Tag: review

Skaičiau rusišką vertimą, kuriame pavadinimas skamba “Гибель дракона” (Drakono žūtis). Kas mano manymu skamba poetiškiau. Taip pat ši frazė sutinkama ir knygoje. O kartu tokiu būdu kurį laiką išlaikoma intriga (jei neskaitei knygos aprašymo). Asmeniškai pamatęs pavadinimą tikėjausi kažkokio galbūt fantasy stiliaus pasakojimo. Bet pradėjęs skaityt pamačiau, kad laikai visgi šiuolaikiški (tiksliau 1960-70). Tada kurį laiką buvo nuojauta, kad gal bus kažkokios sąsajos su japonų pamėgta Gojira (angl. Godzilla). Tuo labiau kad gal apie kokį trečdalį knygos išlaikoma tokia nežinomybė ir netgi dvelkia kažkokia mistika kai gyliai gyliai jūros dugne kažko ieškoma ir nematoma jėga atrodo stebi herojus. Todėl man buvo ypač stiprus įspūdis kai pagaliau buvo atskleista, kad tai visgi gamtinė katastrofa, sukelta giluminių procesų po Žemės paviršiumi. Prieš metus skaičiau vieną knygą kur buvo sunaikinta beveik visa žmonija, kas atrodo dar didesnė katastrofa, bet ši knyga galbūt šiek tiek mažesniu masteliu ir dėl to atrodanti labiau realistiška sujaudino labiau. Prie realistiškumo prisideda tai, kad viskas knygoje rutuliojasi labai palengva. Nėra taip, kad Japonija paskęsta per kelias valandas it kokiame kine (beje, pagal šią knygą buvo pastatyti net keli filmai). Skyrius po skyriaus stebime kaip mokslininkai leidžiasi prie okeano dugno tyrinėdami, kai atsitinka mažesni žemės drebėjimai, nuskęsta kokia mažytė sala, kažkur išsiveržia ugnikalnis. Visas veiksmas tęsiasi kelis metus kol galiausiai Japonijos nelieka. Dėl to viskas atrodo labiau tikroviška ir labiau baisu. Aišku, į pabaigą autoriui jau buvo sudėtinga palaikyt įtampą ir vaizdžiai aprašyt viską, kai Japonija purtoma šimto išsiveržimų, drebėjimų ir cunamių, todėl tik trumpai parašoma kiek milijonų žmonių žuvo ir kiek pavyko išgelbėti. Bet pirmas didžiausias žemės drebėjimas Tokijuje aprašytas labai detaliai ir nejaukiai realistiškai, su griūvančiais pastatais, didžiuliais gaisrais, potvyniu pakrantėje, panika ir kitais siaubais. Taipogi labai detaliai yra aprašomi visi geologiniai procesai. Knyga pasirodė 1973 metais, o rašoma buvo 9 metus, taigi technologijos tuo metu ne buvo tokios pažengusios kaip dabar, bet vis tiek Japonija atrodo labai moderni (kažkiek galbūt autoriaus vaizduotės dėka). Aprašomas kompiuteris, kuris parodo 3D modelį būsimos salyno žūties, bet aišku kompiuteris užima visą kambarį. Tuo metu dar nebuvo interneto ir socialinių tinklų, todėl visos žinios buvo pateikiamos per televiziją, radiją, laikraščiuose, susitiekt su artimaisiais galima buvo telefonu ar telegramomis. Įsivaizduojant tokio mąsto tragediją galima pagalvoti, kad turėtų būti įmanoma išgelbėti daugumą gyventojų, ypač sužinojus apie ateinančius įvykius prieš metus ar daugiau. Bet autorius gerai parodo, kad tai ne toks paprastas dalykas kaip nors išvežti iš šalies milijonus gyventojų, o tuo labiau rasti kokios kitos šalys sutiktų priglausti ir išlaikyti tokį kiekį pabėgėlių. Šių grandiozinių įvykių fone stebime kelių herojų gyvenimus, o vienas jų atrodytų niekuo neypatingas ir nuobodų viengungio gyvenimą vedantis mokslinio batiskafo pilotas Onodera. Tačiau autorius sugebėjo mane pririšt prie šio veikėjo ir su įdomumu stebėti jo gyvenimo posūkius, tragišką meilės istoriją bei kova su stichija bandant išgelbėti kuo daugiau žmonių. Bendrai tai knyga startuoja lėtokai ir dėl to gali atbaidyt kažkiek skaitytojų, bet tikrai nėra nuobodi ir nors dariau ilgas pertraukas, pradėjus skaityt vėl negalėjau atsiplėšt. Japan Sinks žavi gamtos, jūros dugno, 70-ųjų vaizdais, pritrenkia katastrofos mastu, o taip pat priverčia susimastyti kokia gi atspari, daug iškentėjusi ir savo žemę mylinti nacija yra japonai. Galbūt kažkiek sunkiau įsijaust nežinant gerai geografijos, nesuvokiant kokie yra dydžiai ir atstumai tarp knygoje paminėtų vietovių, miestų, kalnų. Tiesa, Komatsu nieko nemini apie atomines jėgaines, kurios irgi galėjo pridaryt daug problemų tokioje situacijoje. Gal rašant knyga jos tik buvo statomos (Fukishima statybos prasidėjo 67-tais). Tarp kitko autorius išgyveno iki 2011 metų cunamio ir netgi išleido straipsnį su apmąstymais kokios jis tikisi Japonijos evoliucijos po šių įvykių. 9/10

Nors po paskutinės Simak knygos galvojau daugiau jo kūrybos neskaityt, bet pavadinimas suintrigavo trečiam bandymui. Nors parašyta tais pačiais metais kaip ir “Talismano brolija”, bet šioje knygoje mažiau mistikos, viskas atrodo realistiškiau, arčiau žemės. Nors aišku fantastikos yra, nes staiga atsiranda būdas kurti tunelius ir keliauti į bet kokio atstumo praeitį. Ir tą būdą valdo keli žmonės. Įdomu kaip pasaulis į tai sureaguoja, kaip teisiškai viskas įforminama, kad niekas negali prisikast, uždaryt, atimti. Aišku, daugumai žmonių kažkodėl norisi nukeliaut į dinozaurų laikus (tiesa, parašyta knyga dar prieš Jurassic Park knygas ir filmus, tai idėjos niekas nepasisavino, matyt tikrai tai pats įdomiausias praeities laikotarpis). Atsiranda ir visokių moralinių, politinių ir net religinių keblumų. Na, panašu, kad Simak nuo religinių klausimų ir šioje knygoje nenusisuko. Pabaiga irgi tokia ne visai aiški, miglota, lyg ir su savotiška gera pabaiga, bet kai kurie dalykai ne visai iki galo išvystyti. Ir vėl grįžtu prie stiliaus. Knyga kaip ir nebloga, patiko aprašomas ramus gyvenimas fermoje, kasdieniai dalykai. Net prasidėjus kelionėms laike nepasidaro viskas pernelyg fantasmagoriška. Pačios kelionės yra tiesiog žingsnis pro nematomas duris. Įvykiai savotiškai įdomūs. Galima sužinot daugiau apie tam tikrus Žemės gyvavimo etapus. Bet perskaičius knygą lieka kažkoks neapčiuopiamas jausmas, lyg ir niekas labiau nesujaudino, nepatraukė pernelyg dėmesio, nesudomino. Perskaitei ir tiek. Nėra knyga nuobodi ar labai prasta. Bet tokia vat kažkokia neišsiskirianti. 7/10

Knygos viršelis klaidinantis. Nieko panašaus joje nevyksta. Kažkodėl pagalvojau, kad knyga parašyta mūsų tūkstantmečio pradžioje, bet pasirodo net 1992. Kas paaiškina stilių, nors tada jau Sovietų Sąjungos nebuvo. Knygoje aprašomi 2018 ar panašus laikotarpis, bet Rusija atrodo kaip iš kokių 70-80-tujų ar pan. Daug biurokratijos, visokios komisijos, posėdžiai, institucijos kovojančios tarpusavyje dėl įtakos, terminai, viskas kvepia tais laikais. Gal autoriai ir norėjo taip pavaizduoti ateitį. Arba nebuvo tokia jau laki fantazija. Taigi, Rusijoje nutiko kompiuterinių technologijų protrūkis ir į visas gyvenimo sritis įsiskverbė Сеть (“Tinklas”). O taip pat ir  į valstybės ekonomikos ir ūkio valdymą. Buvo sukurtos pagalbinės programos vadinamos dubleriais ir visi vadovai ir net žemesnio rango specialistai/tarnautojai jais naudojasi, leidžia jiems analizuoti padėtį ir pateikti rekomendacijas. Žmonės bėgant laikui atsisako savo iniciatyvos ir visiškai pasitiki tinklo sprendimais, kas veda šalį link ekonominės katastrofos, kadangi ir algoritmai nėra tokie protingi, o ir žmonės arba nevykdo gerų rekomendacijų arba vykdo jas aklai nematant akivaizdžių trūkumų. Knygos veiksmas prasideda, kai kažkas bando sunaikinti vieną tokį dublerį ir neduoti jam pateikti rekomendacijų svarbiam institucijų posėdžiui. Na ir toliau skaitytojas seka vieno tinklo saugumo specialisto tyrimą. Skamba įdomiau nei yra iš tikrųjų. Pirmiausia stilius yra toks, koks man labai nepatinka rusiškoje sci-fi literatūroje, kai bandoma rašyti su “bajeriukais”. Herojai nuolat mėtosi kažkokiais autorių nuomone sąmojingomis frazėmis, patarlėmis ir pan. Tai trukdo rimtai įsijaust į istoriją ir patikėt jos realumu. Kitas trikdantis dalykas yra tai, kad visa istorija pateikiama lyg kažkokios archyvo programos įrašas, ištraukomis, su visokiomis prasmės nesuteikiančiomis komandomis. Tai labiau tiktų filmui, o ne knygai. Kai skaitai dvidešimt pirmą kartą kaip atidaromas naujas įrašas, rekonstruojama praeities įvykių seka, dalyvių emocijos, tai pradeda labai atsibost. O ir ne labai aišku kam buvo pasirinktas toks pasakojimo būdas, nes tai niekaip nepaaiškinama gale ir nesuteikiama kokia nors prasmė. Taigi prasidėjo knyga gana nuobodžiai, bet kažkur arti galo atsirado šiokia tokia intriga, netgi pagalvojau gal bus koks nors dirbtinis intelektas įsivėlęs. Bet ne. Ir diversijos tyrėjas kažkaip jau lengvai per vieną dieną atsivertė į naują tikėjimą ir nusprendė naikint tinklą. Ir baigėsi viskas gana netikėtai, be įdomios atomazgos ar gilios minties. Na, galvok, kad tinklas toliau gyvuos ir kada nors sugriaus ekonomiką. Bet jei archyvas gyvas, o tai buvo vaizduojama praeitis, tai visgi kažkas išliko, nesugriuvo viskas. Keista knyga. 6/10

Vieną vėlų vakarą grįžtant namo autobusu netyčia žvilgtelėjau į sėdinčio pagyvenusio vyro rankose laikomą planšetę. Jis skaitė knygą rusų kalba. Kadangi teksto dydis buvo labai didelis, net labai neįsižiūrint galima buvo perskaityt kelis sakinius. Ten buvo rašoma apie mergaitę kurį sode krūmuose pamatė keistą gyvį ar ateivį. Esu fantastikos mėgėjas, taigi mane tai sudomino. Pagal sakinį internete suradau kas tai per kūrinys. Возраст дождя (“Lietaus amžius”, kalbama apie tai kiek lietui metų, pvz. kaip žmogui) yra Jelenos Haeckojos (Елена Хаецкая) knyga. Haeckaja yra gana aktyvi fantastikos/fentezi rašytoja ir parašė nemažai knygų, dalis kurių su įvairiais pseudonimais (tarp jų ir vyriškais vardais). Taigi mano slapčia perskaitytas sakinys iš tikrųjų buvo ne apie ateivį. Krūmuose slapstėsi įprastas “plokščiaakis” žmogus, o štai rado jį mergaitė iš keistos genties su išsprogusiomis akimis, gyvenančius mieste/karalystėje, kuri yra išsidėsčiusi kalną spirale apjuosčiusiame mieste/kelyje. Iš tikrųjų sunku aprašyt šią vietą. Aplamai pasakojimo stilius yra neįprastas. Visos emocijos viduje žmogaus yra parodomi kaip įvairios personos, kurios kalba ar kitaip įtakoja žmogų. Nors knygoje yra ir labiau suaugusiems skirtų scenų atrodo, kad visgi buvo rašoma jaunesnei auditorijai, bet ne visai vaikams. Rodoma bendruomenė yra įdomi ir kažkiek parodijuoja žmoniją, kai turtuoliai gyvena žemesnių klasės vargu ir užsiima visokiomis nesąmonėmis, kaip pavojingos lenktynės su vežimais nuo kalno. Turi jie ir savotišką moralę. Tai yra ir įdomu ir kažkiek erzina, nes viskas pernelyg jau keista ir atrodo, kad gal tik dėl to, kad būtų keista. Tai yra gana trumpas apsakymas nei romanas, tik dalis kažkokio didelio knygų ciklo apie kažkieno keliones po įvairius pasaulius. Gal visumoje ir būtų įdomu, bet atskirai, kaip ir nieko, bet ir nieko ypatingo. Ir aišku pavadinimas nieko bendro neturi su turiniu (kaip man tai nepatinka). Vienu žodžiu kažkas užsimenama pačiame gale su labai filosofine mintim ir tiek. Skaičiau, kad yra kita autorės knyga, kuri laikoma vienu jos geriausių, žinomiausių kūrinių. Galbūt reikės kada nors pabandyt, bet kol kas stilius labai nesuviliojo. 7/10

Vėl grįžau prie seno gero Harry Harrison, kurį skaitau nuo vaikystės. Invasion: Earth parašyta beveik 20 metų po puikiosios Deathworld trilogijos. Negaliu tiksliai palygint šių kūrinių (nes Deathworld senokai jau skaityta), bet rodos rašytojo stilius šiek tiek daugiau subrendęs. Iš dalies gal dėl to, kad veiksmas vyksta Žemėje. Todėl reikia aprašyti daug realistiškų dalykų, kas gal yra sudėtingiau nei išgalvoti pasauliai ir kosminiai laivai. Nors knygoje yra nelabai suprantamų ar gerai paaiškintų dalykų ir pati pabaiga yra tokia brutaliai pamokslaujanti (aha aha, žmonija vietoj to kad apsisaugoti turi atstatyt antrą žandą ir bandyt įtikint ateivius juos pamilt), bet skaičiau sunkiai atsitraukiant ir vis žadant sau “na dar vienas skyrius ir viskas šiai dienai”. O tai reiškia, kad knyga įdomi ir įtraukianti. Galbūt siužetas nėra naujas, bet visgi dažniausiai ateivių invazija yra didžiulis karas. Čia gi viskas yra labiau psichologinio spaudimo lygyje. Taip pat verčia susimastyt, o kaip gi tikrai galima pasielgti, kai atvykėliai sako vieną, bet atrodo, kad yra visiškai kitaip. Tas pats atsitinka ir mūsų gyvenime, kai prašoma užimti kažkieno pusę nežinant faktų ir detalių vien tik iš vienos pusės žodžių ir nuomonės. Tik šiuo atveju sprendimo kaina yra visos Žemės egzistavimas. Pagrindiniai herojai tiesa galėtų būti labiau išvystyti. Daugiausia apie juos rašoma kaip jie mažai miegojo, papusryčiavo ir toliau jau vyksta veiksmas, kažkur skrendama, į kažką šaudoma ir pan. Čia kaip ir priešprieša, nes kitoje knygoje apie raketos skrydį į orbitą (Skyfall) buvo daugiau dėmesio personažams, bet mažiau įvykių. Reikalingas geresnis balansas. Šiek tiek keista, bet tuo pačiu ir įdomu skaityt apie laikotarpį kai dar egzistavo Sovietų Sąjunga ir kaip jie kooperavosi su JAV. 9/10