Liu Cixin – The Three-Body Problem

Panašiai kaip ir apie “Project Hail Mary” mačiau kelis komentarus internete, kad tai labai gera mokslinės fantastikos knyga (ir trilogija). Taigi perskaičiau pirmą dalį. Įspūdis dvejopas. Iš vienos pusės knyga parašyta gerai, rimtai, detaliai. Iš kitos pusės kažko trūksta, nelabai susieina man knygos istorijos į vieną visumą ir pabaiga silpnoka (gal iškart buvo planuojama serija knygų). Knygos branduolys yra tikra fizikos problema apie dangaus kūnų sąveiką, kuri galbūt ir neturi sprendimo arba nėra resursų ir žinių jai išspręst. Knygoje yra daug rašoma apie tikrus fizikos ir astrofizikos dalykus, dėsnius, reiškinius. Iš šios pusės knyga stipri, nors gal nėra tiek daug mokslo ir jis ne taip prieinamai aprašytas kaip aukščiau paminėtoje knygoje, bet kitą vertus ne taip tankiai apkraunami smegenys duomenim kaip tarkim “Seveneves”.

Knyga nustebina pradžioje, nes tikėsi iškart pasinert į mokslinės fantastikos siužetą, bet patenki į Kinijos netolimą praeitį, kultūrinės revoliucijos laikus ir skirtingų komunistinių frakcijų kovas. Gal kiek ir per daug šio laikotarpio pateikiama vien tam, kad sudaryti vieno ar kelių pagrindinių herojų personažus ir paaiškinti jų motyvus. Nors ir nebuvo tai nuobodu ar neįdomu, bet kiek netikėta. Beveik nieko nežinau apie šį Kinijos istorijos laikotarpį ir buvo keista skaityt kaip daug įvairių komunistinio jaunimo frakcijų (Red Guard) kovojo vieni su kitais dėl turbūt ne tokių reikšmingų ideologinių skirtumų (o gal daugiau dėl valdžios). Ir kaip buvo beveik sunaikinta visa aukštesnio išsilavinimo sistema, išvaikyti, nužudyti mokslininkai. Po šios įžangos prasideda įdomesnis siužetas, bet karts nuo karto sugrįžtama į praeitį atsiminimuose. Knygos tempas gana lėtas ir informacijos duodama trupinėliais, kas galbūt irgi šiek tiek sumažino vertinimą.

Aplamai istorija ir problema yra įdomi ir netikėta, savotiškai originali. Taip pat skaitydamas vieną skyrių labai vėlai vakare buvau ir šiek tiek įbaugintas nepaaiškinamo reiškinio aprašyto knygoje (labai neatskleidžiant, susiję su mistinių vaizdų regėjimu). Virtualios realybės panaudojimas davė papildomų įdomumo taškų knygai. Labiausiai patiko istorija su kompiuteriu sudarytu iš milijonų žmonių porų (1 ir 0). Bet pabaiga pasirodė silpnoka. Pagrindinės veikėjos supratimas ką padarė nelabai įtikino, nes visos knygos metu jautėsi kad jai būtų vis vien jei žmonija būtų sunaikinta. Kažkiek pritempta pabaigoje, kad ji gal pradėjo gailėtis. Žinau, kad yra dar 2 knygos, kur galbūt gaučiau daugiau atsakymų ir iš dalies norisi paskaityt. Iš kitos pusės, dar dvi tokio pat tempo ir stiliaus knygos gali įgristi. Taigi padarysiu kol kas pertrauką ir gal sugrįšiu vėliau. 7/10

Andy Weir – Project Hail Mary

Apie šią knygą teko nemažai girdėt gerų atsiliepimų ir šiaip internete ir mano sekamam lietuviškam knygų blog’e ir netgi iš vieno Youtube veikėjo, kurio kanalą aš žiūriu. O kai sužinojau, kad autorius yra tas pats, kuris parašė “Martian” (kurios aš neskaičiau, bet pagal ją pastatytas to pačio vardo filmas su Matt Damon yra vienas mėgstamiausių), ši knyga greit šoko į “must read” sąrašo viršų. Knygos žaismingas stilius iškart priminė Marsietį. Nors ir rašoma apie galimą žmonijos pražūtį bet nestokojama optimizmo ir gero, saikingo ir neperspausto humoro. Deja, dažnai rašytojai bando juokauti per daug, per daug kreiptis į skaitytoją. Čia gi riba neperžengiama. Pati knygos struktūra labai įdomi. Toks šokinėjimas nuo esamo laiko, kai herojus bando atstatyt atminties gabaliukus ir kas vyksta ir keliavimas atgal prie netolimos praeities įvykių, kas pateikia daugiau informacijos apie esamą situaciją. Šis šokinėjimas tarp skirtingų laikų visai nepabodo. Tuo labiau kad kas kart buvo pateikiama gana reikšminga informacija iš praeities. Siužetas yra irgi gana unikalus. Nors apie Žemės mirtį rašė visi kas netingi. Bet čia sugalvotas gana įdomus variantas, sakyčiau natūralus reiškinys, o ne atominis karas ar pikti ateiviai (ar visgi ateiviai?). Kažkiek tikėjausi, kad knyga liks be būdingo fantastikai protingų ateivių įvedimo, kad bus kažkas paprastesnio ir tuo pačiu unikalesnio. Bet tai ką pateikė Andy Weir visgi buvo labai įdomu, savotiška ir netgi miela. Iš mokslinės fantastikos pusės autorius pateikia labai daug ir fizikos ir chemijos ir astrofizikos informacijos. Teko netgi skaityt perspėjimų, kad antroje knygos pusėje gali kiek pabosti eksperimentai ir pan. Manau, kad visgi šiuo atveju vėlgi rašytojas viską padarė labai saikingai ir pakankamai suprantamai. Tikrai neplyšo galva nuo visų mokslinių dalykų kaip skaitant “Seveneves”. Nors, visai su fantastika ar panašiais mokslais nesusipažinusiam skaitytojui gali būti ir painu ar nuobodoka. Taigi, atrodo knyga labai gera ir be minusų (beje, daviau ir tėvui paskaityt, jam patiko). Yra dalykų, kurie ne tai kad nepatiko, bet buvo mažiau įtikinami man. Kalbos barjeras su ateiviu labai jau greitai buvo peržengtas. Tuo labiau, kad jo kalba buvo labiau paukščių čiulbėjimas. Tiktų labiau jei ilgiau būtų naudojamas savadarbis kompiuterinis vertėjas. Suprantu, kad galbūt šis pagreitinimas buvo tam, kad nestabdyt pernelyg veiksmo su vertimais ir leisti herojams lengviau bendrauti. Kitas mažiau įtikinamas dalykas buvo su tuo, kad pagrindinis veikėjas buvo bailys. Vėlgi, tai puikiai įsipina su visa amnezijos istorija, bet iki tos vietos knygoje herojus visiškai nerodė jokių abejonių ar didesnės baimės požymių. Nesakau, kad tai visiškai būtų neįmanoma jam taip sureaguoti tuo momentu, bet tuomet norėtųsi didesnio jo būdo atskleidimo knygoje. Galiausiai, kaip jau įprasta skaitant intriguojančią ir įdomią knygą pradedu baimintis dėl pabaigos. Nes ją labai sunku išlaikyt tokia pat intriguojančia, lengva nusivažiuot, sukurt kažką labai klišinio ar banalaus. Pabaiga yra gera, nors ir ne pati stipriausia. Bet man labiausiai joje įstrigo tai, kas net sukėlė didžiausią šypseną beskaitant visą šią knygą. Herojus grįžo prie savo šaknų ir to ką mėgo dirbti labiausiai. Tik kiek kitoje aplinkoje. Andy Weir mokslinė fantastika yra labai gera. Galbūt visgi perskaitysiu ir “Martian”, nors mačiau filmą daugybę kartų. Kadangi kitaip nei filme ten labiau fokusuojamasi į kasdienį jo gyvenimą Marse ir įvairių problemų sprendimą. O šiai knygai duodu 9/10.

P.S. girdėjau, kad planuoja ir pagal šią knygą filmą statyt. Nors sunku įsivaizduoti kaip šią istoriją distiliuoti taip, kad visgi liktų įdomus siužetas ir išliktų knygos dvasia. Bet gal kas ir gautųsi. Tik kitaip ne su “Martian” teks naudoti daugiau kompiuterinės grafikos. Na ir sunku bus sukurti įtraukiantį veiksmą ekrane apie mikroskopines bakterijas 🙂

Gerald Durrell – Golden Bats and Pink Pigeons

Paskutinį kartą skaičiau Durrellą prieš beveik 4 metus, taigi atėjo laikas paimt dar vieną jo knygą. Šį kartą veiksmas dažnai sukasi apie Mauričio salą Indijos vandenyne ir kelias mažesnes salas. Unikali izoliuota flora ir fauna, kuri deja dėl žmogaus veiksmų (ir jų atvežtų svetimų gyvūnų) nyksta. Durrell ir komanda bando gauti pakankamai įvairių egzempliorių sėkmingam veisimui zoologijos soduose. Iš esmės knygos stilius ir istorija labai panašios į kitas šio autoriaus knygas. Gal vaikystėje skaityt buvo įdomiau, nes ne tiek daug knygų buvo ir nežinojai nieko apie tiek pasaulio vietų ar įvairius gyvius. Kažkiek gal išblėso naujoviškumas tokių knygų. Šita pasirodė kiek silpnesnė už seniau skaitytas. Prieš 4 metus skaityta “The Bafut Beagles” buvo žymiai įdomesnė. Gal dėl to kad vyko Afrikoje ir nemažai buvo pasakojama apie vietinių genčių papročius ir gyvenimus. Čia gi veiksmas dažnai vyksta labai mažoje izoliuotoje saloje, kur gaudo driežus ir gyvates. Apie auksinius šikšnosparnius ir rožinius balandžius palyginus ne tiek daug ir parašyta. Vienas dalykas kuris buvo unikalus šioje knygoje tai parodytas povandeninis gyvenimas. Iš šio autoriaus dar neteko berods tokio skaityt. Apie koralinių rifų gyvūnijos stebėjimą, įvairias žuvis, moliuskus ir pan. Tai buvo įdomu ir nauja. Tai tiek trumpai apie šią knygą. Nes sunku kažką daugiau parašyt, kadangi čia nėra įtempto siužeto, intrigos ir pan. Tiesiog žmonės keliauja per miškus, stebi gamtą, gaudo gyvūnus ir kartais aprašo kokį nors įdomesnį žmogų ar sutiktus mandagius žolės augintojus 🙂 7/10

Сергей Лукьяненко – Тринадцатый город

Kaip suprantu tai yra vienas iš pirmų Lukjanenko kūrinių. Ir tai jaučiasi. Apsakymas gana trumpas, veiksmas pernelyg greitai vystosi. Veikėjai labai greitai susidraugauja ar rodo neįtikinamas emocijas. Kas nepatiko, tai labai dažni veiksmo šuoliai iš vienos vietos į kitą, nuo vienų veikėjų prie kitų ir tai vyksta kartais vos ne kas antrą/trečią sakinį ir pradeda varginti, nes reikia vėl perjungt smegenis, suvokti apie ką eina kalbą. Taipogi truko šiek tiek daugiau istorijos apie pagrindinius herojus. Labai jau greitai jie įvedami į siužetą be paaiškinimų. Bet bendrai paėmus istorija yra įdomi ir net tokiame ankstyvame kūrinyje autorius jau sugeba prikaustyt dėmesį, sukurt įdomius herojus, jaučiasi jo stilius, kuris su laiku taps labiau profesionalesnis, detalesnis. O pati istorija gal nėra labai originali. Kažkokia planeta, kur gyvena žmonės po atominio karo. Dalis gyvena bokštuose-miestuose su labai didele kontrole, priverstine lygybe, išnaikintomis emocijomis vardan išgyvenimo. Yra dykumoje gyvenanti saujelė pasipriešinimo. Tai jau turbūt trečia mano šio rašytojo skaityta knyga kur pagrindiniai veikėjai vaikai ir paaugliai. Galbūt ši knyga buvo kažkiek orientuota į jaunesnę auditoriją ir gal todėl veiksmas joje labiau paprastesnis. Bet kartais yra ir gilesnių dalykų, žiauresnių scenų. Galbūt tai prideda daugiau dramatizmo istorijai, kai rodomi kovojantys ir žūstantys jaunuoliai (kaip ir mano prieš tai skaitytoje knygoje). Kaip sakiau, labai trumpa knyga, neprailgo, buvo įdomi, bet kažko visgi truko ir nelabai patiko, kad vaikis iš Žemės turėjo tokias galingas technologijas, vos ne supermenas. Pabaiga irgi labai jau neaiški, paliekanti daug klaustukų. 6/10

Clifford D. Simak – A Choice of Gods

Tai jau ketvirta mano skaityta šio autoriaus knyga. Galima pamanyt, kad tiek perskaičiau nes labai patinka jo stilius ir siužetai. Bet iš tikrųjų net sunku paaiškint. Kas kart pabaigus ar net dar skaitant apima kažkoks nepasitenkinimo jausmas. Ir vėl. Istorija įdomi. Staiga dingsta 99% visos žmonijos. Likusieji pradeda gyvent tūkstančius metų, visur likę ištikimi robotai nežinantys ką dabar veikti. Beje, robotų tema šiam autoriui panašiai labai artima kaip ir Azimovui. Bet viskas vėl pavirsta į filosofavimą, kažkokias sunkiai suprantamas telepatines, parapsichologines jėgas, o svarbiausi knygos įvykiai yra kažkas ko net herojai negali paaiškinti. Kažką pajutau, kažkas sušvietė galvoj ir štai. Panašiai buvo ir keliose kitose autoriaus knygose. Ir nors tos filosofinės mintys apie žmonijos pernelyg didelį pasikliovimą technologijomis, atitrūkimą nuo gamtos, paprasto gyvenimo, jos yra geros ir priverčia susimastyt, bet taip kaip tai yra pateikiama galiausiai pradeda labai įgrysti. Autorius dar kas antrą skyrelį rašė kaip vieno iš ilgai gyvenančių žmonių šimtus metų rašomo dienoraščio ištraukas. Kurias norėjosi kuo greičiau prabėgom perskaityt, kad grįžti prie kažko labiau apčiuopiamo. Kažkiek ir gėda, kad manyje taip šneka mano pragmatizmas ir skepticizmas, bet iš kitos pusės, tos geros ir išmintingos idėjos neturėtų būti skaitytojui brukamos tokiais kiekiais. Turi būti saikas, o geriausiai jei tos mintys savaime skaitytojui atsiras skaitant knygą. Na ir pernelyg jau daug šio misticizmo, nepaaiškinamo, antgamtinio ir visokių stebuklų. Nebuvo knyga visai nuobodi ir kartais pagaudavo “dar vienas skyrelis” manija. Tiesa, gal šio atveju tai buvo tiesiog viltis “o gal kažkas visgi įdomesnio bus toliau”. Pabaiga irgi šio autoriaus stiliuje, tokia labai neaiški, su daug erdvės išvedžiojimui. Turbūt dar negreitai paimsiu kitą šio rašytojo knygą. 6/10

James Hadley Chase – An Ear to the Ground

Chase yra žinomas vardas (tiksliau pseudonimas). Nors ir rašė 40-80-tais. Prisimenu matęs knygas su šiuo vardu detektyvų sekcijose knygynuose jaunystėje. Kadangi dar nuo vaikystės mėgau Agatos Kristi kūrybą ir detektyvus kadaise pasiėmiau kelias jo knygas pabandymui, bet prisiruošiau vieną jų perskaityt tik beveik po 20 metų 🙂 Knyga išleista 68-tais, tai ir yra rodomas atitinkamas laikmetis, JAV, Majamis, turtuoliai, plėšikai, įspūdingo grožio moterys ir vyrai, intrigos, aistros, meilė ir apgaulė, išradingos plėšimo schemos, išmanūs detektyvai ir t.t. Kaip sako žmonės keliuose atsiliepimuose internete šioje knygoje yra mažai įprasto šiam rašytojui smurto. Iš tikrųjų jo visai ne daug ir jis dažnai būna už kadro. Taigi gal čia daugiau proto žaidimų. Skaitytojas supažindinamas ir su grupe plėšikų ir iš arčiau susipažįsta su kai kuriomis jų aukomis. Personažai knygoje yra gana spalvingi ir išskirtiniai arba savo fiziniais bruožais ar charakteriais. Bet visgi dažniau išvaizda. Čia jaučiasi šioks toks netikrumas. Pernelyg jau spalvingi veikėjai. Dauguma moterų yra įspūdingo grožio, dažnai paminint jų krutinės formas. Yra knygoje ir sekso scenų, bet autorius šioje vietoje apsiriboja labiau minimaliais aprašymais tokio veiksmo. Pačioje pradžioje knyga visai neįtraukė, bet maždaug nuo vidurio sudomino labiau. Bendrai paėmus nebuvo kažkokių labai jau įmantrių siužeto vingių, labai sudėtingų apiplėšimų ir pan. Kas nepatiko, tai kad apie įvykius neva pasakoja rašytojui kažkoks pijokas. Manau tas buvo nereikalinga ir gal tik pradžioje galima buvo tai parodyt. Vis tiek nuo jo monologo pereinama prie tikro veiksmo (kaip kine kažkieno kalba pakeičiama tikrų įvykių rodymu). Manau man labiau patiktų jei autorius tiesiog parašytų, kad jam apie šią istoriją papasakojo vienas žmogus ir t.t. Taigi, knyga nebuvo nuobodi. Skaitant galima buvo įsivaizduoti senas detektyvines kino dramas apie gangsterius arba panašaus stiliaus kompiuterinius žaidimus. Gal kada pabandysiu ir kitas Chase knygas. 7/10

Сергей Лукьяненко – Рыцари сорока островов

Taip sutapo, kad tai antra iš paskutinių perskaitytų knygų, kur ateiviai tyrinėja žmones, ieško jų silpnųjų vietų ar bando suteikti kažkokią prasmę žmonių nenuspėjamam elgesiui, suprasti jų jausmus, kad juos nugalėti. Ir kaip su “Alient Night” ši knyga apie jaunuosius keturiasdešimties salų riterius įtraukė žiauriai. Gerai, kad trumpa. Bet savaitę turėjau visai sugadintą miego režimą, nes “dar vienas skyrius” užsitęsdavo iki 1-2 nakties 🙂 Iš dalies tai ir gerai jau pažįstamas man ir mėgstamas Lukjanenko stilius (Daiveris, Juodraštis), o taip pat ir neįprastas, intriguojantis siužetas apie vaikus patekusius į keistą vietą ir priverstus kovoti su tokiais pat jaunuoliais. Savotiška Hunger Games versija, bet daugiau mistikos, nežinomybės. Labai mažai atskleidžiama apie tai kas juos čia atgabeno, ko iš jų nori. Tai intriguoja. O kartu ir šiurpina skaitant apie vaikus ir jaunuolius kovojančius, žudančius tokius pat kaip jie. Yra knygoje ir retų šviesesnių momentų, bet vyrauja nežinomybės, prislėgtumo, beviltiškumo nuotaikos. Kaip visada su tokiu neįprastu ir labai intriguojančiu siužetu beskaitant pradedi jaudintis dėl pabaigos. Nes labai sunku turėti labai gerą pabaigą ir nepadaryt jos labai banalios. Nesakyčiau kad atomazga gavosi labai stipri. Kažkiek tai visgi nuspėjama ir pagal klišę. Netgi kažkiek susiskamba su Alien Light. Lukjanenko pačioje pabaigoje dar bando tai paversti kažkokia alegorija apie žmonijos nuolatinį skriaudimą vieni kitų. Gal ir gera mintis, tik gavosi kažkaip trumpai, sausokai ir paskubom. Knyga baigiasi gana netikėtai ir be labai jau patenkinančio finalo. Galbūt ji turėjo būti ilgesnė, daugiau parodyti vaikų gyvenimo ir turėt ilgesnį ir sudėtingesnį finalą. Bet kaip tokiam trumpam kūriniui ir turint labai gerą viduriuką galiu duoti 8/10.

Jules Verne – Dick Sand, A Captain at Fifteen

Nors bus sunku patikėti, bet atrodo esu skaitęs tik vieną Jules Verne knygą. Ir tai buvo gūdžioje vaikystėje. Tai buvo Kapitono Gateraso nuotykiai. Aišku žinau apie šio autoriaus kūrybą, mačiau pagal jo knygas pastatytus filmus, o vaikystėje vienas mylimiausių dalykų televizijoje buvo pagal jo knygą pastatytas daugia serijinis filmas Kapitono Granto Vaikai. Bet kadangi visa tai buvo seniai, neatsiminiau gerai šio rašytojo stiliaus. O jo rašyba yra gana “tanki”. Labai daug detalių apie viską kur vyksta veiksmas. Kadangi 15-mečio kapitono nuotykiuose pusę knygos veiksmas vyksta laive, tai tenka išgirsti aibes terminų, sužinoti apie visus laivo priežiūros ir valdymo ypatumus. Kai veiksmas persikelia ant sausumos vėlgi sužinai daug faktų apie florą ir fauną, apie ten gyvenančių žmonių papročius ir pan. Šis detalumas gali kiek varginti, bet savotiškai ir žavi. Autorius neapsiriboja tik šiais dalykais. Kadangi siužetas paliečia Afriką, Jules Vernas pasineria gyliai i šio žemyno istoriją, žymių Afrikos tyrinėtojų keliones, o taip pat ir tamsiąją šios vietos istoriją – prekyba juodaodžiais vergais. Jis apie tai pasakoja be jokių skrupulų, nepridengiant žiaurumų ir netausojant skaitytojo. Nors apie šį istorijos etapą esu skaitęs, bet nežinojau tokių detalių apie prekiautojų metodus, ilgas keliones per visą Afriką kai neišgyvendavo dauguma pagrobtų žmonių, kaip vietiniai genčių vadai prisidėdavo prie savo rasės žmonių naikinimo ir pavergimo. Iš tikrųjų žiaurus žmonijos istorijos puslapis. Pats knygos siužetas yra įdomus ir kažkiek netikėtas, nors įtariu autorius viską galėjo moksliškai pagrįsti pagal laivo trajektoriją, sroves, vėjus ir pan. Gal kažkiek truko tam tikrų įvykių išaiškinimo knygoje. Keistas jausmas apima, kai skaitytojas žino kas įvyko, bet herojai to atrodo niekada nesužinos. Taip pat gal kažkiek nuvylė istorijos blogųjų veikėjų pabaigos. Tikėjausi kažkokios labiau tenkinančios atomazgos. Nors mačiau ką autorius bandė padaryt ir kaip netikėtai suvesti kelis istorijos siūlus į vieną vietą, bet gavosi gal pernelyg jau sėkmingas sutapimas. Taigi, knyga neprailgo, detalių gausa labai nevargino, buvo ir linksmesnių dalykų ir įdomių papročių ir kultūros faktų, bei liūdnų Afrikos istorinių įvykių. Atomazga kiek silpnesnė gavosi, tai bendrai 7/10.

Nancy Kress – An Alien Light

Jau senokai neskaičiau kažko taip įtraukiančio. Negalėjau priverst kartais savęs eit miegot su klasikine “na dar vienas skyrius ir viskas” mantra. Jau pasižymėjau sau paskaityt kada nors kažką dar iš šios autorės kūrybos, ypač naujesnes knygas gavusias apdovanojimus. Daugiausiai dėmesį patraukė savotiškas siužetas, kai lyg ir gali nuspėti kas vyksta ir kokia buvo priešistorė, bet ir išlieka paslaptis. Susipina primityvi žmonių kultūra (bronzinis amžius gal) ir ateivių aukštosios technologijos. Įdomus palyginimas tarp šiek tiek lėtesnių, bet labai kolektyviškai gyvenančių ir evoliucionuojančių milijonus metų ateivių ir labai individualius, žiaurius žmones, žudančius vieni kitus, užtat žaibiškai progresuojančius savo neįprasto, į jokias ateivių hipotezes netelpančio proto dėka. Už fantastikos žanro kaukės yra analizė žmonijos padermės su visais jos bjauriais bruožais. Kita stipri knygos pusė – jos herojai. Su stipriais charakteriais, skirtingais ir tuo pačiu panašiais. Įdomu stebėti jų augimą ir transformacijas istorijos laike. Vienas silpnesnių dalykų, kurį kažkiek galima ir nuspėti – miglota pabaiga ir trupiniai žinių apie visą supantį pasaulį, kaip žmonės pateko į tokią padėtį, iš kur atsirado ateiviai ir pan. Šen bei ten numetami keli akmenukai faktų, kurie padeda kažkiek susidaryt bendrą paveikslą, bet konkretumo tikrai nėra. Kas nėra blogai. Kartais reikia palikti kai ką skaitytojui sukurt savo vaizduotėje. Kažkiek visgi gaila ir norisi sužinoti daugiau, bet ką padarysi. Bendrai knygos įspūdžio tai negadina. Kaip minusą galbūt galima paminėti bendrą gana pesimistinį, niūrų paveikslą. Nors yra knygoje ir šviesesnių momentų. Tačiau skaitant knygą tenka pamąstyt apie tai kokie mes visgi žmonės galim būti žiaurūs. Kažkiek dar erzino tai, kad dviejų konflikte dalyvaujančių miestų/genčių vardai yra labai panašūs. Vis tekdavo iš naujo perskaityt sakinį, įsiskaityt į pavadinimą ir mintyse sudėlioti “čia šitie, su tokiais bruožais, o su šituo pavadinimu tai anie, kurie aršesni”. Gal tai buvo vertimo problema. Knygoje taip pat yra gana atvirai rašoma apie vyrų ir moterų (ar tarp moterų) artimus santykius. Kas nėra blogai, bet kartais aprašomos jau visai pornografinės scenos atrodo keistokai ir ne vietoje bendrame knygos kontekste. Kalbant apie santykius. Knygoje yra nemažai jausmų ir vidinio konflikto pagrindinių herojų ir jų antrųjų pusių santykiuose ir į knygos pabaigą to pasidaro jau šiek tiek per daug. Lyg ne mokslinę fantastiką skaitytum, o meilės romaną. Nesakau, kad santykiams ne vieta tokio pobūdžio knygose, bet jau pradėjo šiek tiek varginti nesibaigiantys “myli-nemyli, įskaudino-neįskaudino” ir t.t. Taigi, norėjosi daugiau sužinot apie pasaulį ir ateivius, bet bendrai knygos mintis ir autorės stilius patiko. 8/10

Isaac Asimov – Fantastic Voyage

Kaip 1966 tai knygoje aprašyti įvykiai ir vietos atrodo įspūdingai. Nežinau kodėl, bet skaitant taip neatrodė. Gal dėl to kad jau matytas ne vienas filmas apie žmonių sumažinimą, netgi iki mikroskopinio dydžio. O gal dėl to, kad 66-tais dar ne taip gerai buvo žinoma žmogaus organizmo struktūra ir sudėtis norint aprašyti tai dar detaliau ir realistiškiau. Nesakau, kad tai buvo visai lėkšta ar neįtikinama. Tikiu, kad Azimovas nemažai studijavo šią temą rašant knygą. Tiesa, tai nebuvo visiškai jo kūrinys. Nes pirmiausiai tai buvo filmo scenarijus, kurį jis adaptavo knygai. Keisčiausia, kad jo knyga išėjo net anksčiau nei pasirodė pats filmas. Kadangi ši situacija sudomino, po knygos perskaitymo dar pažiūrėjau ir 66-tųjų filmą. Kai kurie dalykai yra labai panašiai aprašyti knygoje ir parodyti filme. Bet aišku filme nėra tiek detalių, visai nėra vidinių pagrindinio veikėjo minčių. Azimovas ištaisė kelias logines filmo scenarijaus klaidas bei sukūrė kiek įmantresnę “blogiuko” istoriją. Taip pat pridėjo daugiau bendravimo tarp povandeninio laivo keliaujančio žmogaus kūnu įgulos narių. Ir šioje vietoje gavosi kiek lėkštoka. Galvojau, kad tai atėjo iš filmo. Bet ten pagrindinis vyriškos lyties personažas labai mažai bendrauja su vienintele moterimi įguloje. Knygoje gi jis nepaliaujamai bando su ja flirtuot ir visaip klibint. Kas pradeda vargint jau po kelių puslapių. Bent jau moteris būna gana šalta, bet kažkaip labai jau greit pasiduoda jo kerams. Gal Azimovas turėjo mažai laiko adaptacijai ar buvo suvaržytas knygos dydžio ir neturėjo laiko labiau išvystyti personažų. Nors, kiek pamenu iš kitų skaitytų Azimovo knygų toks vyro ir moters bendravimo stereotipinis vaizdavimas yra jam būdingas. Kiti personažai irgi yra gana paviršutiniški. Pati kelionė arba net pasiruošimas jai (sumažinimas laivo iki mikrobo dydžio nėra toks jau paprastas procesas) yra pakankamai gerai aprašyti. Aišku, 1966 metų filmas  neturint pernelyg didelio biudžeto ir kompiuterinės grafikos šiais laikais neatrodo labai efektingai. Bet savotiškai žavingas su praktiniais efektais. Tačiau vėlgi pats siužetas atrodo pernelyg tiesmukas. Matosi, kad pagrindinė mintis buvo parodyti kelis žmogaus organus iš vidaus (kraujo sistema, širdis, plaučiai, ausis, smegenys), o jau po to buvo sugalvoti būdai priversti veikėjus ten nukeliaut. Atrodė šiek tiek dirbtinai ir pritempta. Taigi, knyga neprailgo, o ir filmą buvo įdomu pamatyt, organizmas iš vidaus aprašytas labai detaliai. Bet trūko detalumo ir gylio personažuose ir siužete. 6/10