Kinopavasaris 2019 – Viskas arba nieko [LT]

Viskas arba nieko (Võta või jäta) yra geras filmas. Galbūt jame nėra kažkokios ypatingos dramatikos. Gal trūksta kažko tokio tikrai griebiančio už širdies arba kažkokios neįprastos filmavimo technikos, muzikos (išskyrus kelis momentus), stiprios moralės ar atomazgos ir t.t. Jis tiesiog geras. Istorija įdomi ir turbūt kasdieniška (galbūt net remiasi tikrais įvykiais), herojai įdomūs ir simpatiški. Nors man herojaus tėvai buvo labiausiai įtikinami. Visgi labiau patyrę aktoriai. Pagrindinis aktorius atrodo šiek tiek stokojantis aktorinių sugebėjimų, nors jam vis tiek gerai sekėsi pavaizduoti tokį nekalbų estų vaikinuką, dirbantį statybose Suomijoje, nuolat rūkantį, geriantį alų baruose ir turbūt nelabai matantį gyvenimo prasmę. Bet kažko visgi trūko šiek tiek. Jaunos motinos vaidmens atlikėja gerai rodė apatiją, bet kažko daugiau nelabai. Labai anemiškas vaidmuo. Gali būti, kad aktoriai puikiai vykdė režisierės nurodymus ir toks buvo noras pavaizduoti įprastūs, niekuo labai neišsiskiriančius žmones, gyvenimo rutiną. Filmavimui jokių priekaištų neturiu. Patiko įžanga ir filmo pabaiga su gera muzika ir įdomių kameros judėjimu. Tiesa, keista, kad filme naudojami seni mobilieji telefonai ir diskotekoje skambėjo labai seni hitai. Nors filmas praeitų metų ir niekur nebuvo užuominų, kad rodomi senesni laikai. Taigi, visai neblogas estų darbas apie tam tikrus motinystės ir tėvystės ypatumus, apie netikėtai užgriūvančią atsakomybę už kitą gyvybę, prisitaikymą ir augimą kartu, na ir apie galbūt ne visai logiškus įstatymus, kai biologijai teikiama pirmenybė, nors visai ne ji mus daro žmonėmis. 8/10

Kinopavasaris 2019 – Raudona karvė [LT]

Paauglystė, hormonai ir nesutarimas su tėvais nėra svetima ir tokioje ortodoksinėje aplinkoje. Alegorija tarp raudono veršiuko ir raudonplaukės merginos aiški, ji kaip ir karvė atnešama kaip auka vardan didesnio tikslo, dievo, nacijos, tėvo įsitikinimų. Bet ji nejaučia ryšio ir prasmės tame kas jai sakoma ir kaip jai reikėtų gyventi. Iš dalies šis filmas priminė prieš kelis metus matytą turkų filmą (berods “Motina”) apie sugrįžusią iš miesto dukrą ir kaip ji bandė vėl pritapti prie gana senoviško ir tradicinio būdo gyventi. Ir įspūdis gana panašus. Taip, visa tai atrodo keista mūsų akimis (nors ir nesame dar tikri vakariečiai patys). Bet trūksta kažkokios stiprios emocijos, minties. Tokių filmų daug. Rodomas kasdienis nuobodus gyvenimas, trupiniai dialogų, labiau į pabaigą šiek tiek aistrų ir neaiški pabaiga. Yra scenų kur pagalvoji “o, nėjau jis taip pasakė, ir ką ji dabar darys” ir lyg yra reakcija, bet tokia blanki. Raudona karvė (Para Aduma) nėra blogas filmas, bet ir niekuo neypatingas. Kokių iš mano patirties yra dauguma Kinopavasaryje. O kai pamatai kažką išties gero, tada ir susivoki, kiek yra vidutiniško, neblogo, bet blankoko kino. Na, tai yra laikoma tikruoju gyvenimišku kinu. Bet po 15 metų jis jau man pradeda pabost. Iš techninės pusės nieko irgi išskirt negaliu. Stambūs planai rodantys vien veidus nieko jau nestebina. Muzikos filme labai mažai. Na, bent jau kamera nėra drebanti kaip vis dar yra madinga. 7/10

Alita: kovos – taip, bet ar angelas? [LT]

Treileriuose matėm daug Alitos akių, tokių didelių, plačių, jausmingų. Bet ar tikrai ji yra angelas? Filmo pradžia įdomi ir intriguojanti, bet aplamai jaučiasi kažkoks skubėjimas. Santykiai neišauga organiškai, bet parodomos kelios klišinės scenos ir turi suprasti, kad taip, čia tėvo ir vaiko istorija, čia draugystė, o čia meilė. Aš net netikrinau kokios trukmės filmas, bet panašu, kad scenaristai ir režisierius bijojo nespėti sutalpint visko, o ypatingai kovų, todėl viskas buvo daroma “checklist’o” pagrindu. Tuomet pati Alita. Neskaičiau/nemačiau originalios mangos/anime, bet ji visai neatrodė angeliška. Taip, kai kada parodomos stiprios emocijos, ašaros (kurios “veikia” – čia citata iš filmo), bet kai kuriais momentais ji sureaguoja pernelyg jau sausai ir stoiškai. Gerai, jei ji iškart ir visada tokia būtų, bet ne, kai kada ji mergaičiukė, kai kada jos veide nesuvirpa nei vienas nervas pamačius mirtį. Ekrane rodoma kažkokia priešpriešą ir todėl sunku tikrai įsijausti ir prijausti tokiai herojei. Ir tuo labiau sunku patikėti jos staigiais polinkiais pasiaukoti. Galima aišku viską nuversti tam, kad ji kiborge. Bet labai pažangi, su beveik žmogiškom smegenim, kvėpuojanti ir jaučianti. O be to filme ją bent kartą pavadiną žmogiškesnę už tikrus žmones. Bet vienoje scenoje ji verkia, kitoje su šypsena talžo snukius. Beje, apie snukius. Užuomina apie galimą antrą dalį yra galima sakyti visiškai neužmaskuota, nes filmas be normalios pabaigos. Gal todėl taip mažai pasakojama apie pasaulį. O to labai trūksta. Kas per karas, kurio tik pavadinimą tegirdim, kokios Marso kolonijos, Mėnulis, kas per miestai danguje. Ir kodėl mes net kartelį nepamatom kaip tas miestas atrodo?! Nėjau taip norima taupyti antrai daliai? Ar tiesiog nebus ko daugiau parodyti? Ir kodėl aplink tiek daug kiborgų? Tai dar vienas dalykas, kuris nervino žiūrint. Kartais galėjai suprasti, kad čia va tikrai kiborgas, nes beveik vien metalas, bet aplink yra visai žmogiškai atrodančių veikėjų ir galvoji ar čia tik plastikas atrodantis kaip kūnas ar tai žmogus su mechaninėm rankom. Ir jokio paaiškinimo kodėl jie tokie, iš kur viskas prasidėjo. Ar čia yra dogma, kad ateityje visi bus prifarširuoti implantais? Ir kam reikėjo konstruoti tokius valgančius ir verkančius kiborgus? Alitos CGI yra geras, ir didelės akys man netrukdė. Kiti veikėjai išskyrus daktarą (pripažintas aktorius) šiaip sau. Neįtikinama žmona-motina, blogiukai, vaikai, seselė beveik nieko nekalbanti. Kovos geros, ypač motorbolo trasoje. Bet ir jų atrodo ne tiek daug. Tikriausiai pagrindinė CGI puota bus antroje dalyje. Kurios galbūt nežiūrėsiu. Iškart po filmo paprastai būna šiek tiek geresnis įspūdis, bet ilgiau pagalvojus būna kritiškesnis požiūris, ypač girdint liaupses. Negaliu prisimint ne vienos scenos su “wow” momentu ar griebiančios už širdies. Tik 6/10.

Kinopavasaris 2018 – Ava [LT]

Vakar pamačiau savo festivalio favoritą – Ava (Ava). Žaisminga, sąmojinga, naivu, jaunatviška, šelmiška. Visa tai ir apie filmą ir apie herojus. Žiūrėjosi labai gerai, istorija labai įdomi, yra vietų kur galima nuoširdžiai juoktis iš to, kaip sugeba mus juokint vaikai savo paprastumu, tiesmukiškumu, naivumu. Bet tai ne komedija, tiesiog toks nuotykis. Pagrindinei herojei teko sunkus išbandymas dėl nepagydomos ligos ir žiūrovas stebi jos bandymą susigyvent su tuo, kaip užsidariusi savyje ji bando ieškoti išeities, suprasti save, savo norus, atranda meilės ir prisirišimo jausmą, bręsta. Nors ir žinai, kad jos laukia sunki ateitis, bet filmas vis tiek nuteikia optimistiškai. Tikrai rekomenduojama pažiūrėti tiems, kam norisi pažiūrėt kažką šviesesnio ar nutrūktgalviško po sunkių dramų 🙂 Pačiam filmavimui irgi neturiu priekaištų. Siužetas vystosi geru tempu, dialogai geri (juos rašė pati režisierė), netgi scenos su motociklu, kai “važiuojama” su judančiu vaizdu fone, labai nekrenta į akis. Neatrodo, kad filme galima buvo kažką išmest, sutrumpint. 10/10

Kinopavasaris 2018 – Lenktynininkė ir gangsteris [LT]

Lenktynininkė ir gangsteris (Le Fidèle) yra ne visai tas filmas, kurio tikis žiūrovas iš aprašymo. Nors popkorno mėgėjai gavo šiek tiek veiksmo, biškį lenktynių ir meilės scenų pirmoje dalyje. Bet tai labiau yra drama su egzotišku siužetu. Pagrindinė apiplėšimo scena pastatyta ne prasčiau nei brangiuose veiksmo juostose Holivude. Dramos pusė galbūt silpnesnė, bet aktoriai ir herojai charizmatiški, šiek tiek pabarstyta humoro, netgi nežymiai galima įžvelgt moralę (kas išauga iš vaikų pataisos namuose). Pabaiga man labai neužkliuvo, tokia šiek tiek siurealistinė su pradžioje filmo nepabaigto dialogo žodžiais, simboliška, bet dažnam žiūrovui gal pernelyg neaiški. Einant paskutinėm minutėm galvojau ką gi sugalvojo pabaigai, nes nieko lyg ir ypatingo jau negali nutikti. Ir nenutiko. Kūrėjai nusprendė užbaigt filmą nepadedant kažkokio akivaizdaus taško. bet jaučiasi, kad tai buvo labiau iš neturėjimo ką daugiau pasakyt. Gal visgi reikėjo duoti herojui įvykdyti draugės norą. Nors jo motyvai to nedaryti ir buvo suprantami ir tikresni. Bet pabaiga galėtų būti poetiškesnė. Gal tuomet labiau įtiktų žiūrovui, neatrodytų viskas veltui filmo gale. Kaip veiksmo filmas, jis per silpnas, nes to veiksmo ne tiek daug. Kaip drama irgi silpnokas. Bet bendrame kokteilyje visai neblogas, gerai sulipdytas filmas su gražiais aktoriais, šiek tiek intrigos ir su gražia meilės istorija. 8/10

Kinopavasaris 2018 – Maria Callas: savais žodžiais [LT]

Nors opera nesidomiu, bet prieš daug metų pamatęs spektaklį apie Maria Callas, grįžęs namo pasiklausiau kelių jos atlikimų, paskaičiau trumpą biografiją. Yra kažkas pritraukiančio jos asmenybėje. Todėl pamatęs dokumentinį filmą Maria Callas: savais žodžiais (Maria by Callas) programoje nusprendžiau, kodėl gi ne. Tai kaip ir galimybė savotiškai sudalyvaut jos koncerte, tamsoje kino salės, dideliame ekrane su apgaubiančiu garsu. Aišku, filme ne tik dainavimas. Interviu intarpus keičia filmuota medžiaga iš koncertų, pobūvių, oro uostų arba jos artimųjų ar draugų archyvų. Karts nuo karto įgarsinami jos laiškai ir memuarai, kas leidžia šiek tiek daugiau suprasti šios neordinarios asmenybės gyvenimą. Neapsieita aišku ir be jos asmeninio gyvenimo peripetijų. Man sunkus spręsti kiek iš šios medžiagos yra kažkas nematyto ar reta. Mačiau, kad kai kurie įrašai yra rekonstruoti pridedant spalvas, kas savotiškai gali būti įdomu, bet turbūt neprideda daug. Sakyčiau pagrindinis šio filmo pliusas yra surinkimas visų šių gabaliukų į vientisą juostą išdėstant juos laike ir parodant apie 30 metų dainininkės gyvenimo. Dokumentiką sunku vertint iš kinematografinės pusės, tuo labiau kai šiuo atveju ji visa sudaryta iš kitų kadaise nufilmuotos medžiagos. Mačiau imdb kažkas vadina šią juosta lėkšta ir sausa, o kūrėją kaltina grožėjimusi savo dievaite. Iš dalies suprantu tokią nuomonę, bet nepasakyčiau, kad filmas vertas tik 3 balų. Galbūt apie Maria ir negalėjo būti filmo su daug aistrų ir pribloškiančių kadrų ir faktų, nes ji buvo tokia išlaikyta, rami, problemas bandanti spręsti laukimu asmenybė. Na bet tikriausiai labiausiai šis filmas vertas dėmesio būtent jos gerbėjams. Man asmeniškai gi tos beveik dvi valandos neprailgo. 8/10

Kinopavasaris 2018 – Ankštumas [LT]

Rusijos kinas turi savo Kristen Stewart kopiją, kuri vaidina vieną pagrindinių rolių filme Ankštumas (Tesnota) 🙂 Nepamenu tiksliai, bet tai gali būti pirmas kartas, kai Kino pavasaryje žiūrėjau rusišką filmą. Juosta patiko, tik gal kažkiek užtempta (2 valandos, gal galėtų būti pusantros ar pan.) ir gale filmo yra tarpas, kuris gali sukelt epilepsijos priepuolį bei atrodo pernelyg ilgas. Bendrai operatoriaus darbas gražus. Stambūs veidų planai iš arti, kamera besisukant tarp žmonių, bet be vaizdo drebėjimo. Kadras su feno garsu užgožiančiu esminius žodžius ir plaukais uždengtu veidu labai geras. Iš muzikos retkarčiais arabiški motyvai, arba rusiškas pop 1998 metų, bet jis ten pagal siužetą yra (žiūrimą televiziją, diskoteka ir pan.). O istorija tai persipynusi ir vaikų ir tėvų priešprieša su vienos žydų šeimos ir bendrai jų bendruomenės gyvenimo ypatumais Šiaurės Kaukaze bei šiek tiek paliečiant tuo metu šalia vykusį karą. Ankštumą sukelia pernelyg didelis tėvų noras kontroliuot ir nepaleist vaikų, kas simboliškai dažnai parodoma labai stipriais net dusinančiais apkabinimais ir vaikų bandymais išsivaduoti iš šių gniaužtų, bei kartu ir negalėjimas vaikų peržengt per savo meilę tėvams, kad ir kokie jie kartais galėtų būti nepakenčiami. Istorija tikrai nėra nauja, tik prisodrinta kultūriniais ypatumais. Tiesa, filmas galbūt gavosi toks ilgas, nes jis paremtas tikrais įvykiais ir gal režisierius norėjo parodyt viską nuo pradžios iki galo. Arba bandė kuo stipriau parodyti šią priešpriešą pridedant vis daugiau scenų. Bendrai įspūdis neblogas. 8/10

Kinopavasaris 2018 – Kandelarija [LT]

Atidariau sau festivalį su ganėtinai kino pavasarietišku filmu. Kandelarija (Candelaria) – ramus,  santūrus, lėtapėdis filmas apie pagyvenusius, jau kažkiek pavargusius gyventi žmones, kurie dar kabinasi į gyvenimą, į vienas kitą, atranda iš naujo meilę vienas kitam ir gyvenimo ugnelę, kad ir kaip keistai ir iškrypėliškai tai galėtų atrodyti. Kino pavasaryje dažnai būna filmų apie žmones bandančius sudurt galą su galu, bandančius užsidirbti visokiais įmantriais ar žeminančiais būdais. Galbūt rečiau tenka matyt tokias istorijas apie tokio amžiaus žmones. Tiesa, šį kartą istorijoje buvo ir humoro, žaismo, ironijos. Bendrai filmas nesukelia kažkokių audrų širdyje, tik gal šiek tiek liūdesio, melancholijos. Herojai charizmatiški ir mieli, o tas jų lėtapėdiškumas (ypač tamsoje su žvake) labai tikroviškas 🙂 8/10

Aš per senas naujiems Disnejaus Žvaigždžių Karams [LT]

Visada sakiau, kad nesu pernelyg didelis Star Wars fanas. Nors ne kartą mačiau visus filmus. Daugumą jų kino teatruose. Taip pat perskaičiau jau apie 40 SW visatos knygų. Tai gal visgi esu šioks toks fanas 🙂 The Force Awakens prieš kelis metus man labai patiko. Patiko ir nauji herojai. Nors ir sutinku, kad nauji filmai šiek tiek atkartoja seną istoriją, bet man tai netrukdė mėgautis. Rogue One sukėlė šaltesnius jausmus, nes tai buvo iš esmės karo filmas SW scenoje. Galbūt šis filmas buvo kažkiek per daug panašesnis į gyvenimą, niūresnis, galbūt jo herojai man nebuvo įdomūs. Tuomet galvojau, kad visgi reikia laukti normalių žvaigždžių karų po metu. Taigi pažiūrėjau Star Wars The Last Jedi gal 5 dienas po pasaulinės premjeros ir dar nespėjau perskaityt ir pamatyt atsiliepimų lavinos, kuri susiformavo savaitės bėgyje. O ką aš pagalvojau išeinant iš kino teatro, kad tai gali būti paskutinis mano žiūrėtas SW filmas. Nors ir nesakau kaip daug kas, kad tai yra blogiausias visų laikų SW filmas, bet suprantu nusivylusių fanų sentimentus. Tai nebuvo toks filmas, kuriuo tikėjausi. Istorija vystėsi keistokai, pagrindinių herojų veiksmai ir motyvai dažnai atrodė neįtikinamai arba neįsipaišantis į SW istoriją. Vėliau žiūrint interviu su nauju režisieriumi išgirdau, kad jis norėjo padaryt “fun” filmą. Ir tai matėsi, kad jis labai stengėsi. SW aišku niekada nebuvo tamsus filmas, tai visada buvo pasaka kosmose, su baltais ir juodais riteriais, su kovinga princese ir pusiau garbingu kontrabandininku. Kaip sakiau, Rogue One buvo kiek tamsesnių spalvų (netiesiogine prasme) ir todėl neįsipaišė į bendrą SW paletę. Bet paskutiniam filme buvo tiesiog perspausta. Buvo bandoma juokint kas antrame žingsnyje. Nors filme buvo kelios geros frazės, bet visą kitą tiesiog versdavo susikrimst (“cringe”). Iš vieno herojaus tiesiog padarė klouną. Kuriam dar galiausiai už ausų pritempė meilės istoriją, kuri buvo lėkštoka, visai ne vietoje. Apskritai filmas yra pernelyg užtęstas ir iš jo laisvai galima išmest bent 30 minučių beverčių juokinimo scenų, tuščių nieko nepasakančių “mistiškų” scenų ir t.t. Man pasirodė, kad filmą bandoma priderint jaunesnei žiūrovų auditorijai, kadangi senų fanų gal jau ne tiek daug liko, reikia studijoms galvot apie ateitį. Todėl ir sakau, kad tikriausiai aš jau neįeinu į numatomą žiūrovų ratą. Paskaitant atsiliepimus galima rasti ir daugiau gerų argumentų apie įvairias siužeto spragas, nelogiškumus, apie prastai išvystytas senų herojų istorijas, apie pernelyg greitą galių išvystymą naujų herojų, apie prieš tai buvusios dalies (kito režisieriaus) galimų istorijos užuomazgų nukirtimą. Po šio filmo tiesiog neliko jokios intrigos. Ir noro žiūrėti tęsinį. Nenuvertinu filmo visiškai, buvo jame įdomių dalykų, puikių scenų, bet po jo pažiūrėjau kitomis akimis į Rogue One ir susimąsčiau ar tik ne niūresnis SW pasaulis man labiau prie širdies.. 7/10