Frank Herbert – Dune

Pirmas dvi knygas iš Kuopos serijos perskaičiau dar prieš 7 metus. Taip pat ir prieš skaitymą ir po to bent kelis kartus mačiau seną Lynch’o filmą ir abi TV mini serijas. Šį kartą artėjant naujai šio romano ekranizacijai nusprendžiau dar kartą perskaityt viską nuo pradžių (visas šešias knygas). Nors ir turiu trumpus užrašus kad antra knyga visai nepatiko ir turbūt dėl to nustojau skaityt visą seriją. Šį kart visgi pasiryžęs įveikti visas. Tuo labiau kad filmo pasirodymas pastumtas į 2021 metų spalį. Taigi laiko užtektinai.

Taigi pabaigiau pirmą ir pagrindinę, kultinę serijos knygą – Dune. Po visų filmų, serialų ir skaitymų praeityje daug kas liko atmintyje, taigi tai nebuvo atradimas iš naujo. Bet man tokie dalykai netrukdo mėgautis knygomis. Aišku, primiršęs buvau įvairias detales, taigi šiuos dalykus prikėliau mintyse. Knyga įdomi ir savotiška. Labiausiai man galbūt išsiskiria savo vidinių monologų gausa. Lynch’as savo filme bandė tai atgamint, už ką jam pagarba. Nes žiūrovams tai neįprasta ir gal net neįdomu tiek klausytis veikėjų vidinių pokalbių, o ir labai sudėtinga tai įdomiai pateikti kino terpėje. Žiūrėsim kaip tai seksis naujam režisieriui. Tiesa, galbūt toks istorijos pateikimo būdas ir kažkiek vargina ir į galą pradeda pabost. Žinau, kad antroje knygoje tai labai apkarto ir atgrasino. Kažkiek prie to prisideda ir labai sunkiai apčiuopiamas pagrindinio veikėjo pranašysčių ir ateities vizijų pateikimas. Toks įspūdis kad skaitai apsvaigusio žmogaus svaičiojimus. Kai tai tęsiasi taip ilgai, pradeda vargint. O knyga ne trumpa. Bet tai nėra kritinis dalykas. Savo neįprasta stilistika ir pasauliu Kuopa vis tiek žavi ir pavergia. Labiausiai imponuoja savotišką stoicizmą ir minimalizmą propaguojanti Fremen genties žmonės, kurie visą gyvenimą pasišventę kovai su visom galimom negandom, savo kovos, gyvenimo, judėjimo būdo nušlifavimui iki idealiausio lygio, pasiryžę mirti dėl bendro genties tikslo, dėl savo idėjos-religijos sukurti rojų šioje smėlio užpustytoje planetoje. Patinka mišinys archajiškų tradicijų su kosminėmis kelionėmis, rytų kultūros įtaka. Ir aišku sunkiai išrišamos politinės intrigos ir machinacijos. Visi personažai yra įdomūs, unikalūs. Tiesa, kad ir kaip autorius bando aprašinėti herojų išvaizdą man jau visiems laikams mintyse įstrigo aktoriai iš Lynch’o filmo. Gurni Helleckas man yra tik atletiškas ir vikrus Patrickas Stewartas, o Paul aišku Kyle MacLachlan, nors ir buvo jis kiek per senas šiam vaidmeniui. Jessica, Chani ir kiti irgi mintyse piešiami iš šio filmo, nors ir matęs vėliau naujesnes TV serijas. Gal naujas filmas ką pakeis, nors kol kas taip neatrodo. Kaip sakiau, knyga kartais gali varginti sunkiai suprantamomis vizijomis, keistais dialogais, pernelyg mistiniais ritualais. Gal kartais atrodo per lėta ar per daug ištęsta, bet vis tiek bendras įspūdis išlieka geras ir tikrai sutinku, kad mokslinės fantastikos gerbėjams ši knyga yra tikrai verta dėmesio. 8/10

One thought to “Frank Herbert – Dune”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *