Filmą “I am Legend” mačiau kino teatre jo išleidimo metais (2007). Įdomus siužetas, geras įgyvendinimas ir sukurtos aplinkos (nors kompiuterinė grafika medžioklės su Mustangu metu šiek tiek rėžė akį). Will Smith irgi smagus aktorius. Lyg ir girdėjau tada, kad filmas buvo pagrįstas seniau išleista knyga, bet labai nesidomėjau. Prieš kelis mėnesius (prabėgus 14 metų) kažkodėl nusprendžiau pažiūrėt 1971-ųjų “The Omega Man” su Charlton Heston (legendinis aktorius). Gal tuo metu pažiūrėjau kažkokį kitą seną filmą ir tarp rekomendacijų IMDb parodė šią juostą. Bežiūrint Omegą žmogų apėmė keistas jausmas, kad tai jau kažkur matyta. Po filmo perskaičiau, kad ir šis kūrinys pastatytas pagal tą pačią seną knygą. Beje, 1954-ųjų Richard Matheson romanas “I am Legend” (neskaitytas). Tuo pačiu metu pamačiau, kad iš viso buvo net 3 šios knygos ekranizacijos. Dvi jau pamačiau, taigi nusprendžiau pažiūrėt ir pačią pirmąją – “The Last Man on Earth” su Vincent Price, pastatyta vos 10 metų po knygos išleidimo (1964). Žemiau yra mano palyginimai, pamąstymai apie visas 3 ekranizacijas.
Iškart galima pasakyt, kad Will Smith variantas yra pats žiūroviškiausias, smagiausias, pilnas veiksmo. Nors, man kaip senų filmų mėgėjui (kaip pasirodo paskutiniu metu) nemažiau imponavo Charltono Chestono filme sukurta atmosfera. Kuri buvo labai panaši į naujausio filmo ir gal kažkiek buvo kopijuotas Omega žmogaus nutrauktgalviškumas. Bet visgi naujausiame filme herojus labiau šaltakraujis, labiau laikosi tvarkos, labiau linkęs į mokslinius eksperimentus. Palyginus seniausiame filme atmosfera yra galbūt labiau įtikinama, niūri, pesimistiška. Bet matosi, kad biudžetas buvo labai mažas, ko neužteko ne tik geresnėms dekoracijoms ir efektams, bet ir aukštesnės klasės aktoriams. Taigi visą filmą praktiškai traukia Vincento Price liūdna fizionomija ir vidinis monologas. Visgi šis filmas sugeba sukurti savotišką monotonijos, nevilties ir abejingumo pojūtį. Omega žmogus yra labiau bravariškas, metantis iššūkį pasauliui. Will Smith yra Will Smith, pajuokauja, kala blogiukams į minkštąją vietą ir vienoje iš dviejų pabaigų pergalingai išgyvena. Pirmi du filmai turėjo tik vieną, nelinksmą pabaigą, kas įtariu yra arčiau to kas buvo knygoje. Manau 2007-ais prodiuseriai pagalvojo, kad reikėjo šiek tiek labiau įkvepiančios pabaigos. Bet kažkodėl paliko ir alternatyvią “blogą” pabaigą. Gal tai buvo kažkokia sąlyga gaunant ekranizacijos teises iš knygos savininkų.
Nežinau kuris filmas pagal siužetą buvo arčiau knygos. Visais atvejais tai buvo kažkoks virusas. Naujausio filmo atveju jis yra vaisto nuo vėžio šalutinis efektas. Omega žmoguje tai yra Sovietų paleistas biologinis ginklas (jei gerai pamenu). Paskutiniame žmoguje tai tiesiog virusas atkeliavęs iš Europos. Beje, seniausias filmas pastatytas Romoje, bet pagal siužetą viskas vyksta Amerikoje. Skiriasi ir viruso poveikis žmonėms. Seniausiame filme žmonės pavirsta zombiais ir prisikelia iš kapų, bet jie yra gana lėti ir nerangūs, juos galima lengvai pastumti iš kelio. Herojus naudoja medinius kuolus jiems žudyti (tuo metu tai gal buvo labiau suprantama žiūrovams, nes vampyrai buvo žinomi ilgiau nei zombiai). O štai Omega žmogus susiduria su dar sąmonės visai nepraradusia žmonių kasta, kurie turi savo lyderius, kurie šnekasi, kuria planus, bei mano, kad tik jie gali likti šiame karo nusiaubtame pasaulyje, kad visos technologijos yra blogis ir turi būti sunaikintos. Labiau primena sektą ar kultą. Savo miklumu jie labiau primena paprastus žmones, tik tiek kad bijo dienos šviesos, turi keistas akis ir nešioja tamsius apsiaustus su gaubtais. Naujausias filmas juos paverčia tikrais zombiais, be to dar ir labai greitais, monstrais (panašu kaip ir “World War Z” filme).
Nors Omega žmoguje sąmoningumas yra labiau paryškintas, bet jis egzistuoja visuose trijuose filmuose. Paskutiniame žmoguje grupė apkrėstųjų suranda vaistą, kuris laikinai neutralizuoja virusą ir leidžia jiems gyventi pusiau normalų gyvenimą, bet jie nežinant atstumia pagrindinio herojaus išrastą vakciną ir jį medžioja, nes jis savo mediniais kuolais nužudė nemažai jų bendražygių. Omega žmoguje taip pat pabaigoje herojus sukaupia savo kraujo, kuris padeda išgydyti nuo viruso, bet galiausiai irgi žūsta. Tik šio atveju tai nėra kažkokia maža grupė pusiau virusuotų žmonių, nes visi apkrėstieji yra panašiai sąmoningi. Visgi saujelė vaikų ir vienas suaugęs jų pagalbininkas paima gydantį kraują ir iškeliauja kažkur automobiliu. Taigi pabaiga šiek tiek optimistiškesnė. Na, o paskutiniame filme greitieji monstrai irgi lyg ir turi savo lyderius, bet tai pavaizduota labiau kaip gyvūnų bandos elgesys.
Manau, kad visi 3 filmai yra savotiškai įdomūs, turi ir panašumų ir skirtumų. Naujausi filmai (ypač 2007) yra labiau žiūroviškiausi, juose daugiau veiksmo, ypač naujausiame. Ir turiu pasakyt, kad nežymiai Willo Smitho filmas visgi laimi mano pasirinkimą. Bet vis tiek ir Omega ir Paskutinis žmogus Žemėje turi savo žavesio su puikiuoju Hestonu ar monotonišku ir pavargusiu Vincu Praisu. Galbūt netgi seniausias filmas su nuolatiniu vidiniu monologu labiau tiktų kaip radijo laida. Tik visgi prasta vaidyba krenta į akis ir kažkiek tas nuolatinis herojaus skundimasis pradeda atsibost. Naujausiame filme tai parodoma geriau su mažiau žodžiu (pokalbiai su manekenais ir pan.). Chestono filmas irgi turi nemažai veiksmo kaip ir Smitho, bet dėl to kad jo priešai yra labiau kažkokie sektantai, tai atrodo mažiau įtikinama (jei tai išvis įmanoma pritaikyti tokiam siužetui) ir šiek tiek pritempta gal. Will Smitho filmas taip pat sukuria stiprų ryšį tarp herojaus ir jo šuns. Pirmame filme herojus suranda gyvą šunį einant į pabaigą ir tai yra labiau trumpas epizodas ir neduoda tokios stipraus emocinio įspūdžio. Na ir mano vertinimai:
The Last Man on Earth (1964) – 7/10
The Omega Man (1971) – 7/10
I am Legend (2007) – 8/10