Category: Movies

Šiemet neįprastas Kinopavasaris. Nors jau praeitais metais apleidau šiek tiek savo tradiciją ir nuėjau tik į du filmus be įprasto jau man išankstinio bilietų ir abonemento užsakymo kokiems 8-10 ar daugiau filmų. Tačiau šį kartą niekur nueiti ir pasinerti į kino magiją tamsioje salėje su kitais žiūrovais nepavyks. Aišku, ne sykį ir ne du pagalvodavau sėdint salėje šalia žmonių, kad būtų geriau žiūrėti vienam namuose, bet dabar jau tas aplinkinių erzinimas neatrodo toks baisus. Ką gi, visgi norėjosi palaikyt Kinopavasario projektą ir jų komandą, todėl nusprendžiau pabandyt žiūrėjimą namuose. Kartu pasidalinsiu ne tik filmų įspūdžiais, bet ir kaip sekėsi iš techninės pusės. Pirmam seansui pasirinkau jau išgarsėjusį ir Oskarą laimėjusį Parazitą (Parasite). Filmas išties geras. Kaip jau neišvengiamai teko girdėt iš įvairių šaltinių jo dvi pusės labai skirtingos. Iš pradžių žiūri beveik komediją su nekaltom apgavystėm, apsukriais nepasiturinčios šeimos nariais. Turtuolių šeima atrodo šiek tiek dirbtinai. Bet gal tai buvo kūrėjų sumanymas. Gal taip norima pabrėžti jų tuštumą, naivumą, patiklumą. O gal čia toks vaidybos stilius. Nors teko matyti kitokius P. Korėjos filmus. Sunku pasakyt. Namo šeimininkė atrodė šiek tiek netikroviškai. Aišku, antra filmo pusė (nors gal arčiau galo) pasisuka kardinaliai kitokiu keliu, tai jau nebe komedija, prasideda tikras trileris ir gale jau ir baisesni dalykai. Nors nebuvo labai jau baisių vaizdų, bet fone visų kitų filmo įvykių tai tiesiog atrodė netikėtai. Čia vėlgi yra ne visai suprantamų dalykų. Nors ir matėsi, kad apgavikų šeimos tėvui nepatiko pono požiūris ir jų kvapo pasišlykštėjimas, bet ar tikrai tai galėjo sukelti tokią reakciją ir finalą? Gal šoko būsena. Keista. Na ir pats galas toks pusiau optimistinis, pusiau neviltingas, vėlgi šiek tiek apgaulingas, tik dabar jau apgaunantis žiūrovą. Ar vertas Oskaro nežinau, bet tikrai įdomus filmas ir siužetas pakankamai nenuspėjamas, sugebantis palaikyt intrigą. Galbūt man kažkiek trūko vaidybos, nes gal tikėjausi kažko rimtesnio dėl filmo liaupsių. Iš kitos pusės skaičiau filmo aprašymą ir iš ten matėsi, kad turi būti labiau pramoginis filmas. Bendrai paėmus – ne šedevras, bet geras. 8/10

Read More

Viskas arba nieko (Võta või jäta) yra geras filmas. Galbūt jame nėra kažkokios ypatingos dramatikos. Gal trūksta kažko tokio tikrai griebiančio už širdies arba kažkokios neįprastos filmavimo technikos, muzikos (išskyrus kelis momentus), stiprios moralės ar atomazgos ir t.t. Jis tiesiog geras. Istorija įdomi ir turbūt kasdieniška (galbūt net remiasi tikrais įvykiais), herojai įdomūs ir simpatiški. Nors man herojaus tėvai buvo labiausiai įtikinami. Visgi labiau patyrę aktoriai. Pagrindinis aktorius atrodo šiek tiek stokojantis aktorinių sugebėjimų, nors jam vis tiek gerai sekėsi pavaizduoti tokį nekalbų estų vaikinuką, dirbantį statybose Suomijoje, nuolat rūkantį, geriantį alų baruose ir turbūt nelabai matantį gyvenimo prasmę. Bet kažko visgi trūko šiek tiek. Jaunos motinos vaidmens atlikėja gerai rodė apatiją, bet kažko daugiau nelabai. Labai anemiškas vaidmuo. Gali būti, kad aktoriai puikiai vykdė režisierės nurodymus ir toks buvo noras pavaizduoti įprastūs, niekuo labai neišsiskiriančius žmones, gyvenimo rutiną. Filmavimui jokių priekaištų neturiu. Patiko įžanga ir filmo pabaiga su gera muzika ir įdomių kameros judėjimu. Tiesa, keista, kad filme naudojami seni mobilieji telefonai ir diskotekoje skambėjo labai seni hitai. Nors filmas praeitų metų ir niekur nebuvo užuominų, kad rodomi senesni laikai. Taigi, visai neblogas estų darbas apie tam tikrus motinystės ir tėvystės ypatumus, apie netikėtai užgriūvančią atsakomybę už kitą gyvybę, prisitaikymą ir augimą kartu, na ir apie galbūt ne visai logiškus įstatymus, kai biologijai teikiama pirmenybė, nors visai ne ji mus daro žmonėmis. 8/10

Paauglystė, hormonai ir nesutarimas su tėvais nėra svetima ir tokioje ortodoksinėje aplinkoje. Alegorija tarp raudono veršiuko ir raudonplaukės merginos aiški, ji kaip ir karvė atnešama kaip auka vardan didesnio tikslo, dievo, nacijos, tėvo įsitikinimų. Bet ji nejaučia ryšio ir prasmės tame kas jai sakoma ir kaip jai reikėtų gyventi. Iš dalies šis filmas priminė prieš kelis metus matytą turkų filmą (berods “Motina”) apie sugrįžusią iš miesto dukrą ir kaip ji bandė vėl pritapti prie gana senoviško ir tradicinio būdo gyventi. Ir įspūdis gana panašus. Taip, visa tai atrodo keista mūsų akimis (nors ir nesame dar tikri vakariečiai patys). Bet trūksta kažkokios stiprios emocijos, minties. Tokių filmų daug. Rodomas kasdienis nuobodus gyvenimas, trupiniai dialogų, labiau į pabaigą šiek tiek aistrų ir neaiški pabaiga. Yra scenų kur pagalvoji “o, nėjau jis taip pasakė, ir ką ji dabar darys” ir lyg yra reakcija, bet tokia blanki. Raudona karvė (Para Aduma) nėra blogas filmas, bet ir niekuo neypatingas. Kokių iš mano patirties yra dauguma Kinopavasaryje. O kai pamatai kažką išties gero, tada ir susivoki, kiek yra vidutiniško, neblogo, bet blankoko kino. Na, tai yra laikoma tikruoju gyvenimišku kinu. Bet po 15 metų jis jau man pradeda pabost. Iš techninės pusės nieko irgi išskirt negaliu. Stambūs planai rodantys vien veidus nieko jau nestebina. Muzikos filme labai mažai. Na, bent jau kamera nėra drebanti kaip vis dar yra madinga. 7/10

Vakar pamačiau savo festivalio favoritą – Ava (Ava). Žaisminga, sąmojinga, naivu, jaunatviška, šelmiška. Visa tai ir apie filmą ir apie herojus. Žiūrėjosi labai gerai, istorija labai įdomi, yra vietų kur galima nuoširdžiai juoktis iš to, kaip sugeba mus juokint vaikai savo paprastumu, tiesmukiškumu, naivumu. Bet tai ne komedija, tiesiog toks nuotykis. Pagrindinei herojei teko sunkus išbandymas dėl nepagydomos ligos ir žiūrovas stebi jos bandymą susigyvent su tuo, kaip užsidariusi savyje ji bando ieškoti išeities, suprasti save, savo norus, atranda meilės ir prisirišimo jausmą, bręsta. Nors ir žinai, kad jos laukia sunki ateitis, bet filmas vis tiek nuteikia optimistiškai. Tikrai rekomenduojama pažiūrėti tiems, kam norisi pažiūrėt kažką šviesesnio ar nutrūktgalviško po sunkių dramų 🙂 Pačiam filmavimui irgi neturiu priekaištų. Siužetas vystosi geru tempu, dialogai geri (juos rašė pati režisierė), netgi scenos su motociklu, kai “važiuojama” su judančiu vaizdu fone, labai nekrenta į akis. Neatrodo, kad filme galima buvo kažką išmest, sutrumpint. 10/10

Lenktynininkė ir gangsteris (Le Fidèle) yra ne visai tas filmas, kurio tikis žiūrovas iš aprašymo. Nors popkorno mėgėjai gavo šiek tiek veiksmo, biškį lenktynių ir meilės scenų pirmoje dalyje. Bet tai labiau yra drama su egzotišku siužetu. Pagrindinė apiplėšimo scena pastatyta ne prasčiau nei brangiuose veiksmo juostose Holivude. Dramos pusė galbūt silpnesnė, bet aktoriai ir herojai charizmatiški, šiek tiek pabarstyta humoro, netgi nežymiai galima įžvelgt moralę (kas išauga iš vaikų pataisos namuose). Pabaiga man labai neužkliuvo, tokia šiek tiek siurealistinė su pradžioje filmo nepabaigto dialogo žodžiais, simboliška, bet dažnam žiūrovui gal pernelyg neaiški. Einant paskutinėm minutėm galvojau ką gi sugalvojo pabaigai, nes nieko lyg ir ypatingo jau negali nutikti. Ir nenutiko. Kūrėjai nusprendė užbaigt filmą nepadedant kažkokio akivaizdaus taško. Bet jaučiasi, kad tai buvo labiau iš neturėjimo ką daugiau pasakyt. Gal visgi reikėjo duoti herojui įvykdyti draugės norą. Nors jo motyvai to nedaryti ir buvo suprantami ir tikresni. Bet pabaiga galėtų būti poetiškesnė. Gal tuomet labiau įtiktų žiūrovui, neatrodytų viskas veltui filmo gale. Kaip veiksmo filmas, jis per silpnas, nes to veiksmo ne tiek daug. Kaip drama irgi silpnokas. Bet bendrame kokteilyje visai neblogas, gerai sulipdytas filmas su gražiais aktoriais, šiek tiek intrigos ir su gražia meilės istorija. 8/10

Nors opera nesidomiu, bet prieš daug metų pamatęs spektaklį apie Maria Callas, grįžęs namo pasiklausiau kelių jos atlikimų, paskaičiau trumpą biografiją. Yra kažkas pritraukiančio jos asmenybėje. Todėl pamatęs dokumentinį filmą Maria Callas: savais žodžiais (Maria by Callas) programoje nusprendžiau, kodėl gi ne. Tai kaip ir galimybė savotiškai sudalyvaut jos koncerte, tamsoje kino salės, dideliame ekrane su apgaubiančiu garsu. Aišku, filme ne tik dainavimas. Interviu intarpus keičia filmuota medžiaga iš koncertų, pobūvių, oro uostų arba jos artimųjų ar draugų archyvų. Karts nuo karto įgarsinami jos laiškai ir memuarai, kas leidžia šiek tiek daugiau suprasti šios neordinarios asmenybės gyvenimą. Neapsieita aišku ir be jos asmeninio gyvenimo peripetijų. Man sunkus spręsti kiek iš šios medžiagos yra kažkas nematyto ar reta. Mačiau, kad kai kurie įrašai yra rekonstruoti pridedant spalvas, kas savotiškai gali būti įdomu, bet turbūt neprideda daug. Sakyčiau pagrindinis šio filmo pliusas yra surinkimas visų šių gabaliukų į vientisą juostą išdėstant juos laike ir parodant apie 30 metų dainininkės gyvenimo. Dokumentiką sunku vertint iš kinematografinės pusės, tuo labiau kai šiuo atveju ji visa sudaryta iš kitų kadaise nufilmuotos medžiagos. Mačiau imdb kažkas vadina šią juosta lėkšta ir sausa, o kūrėją kaltina grožėjimusi savo dievaite. Iš dalies suprantu tokią nuomonę, bet nepasakyčiau, kad filmas vertas tik 3 balų. Galbūt apie Maria ir negalėjo būti filmo su daug aistrų ir pribloškiančių kadrų ir faktų, nes ji buvo tokia išlaikyta, rami, problemas bandanti spręsti laukimu asmenybė. Na bet tikriausiai labiausiai šis filmas vertas dėmesio būtent jos gerbėjams. Man asmeniškai gi tos beveik dvi valandos neprailgo. 8/10

Rusijos kinas turi savo Kristen Stewart kopiją, kuri vaidina vieną pagrindinių rolių filme Ankštumas (Tesnota) 🙂 Nepamenu tiksliai, bet tai gali būti pirmas kartas, kai Kino pavasaryje žiūrėjau rusišką filmą. Juosta patiko, tik gal kažkiek užtempta (2 valandos, gal galėtų būti pusantros ar pan.) ir gale filmo yra tarpas, kuris gali sukelt epilepsijos priepuolį bei atrodo pernelyg ilgas. Bendrai operatoriaus darbas gražus. Stambūs veidų planai iš arti, kamera besisukant tarp žmonių, bet be vaizdo drebėjimo. Kadras su feno garsu užgožiančiu esminius žodžius ir plaukais uždengtu veidu labai geras. Iš muzikos retkarčiais arabiški motyvai, arba rusiškas pop 1998 metų, bet jis ten pagal siužetą yra (žiūrimą televiziją, diskoteka ir pan.). O istorija tai persipynusi ir vaikų ir tėvų priešprieša su vienos žydų šeimos ir bendrai jų bendruomenės gyvenimo ypatumais Šiaurės Kaukaze bei šiek tiek paliečiant tuo metu šalia vykusį karą. Ankštumą sukelia pernelyg didelis tėvų noras kontroliuot ir nepaleist vaikų, kas simboliškai dažnai parodoma labai stipriais net dusinančiais apkabinimais ir vaikų bandymais išsivaduoti iš šių gniaužtų, bei kartu ir negalėjimas vaikų peržengt per savo meilę tėvams, kad ir kokie jie kartais galėtų būti nepakenčiami. Istorija tikrai nėra nauja, tik prisodrinta kultūriniais ypatumais. Tiesa, filmas galbūt gavosi toks ilgas, nes jis paremtas tikrais įvykiais ir gal režisierius norėjo parodyt viską nuo pradžios iki galo. Arba bandė kuo stipriau parodyti šią priešpriešą pridedant vis daugiau scenų. Bendrai įspūdis neblogas. 8/10