Kinopavasaris 2020 – Dingusi mergina [LT]

Japoniškus filmus palaima žiūrėti. Ramu, santūru, ištempta, bet man asmeniškai niekada nenuobodu, kad ir kaip atrodytų nieko ypatingo nevyktu kadre. Gal šiaip valgo, gal tvarkosi, kažkas yra tame užburiančio. Nors patiems japonams aišku nieko tokio ypatingo ar magiško tame nesimato. Bet su šypsena prisimenu prieš kelis metus kino teatre žiūrėtą filmą ir kaip vyriškis kitoj eilėj dvi valandas muistėsi ir skundėsi, kad “nieko nevyksta” 🙂 Iš dalies tas atspindi filmo Dingusi mergina (Yokogao) įvertinimas IMDB (6.6) – nekantraus vakariečio įspūdis. Kinopavasario žiūrovai dosnesni (8.7), bet čia aišku yra ir “festivalinio” filmo efektas, kai norisi geriau įvertint, nes pamatei kažko neįprasto. Taip, filme ne tiek daug įvyksta, už ką galbūt kai kada ir pats pakritikuočiau. Iš kitos pusės yra ir intriga ir nelaiminga meilė ir gėda ir žurnalistų-skalikų persekiojimas ir nusikaltimo netiesioginės aukos ir.. kerštas. Ši dalis buvo šiek tiek netikėta ir gal mažiau įtikinama. Ypač po pirmoje dalyje sudaryto herojės įvaizdžio. Bet, kodėl ne, šioks toks scenarijaus vingis. Tiesa, man labiau prie širdies buvo pirmoji moters rolė. Su laiku pripranti prie laike šokinėjančio filmo svyruoklės “praeitis-dabartis”. Jeigu kažkas vengia filmo dėl baisumų, tai tokio jame nėra. Nors keletą kartu atrodė, kad tas gali įvykti. Tai labai ramus, tolygus filmas. O jame rodomos kančios yra psichologinės. Nors ir žinai apie tai, kad dažnai dėl nusikaltimo labai kenčia ir kaltininko artimieji, visgi bežiūrint šį filmą teko susimąstyt apie tai daugiau. Man filmas patiko, buvo ir vietų kai užplūsdavo stipresnės emocijos. Slaugės su senole bendravimas toks pagarbus, švelnus ir grakštus. Nepasakyčiau visgi kad idealus, “vat čia tai kinopavasario hitas” 🙂 Tiesiog geras kinas. 9/10

Read More

Kinopavasaris 2020 – Garsioji meškinų invazija į Siciliją [LT]

Garsioji meškinų invazija į Siciliją (La Fameuse Invasion des ours en Sicile) buvo vienas pirmų filmų patraukęs akį kai pirmą kart išgirdau šiemet apie naują Kinopavasario sezoną. Na, dar apie atidarymo filmą teko skaityt. Bet sunku buvo nepastebėt šių spalvingų plakatų su smagiai atrodančiais lokiais su kepurėm 🙂 Animacinis filmukas su savitu vaizdiniu stiliumi, įdomia istorija visai šeimai. Na, gal ne tokia įdomi suaugusiems, bet vis tiek smagu stebėt lokių nuotykius. Tiesa, istorija iš dviejų dalių. Kai pirmoji baigėsi dar pažiūrėjau į laikrodį, kažkaip per greit prabėgo laikas. Antroji yra labiau žemiškesnė ir rimtesnė, gal mažiau perkandama jaunesniam žiūrovui, bet jam vis tiek pakaks gražių vaizdų, nuotykių ir t.t. Galima nemažai atrasti salyčių su tikruoju gyvenimu, apie pripažinimą, kartų priešpriešą, turtingųjų ar galią turinčių kitų diskriminaciją, pasiaukojimą, grįžimą prie šaknų. Aš gal po tų “posterių” tikėjausi kažko labiau stogą nuraunančio. Nors nežinia kodėl. Gi animacija paprastai būna labiau šeimyniniam ratui skirta. Filmas geras, gražus, kažkiek pamokantis, bet ir nepabostantis. 8/10

Read More

Kinopavasaris 2020 – Geri ketinimai [LT]

Filmą režisierė sukūrė pagal savo vaikystės prisiminimus. Tai suteikia papildomos prasmės namų kino intarpams, kuriuos mėgdavo filmuoti jos tėvas. Štai po šito mėgėjiško kino ji pati patapo filmų kūrėja. Tėvas – tas futbolą ir rokenrolą mylintis, niekur laiku nespėjantis, visus pavedantis genijus. Kurio įprastas gyvenimas ima traškėti kai buvusi žmona sugalvoja su vaikais išvažiuoti. Jam tai lyg ir rūpi, bet tuo pačiu atrodo kad ne. Nežinia ar taip man tik pasirodė, ar čia vaidybos trūkumas ar dukra visgi taip sąžiningai nupiešė savo tėvo charakterį (kas būtų stipru). Na, nėra jis beširdis, bet panašu, kad jam labiau rūpi jo gyvenimas ir laisvė, muzikos kūrimas, buvimas su draugais, meilė (ne viena). Tai yra puiku, tik iš tos meilės gimsta vaikai ir jie bando pritapt. Įsitraukia į tėvo pomėgius, klausosi ir dainuoja tas pačias dainas. Jų tėtis atrodo toks “cool”, su juo visada būna kažkokių įdomių išvykų, nuotykių. Todėl vyriausioji dukra nusprendžia pasilikt. Tik su laiku ateina supratimas, kad gal tai ne visai geras sprendimas. Geri ketinimai (Las buenas intenciones) dar nereiškia, kad viskas pavyks. Vaikai patiko, gana organiškai įsipaišė, ypač vyresnioji dukra. Filmas nei blogas, nei labai geras. Ramus, be kažkokių labai stiprių emocijų. Šiek tiek melancholiškas. Vienos šeimos gyvenimas, kažkiek keblumų ir argentinietiškas rokas fone. 7/10

Read More

Kinopavasaris 2020 – Parazitas [LT]

Šiemet neįprastas Kinopavasaris. Nors jau praeitais metais apleidau šiek tiek savo tradiciją ir nuėjau tik į du filmus be įprasto jau man išankstinio bilietų ir abonemento užsakymo kokiems 8-10 ar daugiau filmų. Tačiau šį kartą niekur nueiti ir pasinerti į kino magiją tamsioje salėje su kitais žiūrovais nepavyks. Aišku, ne sykį ir ne du pagalvodavau sėdint salėje šalia žmonių, kad būtų geriau žiūrėti vienam namuose, bet dabar jau tas aplinkinių erzinimas neatrodo toks baisus. Ką gi, visgi norėjosi palaikyt Kinopavasario projektą ir jų komandą, todėl nusprendžiau pabandyt žiūrėjimą namuose. Kartu pasidalinsiu ne tik filmų įspūdžiais, bet ir kaip sekėsi iš techninės pusės. Pirmam seansui pasirinkau jau išgarsėjusį ir Oskarą laimėjusį Parazitą (Parasite). Filmas išties geras. Kaip jau neišvengiamai teko girdėt iš įvairių šaltinių jo dvi pusės labai skirtingos. Iš pradžių žiūri beveik komediją su nekaltom apgavystėm, apsukriais nepasiturinčios šeimos nariais. Turtuolių šeima atrodo šiek tiek dirbtinai. Bet gal tai buvo kūrėjų sumanymas. Gal taip norima pabrėžti jų tuštumą, naivumą, patiklumą. O gal čia toks vaidybos stilius. Nors teko matyti kitokius P. Korėjos filmus. Sunku pasakyt. Namo šeimininkė atrodė šiek tiek netikroviškai. Aišku, antra filmo pusė (nors gal arčiau galo) pasisuka kardinaliai kitokiu keliu, tai jau nebe komedija, prasideda tikras trileris ir gale jau ir baisesni dalykai. Nors nebuvo labai jau baisių vaizdų, bet fone visų kitų filmo įvykių tai tiesiog atrodė netikėtai. Čia vėlgi yra ne visai suprantamų dalykų. Nors ir matėsi, kad apgavikų šeimos tėvui nepatiko pono požiūris ir jų kvapo pasišlykštėjimas, bet ar tikrai tai galėjo sukelti tokią reakciją ir finalą? Gal šoko būsena. Keista. Na ir pats galas toks pusiau optimistinis, pusiau neviltingas, vėlgi šiek tiek apgaulingas, tik dabar jau apgaunantis žiūrovą. Ar vertas Oskaro nežinau, bet tikrai įdomus filmas ir siužetas pakankamai nenuspėjamas, sugebantis palaikyt intrigą. Galbūt man kažkiek trūko vaidybos, nes gal tikėjausi kažko rimtesnio dėl filmo liaupsių. Iš kitos pusės skaičiau filmo aprašymą ir iš ten matėsi, kad turi būti labiau pramoginis filmas. Bendrai paėmus – ne šedevras, bet geras. 8/10

Read More

Isaac Asimov – The Stars, Like Dust [LT]

Po tiek perskaitytų Azimovo knygų jo stilių galiu turbūt atpažint nuo pirmų puslapių. The Stars, Like Dust šiek tiek primena ir metais vyresnę “Pebble in the Sky“, nes vėlgi Žemė, kuri ir vėl nusiaubta atominių karų ir atsilikusi. Herojai visi ne tokie, kokie jie atrodo, o kartais net turi ne vieną sluoksnį. Tas galbūt jau kažkiek pabodo “aš esu tas, bet iš tikrųjų aš esu anas, bet iš tikrųųųųjų aš visai ne tas” 🙂 Knyga taip pat kažkiek primena vėliau pasirodžiusią Foundation seriją. Bet šis kūrinys trumpesnis ir paprastesnis. Tai atrodo kaip plunksnos bandymas prieš epišką 7 romanų eposą apie galaktikos imperiją, slaptą organizaciją, robotus ir t.t. Todėl ne taip įdomu. Bet ir nėra visai prastai. Tik pabaiga tokia, khem, pernelyg jau patriotinė. Tačiau daugiau negaliu pasakyt nieko neatskleidus. Galbūt Azimovą reikėjo skaityt iš eilės, pradėjus nuo ankstesnių kūrinių ir palaipsniui pereinant prie labiau grandiozinių. Arba man jau laikas pailsėt nuo jo ir paskaityt daugiau kitų autorių. Ar pabandyt jo robotų ar Starr serijas. Visgi panašu, kad Foundation taip ir liks man nuostabiausių Azimovo darbu. 7/10

Clifford D. Simak – The Fellowship of the Talisman [LT]

Net iš pavadinimo atrodo, kad Saimakas rašė kažką panašaus į Tolkieno Žiedų Valdovo knygas. Nežinau ar taip buvo iš tikrųjų, bet fabula yra panaši. Marga kompanija keliauja per visą šalį (Britanija beje) ir bando pristatyt kai ką į tam tikrą vietą, kad žmonija turėtų viltį. Pakeliui patenka į įvairius nuotykius ir kovoja su absoliučiu blogiu. Panašu, a ne? Bet apie tai pagalvojau tik į pačią pabaigą. Nes pradžioje tai atrodė kaip realistiškai atrodantis alternatyvios istorijos pasaulis. Iš pradžių nebuvo aiški blogio siaubiančio šalį prigimtis. Netgi pasirodė, kad gal visgi bus kažkiek scifi. Ir staiga bum, moteris ant grifono, kalbantis vaiduoklis, magiška pilis ir naminis demonas 😀 Taigi toks savotiškas fantasy, bet šiek tiek niūresnis, tamsesnis nei Tolkieno ir su religinio misticizmo elementais. Kelis kartus buvo užsiminta, kad blogis atėjo nuo žvaigždžių. Bet tik tiek. Ir knygos kulminacija kažkoks religinis akibrokštas, nei šis nei tas, bet kažkodėl blogis, kuris siaubė Žemę šimtus metų, staiga buvo nugalėtas dėka vienos minties, tikėjimo ar kažko dar. Vėliau pamačiau, kad prieš metus skaičiau kitą šio autoriaus knygą. Apie postapokaliptinę (ar visgi alternatyvią) Žemę, kur kadaise buvo robotai, bet visi išnaikinti ir žmonija grįžo į tamsius amžius. Abi knygos parašytos viena po kitos, stilius panašus, šiek tiek keistokas, per daug misticizmo ir pabaiga ir anoje knygoje buvo šiaip sau. Kažkur ėjo ėjo, atėjo ir neaišku kas atsitiko. Nors skaityti nebuvo nuobodu ir herojai yra savotiški, neįprasti ir su trūkumais, bet galiausiai įspūdis keistokas, ypač po silpnos atomazgos. Gal visgi ne mano autorius. 7/10

Gene Kim, Kevin Behr, and George Spafford – The Phoenix Project [LT]

Neseniai pradėjau žiūrėti seriją Agile\Lean\DevOps mokymų LinkedIn Learning platformoje. Viename iš kursų vedėjai paminėjo The Phoenix Project knygą, o dar keliomis dienomis vėliau perskaičiau internete, kad tą dieną ši knyga buvo platinama nemokamai Amazon parduotuvėje (Kindle versija). Tai buvo akcija skirta patraukt dėmesį ką tik išleistam šios knygos tęsiniui – “The Unicorn Project”. Pasinaudojau šia proga. Tuo pačiu norėjau išbandyt Kindle mobilią programėlę ir Kindle Cloud Reader naršyklėje. Nors nieko nemokėjau, manau knyga yra verta prašomų 12,94$ (arba šiek tiek daugiau popieriniame variante). Kad ir kokie geri būtų mokymai ar juos pateikiantys specialistai, dažniausiai tai yra sausa teorija į kurią yra sunku įsijaust, sunku pamatyt realius pritaikymo būdus ir metodikų naudą. Ši knyga gi užkabina tuo, kad pateikia nors ir išgalvotus, bet realistiškai atrodančius įvykius, charakterius, problemas. Tai nėra naujas metodas. Įkvėpimu autoriams tapo senesnis E. M. Goldratto kūrinys “The Goal”, kuriame buvo aprašomas gamyklos vadovo gyvenimas ir jo kova dėl veiklos optimizavimo ir verslo išsaugojimo. “The Phoenix Project” atveju pristatomas netikros automobilių dalių gamybos įmonės IT ūkio gyvenimas iš IT operacijų vadovo perspektyvos. Teko matyti komentarus, kad kai kam yra sunku skaityti šią knygą, nes joje aprašomi įvykiai ir problemos atrodo pernelyg tikroviškai, lyg autoriai slapčia stebėtų jų IT komandos vargus ir negandas. Nors kartais atrodo, kad knygoje įvykiai susiklosto pernelyg jau prastai ir tikrovėje taip galbūt nebūna, bet dažnas skaitytojas dirbantis IT operacijose ar netgi programų kūrime gali atpažinti vieną ar kitą savo praktikoje matytą problemą. Spaudimas iš vadovų, nepatenkinti klientai, griūvančios sistemos, saugumo spragos, nesibaigiantys auditai, konfliktai tarp skirtingų IT komandų, dokumentacijos trūkumas, projektų skaičius viršijantis galimybes ir pan. Autoriai protingai panaudoja šį scenarijų pažingsniui įvedant Lean ir DevOps metodikų elementus parodant kaip tai padeda herojams suvaldyt situaciją ir atgaivint ne tik įmonės IT ūkį, bet ir padėti augint pelną ir kovoti su rinkos konkurentais. Ši knyga suteikė daugiau minčių ir suvokimo nei visi prieš tai matyti kursai, kadangi privertė užjaust išgalvotus herojus ir tuo pačiu pamatyti ar prisiminti panašias situacijas savo praktikoje, susimastyti kur galėtum kažką patobulinti, kitaip organizuoti darbus ir t.t. Kaip suprantu “The Unicorn Project” tą patį scenarijų aprašo iš kompanijos programuotojų ir testuotojų perspektyvos (“Unicorn” buvo naujas, labai greitai vystomas pagal DevOps praktikas ir pateikiantys greitus ir naudingus rezultatus projektas šioje knygoje). Knyga taip pat yra gera ir iš pramoginės pusės. Joje daug spalvingų, gerai išvystytų personažų, netrūksta humoro. Skaitoma smagiai ir greitai, galvojant apie tai kokia gi bėda ištiks IT vadovą kitame knygos skyriuje ir džiaugiantis dėl kiekvienos mažos ir didelės pergalės 🙂 9/10

Board Game Review – Rajas of the Ganges [EN]

I first heard about Rajas of the Ganges a while ago, although i still was surprised to learn it is almost 3 years old now. It looked like a common points heavy euro game, so i didn’t even bother to watch a review i think (or i watched and didn’t think much of it). I also heard a few times how neat is its scoring mechanism, where you either go hard on points or money and have to meet another track to win and so on. This didn’t sound interesting on paper either. But when it came out on Yucata i decided to give it a try and solidify my assumption, that i won’t like this euro. This long intro is just to show you how assumptions can be wrong. And boy, i was wrong 🙂 I liked this game on my first try, where i did horribly and lost by a mile behind my opponent. Next time i played with the same player and shoot ahead quickly, but eventually lost at the end running out of steam. My third game with the same opponent and i finally won by doing a balanced strategy. And that feeling when you get closer and closer on both tracks to meet in the end, it is so satisfying. You build something, you get a few points and a bunch of coins and you move both markers closer to each other, you cross the bonus spot and move a bit further again and so on. I haven’t yet explored all the options and strategies even. I don’t do much in the market and on the river and am still able to play strong with mostly building tiles, but i had one game where i got tons of money from the market, so it seems fairly balanced. Manipulating dice is also fun and getting more and more of them is very satisfying. But you have to sense when it is time to sacrifice a few of them to build that juicy city tile and get points. This game managed to beat Oracle of Delphi for me. Maybe because it is still fresh and i have already played Oracle a ton. And it shows that i might like a clever euro a lot. Strong 9/10.

Board Game Review – Rajas of the Ganges [LT]

Pirmą kartą sužinojau apie Rajas of the Ganges prieš kurį laiką, bet vis tiek nustebau pamatęs, kad jis jau 3 metų senumo. Žaidimas atrodė kaip įprastas taškų gaminimo “euro”, todėl aš net nesiruošiau žiūrėti jo apžvalgų (o gal ir pamačiau kokią, bet neužkabino). Atsimenu girdėjęs, kad jame yra įdomus pergalės mechanizmas, kai turi rinkti ir taškus ir pinigus skirtinguose takeliuose ir jie turi susitikti, kad laimėtum. Bet tai irgi nepasirodė pernelyg įdomu ant popieriaus. Visgi, kai žaidimas pasirodė Yucatoje, nusprendžiau pabandyti. Gal tik tam, kad patvirtinčiau savo išankstinę nuomonę, kad šis žaidimas ne man. Ir kaip gi aš klydau 🙂 Žaidimas sužavėjo jau po pirmo bandymo, kuriuo metu aš beviltiškai pralaimėjau savo oponentui ženkliai nuo jo atsilikus. Kitą kartą žaidžiau su tuo pačiu žmogumi ir jau sekėsi geriau. Gretai šoviau į priekį, bet pabaigoje pritrūko garo ir jis visgi mane aplenkė. Trečia partija – tas pats oponentas. Šį kartą laikiausi subalansuotos strategijos, vysčiau tolygiai ir taškų ir pinigų takelius ir pagaliau pavyko laimėti. Tas jausmas, kai figūrėlės abiejuose takeliuose artėja vienas prie kito vis labiau ir labiau ir pagaliau prasilenkia yra toks malonus. Atrodo kiekvieną ėjimą nuveiki kažką prasmingo ir vis vienu kitu žingsneliu pajudi į priekį. Keli taškai ten, kelios monetos šian. Kerti bonuso tašką ir dar kažką gero gauni. Aš dar neišnagrinėjau žaidimo pilnai ir mažai naudoju turgaus ir upės veiksmus. Bet vis tiek sugebu gerai pasirodyti. Daugiausiai statant pastatų plyteles, kas man labiausiai šiame žaidime patinka. Bet vienos partijos metu sugebėjau išsiveržt į priekį generuojant daug pinigų, taigi šios dvi strategijos atrodo subalansuotos. Visgi girdėjau, kad laimėti vien su pinigais yra sunku. Manipuliuoti kauliukais irgi yra smagu šiame žaidime. O taip pat labai smagu turėti jų daug. Bet reikia jausti momentą, kai juos yra geriau iškeisti į pastatą ir gauti daug taškų. Šis žaidimas sugebėjo nukonkuruoti Oracle of Delphi mano akyse šiemet. Gal dėl to, kad jis vis dar šviežias man, o Oracle spėjau sužaist labai daug. Bet kokiu atveju jis įrodė, kad man gali patikti gudrūs euro žaidimai. Stiprus 9/10.

1917 [LT]

Pirmiausia pasakysiu, kad 1917 yra tikrai geras filmas. Ir bendrai ir apie karą, nors būdingo šaudymo ar sprogimų jame ne daug. Puikus kinematografinis darbas su neįprasta filmavimo forma. Pamatyt verta. Ir kaip dažniausiai iškart po filmo įspūdis ir įvertinimas būna daug aukštesnis. Bet aš visada leidžiu filmui susigulėt dieną kitą mintyse ir tada bandau vertinti kiek adekvačiau, žiūrint kiek jo išliko atmintyje, kokie momentai užstrigo, koks liko emocinis užtaisas. Po dienos jis kiek keistokas ir man sunku pagauti kas būtent mane verčia abejoti. Galbūt būtent tas neįprastas filmavimo būdas, nuolatinis herojų sekimas su kamera. Kadangi toks neįprastas (nors matytas, bet ne viso filmo mastu), jis verčia bežiūrint mastyti apie tai kaip tai buvo įgyvendinta ir tai šiek tiek išmuša iš vėžių. Nes kaip tik galvoju apie tą vėžių ar kitokia sistema leidžiančia kamerai taip nenutrūkstamai sekti įvykius gal net šimtus metrų. Nors turi būti kartojimai, montažas, efektai, bet viskas meistriškai paslėpta. Iš kitos pusės toks intymus artumas su herojais padeda įsijaust į jų padėtį ir istoriją. Kuri yra ir šiek tiek neįprasta, bet tuo pačiu ir nieko labai neišsiskiria. Filmas yra gana ramaus tempo su keliais įtemptais momentais. Aktorių darbas (o taip pat ir visos komandos, kurios nematom už kadro) yra nuostabus ir kartais nesuvokiamas. Ir vėlgi, kai sugedusi plokštelė pakartosiu, kad iš kitos pusės kartais sunku buvo pamatyti ryžto ir pasiaukojimo šaknis. Nors gal tai buvo karo padarinys, ką jis padaro su žmogumi, kaip užgesina emocijas, sušaldo širdį dėl nuolatinės siaubo akivaizdos. Bet galu gale filmas geras, istorinis, parodantys, kad galima nedaryti tūkstančio kadro keitimų ir šokinėti pirmyn atgal norint paslėpti efektų netobulumą ir dirbtinai kurti “veiksmą” ir po kurio atrodo, kad tikrai teko pagyventi apkasuose. 8/10