Frank Herbert – Children of Dune [LT]

(1) Frank Herbert – Dune

(2) Frank Herbert – Dune Messiah

Trečią Kuopos knygą skaičiau ilgiausiai. Tiksliau ilgiausiai neprisiverčiau pabaigt. Kaip jaučiau jau su antra knyga, kad entuziazmas skaityt blėsta. Ir pagrinde dėl tos pačios priežasties. Pernelyg didelio kiekio sunkiai suprantamų filosofinių, egzistencinių samprotavimų. Pradėjau nekęst skyrių pradžios, nes jie visada prasidėdavo su ištrauka iš kokios nors šventos knygos ar Muad Dibo kronikų. Tai buvo tiesiog žodžių rinkinys kurį perskaičius dažniausiai nieko galvoje nelikdavo. Ir aš galiu sutikt, kad gal čia vertimo problema ar aptariamos idėjos pernelyg aukšto lygio, bet norisi kartais tiesiog skaityt knygą, sekti herojų veiksmus, stebėti kraštovaizdį ir pan. Pirmoji knyga irgi turėjo nemažai tokio turinio, bet visgi įvykių seka ir herojai persverdavo. Na ir nematytas, neįprastas pasaulis ir naujoviška idėja super-žmogaus matančio tūkstančius galimų ateičių. Antroje knygoje kartelė buvo pakelta Polui tapus aklu bet gyvenant ir judant naudojantis ateities vizijomis. Trečioje knygoje visko yra dar daugiau, bet tai pereina labiau į fantazijos ar pasakų lygmenį. Kitų žmonių atmintis gyvenanti viduje, bet dar ir kalbanti ir valdanti žmogų. Čia jau biškį per daug. O pabaigoje visai Supermeno komikso verti įvykiai. Kas ketvirtoje knygoje? Žmonės kaip blusės šokinės nuo planetos ant planetos per kosmosą? 😀 Man rodos autoriui reikėjo sustot ties pirma, o gal sudėt daugumą minčių į antrą ir paskutinę knygą. Buvo aišku įdomių įvykių, intrigų, siužeto posūkių. Ar mintis apie tai kaip pati dorovingiausia tauta gali išsigimti, kai gyvenimas pasidaro pernelyg patogus, kai religija išstumia sąžinę, sveiką protą. Bet bendrai šios dalies skaitymas buvo gana slogus ir nuobodus. O labiausiai erzinantis dalykas buvo kai prasidėdavo žaidimai “aš viduje matau kaip bus, o bet tačiau aš matau tikriau, o bet tu tik galvoji kad matai kaip viskas turi būti, o aš matau dar geriau ir numatau visus tavo žingsnius, o bet tačiau tau tik atrodo kad tu viską numatai…”, ir galiausiai jau nesupranti kas ką žino, kur tikra tiesa ir t.t. Manau, kad skaitytojas turi būti laikomas už autoriaus peties ir pagauti tam tikras svarbias gijas, nujausti tam tikrus įvykius ir intencijas, o ne būti visiškai supainiotam ir pamestam mirti nuo melanžo perdozavimo 🙂 Kol kas, o tikriausiai ir visam, pabaigiu šios serijos skaitymą. Ir nematau kaip be pirmos knygos siužeto užbaigimo galima tikėtis daugiau filmų pagal šias knygas. Nebent scenaristams tektų labai gerai jas perdirbti išgryninant tik esminius dalykus. Bet vis tiek kažkaip reikėtų parodytų visus vidinius pergyvenimus, išprotėjimą. Kas nebus įdomu daugumai žiūrovų. 6/10

Leave a Reply

Your email address will not be published.