Prieš kelis metus perskaityta knyga buvo viena geriausių paskutiniu metu perskaitytų sci-fi knygų. To paties autoriaus “The Martian” neskaičiau, bet Ridley Scott ekranizacija yra vienas mėgstamiausių filmų. Girdėjau kad knyga daug kartų geresnė ir kada nors ją visgi perskaitysiu. Taigi, vienos knygos neskaičiau, filmas labai patiko. Šiuo atveju knyga skaityta ir labai patiko. Pamačius šio filmo treilerį buvo abejonių. Goslingas atrodė pernelyg simpatiškas, bendras tonas atrodė pernelyg komiškas, nors rašytojas tikrai turi gerą humoro jausmą ir knygoje netrūksta linksmų vietų. Bet treileris atrodė pernelyg jau spalvingas. Aišku, tas neatbaidė nueit ir pamatyt šį filmą (gali būti vienintelis šiemet, nebent dar Dune Part Three pažiūrėsiu). Kas labiausiai nustebino – filme labai daug muzikos. Ir labai įvairios, kartais net atrodo ne visai tinkančios, bet ji kažkaip visgi limpa. Ir tai yra ir foninė filmui sukurta muzika ir žinomos ir net ne tokios naujos dainos. Bet tai netrukdo ir pastebėt pradėjau gal tik į filmo pabaigą kai vienu momentu buvo apie minutę tyla. Man pasirodė kad muzika turėjo užpildyti vidinių monologų, kuriais yra pagrįsta knyga, nebuvimą. “The Martian” buvo gudriai sugalvota herojų priverst vesti video dienyną, kas “Project Hail Mary” irgi karts nuo karto atsiranda, bet daug mažiau ir labiau į filmo pabaigą. Bendras filmo įspūdis liko neblogas, bet ir kažkoks keistas ir buvo kažkoks neužbaigtumo jausmas. Galbūt todėl kad filmo kūrėjai pasistengė kuo labiau atkartoti knygos esmę ir gal tai ne visai tinka ekranui. Pradžia buvo gana ilga ir nuobodoka ir gal keista. Man, kaip skaičiusiam knygą viskas buvo aišku ir laukiau kaip viskas išsivystys. Bet neskaičiusiam žiūrovui įtariu galėjo ir trūkti kantrybės. Na ir kiek pernelyg komiškai pavaizduotas buvo žmogaus netekusio atminties elgesys. Bet kai prasideda Žemės scenos, laboratorija, pirmi geresni komiški momentai, tada jau žiūrovas gali atsikvėpti ir toliau viskas vyksta sklandžiau. Patiko projekto organizatorė. Gerai suvaidinta ir gerai atitaikyta pagal knygą. Būtinas atšiaurumas ir konkretumas, su vos vos juntamais jausmais ir skausmu dėl būtinų sprendimų. Tai buvo stipriausias filmo jausminis momentas. Nepamenu ar knygą skaitant labai pergyvenau, man rodos nebuvo tokio stipraus momento, o gal taip ir būna man įprastai su knygom, nepaveikia jos taip stipriai kaip ekrane matomi veikėjai. Tačiau neužkabino taip stipriai filme tie momentai kurie galbūt turėjo ir tais momentais Goslingo vaidyba “nepardavė” man gilesnių jausmų ir pergyvenimo. Taip pat, lakstymai laivo paviršium gale filmo atrodė pernelyg chaotiški su šokinėjančia kamera ir sunkiai suprantamais motyvais neskaičiusiam žiūrovui. Maloniai nustebino kad iki paskutinių žodžių laikėsi knygos ir nepjovė filmo anksčiau, kai buvo proga gražiai nukirpt ir parodyt titrus. Taigi, galiausiai tokia priešprieša viduje. Filmas nepaliko tokio stipraus įspūdžio kokio norėtųsi, bet iš kitos pusės tai labai savotiškas, muzikalus, jausmingas, kiek ekscentriškas, dažnai juokingas sci-fi filmas. Ir labai nuoširdi knygos ekranizacija. Tebūnie 8/10.
Category: Movies
I am Legend knygos ekranizacijos [LT]
Filmą “I am Legend” mačiau kino teatre jo išleidimo metais (2007). Įdomus siužetas, geras įgyvendinimas ir sukurtos aplinkos (nors kompiuterinė grafika medžioklės su Mustangu metu šiek tiek rėžė akį). Will Smith irgi smagus aktorius. Lyg ir girdėjau tada, kad filmas buvo pagrįstas seniau išleista knyga, bet labai nesidomėjau. Prieš kelis mėnesius (prabėgus 14 metų) kažkodėl nusprendžiau pažiūrėt 1971-ųjų “The Omega Man” su Charlton Heston (legendinis aktorius). Gal tuo metu pažiūrėjau kažkokį kitą seną filmą ir tarp rekomendacijų IMDb parodė šią juostą. Bežiūrint Omegą žmogų apėmė keistas jausmas, kad tai jau kažkur matyta. Po filmo perskaičiau, kad ir šis kūrinys pastatytas pagal tą pačią seną knygą. Beje, 1954-ųjų Richard Matheson romanas “I am Legend” (neskaitytas). Tuo pačiu metu pamačiau, kad iš viso buvo net 3 šios knygos ekranizacijos. Dvi jau pamačiau, taigi nusprendžiau pažiūrėt ir pačią pirmąją – “The Last Man on Earth” su Vincent Price, pastatyta vos 10 metų po knygos išleidimo (1964). Žemiau yra mano palyginimai, pamąstymai apie visas 3 ekranizacijas.
Kinopavasaris 2021 – Daina be pavadinimo [LT]
Filmą žiūrint buvo keistas jausmas, kadangi pagrindinės aktorės bruožai priminė kolegę iš Centrinės Amerikos. Nors įvykiai, pagal kuriuos nufilmuota juosta, buvo jau gana senokai (1988), visgi kas žino ar pažįstamos šeima ar jos seneliai nebuvo susidūrę su panašiais dalykais. Viena tai kad filmas juodai-baltas jau prideda savotiško šarmo ir klasiškumo. Pradžioje daug žaidžiama su sulėtinimu, ilgais statiškais kadrais ir lėtu žmonių judėjimu. Netgi vienoje vietoje yra labai mistiškai naudojamas stop kadro intarpas. Keista, kad tokie eksperimentai vyksta daugiau pradžioje filmo ir neišlaikomi visos juostos metu. Bet aišku tai negadina bendro vaizdo. Tik pradžioje vos neatrodo, kad tai netgi dokumentika ar bus kažkoks siurrealistinis filmas apie Peru genčių papročius, dvasias, šokius ir t.t. O gavosi toks beveik detektyvas su žybsniu politikos ir romantinių santykių. Netradicinių, kas tais laikais ir šioje šalyje buvo tikrai pavojinga. Įdomiai buvo parodyta šių santykių eiga, kai buvo jaučiama emocinė įtampa tarp herojų, rodoma žodžiais, kūno kalba, be perspaustų meilės scenų, apsiribojant vienu būčiniu. Tačiau pagrindinė filmo Daina be pavadinimo (Canción sin nombre) istorija yra jaunos motinos netekusios naujagimės. Nuo pat pradžių jauti beviltiškumą, kurį kažkiek sušvelniną veiklus žurnalistas. Bet nujauti, kad tikriausiai negausi bent kažkiek laimingos pabaigos. Kaip ir tikėjausi pabaigos be pabaigos (kaip ir dainos be pavadinimo), bet kažkiek visgi norėjosi gauti atsakymus bent į kažką. Jei ne apie vaiko lemtį, tai apie moters vyro motyvus ir veiksmus. Bet bendrai paėmus pirmas pilno metro režisierės darbas gavosi geras su savotišku lėtu ritmu ir asketiška stilistika. 8/10
Kinopavasaris 2021 – Valchenzė amžiams [LT]
Karta po kartos, po kartos, po kartos ir amžiams. Na, ne amžiams, kada nors gali užsibaigti, pasikeisti ir nutrūkti istorija. Valchenzė amžiams (Walchensee Forever) graži juosta apie vienos šeimos ir jos narių (pagrinde dviejų seserų) gyvenimą, pradedant nuo praeito amžiaus pradžios, kai jie atsikėlė prie ežero į Valchenžės kraštą, ir atkeliaujant iki mūsų dienų. Tokių istorijų turi būti tūkstančiai, milijonai, kažkur dienoraščiuose, laiškuose. Bet ši istorija nustebino tuo, kaip daug buvo įamžinta kino juostoje. Matyt kažkas šeimoje labai anksti susižavėjo filmavimu ir fotografavimu (netgi iki scenoje pasirodžius seserų tėvui). Todėl šis filmas jaučiasi mažiau dokumentinis, kai jame tiek daug ne tik nuotraukų, kurios irgi dažnai yra puikios, bet ir gyvo šeimos narių įamžinimo. Patiko ir pagrindinis filmo rėmas – dukters ir mamos interviu, tokia kelionė šeimos istorijos keliais iš vienos iš seserų lupų. Palikimo perdavimas naujai kartai. Labiausiai atminty įstrigo jų “gastrolės” Meksikoje. Labai drąsus ir nutrūktgalviškas poelgis, užburiančios aplinkos, spalvingi žmonės, ir tiroliškas dainavimas 🙂 Negaliu pasakyt, kad man buvo artimos jų savęs atradimo paieškos (esu labiau žemiškas), bet buvo įdomu žiūrėt į jų keliones, eksperimentavimus, guru atradimus ir galiausiai neišvengiamai grįžimas prie šaknų į tą pačią Valchenzę. Puikus anūkės darbas įamžinant savo šeimos istoriją į vientisą kūrinį iš daugybės padrikų vaizdų ir įrašų surišant tai ramiu pasakojimu. 8/10
Kinopavasaris 2021 – Oazė [LT]
Žinau, kad bus nepopuliari nuomonė, bet filmus vertinu pagal tai kokias emocijas, mintys sukelia, ne pagal taip kaip privalėčiau jaustis dėl juostoje rodomų dalykų. Ir galiausiai per įdomumo prizmę. Per 17 metų KP filmų žiūrėjimo palaipsniui nusileidau ant žemės ir mažiau į kiną žiūriu kaip į aukščiausio meno apsireiškimą. Kinas yra kinas. Kartais įdomus, kartais ne. Visiems patinka skirtingi dalykai. Oazė (Oaza) pasirinkau perskaičius aprašymą ir jis sudomino. Sunku vertinti iš vaidybinės pusės (nebent susikrimščiusius prižiūrėtojus) nes nežinia kiek filme buvo vaidybos, o kiek natūralios elgsenos. Kadangi kaip supratau filme vaidino tikrieji įstaigos gyventojai (pacientai?). Galbūt galiu pasakyt, kad atrodė tikroviškai? Gal labiau autentiškai. Bet kokiu atveju šiuo požiūriu labai įdomus dalykas, kai šie žmonės gali patys parodyti filmą apie save. Bet visgi smalsu kiek filme buvo vaidybos, kiek repetavimo ir kiek natūralumo. Pradžioje filmo tai kažkiek pribloškia, užburia ramybė, tyla, taupios frazės, aplinkos, gamtos garsai. Bet po pirmo susipažinimo ir pripratimo prie aplinkos norisi kažko daugiau. Siužetas yra labai paprastas, kaip turbūt ir jų tikrieji gyvenimai. Nuolat rodant jų dienos monotoniją režisierius turbūt ir norėjo parodyti jų nykų gyvenimą, kuriame jie suranda tokius žiaurius būdus kažką pajust, pabėgt nuo realybės. Iš kitos pusės tai ta pati paaugliška meilė, trikampis, pavydas, skausmas. Vėlgi, gal autorius norėjo parodyt, kad jie iš esmės tokie patys. Protas kitoks, bet emocinė dalis, meilė, prisirišimas, viskas kaip pas visus žmones. Bet. Žiūrint į šią istoriją kažko trūko. Norėjosi labiau suprasti ir prižiūrėtojų motyvus ir jų “eksperimento” idėją. Galbūt norėjosi kitos atomazgos. 7/10
Top 6 Kinopavasaris 2020 [LT]
Praeitais metais pažiūrėjau tik du filmus, tai nedariau Top (na, ir filmai buvo tokie vidutiniški). Dabar gi net 6 🙂
- Nematomas gyvenimas
- Dingusi mergina
- Parazitas
- Norėtum!
- Garsioji meškinų invazija į Siciliją
- Geri ketinimai
Iš trijų išbandytų peržiūros namuose tiekėjų (Kino Fondas, Go3, ŽMONĖS Cinema) labiausiai patiko ŽMONĖS. Nors Kino Fonde žiūrėjau tik vieną filmą, bet su titrais buvo ne visai gerai ir gale filmo atsiliko vaizdas nuo garso. Tiesa apmokėjimas turbūt greičiausias buvo. Nes kitur reikėjo arba pildyt piniginę ir tada užsakinėt filmą arba papildomą PIN kurti ir vesti mokant per Paypal. Registracija irgi buvo greitesnė Kino Fonde. Go3 turi mobilią aplikaciją, kuri veikia neblogai, bet teko nuleist kokybę iki 576p, kad nestrigtų (tiesa, tai panašiau į tinklo strigimą nei į įrenginio). Tiesa, visais atvejais pasigedau paprastesnės filmų sąrašo peržiūros nei prasukimas eilutės su didžiuliais filmo skydeliais. Visgi patirtis bendrai buvo labai gera ir netikėtai įsitraukiau. Manau, kad kitais metais būtinai nueisiu bent kelis kartus į kino teatrą, bet tikriausiai papildysiu tai ir peržiūrom namuose, nes ne visada turi laiko ir jėgų po darbo dar važiuot kažkur ir vėlai grįžti, o namuose po vakarienės pažiūrėt filmą yra patogu.
Kinopavasaris 2020 – Nematomas gyvenimas [LT]
/media/movies/covers/2019/11/76188702_2650174201731068_4752206748373221376_n.jpg)
Nors praeitais metais apleidau festivalį ir šiemet neplanavau daug žiūrėti, bet mano eksperimentas su žiūrėjimo namuose platformomis įtraukė, kai vakare jau laukiau sugrįžimo prie kino ir tai tapdavo geru būdu užbaigti darbą (kuris dabar irgi namuose) ir užsimiršti, atsijungti. Šio filmo nuotraukos, trukmė ir vertinimai patraukė dėmesį iškart, bet vis kasdien laiko būdavo per mažai, nesinorėjo iki nakties užsisėdėt. Taigi paskutinę Kinopavasario dieną susiplanavau viską paskutiniam filmui. Nematomas gyvenimas (A Vida Invisível) yra labai graži ir liūdna istorija. Apie dviejų seserų, atskirtų viena nuo kitos gyvenimą, tikėjimą, kad kita išpildė savo svajones, ieškojimą, tikėjimą. Filme ne tiek daug įvykių. Daug buities, įprastų dalykų, bendravimo, melo, paslapčių, kančių. Visa tai susipina į dvi gyvenimo istorijas. Kurios vyksta taip arti viena kitos, kartais vos per žingsnį ir tuo pačiu tarp jų bedugnė. Ir taip tikiesi laimingos pabaigos. Kuri gal nėra visai nelaiminga, bet deja. Gyvenimas. Filmo autorius nepanoro pamalonint žiūrovo “happy end”. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, bet taip tikrai galėjo nutikti. Filmas neskubrus, lydimas tokios pat gracingos fortepijono muzikos, kurios gal iš pradžių labai neįvertini, bet su laiku patiki, kad tai yra vienos sesers gyvenimas, o kitai inkaras padedantis rasti tikslą gyventi ir tikėtis. Gražus, spalvingas, melodingas kinas (beje, nevengiantis ir pikantiškų scenų). Puikiai tiko mano festivalio užbaigimo filmui. 10/10
Kinopavasaris 2020 – Norėtum! [LT]
Dar vienas filmas apie šeimą, nevisai tikusį tėvą, su kuriuo išsiskyrė žmona. Norėtum! (Magari). Šį kartą itališkai (o dar prancūziškai, rusiškai ir angliškai, labai daug kalbų filme, o vaikams autoriams pagarba). Ir geriau. Nors, iš pradžių filmas neatrodė labai įtraukiantis, keistas, gal dar blaškė asmeniniai rūpesčiai. Bet gal kažkur arčiau vidurio visgi įtraukė. Nors čia ir atostogos kažkur prie jūros vasaros namuose, bet tokios gana nuobodokos kai vaikai atranda ką veikti, tėvas su drauge bando dirbti ir rašyti scenarijų, vaikai bastosi po apylinkes, suranda naujų draugų, mažoji mergaitė vis įsivaizduoja tėvo ir mamos susitaikymą. Pirmi patyrimai, pirmos nekaltos meilės, nusižengimai ir bausmės. Viskas atrodo taip kasdieniška ir neypatinga, bet visi personažai gana organiški ir įdomūs, atsiranda visokie smulkūs sąlyčio taškai, draugystės, paslaptys. Aišku, yra ir ne visai įtikinamų ar tokių gerų momentų. Gal tėtis ne visada atrodė tikras. Taip mylėjo savo šuniuką ir gana greitai dėl jo aprimo gale, ne visada emocijos atrodė tinkamai. Bet filmas patiko ir į pabaigą norėjosi dar jį pratęst, gal dar pamatyt kaip tėvui seksis sutart su atvažiavusia buvusia žmona. Na bet baigėsi tokia beveik idiliška šeimos scena prie vieno stalo. Kaip sakė mergaitė, gal galėjo būti geriau, nenutikti to ir ano, bet gyvenimas toks jau yra, nenuspėjamas ir reikia džiaugtis artumo akimirka, kad ir kokios aplinkybės būtų. 8/10
Kinopavasaris 2020 – Dingusi mergina [LT]
Japoniškus filmus palaima žiūrėti. Ramu, santūru, ištempta, bet man asmeniškai niekada nenuobodu, kad ir kaip atrodytų nieko ypatingo nevyktu kadre. Gal šiaip valgo, gal tvarkosi, kažkas yra tame užburiančio. Nors patiems japonams aišku nieko tokio ypatingo ar magiško tame nesimato. Bet su šypsena prisimenu prieš kelis metus kino teatre žiūrėtą filmą ir kaip vyriškis kitoj eilėj dvi valandas muistėsi ir skundėsi, kad “nieko nevyksta” 🙂 Iš dalies tas atspindi filmo Dingusi mergina (Yokogao) įvertinimas IMDB (6.6) – nekantraus vakariečio įspūdis. Kinopavasario žiūrovai dosnesni (8.7), bet čia aišku yra ir “festivalinio” filmo efektas, kai norisi geriau įvertint, nes pamatei kažko neįprasto. Taip, filme ne tiek daug įvyksta, už ką galbūt kai kada ir pats pakritikuočiau. Iš kitos pusės yra ir intriga ir nelaiminga meilė ir gėda ir žurnalistų-skalikų persekiojimas ir nusikaltimo netiesioginės aukos ir.. kerštas. Ši dalis buvo šiek tiek netikėta ir gal mažiau įtikinama. Ypač po pirmoje dalyje sudaryto herojės įvaizdžio. Bet, kodėl ne, šioks toks scenarijaus vingis. Tiesa, man labiau prie širdies buvo pirmoji moters rolė. Su laiku pripranti prie laike šokinėjančio filmo svyruoklės “praeitis-dabartis”. Jeigu kažkas vengia filmo dėl baisumų, tai tokio jame nėra. Nors keletą kartu atrodė, kad tas gali įvykti. Tai labai ramus, tolygus filmas. O jame rodomos kančios yra psichologinės. Nors ir žinai apie tai, kad dažnai dėl nusikaltimo labai kenčia ir kaltininko artimieji, visgi bežiūrint šį filmą teko susimąstyt apie tai daugiau. Man filmas patiko, buvo ir vietų kai užplūsdavo stipresnės emocijos. Slaugės su senole bendravimas toks pagarbus, švelnus ir grakštus. Nepasakyčiau visgi kad idealus, “vat čia tai kinopavasario hitas” 🙂 Tiesiog geras kinas. 9/10
Kinopavasaris 2020 – Garsioji meškinų invazija į Siciliją [LT]
Garsioji meškinų invazija į Siciliją (La Fameuse Invasion des ours en Sicile) buvo vienas pirmų filmų patraukęs akį kai pirmą kart išgirdau šiemet apie naują Kinopavasario sezoną. Na, dar apie atidarymo filmą teko skaityt. Bet sunku buvo nepastebėt šių spalvingų plakatų su smagiai atrodančiais lokiais su kepurėm 🙂 Animacinis filmukas su savitu vaizdiniu stiliumi, įdomia istorija visai šeimai. Na, gal ne tokia įdomi suaugusiems, bet vis tiek smagu stebėt lokių nuotykius. Tiesa, istorija iš dviejų dalių. Kai pirmoji baigėsi dar pažiūrėjau į laikrodį, kažkaip per greit prabėgo laikas. Antroji yra labiau žemiškesnė ir rimtesnė, gal mažiau perkandama jaunesniam žiūrovui, bet jam vis tiek pakaks gražių vaizdų, nuotykių ir t.t. Galima nemažai atrasti salyčių su tikruoju gyvenimu, apie pripažinimą, kartų priešpriešą, turtingųjų ar galią turinčių kitų diskriminaciją, pasiaukojimą, grįžimą prie šaknų. Aš gal po tų “posterių” tikėjausi kažko labiau stogą nuraunančio. Nors nežinia kodėl. Gi animacija paprastai būna labiau šeimyniniam ratui skirta. Filmas geras, gražus, kažkiek pamokantis, bet ir nepabostantis. 8/10