Vakar baigėsi dar viena kelionė su Star Trek. Pažiūrėjau paskutinę dvigubą paskutinio The Next Generation sezono seriją. Užtrukau ilgiau nei su originaliąja serija, kurią pabaigiau per 6 mėnesius. Nes ten buvo tik 3 sezonai ir žiūrėjau praktiškai kasdien. Bet su TNG grįžau prie sau labiau įprasto grafiko žiūrėjimo savaitgaliais po kelias serijas. Taigi man prireikė 3 metų įveikti visus 7 sezonus. Nors kartais irgi pasiduodu “binge watch” impulsui su tam tikrais serialais (berods “Lexx” visus sezonus per savaitę sužiūrėjau kartais po 5 serijas kasdien), bet dažniau man patinka žiūrėti neskubant, gyventi ilgiau su herojais, priprast prie jų, laukti kito susitikimo. Aišku po to būna ir sunkoka išsiskirti. Nors Star Trek atveju žinau, kad dar laukia nemažai filmų ir kitų serijų, taigi labai nepergyvenu. Tiesa, žiūriu viską pagal išleidimo chronologiją, taigi po originalios serijos pažiūrėjau 4 pilno metražo filmus išleistus prieš TNG. The Motion Picture nepasirodė man nuobodus, nors sutinku, kad tam tikros vietos pernelyg ištemptos, taip pat patiko pagrindinė idėja. Bet aišku The Wrath of Khan buvo guvesnis ir įdomesnis. Grįžtant prie TNG, iš pradžių buvo keistoka matyt daug naujoviškesnį vaizdą (grafika pažengė toliau į priekį palyginus su senu serialu ir filmais) ir visai kitokius žmones ir aktorius, bet su visa pagarba senajai serijai visgi ši komanda man galiausiai tapo labiau artima širdžiai. Spock buvo unikalus ir nuostabus, bet TNG davė daugybę įdomių herojų. Aš netgi nejaučiau stiprios antipatijos Wesley (na, gal tik biškį pačioje pradžioje, kai jis buvo labai jau erzinantis vaikėzas:D). Užtat pabūsiu kontraversiškas ir pasakysiu, kad man visiškai nepatiko Q. Ir kai jį pamačiau pirmame epizode, įspūdis apie visą seriją buvo šiek tiek suprastėjęs. Nepatiko man ir jo ekscentriškas charakteris ir apskritai labiau pasakas primenančios savybės ir sugebėjimai. Man asmeniškai tai nelabai siejosi su gana moksliškai pagrįstais įvykiais viso serialo metu. Kažkiek priminė vieną epizodą iš senos serijos, kur aukštesnės civilizacijos atžala krečia pokštus Enterprise įgulai, tik TNG tokių epizodų buvo daugiau. Gal tai buvo duoklė šiai originaliai istorijai. Tiesa, Q pasirodo ir paskutiniame dvigubame epizode ir vaidina gana svarbų vaidmenį. Bet tiek to, labai dėl to nepykau, nes šis epizodas labai geras, nostalgiškas, trumpam sugrąžinami keli seni personažai, pamatome šiek tiek praeities ir galimos ateities, šiek tiek suirzusį senuką Pikarą ir kitų dalykų. Bendrai paėmus TNG man patiko šiek tiek labiau nei originali serija dėl šiuolaikiškesnių technologijų, įdomesnių personažų ir jų vystymo (man rodos visi pagrindiniai komandos nariai gavo pakankamai laiko papasakoti apie save ir “užaugti”). Aišku buvo ir mano jau minėtų minusiukų, taigi dešimtuko duoti gal negalėčiau. Ypač įdomus man buvo Data personažas. Stebėdamas jį vis svarsčiau ar vienoje ar kitoje scenoje jis atrodė įtikinamai kaip androidas. Aišku, Data vis bandė tapti žmogiškesniu ir tai tik filmas, o ne tikra simuliacija, bet kartais jo veiksmuose buvo per daug žmogiškumo. Kas beje labai netrukdė. Na ir TNG davė mums labai žiaurius savo abejingume priešus – THE BORG. Tik nelabai patiko kaip jie buvo pristatyti (vėl tas Q). Taip pat pamatėm kardasianus (kurie primena ir romulanus ir klingonus kartu). Per tiek metų daug matytų epizodų susiliejo į vientisą juostą ir sunku prisimint visus įdomiausius, kažką išskirt. Žinau, kad tikrai visam laikui man įstrigs serija, kai Pikaras pragyveno visą gyvenimą virtualiame pasaulyje. Tai vienas iš stipriausią emocinį krūvį turinčių epizodų. Patiko, kai Worf šokinėjo tarp skirtingų galimų realybių ir galima buvo pamatyt visokių “o kas būtų, jeigu” variacijų. Serija kai Riker buvo kankinamas ir nebuvo aišku kur realybė, o kur ne. Dar vienas personažas kuris su laiku man pradėjo patikt vis labiau – Ro Laren. Nuostabus epizodas, kai ji su Geordi “mirė” ir stebėjo kaip kiti jų ilgisi. Paskutinis epizodas su ja paliko neatsakytų klausimų ir kažkiek tikėjausi ją pamatyt vėl paskutinėje serijoje, bet deja ne. Ką gi toliau laukia Deep Space Nine (kas iš kelių TNG epizodų žinau, kad yra berods stotis, o ne laivas, taigi bus įdomi nauja dinamika). O TNG vertinu 9/10.
Tag: review
Clifford D. Simak – Mastodonia [LT]
Nors po paskutinės Simak knygos galvojau daugiau jo kūrybos neskaityt, bet pavadinimas suintrigavo trečiam bandymui. Nors parašyta tais pačiais metais kaip ir “Talismano brolija”, bet šioje knygoje mažiau mistikos, viskas atrodo realistiškiau, arčiau žemės. Nors aišku fantastikos yra, nes staiga atsiranda būdas kurti tunelius ir keliauti į bet kokio atstumo praeitį. Ir tą būdą valdo keli žmonės. Įdomu kaip pasaulis į tai sureaguoja, kaip teisiškai viskas įforminama, kad niekas negali prisikast, uždaryt, atimti. Aišku, daugumai žmonių kažkodėl norisi nukeliaut į dinozaurų laikus (tiesa, parašyta knyga dar prieš Jurassic Park knygas ir filmus, tai idėjos niekas nepasisavino, matyt tikrai tai pats įdomiausias praeities laikotarpis). Atsiranda ir visokių moralinių, politinių ir net religinių keblumų. Na, panašu, kad Simak nuo religinių klausimų ir šioje knygoje nenusisuko. Pabaiga irgi tokia ne visai aiški, miglota, lyg ir su savotiška gera pabaiga, bet kai kurie dalykai ne visai iki galo išvystyti. Ir vėl grįžtu prie stiliaus. Knyga kaip ir nebloga, patiko aprašomas ramus gyvenimas fermoje, kasdieniai dalykai. Net prasidėjus kelionėms laike nepasidaro viskas pernelyg fantasmagoriška. Pačios kelionės yra tiesiog žingsnis pro nematomas duris. Įvykiai savotiškai įdomūs. Galima sužinot daugiau apie tam tikrus Žemės gyvavimo etapus. Bet perskaičius knygą lieka kažkoks neapčiuopiamas jausmas, lyg ir niekas labiau nesujaudino, nepatraukė pernelyg dėmesio, nesudomino. Perskaitei ir tiek. Nėra knyga nuobodi ar labai prasta. Bet tokia vat kažkokia neišsiskirianti. 7/10
Александр Тюрин, Александр Щёголев – Сеть [LT]
Knygos viršelis klaidinantis. Nieko panašaus joje nevyksta. Kažkodėl pagalvojau, kad knyga parašyta mūsų tūkstantmečio pradžioje, bet pasirodo net 1992. Kas paaiškina stilių, nors tada jau Sovietų Sąjungos nebuvo. Knygoje aprašomi 2018 ar panašus laikotarpis, bet Rusija atrodo kaip iš kokių 70-80-tujų ar pan. Daug biurokratijos, visokios komisijos, posėdžiai, institucijos kovojančios tarpusavyje dėl įtakos, terminai, viskas kvepia tais laikais. Gal autoriai ir norėjo taip pavaizduoti ateitį. Arba nebuvo tokia jau laki fantazija. Taigi, Rusijoje nutiko kompiuterinių technologijų protrūkis ir į visas gyvenimo sritis įsiskverbė Сеть (“Tinklas”). O taip pat ir į valstybės ekonomikos ir ūkio valdymą. Buvo sukurtos pagalbinės programos vadinamos dubleriais ir visi vadovai ir net žemesnio rango specialistai/tarnautojai jais naudojasi, leidžia jiems analizuoti padėtį ir pateikti rekomendacijas. Žmonės bėgant laikui atsisako savo iniciatyvos ir visiškai pasitiki tinklo sprendimais, kas veda šalį link ekonominės katastrofos, kadangi ir algoritmai nėra tokie protingi, o ir žmonės arba nevykdo gerų rekomendacijų arba vykdo jas aklai nematant akivaizdžių trūkumų. Knygos veiksmas prasideda, kai kažkas bando sunaikinti vieną tokį dublerį ir neduoti jam pateikti rekomendacijų svarbiam institucijų posėdžiui. Na ir toliau skaitytojas seka vieno tinklo saugumo specialisto tyrimą. Skamba įdomiau nei yra iš tikrųjų. Pirmiausia stilius yra toks, koks man labai nepatinka rusiškoje sci-fi literatūroje, kai bandoma rašyti su “bajeriukais”. Herojai nuolat mėtosi kažkokiais autorių nuomone sąmojingomis frazėmis, patarlėmis ir pan. Tai trukdo rimtai įsijaust į istoriją ir patikėt jos realumu. Kitas trikdantis dalykas yra tai, kad visa istorija pateikiama lyg kažkokios archyvo programos įrašas, ištraukomis, su visokiomis prasmės nesuteikiančiomis komandomis. Tai labiau tiktų filmui, o ne knygai. Kai skaitai dvidešimt pirmą kartą kaip atidaromas naujas įrašas, rekonstruojama praeities įvykių seka, dalyvių emocijos, tai pradeda labai atsibost. O ir ne labai aišku kam buvo pasirinktas toks pasakojimo būdas, nes tai niekaip nepaaiškinama gale ir nesuteikiama kokia nors prasmė. Taigi prasidėjo knyga gana nuobodžiai, bet kažkur arti galo atsirado šiokia tokia intriga, netgi pagalvojau gal bus koks nors dirbtinis intelektas įsivėlęs. Bet ne. Ir diversijos tyrėjas kažkaip jau lengvai per vieną dieną atsivertė į naują tikėjimą ir nusprendė naikint tinklą. Ir baigėsi viskas gana netikėtai, be įdomios atomazgos ar gilios minties. Na, galvok, kad tinklas toliau gyvuos ir kada nors sugriaus ekonomiką. Bet jei archyvas gyvas, o tai buvo vaizduojama praeitis, tai visgi kažkas išliko, nesugriuvo viskas. Keista knyga. 6/10
Елена Хаецкая – Возраст дождя [LT]
Vieną vėlų vakarą grįžtant namo autobusu netyčia žvilgtelėjau į sėdinčio pagyvenusio vyro rankose laikomą planšetę. Jis skaitė knygą rusų kalba. Kadangi teksto dydis buvo labai didelis, net labai neįsižiūrint galima buvo perskaityt kelis sakinius. Ten buvo rašoma apie mergaitę kurį sode krūmuose pamatė keistą gyvį ar ateivį. Esu fantastikos mėgėjas, taigi mane tai sudomino. Pagal sakinį internete suradau kas tai per kūrinys. Возраст дождя (“Lietaus amžius”, kalbama apie tai kiek lietui metų, pvz. kaip žmogui) yra Jelenos Haeckojos (Елена Хаецкая) knyga. Haeckaja yra gana aktyvi fantastikos/fentezi rašytoja ir parašė nemažai knygų, dalis kurių su įvairiais pseudonimais (tarp jų ir vyriškais vardais). Taigi mano slapčia perskaitytas sakinys iš tikrųjų buvo ne apie ateivį. Krūmuose slapstėsi įprastas “plokščiaakis” žmogus, o štai rado jį mergaitė iš keistos genties su išsprogusiomis akimis, gyvenančius mieste/karalystėje, kuri yra išsidėsčiusi kalną spirale apjuosčiusiame mieste/kelyje. Iš tikrųjų sunku aprašyt šią vietą. Aplamai pasakojimo stilius yra neįprastas. Visos emocijos viduje žmogaus yra parodomi kaip įvairios personos, kurios kalba ar kitaip įtakoja žmogų. Nors knygoje yra ir labiau suaugusiems skirtų scenų atrodo, kad visgi buvo rašoma jaunesnei auditorijai, bet ne visai vaikams. Rodoma bendruomenė yra įdomi ir kažkiek parodijuoja žmoniją, kai turtuoliai gyvena žemesnių klasės vargu ir užsiima visokiomis nesąmonėmis, kaip pavojingos lenktynės su vežimais nuo kalno. Turi jie ir savotišką moralę. Tai yra ir įdomu ir kažkiek erzina, nes viskas pernelyg jau keista ir atrodo, kad gal tik dėl to, kad būtų keista. Tai yra gana trumpas apsakymas nei romanas, tik dalis kažkokio didelio knygų ciklo apie kažkieno keliones po įvairius pasaulius. Gal visumoje ir būtų įdomu, bet atskirai, kaip ir nieko, bet ir nieko ypatingo. Ir aišku pavadinimas nieko bendro neturi su turiniu (kaip man tai nepatinka). Vienu žodžiu kažkas užsimenama pačiame gale su labai filosofine mintim ir tiek. Skaičiau, kad yra kita autorės knyga, kuri laikoma vienu jos geriausių, žinomiausių kūrinių. Galbūt reikės kada nors pabandyt, bet kol kas stilius labai nesuviliojo. 7/10
Harry Harrison – Invasion: Earth [LT]
Vėl grįžau prie seno gero Harry Harrison, kurį skaitau nuo vaikystės. Invasion: Earth parašyta beveik 20 metų po puikiosios Deathworld trilogijos. Negaliu tiksliai palygint šių kūrinių (nes Deathworld senokai jau skaityta), bet rodos rašytojo stilius šiek tiek daugiau subrendęs. Iš dalies gal dėl to, kad veiksmas vyksta Žemėje. Todėl reikia aprašyti daug realistiškų dalykų, kas gal yra sudėtingiau nei išgalvoti pasauliai ir kosminiai laivai. Nors knygoje yra nelabai suprantamų ar gerai paaiškintų dalykų ir pati pabaiga yra tokia brutaliai pamokslaujanti (aha aha, žmonija vietoj to kad apsisaugoti turi atstatyt antrą žandą ir bandyt įtikint ateivius juos pamilt), bet skaičiau sunkiai atsitraukiant ir vis žadant sau “na dar vienas skyrius ir viskas šiai dienai”. O tai reiškia, kad knyga įdomi ir įtraukianti. Galbūt siužetas nėra naujas, bet visgi dažniausiai ateivių invazija yra didžiulis karas. Čia gi viskas yra labiau psichologinio spaudimo lygyje. Taip pat verčia susimastyt, o kaip gi tikrai galima pasielgti, kai atvykėliai sako vieną, bet atrodo, kad yra visiškai kitaip. Tas pats atsitinka ir mūsų gyvenime, kai prašoma užimti kažkieno pusę nežinant faktų ir detalių vien tik iš vienos pusės žodžių ir nuomonės. Tik šiuo atveju sprendimo kaina yra visos Žemės egzistavimas. Pagrindiniai herojai tiesa galėtų būti labiau išvystyti. Daugiausia apie juos rašoma kaip jie mažai miegojo, papusryčiavo ir toliau jau vyksta veiksmas, kažkur skrendama, į kažką šaudoma ir pan. Čia kaip ir priešprieša, nes kitoje knygoje apie raketos skrydį į orbitą (Skyfall) buvo daugiau dėmesio personažams, bet mažiau įvykių. Reikalingas geresnis balansas. Šiek tiek keista, bet tuo pačiu ir įdomu skaityt apie laikotarpį kai dar egzistavo Sovietų Sąjunga ir kaip jie kooperavosi su JAV. 9/10
Kinopavasaris 2020 – Nematomas gyvenimas [LT]
/media/movies/covers/2019/11/76188702_2650174201731068_4752206748373221376_n.jpg)
Nors praeitais metais apleidau festivalį ir šiemet neplanavau daug žiūrėti, bet mano eksperimentas su žiūrėjimo namuose platformomis įtraukė, kai vakare jau laukiau sugrįžimo prie kino ir tai tapdavo geru būdu užbaigti darbą (kuris dabar irgi namuose) ir užsimiršti, atsijungti. Šio filmo nuotraukos, trukmė ir vertinimai patraukė dėmesį iškart, bet vis kasdien laiko būdavo per mažai, nesinorėjo iki nakties užsisėdėt. Taigi paskutinę Kinopavasario dieną susiplanavau viską paskutiniam filmui. Nematomas gyvenimas (A Vida Invisível) yra labai graži ir liūdna istorija. Apie dviejų seserų, atskirtų viena nuo kitos gyvenimą, tikėjimą, kad kita išpildė savo svajones, ieškojimą, tikėjimą. Filme ne tiek daug įvykių. Daug buities, įprastų dalykų, bendravimo, melo, paslapčių, kančių. Visa tai susipina į dvi gyvenimo istorijas. Kurios vyksta taip arti viena kitos, kartais vos per žingsnį ir tuo pačiu tarp jų bedugnė. Ir taip tikiesi laimingos pabaigos. Kuri gal nėra visai nelaiminga, bet deja. Gyvenimas. Filmo autorius nepanoro pamalonint žiūrovo “happy end”. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, bet taip tikrai galėjo nutikti. Filmas neskubrus, lydimas tokios pat gracingos fortepijono muzikos, kurios gal iš pradžių labai neįvertini, bet su laiku patiki, kad tai yra vienos sesers gyvenimas, o kitai inkaras padedantis rasti tikslą gyventi ir tikėtis. Gražus, spalvingas, melodingas kinas (beje, nevengiantis ir pikantiškų scenų). Puikiai tiko mano festivalio užbaigimo filmui. 10/10
Kinopavasaris 2020 – Norėtum! [LT]
Dar vienas filmas apie šeimą, nevisai tikusį tėvą, su kuriuo išsiskyrė žmona. Norėtum! (Magari). Šį kartą itališkai (o dar prancūziškai, rusiškai ir angliškai, labai daug kalbų filme, o vaikams autoriams pagarba). Ir geriau. Nors, iš pradžių filmas neatrodė labai įtraukiantis, keistas, gal dar blaškė asmeniniai rūpesčiai. Bet gal kažkur arčiau vidurio visgi įtraukė. Nors čia ir atostogos kažkur prie jūros vasaros namuose, bet tokios gana nuobodokos kai vaikai atranda ką veikti, tėvas su drauge bando dirbti ir rašyti scenarijų, vaikai bastosi po apylinkes, suranda naujų draugų, mažoji mergaitė vis įsivaizduoja tėvo ir mamos susitaikymą. Pirmi patyrimai, pirmos nekaltos meilės, nusižengimai ir bausmės. Viskas atrodo taip kasdieniška ir neypatinga, bet visi personažai gana organiški ir įdomūs, atsiranda visokie smulkūs sąlyčio taškai, draugystės, paslaptys. Aišku, yra ir ne visai įtikinamų ar tokių gerų momentų. Gal tėtis ne visada atrodė tikras. Taip mylėjo savo šuniuką ir gana greitai dėl jo aprimo gale, ne visada emocijos atrodė tinkamai. Bet filmas patiko ir į pabaigą norėjosi dar jį pratęst, gal dar pamatyt kaip tėvui seksis sutart su atvažiavusia buvusia žmona. Na bet baigėsi tokia beveik idiliška šeimos scena prie vieno stalo. Kaip sakė mergaitė, gal galėjo būti geriau, nenutikti to ir ano, bet gyvenimas toks jau yra, nenuspėjamas ir reikia džiaugtis artumo akimirka, kad ir kokios aplinkybės būtų. 8/10
Kinopavasaris 2020 – Dingusi mergina [LT]
Japoniškus filmus palaima žiūrėti. Ramu, santūru, ištempta, bet man asmeniškai niekada nenuobodu, kad ir kaip atrodytų nieko ypatingo nevyktu kadre. Gal šiaip valgo, gal tvarkosi, kažkas yra tame užburiančio. Nors patiems japonams aišku nieko tokio ypatingo ar magiško tame nesimato. Bet su šypsena prisimenu prieš kelis metus kino teatre žiūrėtą filmą ir kaip vyriškis kitoj eilėj dvi valandas muistėsi ir skundėsi, kad “nieko nevyksta” 🙂 Iš dalies tas atspindi filmo Dingusi mergina (Yokogao) įvertinimas IMDB (6.6) – nekantraus vakariečio įspūdis. Kinopavasario žiūrovai dosnesni (8.7), bet čia aišku yra ir “festivalinio” filmo efektas, kai norisi geriau įvertint, nes pamatei kažko neįprasto. Taip, filme ne tiek daug įvyksta, už ką galbūt kai kada ir pats pakritikuočiau. Iš kitos pusės yra ir intriga ir nelaiminga meilė ir gėda ir žurnalistų-skalikų persekiojimas ir nusikaltimo netiesioginės aukos ir.. kerštas. Ši dalis buvo šiek tiek netikėta ir gal mažiau įtikinama. Ypač po pirmoje dalyje sudaryto herojės įvaizdžio. Bet, kodėl ne, šioks toks scenarijaus vingis. Tiesa, man labiau prie širdies buvo pirmoji moters rolė. Su laiku pripranti prie laike šokinėjančio filmo svyruoklės “praeitis-dabartis”. Jeigu kažkas vengia filmo dėl baisumų, tai tokio jame nėra. Nors keletą kartu atrodė, kad tas gali įvykti. Tai labai ramus, tolygus filmas. O jame rodomos kančios yra psichologinės. Nors ir žinai apie tai, kad dažnai dėl nusikaltimo labai kenčia ir kaltininko artimieji, visgi bežiūrint šį filmą teko susimąstyt apie tai daugiau. Man filmas patiko, buvo ir vietų kai užplūsdavo stipresnės emocijos. Slaugės su senole bendravimas toks pagarbus, švelnus ir grakštus. Nepasakyčiau visgi kad idealus, “vat čia tai kinopavasario hitas” 🙂 Tiesiog geras kinas. 9/10
Kinopavasaris 2020 – Garsioji meškinų invazija į Siciliją [LT]
Garsioji meškinų invazija į Siciliją (La Fameuse Invasion des ours en Sicile) buvo vienas pirmų filmų patraukęs akį kai pirmą kart išgirdau šiemet apie naują Kinopavasario sezoną. Na, dar apie atidarymo filmą teko skaityt. Bet sunku buvo nepastebėt šių spalvingų plakatų su smagiai atrodančiais lokiais su kepurėm 🙂 Animacinis filmukas su savitu vaizdiniu stiliumi, įdomia istorija visai šeimai. Na, gal ne tokia įdomi suaugusiems, bet vis tiek smagu stebėt lokių nuotykius. Tiesa, istorija iš dviejų dalių. Kai pirmoji baigėsi dar pažiūrėjau į laikrodį, kažkaip per greit prabėgo laikas. Antroji yra labiau žemiškesnė ir rimtesnė, gal mažiau perkandama jaunesniam žiūrovui, bet jam vis tiek pakaks gražių vaizdų, nuotykių ir t.t. Galima nemažai atrasti salyčių su tikruoju gyvenimu, apie pripažinimą, kartų priešpriešą, turtingųjų ar galią turinčių kitų diskriminaciją, pasiaukojimą, grįžimą prie šaknų. Aš gal po tų “posterių” tikėjausi kažko labiau stogą nuraunančio. Nors nežinia kodėl. Gi animacija paprastai būna labiau šeimyniniam ratui skirta. Filmas geras, gražus, kažkiek pamokantis, bet ir nepabostantis. 8/10
Kinopavasaris 2020 – Geri ketinimai [LT]
Filmą režisierė sukūrė pagal savo vaikystės prisiminimus. Tai suteikia papildomos prasmės namų kino intarpams, kuriuos mėgdavo filmuoti jos tėvas. Štai po šito mėgėjiško kino ji pati patapo filmų kūrėja. Tėvas – tas futbolą ir rokenrolą mylintis, niekur laiku nespėjantis, visus pavedantis genijus. Kurio įprastas gyvenimas ima traškėti kai buvusi žmona sugalvoja su vaikais išvažiuoti. Jam tai lyg ir rūpi, bet tuo pačiu atrodo kad ne. Nežinia ar taip man tik pasirodė, ar čia vaidybos trūkumas ar dukra visgi taip sąžiningai nupiešė savo tėvo charakterį (kas būtų stipru). Na, nėra jis beširdis, bet panašu, kad jam labiau rūpi jo gyvenimas ir laisvė, muzikos kūrimas, buvimas su draugais, meilė (ne viena). Tai yra puiku, tik iš tos meilės gimsta vaikai ir jie bando pritapt. Įsitraukia į tėvo pomėgius, klausosi ir dainuoja tas pačias dainas. Jų tėtis atrodo toks “cool”, su juo visada būna kažkokių įdomių išvykų, nuotykių. Todėl vyriausioji dukra nusprendžia pasilikt. Tik su laiku ateina supratimas, kad gal tai ne visai geras sprendimas. Geri ketinimai (Las buenas intenciones) dar nereiškia, kad viskas pavyks. Vaikai patiko, gana organiškai įsipaišė, ypač vyresnioji dukra. Filmas nei blogas, nei labai geras. Ramus, be kažkokių labai stiprių emocijų. Šiek tiek melancholiškas. Vienos šeimos gyvenimas, kažkiek keblumų ir argentinietiškas rokas fone. 7/10