Prieš kelis metus perskaityta knyga buvo viena geriausių paskutiniu metu perskaitytų sci-fi knygų. To paties autoriaus “The Martian” neskaičiau, bet Ridley Scott ekranizacija yra vienas mėgstamiausių filmų. Girdėjau kad knyga daug kartų geresnė ir kada nors ją visgi perskaitysiu. Taigi, vienos knygos neskaičiau, filmas labai patiko. Šiuo atveju knyga skaityta ir labai patiko. Pamačius šio filmo treilerį buvo abejonių. Goslingas atrodė pernelyg simpatiškas, bendras tonas atrodė pernelyg komiškas, nors rašytojas tikrai turi gerą humoro jausmą ir knygoje netrūksta linksmų vietų. Bet treileris atrodė pernelyg jau spalvingas. Aišku, tas neatbaidė nueit ir pamatyt šį filmą (gali būti vienintelis šiemet, nebent dar Dune Part Three pažiūrėsiu). Kas labiausiai nustebino – filme labai daug muzikos. Ir labai įvairios, kartais net atrodo ne visai tinkančios, bet ji kažkaip visgi limpa. Ir tai yra ir foninė filmui sukurta muzika ir žinomos ir net ne tokios naujos dainos. Bet tai netrukdo ir pastebėt pradėjau gal tik į filmo pabaigą kai vienu momentu buvo apie minutę tyla. Man pasirodė kad muzika turėjo užpildyti vidinių monologų, kuriais yra pagrįsta knyga, nebuvimą. “The Martian” buvo gudriai sugalvota herojų priverst vesti video dienyną, kas “Project Hail Mary” irgi karts nuo karto atsiranda, bet daug mažiau ir labiau į filmo pabaigą. Bendras filmo įspūdis liko neblogas, bet ir kažkoks keistas ir buvo kažkoks neužbaigtumo jausmas. Galbūt todėl kad filmo kūrėjai pasistengė kuo labiau atkartoti knygos esmę ir gal tai ne visai tinka ekranui. Pradžia buvo gana ilga ir nuobodoka ir gal keista. Man, kaip skaičiusiam knygą viskas buvo aišku ir laukiau kaip viskas išsivystys. Bet neskaičiusiam žiūrovui įtariu galėjo ir trūkti kantrybės. Na ir kiek pernelyg komiškai pavaizduotas buvo žmogaus netekusio atminties elgesys. Bet kai prasideda Žemės scenos, laboratorija, pirmi geresni komiški momentai, tada jau žiūrovas gali atsikvėpti ir toliau viskas vyksta sklandžiau. Patiko projekto organizatorė. Gerai suvaidinta ir gerai atitaikyta pagal knygą. Būtinas atšiaurumas ir konkretumas, su vos vos juntamais jausmais ir skausmu dėl būtinų sprendimų. Tai buvo stipriausias filmo jausminis momentas. Nepamenu ar knygą skaitant labai pergyvenau, man rodos nebuvo tokio stipraus momento, o gal taip ir būna man įprastai su knygom, nepaveikia jos taip stipriai kaip ekrane matomi veikėjai. Tačiau neužkabino taip stipriai filme tie momentai kurie galbūt turėjo ir tais momentais Goslingo vaidyba “nepardavė” man gilesnių jausmų ir pergyvenimo. Taip pat, lakstymai laivo paviršium gale filmo atrodė pernelyg chaotiški su šokinėjančia kamera ir sunkiai suprantamais motyvais neskaičiusiam žiūrovui. Maloniai nustebino kad iki paskutinių žodžių laikėsi knygos ir nepjovė filmo anksčiau, kai buvo proga gražiai nukirpt ir parodyt titrus. Taigi, galiausiai tokia priešprieša viduje. Filmas nepaliko tokio stipraus įspūdžio kokio norėtųsi, bet iš kitos pusės tai labai savotiškas, muzikalus, jausmingas, kiek ekscentriškas, dažnai juokingas sci-fi filmas. Ir labai nuoširdi knygos ekranizacija. Tebūnie 8/10.