taip pasakė, ir ką ji dabar darys” ir lyg yra reakcija, bet tokia blanki. Raudona karvė (Para Aduma) nėra blogas filmas, bet ir niekuo neypatingas. Kokių iš mano patirties yra dauguma Kinopavasaryje. O kai pamatai kažką išties gero, tada ir susivoki, kiek yra vidutiniško, neblogo, bet blankoko kino. Na, tai yra laikoma tikruoju gyvenimišku kinu. Bet po 15 metų jis jau man pradeda pabost. Iš techninės pusės nieko irgi išskirt negaliu. Stambūs planai rodantys vien veidus nieko jau nestebina. Muzikos filme labai mažai. Na, bent jau kamera nėra drebanti kaip vis dar yra madinga. 7/10

Alita: kovos – taip, bet ar angelas? [LT]

Treileriuose matėm daug Alitos akių, tokių didelių, plačių, jausmingų. Bet ar tikrai ji yra angelas? Filmo pradžia įdomi ir intriguojanti, bet aplamai jaučiasi kažkoks skubėjimas. Santykiai neišauga organiškai, bet parodomos kelios klišinės scenos ir turi suprasti, kad taip, čia tėvo ir vaiko istorija, čia draugystė, o čia meilė. Aš net netikrinau kokios trukmės filmas, bet panašu, kad scenaristai ir režisierius bijojo nespėti sutalpint visko, o ypatingai kovų, todėl viskas buvo daroma “checklist’o” pagrindu. Tuomet pati Alita. Neskaičiau/nemačiau originalios mangos/anime, bet ji visai neatrodė angeliška. Taip, kai kada parodomos stiprios emocijos, ašaros (kurios “veikia” – čia citata iš filmo), bet kai kuriais momentais ji sureaguoja pernelyg jau sausai ir stoiškai. Gerai, jei ji iškart ir visada tokia būtų, bet ne, kai kada ji mergaičiukė, kai kada jos veide nesuvirpa nei vienas nervas pamačius mirtį. Ekrane rodoma kažkokia priešpriešą ir todėl sunku tikrai įsijausti ir prijausti tokiai herojei. Ir tuo labiau sunku patikėti jos staigiais polinkiais pasiaukoti. Galima aišku viską nuversti tam, kad ji kiborge. Bet labai pažangi, su beveik žmogiškom smegenim, kvėpuojanti ir jaučianti. O be to filme ją bent kartą pavadiną žmogiškesnę už tikrus žmones. Bet vienoje scenoje ji verkia, kitoje su šypsena talžo snukius. Beje, apie snukius. Užuomina apie galimą antrą dalį yra galima sakyti visiškai neužmaskuota, nes filmas be normalios pabaigos. Gal todėl taip mažai pasakojama apie pasaulį. O to labai trūksta. Kas per karas, kurio tik pavadinimą tegirdim, kokios Marso kolonijos, Mėnulis, kas per miestai danguje. Ir kodėl mes net kartelį nepamatom kaip tas miestas atrodo?! Nėjau taip norima taupyti antrai daliai? Ar tiesiog nebus ko daugiau parodyti? Ir kodėl aplink tiek daug kiborgų? Tai dar vienas dalykas, kuris nervino žiūrint. Kartais galėjai suprasti, kad čia va tikrai kiborgas, nes beveik vien metalas, bet aplink yra visai žmogiškai atrodančių veikėjų ir galvoji ar čia tik plastikas atrodantis kaip kūnas ar tai žmogus su mechaninėm rankom. Ir jokio paaiškinimo kodėl jie tokie, iš kur viskas prasidėjo. Ar čia yra dogma, kad ateityje visi bus prifarširuoti implantais? Ir kam reikėjo konstruoti tokius valgančius ir verkančius kiborgus? Alitos CGI yra geras, ir didelės akys man netrukdė. Kiti veikėjai išskyrus daktarą (pripažintas aktorius) šiaip sau. Neįtikinama žmona-motina, blogiukai, vaikai, seselė beveik nieko nekalbanti. Kovos geros, ypač motorbolo trasoje. Bet ir jų atrodo ne tiek daug. Tikriausiai pagrindinė CGI puota bus antroje dalyje. Kurios galbūt nežiūrėsiu. Iškart po filmo paprastai būna šiek tiek geresnis įspūdis, bet ilgiau pagalvojus būna kritiškesnis požiūris, ypač girdint liaupses. Negaliu prisimint ne vienos scenos su “wow” momentu ar griebiančios už širdies. Tik 6/10.