Tag: review

Po labai ilgo Dune knygų skaitymo nusprendžiau paįvairint gyvenimą trumpais kūriniais. Rašyti ilgas apžvalgas apie trumpus apsakymus nesinori, taigi trumpai apie 3 paskutinius skaitinius:

Н.В. Гоголь – Ревизор

Frazė “Suprantu kad Makedonietis herojus, bet kam gi kėdes laužyti” įstrigo man nuo mokyklos laikų, kai pirmą kartą skaitėm Revizorių. Nežinau kodėl. Įdomus palyginimas. Turbūt garsesnė yra “Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės”. Kažkaip visai atsitiktinai sugalvojau perskaityt vėl. O dar ir pažiūrėjau seną 50-ųjų ekranizaciją, o po to ir dar Mirusių sielų serialą. Revizorius yra pjesė, todėl tai yra praktiškai vien dialogais grįsta, kurie yra įdomūs, bet veiksmo ne tiek ir daug. Tai yra gryna nepridengta satyra. Gal kiek paprastoka ir tiesmukiška. Bet tais laikais gal ir buvo labai tinkama. Lyg ir juokiasi žiūrovas, bet dažnam pakuždens mintis, o ar čia ne apie mane? 7/10

Agatha Christie – The Under Dog

Vaikystėje daug skaičiau Agatos Kristi knygų, kurios patiko ir Rytų Ekspreso Nužudymas yra turbūt vis dar mėgstamiausias. Netgi ėjau žiūrėt neseniai išleistos eilinės ekranizacijos. Šis trumpas apsakymas yra gana silpnokas. Netgi pavadinimas viską išduoda, ir vienos knygos veikėjos intuicija sako ta pati. Taigi nėra kažko intriguojančio ar visiškai netikėto. Tas kuris atrodo negalėjo nužudyt yra žudikas ir taškas. Legendinis Puaro netgi neturi daug laiko “ekrane” pasirodyti visu puikumu. 6/10

John Varley – Press Enter

O va čia buvo netikėtumas. Ši knyga mano kompiuteryje gulėjo nuo 2003 metų ir nepamenu net kodėl ją pasiėmiau. Matyt tada bandžiau viską kas buvo iš kiberpanko žanro. O šis yra savotiškas, nes parašytas 1985-tais. Taigi technologijos dar ne tokios pažengusios (magnetinės juostos, dideli CRT vaizduokliai). Kažkiek primena Gibsono aprašomus laikus, bet čia viskas yra be fantastikos, arti žemės, paprasti kažkokio JAV miestelio gyventojai su paprastais gyvenimais, turintys problemų ar net sunkių lygų, visiškai nenupoliruoti, ne iš žurnalų viršelių nužengę herojai. O istorija šiek tiek ir mistiška ir detektyvinė su gana šiurpiu kiber prieskoniu. Apsakymas labai trumpas ir skaitomas vienu įkvėpimu, neįmanoma atsitraukt. Herojai turi tiek mažai laiko pasirodyti, bet kažkaip labai greit prie jų prisiriši. Autorius šaunus. Pabaiga tik tokia be pabaigos ir galutinio paaiškinimo. Bet kadangi trumpas skaitalas netrukdo. 8/10

(1) Frank Herbert – Dune

(2) Frank Herbert – Dune Messiah

Trečią Kuopos knygą skaičiau ilgiausiai. Tiksliau ilgiausiai neprisiverčiau pabaigt. Kaip jaučiau jau su antra knyga, kad entuziazmas skaityt blėsta. Ir pagrinde dėl tos pačios priežasties. Pernelyg didelio kiekio sunkiai suprantamų filosofinių, egzistencinių samprotavimų. Pradėjau nekęst skyrių pradžios, nes jie visada prasidėdavo su ištrauka iš kokios nors šventos knygos ar Muad Dibo kronikų. Tai buvo tiesiog žodžių rinkinys kurį perskaičius dažniausiai nieko galvoje nelikdavo. Ir aš galiu sutikt, kad gal čia vertimo problema ar aptariamos idėjos pernelyg aukšto lygio, bet norisi kartais tiesiog skaityt knygą, sekti herojų veiksmus, stebėti kraštovaizdį ir pan. Pirmoji knyga irgi turėjo nemažai tokio turinio, bet visgi įvykių seka ir herojai persverdavo. Na ir nematytas, neįprastas pasaulis ir naujoviška idėja super-žmogaus matančio tūkstančius galimų ateičių. Antroje knygoje kartelė buvo pakelta Polui tapus aklu bet gyvenant ir judant naudojantis ateities vizijomis. Trečioje knygoje visko yra dar daugiau, bet tai pereina labiau į fantazijos ar pasakų lygmenį. Kitų žmonių atmintis gyvenanti viduje, bet dar ir kalbanti ir valdanti žmogų. Čia jau biškį per daug. O pabaigoje visai Supermeno komikso verti įvykiai. Kas ketvirtoje knygoje? Žmonės kaip blusės šokinės nuo planetos ant planetos per kosmosą? 😀 Man rodos autoriui reikėjo sustot ties pirma, o gal sudėt daugumą minčių į antrą ir paskutinę knygą. Buvo aišku įdomių įvykių, intrigų, siužeto posūkių. Ar mintis apie tai kaip pati dorovingiausia tauta gali išsigimti, kai gyvenimas pasidaro pernelyg patogus, kai religija išstumia sąžinę, sveiką protą. Bet bendrai šios dalies skaitymas buvo gana slogus ir nuobodus. O labiausiai erzinantis dalykas buvo kai prasidėdavo žaidimai “aš viduje matau kaip bus, o bet tačiau aš matau tikriau, o bet tu tik galvoji kad matai kaip viskas turi būti, o aš matau dar geriau ir numatau visus tavo žingsnius, o bet tačiau tau tik atrodo kad tu viską numatai…”, ir galiausiai jau nesupranti kas ką žino, kur tikra tiesa ir t.t. Manau, kad skaitytojas turi būti laikomas už autoriaus peties ir pagauti tam tikras svarbias gijas, nujausti tam tikrus įvykius ir intencijas, o ne būti visiškai supainiotam ir pamestam mirti nuo melanžo perdozavimo 🙂 Kol kas, o tikriausiai ir visam, pabaigiu šios serijos skaitymą. Ir nematau kaip be pirmos knygos siužeto užbaigimo galima tikėtis daugiau filmų pagal šias knygas. Nebent scenaristams tektų labai gerai jas perdirbti išgryninant tik esminius dalykus. Bet vis tiek kažkaip reikėtų parodytų visus vidinius pergyvenimus, išprotėjimą. Kas nebus įdomu daugumai žiūrovų. 6/10

(1) Frank Herbert – Dune

Taigi, pagaliau po 4 mėnesių pabaigiau antrą knygą Kopos serijoje. Skaičiau Dune Messiah turbūt ilgiau nei pirmąją dalį, nors ši 3 kartus trumpesnė. Ir dabar nesu tikras kad su tokiu tempu spėsiu perskaityt visas šešias Kopos Kronikų knygas iki naujos ekranizacijos išleidimo spalį. Kaip ir minėjau pirmas dvi knygas skaičiau prieš eilę metų ir atsimenu, kad antroji patiko daug mažiau. Dabar perskaičius vėl galiu patvirtint, kad ji yra silpnesnė, bet ne viskas joje yra blogai.

Taigi po visų intrigų, išdavysčių, atradimų ir pergalių pirmoje dalyje pagrindiniai herojai tampa Arakio šeimininkais kartu su “frimenų” armija ir pradeda užkariauti kitas planetas ir civilizacijas, kartu pasiedami savo naujos religijos sėklas. Tai tas Polą seniai vizijose bauginantis džihadas, kurio taip ir nepavyko pilnai išvengti. Tačiau yra jėgos, kurios nenori su tuo taikytis. Taigi intrigų šioje trumpesnėje dalyje tikrai nėra mažiau nei pirmoje. Taip pat atsiranda visai egzotiški “tleilaksu” personažai su savo amatu prikelti mirusius ir keisti savo išvaizdą. Atsiranda seniai matyti veidai, bet visiškai neįprastoje formoje. O kartu galima pamatyti, kaip valdžia, pertekliniai turtai ir vadų pavertimas dievais iškreipia ir sugadina geriausius. Kai kurie laisvieji pamąsto, kad jie buvo daug laimingesni, kai gyveno asketiškai tremtyje dykumoje su vandens nepriteklium, negu dabar, kad Arakije yra fontanai ir upės, daugiau žalumos ir mažiau suvaržymo. Tai iškreipė frimenų gyvenimo filosofiją ir papročius. Galima sakyti visi nugalėtojai stato savo imperijas, kurios pasmerktos žlugti dėl tų pačių priežasčių kaip ir buvusios prieš tai: korupcijos, atsipalaidavimo, pertekliaus. Visi šie dalykai kaip ir sąmokslai, suaugę Polas ir jo sesuo ir jų problemos, yra įdomūs. O kartu ir filosofinis klausimas kas gi žmogų daro gyvu. Bet knygoje taip pat yra labai daug pasakojama apie vizijas. Pernelyg daug. Iš dalies tai yra suprantama, nes norima parodyt kaip sudėtinga Polui gyventi tokiame nuolatiniame galimų ateičių sraute. Bet tai kažkiek pradeda varginti ir atrodo kad autorius neturėjo kuo daugiau užpildyti knygos. Taigi, knyga bendrai palieka ne tokį blogą įspūdį, bet pabaigti buvo sunkoka dėl per didelio akcento į pergyvenimus. 7/10

Pirmas dvi knygas iš Kuopos serijos perskaičiau dar prieš 7 metus. Taip pat ir prieš skaitymą ir po to bent kelis kartus mačiau seną Lynch’o filmą ir abi TV mini serijas. Šį kartą artėjant naujai šio romano ekranizacijai nusprendžiau dar kartą perskaityt viską nuo pradžių (visas šešias knygas). Nors ir turiu trumpus užrašus kad antra knyga visai nepatiko ir turbūt dėl to nustojau skaityt visą seriją. Šį kart visgi pasiryžęs įveikti visas. Tuo labiau kad filmo pasirodymas pastumtas į 2021 metų spalį. Taigi laiko užtektinai.

Taigi pabaigiau pirmą ir pagrindinę, kultinę serijos knygą – Dune. Po visų filmų, serialų ir skaitymų praeityje daug kas liko atmintyje, taigi tai nebuvo atradimas iš naujo. Bet man tokie dalykai netrukdo mėgautis knygomis. Aišku, primiršęs buvau įvairias detales, taigi šiuos dalykus prikėliau mintyse. Knyga įdomi ir savotiška. Labiausiai man galbūt išsiskiria savo vidinių monologų gausa. Lynch’as savo filme bandė tai atgamint, už ką jam pagarba. Nes žiūrovams tai neįprasta ir gal net neįdomu tiek klausytis veikėjų vidinių pokalbių, o ir labai sudėtinga tai įdomiai pateikti kino terpėje. Žiūrėsim kaip tai seksis naujam režisieriui. Tiesa, galbūt toks istorijos pateikimo būdas ir kažkiek vargina ir į galą pradeda pabost. Žinau, kad antroje knygoje tai labai apkarto ir atgrasino. Kažkiek prie to prisideda ir labai sunkiai apčiuopiamas pagrindinio veikėjo pranašysčių ir ateities vizijų pateikimas. Toks įspūdis kad skaitai apsvaigusio žmogaus svaičiojimus. Kai tai tęsiasi taip ilgai, pradeda vargint. O knyga ne trumpa. Bet tai nėra kritinis dalykas. Savo neįprasta stilistika ir pasauliu Kuopa vis tiek žavi ir pavergia. Labiausiai imponuoja savotišką stoicizmą ir minimalizmą propaguojanti Fremen genties žmonės, kurie visą gyvenimą pasišventę kovai su visom galimom negandom, savo kovos, gyvenimo, judėjimo būdo nušlifavimui iki idealiausio lygio, pasiryžę mirti dėl bendro genties tikslo, dėl savo idėjos-religijos sukurti rojų šioje smėlio užpustytoje planetoje. Patinka mišinys archajiškų tradicijų su kosminėmis kelionėmis, rytų kultūros įtaka. Ir aišku sunkiai išrišamos politinės intrigos ir machinacijos. Visi personažai yra įdomūs, unikalūs. Tiesa, kad ir kaip autorius bando aprašinėti herojų išvaizdą man jau visiems laikams mintyse įstrigo aktoriai iš Lynch’o filmo. Gurni Helleckas man yra tik atletiškas ir vikrus Patrickas Stewartas, o Paul aišku Kyle MacLachlan, nors ir buvo jis kiek per senas šiam vaidmeniui. Jessica, Chani ir kiti irgi mintyse piešiami iš šio filmo, nors ir matęs vėliau naujesnes TV serijas. Gal naujas filmas ką pakeis, nors kol kas taip neatrodo. Kaip sakiau, knyga kartais gali varginti sunkiai suprantamomis vizijomis, keistais dialogais, pernelyg mistiniais ritualais. Gal kartais atrodo per lėta ar per daug ištęsta, bet vis tiek bendras įspūdis išlieka geras ir tikrai sutinku, kad mokslinės fantastikos gerbėjams ši knyga yra tikrai verta dėmesio. 8/10

Skaičiau rusišką vertimą, kuriame pavadinimas skamba “Гибель дракона” (Drakono žūtis). Kas mano manymu skamba poetiškiau. Taip pat ši frazė sutinkama ir knygoje. O kartu tokiu būdu kurį laiką išlaikoma intriga (jei neskaitei knygos aprašymo). Asmeniškai pamatęs pavadinimą tikėjausi kažkokio galbūt fantasy stiliaus pasakojimo. Bet pradėjęs skaityt pamačiau, kad laikai visgi šiuolaikiški (tiksliau 1960-70). Tada kurį laiką buvo nuojauta, kad gal bus kažkokios sąsajos su japonų pamėgta Gojira (angl. Godzilla). Tuo labiau kad gal apie kokį trečdalį knygos išlaikoma tokia nežinomybė ir netgi dvelkia kažkokia mistika kai gyliai gyliai jūros dugne kažko ieškoma ir nematoma jėga atrodo stebi herojus. Todėl man buvo ypač stiprus įspūdis kai pagaliau buvo atskleista, kad tai visgi gamtinė katastrofa, sukelta giluminių procesų po Žemės paviršiumi. Prieš metus skaičiau vieną knygą kur buvo sunaikinta beveik visa žmonija, kas atrodo dar didesnė katastrofa, bet ši knyga galbūt šiek tiek mažesniu masteliu ir dėl to atrodanti labiau realistiška sujaudino labiau. Prie realistiškumo prisideda tai, kad viskas knygoje rutuliojasi labai palengva. Nėra taip, kad Japonija paskęsta per kelias valandas it kokiame kine (beje, pagal šią knygą buvo pastatyti net keli filmai). Skyrius po skyriaus stebime kaip mokslininkai leidžiasi prie okeano dugno tyrinėdami, kai atsitinka mažesni žemės drebėjimai, nuskęsta kokia mažytė sala, kažkur išsiveržia ugnikalnis. Visas veiksmas tęsiasi kelis metus kol galiausiai Japonijos nelieka. Dėl to viskas atrodo labiau tikroviška ir labiau baisu. Aišku, į pabaigą autoriui jau buvo sudėtinga palaikyt įtampą ir vaizdžiai aprašyt viską, kai Japonija purtoma šimto išsiveržimų, drebėjimų ir cunamių, todėl tik trumpai parašoma kiek milijonų žmonių žuvo ir kiek pavyko išgelbėti. Bet pirmas didžiausias žemės drebėjimas Tokijuje aprašytas labai detaliai ir nejaukiai realistiškai, su griūvančiais pastatais, didžiuliais gaisrais, potvyniu pakrantėje, panika ir kitais siaubais. Taipogi labai detaliai yra aprašomi visi geologiniai procesai. Knyga pasirodė 1973 metais, o rašoma buvo 9 metus, taigi technologijos tuo metu ne buvo tokios pažengusios kaip dabar, bet vis tiek Japonija atrodo labai moderni (kažkiek galbūt autoriaus vaizduotės dėka). Aprašomas kompiuteris, kuris parodo 3D modelį būsimos salyno žūties, bet aišku kompiuteris užima visą kambarį. Tuo metu dar nebuvo interneto ir socialinių tinklų, todėl visos žinios buvo pateikiamos per televiziją, radiją, laikraščiuose, susitiekt su artimaisiais galima buvo telefonu ar telegramomis. Įsivaizduojant tokio mąsto tragediją galima pagalvoti, kad turėtų būti įmanoma išgelbėti daugumą gyventojų, ypač sužinojus apie ateinančius įvykius prieš metus ar daugiau. Bet autorius gerai parodo, kad tai ne toks paprastas dalykas kaip nors išvežti iš šalies milijonus gyventojų, o tuo labiau rasti kokios kitos šalys sutiktų priglausti ir išlaikyti tokį kiekį pabėgėlių. Šių grandiozinių įvykių fone stebime kelių herojų gyvenimus, o vienas jų atrodytų niekuo neypatingas ir nuobodų viengungio gyvenimą vedantis mokslinio batiskafo pilotas Onodera. Tačiau autorius sugebėjo mane pririšt prie šio veikėjo ir su įdomumu stebėti jo gyvenimo posūkius, tragišką meilės istoriją bei kova su stichija bandant išgelbėti kuo daugiau žmonių. Bendrai tai knyga startuoja lėtokai ir dėl to gali atbaidyt kažkiek skaitytojų, bet tikrai nėra nuobodi ir nors dariau ilgas pertraukas, pradėjus skaityt vėl negalėjau atsiplėšt. Japan Sinks žavi gamtos, jūros dugno, 70-ųjų vaizdais, pritrenkia katastrofos mastu, o taip pat priverčia susimastyti kokia gi atspari, daug iškentėjusi ir savo žemę mylinti nacija yra japonai. Galbūt kažkiek sunkiau įsijaust nežinant gerai geografijos, nesuvokiant kokie yra dydžiai ir atstumai tarp knygoje paminėtų vietovių, miestų, kalnų. Tiesa, Komatsu nieko nemini apie atomines jėgaines, kurios irgi galėjo pridaryt daug problemų tokioje situacijoje. Gal rašant knyga jos tik buvo statomos (Fukishima statybos prasidėjo 67-tais). Tarp kitko autorius išgyveno iki 2011 metų cunamio ir netgi išleido straipsnį su apmąstymais kokios jis tikisi Japonijos evoliucijos po šių įvykių. 9/10