Žinau, kad bus nepopuliari nuomonė, bet filmus vertinu pagal tai kokias emocijas, mintys sukelia, ne pagal taip kaip privalėčiau jaustis dėl juostoje rodomų dalykų. Ir galiausiai per įdomumo prizmę. Per 17 metų KP filmų žiūrėjimo palaipsniui nusileidau ant žemės ir mažiau į kiną žiūriu kaip į aukščiausio meno apsireiškimą. Kinas yra kinas. Kartais įdomus, kartais ne. Visiems patinka skirtingi dalykai. Oazė (Oaza) pasirinkau perskaičius aprašymą ir jis sudomino. Sunku vertinti iš vaidybinės pusės (nebent susikrimščiusius prižiūrėtojus) nes nežinia kiek filme buvo vaidybos, o kiek natūralios elgsenos. Kadangi kaip supratau filme vaidino tikrieji įstaigos gyventojai (pacientai?). Galbūt galiu pasakyt, kad atrodė tikroviškai? Gal labiau autentiškai. Bet kokiu atveju šiuo požiūriu labai įdomus dalykas, kai šie žmonės gali patys parodyti filmą apie save. Bet visgi smalsu kiek filme buvo vaidybos, kiek repetavimo ir kiek natūralumo. Pradžioje filmo tai kažkiek pribloškia, užburia ramybė, tyla, taupios frazės, aplinkos, gamtos garsai. Bet po pirmo susipažinimo ir pripratimo prie aplinkos norisi kažko daugiau. Siužetas yra labai paprastas, kaip turbūt ir jų tikrieji gyvenimai. Nuolat rodant jų dienos monotoniją režisierius turbūt ir norėjo parodyti jų nykų gyvenimą, kuriame jie suranda tokius žiaurius būdus kažką pajust, pabėgt nuo realybės. Iš kitos pusės tai ta pati paaugliška meilė, trikampis, pavydas, skausmas. Vėlgi, gal autorius norėjo parodyt, kad jie iš esmės tokie patys. Protas kitoks, bet emocinė dalis, meilė, prisirišimas, viskas kaip pas visus žmones. Bet. Žiūrint į šią istoriją kažko trūko. Norėjosi labiau suprasti ir prižiūrėtojų motyvus ir jų “eksperimento” idėją. Galbūt norėjosi kitos atomazgos. 7/10
Tiesa, šiais metais pirmą kartą žiūrėjau naujoje Kino Pavasario virtualaus kino teatro platformoje. Sistema pakankamai patogi. Tik įdomu ar apmokant kas kart reikės įvedinėt kortelės duomenis. Titrai buvo neblogi, bet gal didoki. Bet iš esmės viskas buvo gerai.