Kinopavasaris 2018 – Ava [LT]

Vakar pamačiau savo festivalio favoritą – Ava (Ava). Žaisminga, sąmojinga, naivu, jaunatviška, šelmiška. Visa tai ir apie filmą ir apie herojus. Žiūrėjosi labai gerai, istorija labai įdomi, yra vietų kur galima nuoširdžiai juoktis iš to, kaip sugeba mus juokint vaikai savo paprastumu, tiesmukiškumu, naivumu. Bet tai ne komedija, tiesiog toks nuotykis. Pagrindinei herojei teko sunkus išbandymas dėl nepagydomos ligos ir žiūrovas stebi jos bandymą susigyvent su tuo, kaip užsidariusi savyje ji bando ieškoti išeities, suprasti save, savo norus, atranda meilės ir prisirišimo jausmą, bręsta. Nors ir žinai, kad jos laukia sunki ateitis, bet filmas vis tiek nuteikia optimistiškai. Tikrai rekomenduojama pažiūrėti tiems, kam norisi pažiūrėt kažką šviesesnio ar nutrūktgalviško po sunkių dramų 🙂 Pačiam filmavimui irgi neturiu priekaištų. Siužetas vystosi geru tempu, dialogai geri (juos rašė pati režisierė), netgi scenos su motociklu, kai “važiuojama” su judančiu vaizdu fone, labai nekrenta į akis. Neatrodo, kad filme galima buvo kažką išmest, sutrumpint. 10/10

Kinopavasaris 2018 – Lenktynininkė ir gangsteris [LT]

Lenktynininkė ir gangsteris (Le Fidèle) yra ne visai tas filmas, kurio tikis žiūrovas iš aprašymo. Nors popkorno mėgėjai gavo šiek tiek veiksmo, biškį lenktynių ir meilės scenų pirmoje dalyje. Bet tai labiau yra drama su egzotišku siužetu. Pagrindinė apiplėšimo scena pastatyta ne prasčiau nei brangiuose veiksmo juostose Holivude. Dramos pusė galbūt silpnesnė, bet aktoriai ir herojai charizmatiški, šiek tiek pabarstyta humoro, netgi nežymiai galima įžvelgt moralę (kas išauga iš vaikų pataisos namuose). Pabaiga man labai neužkliuvo, tokia šiek tiek siurealistinė su pradžioje filmo nepabaigto dialogo žodžiais, simboliška, bet dažnam žiūrovui gal pernelyg neaiški. Einant paskutinėm minutėm galvojau ką gi sugalvojo pabaigai, nes nieko lyg ir ypatingo jau negali nutikti. Ir nenutiko. Kūrėjai nusprendė užbaigt filmą nepadedant kažkokio akivaizdaus taško. Bet jaučiasi, kad tai buvo labiau iš neturėjimo ką daugiau pasakyt. Gal visgi reikėjo duoti herojui įvykdyti draugės norą. Nors jo motyvai to nedaryti ir buvo suprantami ir tikresni. Bet pabaiga galėtų būti poetiškesnė. Gal tuomet labiau įtiktų žiūrovui, neatrodytų viskas veltui filmo gale. Kaip veiksmo filmas, jis per silpnas, nes to veiksmo ne tiek daug. Kaip drama irgi silpnokas. Bet bendrame kokteilyje visai neblogas, gerai sulipdytas filmas su gražiais aktoriais, šiek tiek intrigos ir su gražia meilės istorija. 8/10

Kinopavasaris 2018 – Maria Callas: savais žodžiais [LT]

Nors opera nesidomiu, bet prieš daug metų pamatęs spektaklį apie Maria Callas, grįžęs namo pasiklausiau kelių jos atlikimų, paskaičiau trumpą biografiją. Yra kažkas pritraukiančio jos asmenybėje. Todėl pamatęs dokumentinį filmą Maria Callas: savais žodžiais (Maria by Callas) programoje nusprendžiau, kodėl gi ne. Tai kaip ir galimybė savotiškai sudalyvaut jos koncerte, tamsoje kino salės, dideliame ekrane su apgaubiančiu garsu. Aišku, filme ne tik dainavimas. Interviu intarpus keičia filmuota medžiaga iš koncertų, pobūvių, oro uostų arba jos artimųjų ar draugų archyvų. Karts nuo karto įgarsinami jos laiškai ir memuarai, kas leidžia šiek tiek daugiau suprasti šios neordinarios asmenybės gyvenimą. Neapsieita aišku ir be jos asmeninio gyvenimo peripetijų. Man sunkus spręsti kiek iš šios medžiagos yra kažkas nematyto ar reta. Mačiau, kad kai kurie įrašai yra rekonstruoti pridedant spalvas, kas savotiškai gali būti įdomu, bet turbūt neprideda daug. Sakyčiau pagrindinis šio filmo pliusas yra surinkimas visų šių gabaliukų į vientisą juostą išdėstant juos laike ir parodant apie 30 metų dainininkės gyvenimo. Dokumentiką sunku vertint iš kinematografinės pusės, tuo labiau kai šiuo atveju ji visa sudaryta iš kitų kadaise nufilmuotos medžiagos. Mačiau imdb kažkas vadina šią juosta lėkšta ir sausa, o kūrėją kaltina grožėjimusi savo dievaite. Iš dalies suprantu tokią nuomonę, bet nepasakyčiau, kad filmas vertas tik 3 balų. Galbūt apie Maria ir negalėjo būti filmo su daug aistrų ir pribloškiančių kadrų ir faktų, nes ji buvo tokia išlaikyta, rami, problemas bandanti spręsti laukimu asmenybė. Na bet tikriausiai labiausiai šis filmas vertas dėmesio būtent jos gerbėjams. Man asmeniškai gi tos beveik dvi valandos neprailgo. 8/10

Kinopavasaris 2018 – Ankštumas [LT]

Rusijos kinas turi savo Kristen Stewart kopiją, kuri vaidina vieną pagrindinių rolių filme Ankštumas (Tesnota) 🙂 Nepamenu tiksliai, bet tai gali būti pirmas kartas, kai Kino pavasaryje žiūrėjau rusišką filmą. Juosta patiko, tik gal kažkiek užtempta (2 valandos, gal galėtų būti pusantros ar pan.) ir gale filmo yra tarpas, kuris gali sukelt epilepsijos priepuolį bei atrodo pernelyg ilgas. Bendrai operatoriaus darbas gražus. Stambūs veidų planai iš arti, kamera besisukant tarp žmonių, bet be vaizdo drebėjimo. Kadras su feno garsu užgožiančiu esminius žodžius ir plaukais uždengtu veidu labai geras. Iš muzikos retkarčiais arabiški motyvai, arba rusiškas pop 1998 metų, bet jis ten pagal siužetą yra (žiūrimą televiziją, diskoteka ir pan.). O istorija tai persipynusi ir vaikų ir tėvų priešprieša su vienos žydų šeimos ir bendrai jų bendruomenės gyvenimo ypatumais Šiaurės Kaukaze bei šiek tiek paliečiant tuo metu šalia vykusį karą. Ankštumą sukelia pernelyg didelis tėvų noras kontroliuot ir nepaleist vaikų, kas simboliškai dažnai parodoma labai stipriais net dusinančiais apkabinimais ir vaikų bandymais išsivaduoti iš šių gniaužtų, bei kartu ir negalėjimas vaikų peržengt per savo meilę tėvams, kad ir kokie jie kartais galėtų būti nepakenčiami. Istorija tikrai nėra nauja, tik prisodrinta kultūriniais ypatumais. Tiesa, filmas galbūt gavosi toks ilgas, nes jis paremtas tikrais įvykiais ir gal režisierius norėjo parodyt viską nuo pradžios iki galo. Arba bandė kuo stipriau parodyti šią priešpriešą pridedant vis daugiau scenų. Bendrai įspūdis neblogas. 8/10

Kinopavasaris 2018 – Kandelarija [LT]

Atidariau sau festivalį su ganėtinai kino pavasarietišku filmu. Kandelarija (Candelaria) – ramus,  santūrus, lėtapėdis filmas apie pagyvenusius, jau kažkiek pavargusius gyventi žmones, kurie dar kabinasi į gyvenimą, į vienas kitą, atranda iš naujo meilę vienas kitam ir gyvenimo ugnelę, kad ir kaip keistai ir iškrypėliškai tai galėtų atrodyti. Kino pavasaryje dažnai būna filmų apie žmones bandančius sudurt galą su galu, bandančius užsidirbti visokiais įmantriais ar žeminančiais būdais. Galbūt rečiau tenka matyt tokias istorijas apie tokio amžiaus žmones. Tiesa, šį kartą istorijoje buvo ir humoro, žaismo, ironijos. Bendrai filmas nesukelia kažkokių audrų širdyje, tik gal šiek tiek liūdesio, melancholijos. Herojai charizmatiški ir mieli, o tas jų lėtapėdiškumas (ypač tamsoje su žvake) labai tikroviškas 🙂 8/10