Karta po kartos, po kartos, po kartos ir amžiams. Na, ne amžiams, kada nors gali užsibaigti, pasikeisti ir nutrūkti istorija. Valchenzė amžiams (Walchensee Forever) graži juosta apie vienos šeimos ir jos narių (pagrinde dviejų seserų) gyvenimą, pradedant nuo praeito amžiaus pradžios, kai jie atsikėlė prie ežero į Valchenžės kraštą, ir atkeliaujant iki mūsų dienų. Tokių istorijų turi būti tūkstančiai, milijonai, kažkur dienoraščiuose, laiškuose. Bet ši istorija nustebino tuo, kaip daug buvo įamžinta kino juostoje. Matyt kažkas šeimoje labai anksti susižavėjo filmavimu ir fotografavimu (netgi iki scenoje pasirodžius seserų tėvui). Todėl šis filmas jaučiasi mažiau dokumentinis, kai jame tiek daug ne tik nuotraukų, kurios irgi dažnai yra puikios, bet ir gyvo šeimos narių įamžinimo. Patiko ir pagrindinis filmo rėmas – dukters ir mamos interviu, tokia kelionė šeimos istorijos keliais iš vienos iš seserų lupų. Palikimo perdavimas naujai kartai. Labiausiai atminty įstrigo jų “gastrolės” Meksikoje. Labai drąsus ir nutrūktgalviškas poelgis, užburiančios aplinkos, spalvingi žmonės, ir tiroliškas dainavimas 🙂 Negaliu pasakyt, kad man buvo artimos jų savęs atradimo paieškos (esu labiau žemiškas), bet buvo įdomu žiūrėt į jų keliones, eksperimentavimus, guru atradimus ir galiausiai neišvengiamai grįžimas prie šaknų į tą pačią Valchenzę. Puikus anūkės darbas įamžinant savo šeimos istoriją į vientisą kūrinį iš daugybės padrikų vaizdų ir įrašų surišant tai ramiu pasakojimu. 8/10