Wanted to try this game since it was nominated for the Essen Spiel awards. I also like some of the other designer’s Phil Walker-Harding games (Sushi Go!, Cacao). First suspicion appeared after watching people playing it on video. Recently this game has been added to Yucata library, so i rushed to try it out. And, sadly, confirmed my doubts. Although the game has some interesting mechanisms, as when players in order put cubes on boats and then one of the players decide where to sail one boat. Although every points generating board has two sides and provides some replay value. And the game is oriented to families based on its weight. All in all it lacks long term strategy planning and even ability to have some short term tactic. Because there is very little control of what is happening every turn. It is hard to explain with words. This is better seen when playing it. Say you want to add a few cubes in a row to one scoring board. You put one cube on some boat, but on the other player’s turn anything can happen. He may add his cube right after yours or sail the boat or anything else. There are special cards that lets you play around this a bit, but to get them you have to spend cubes and sail a boat to the place with them and someone can beat you to that and sail the boat first to gain the right to pick cards first. Although many games doesn’t have an absolute control, this one has too little of it for my liking. I have only played it with two players, but i somehow feel it should be even more chaotic with more players. Maybe this game is better suited for family play evenings or playing during a party not paying attention to strategy or tactics. But this is not what i like in games usually. 6/10
Tag: review
Board Game Review – Imhotep [LT]
Šį žaidimą norėjau išbandyt nuo to laiko, kai jis buvo paskelbtas vienu iš nominantų Essen Spiel metų žaidimo apdovanojimuose. Taipogi mėgstu kelis kitus dizainerio Phil Walking-Harding žaidimus (Sushi Go!, Cacao). Pirmas įtarimas dėl žaidimo atsirado dar žiūrint internete įrašą kelių žmonių žaidžiant jį. Neseniai jis atsirado Yucata sistemoje ir suskubėjau jį išbandyt. Abejonės deja pasitvirtino. Nors žaidimas turi įdomius mechanizmus, kai žaidėjai deda kubelius ant laivų, bet po to kuris nors žaidėjas gali pasirinkti, kur vieną ar kitą laivą nuplukdyt, bei taškų skaičiavimo variantus. Nors žaidimas yra orientuotas į šeimas pagal savo sunkumą ir dar turi daug įvairovės, nes visos taškų generavimo lentos turi dvi puses. Visgi šiame žaidime pasigendu strategijos ir netgi trumpalaikės taktikos galimybių. Viskas pernelyg chaotiška ir neaišku. Atrodytų, kad žaidėjai turi bandyt pergudraut vienas kitą, dėti kubelius į vieną laivą, bet po to nuplukdyt jį visai kitur, blokuot vienas kito ėjimus ir pan. Bet realybėje tai labai sunku padaryt ir kontroliuot padėtį. Tai sunku paaiškint žodžiais, geriausia tai pasijaučia pačiam žaidžiant. Tarkim tau reikia kurioje nors lentoje padėti kelis kubelius iš eilės. Gali bandyt padėti vieną kubelį į vieną laivą ir tikėtis, kad kitu ėjimu galėsi padėti dar vieną. Bet geras priešininkas tau to neleis padaryti ir beveik visada tenka tenkintis vienu kubeliu. Yra specialios kortos, kurios gali leisti padėti kubelį ir greičiau nuplukdyt laivą, bet joms paimti reikia paaukoti vieną laivą ir vieną ar kelis kubelius, o ir oponentas gali pirmas nuplukdyt laivą ir gauti teisę pirmas rinktis kortas. Žaidime man labai trūksta padėties kontrolės. Nors daugumoj žaidimų ji nėra absoliuti ir visada yra šiek tiek laimės, bet žaisdamas šį žaidimą visada jaučiuosi lyg suvaržytas. Dažniausiai tik reaguoju į kitų žaidėjų veiksmus. Žaisti bandžiau tik dviese. Bet įsivaizduoju, kad su daugiau žaidėjų jis turėtų būti dar chaotiškesnis ir nekontroliuojamas. Galbūt žaidimas labiau tinka šeimos ar draugų kompanijos vakarams, kai niekas nesigilina į strategijas ir tiesiog žaidžia laiko praleidimui. Bet mano skoniui šito yra šiek tiek per mažai. 6/10
Board Game Review – Firenze [EN]
This time i won’t be talking about a new game for me. As i’ve been playing Firenze for a while. But i think it is worth mentioning. This is one of my all time favorite games. And it’s main quality is variability. Although the main thing you do in this game is building towers, but there are a lot of choices. Whether to build a lot of smaller towers or build less, but taller towers granting more points, or maybe trying to fulfill tasks on various cards or just building enough to capture all the “bonus balconies”. There are also lots of various useful cards that make it easier to build towers, help avoid negative points or.. lets you harm your opponents. yeah, that’s one of the rare euro style games with players confrontation. Although, nothing ground braking. Usually you can only remove one brick from someone’s tower or steal one brick from other player’s storage. But sometimes one such move can lead to a complete destruction of a long honed tower. Though, one can argue that it would be more a fault of a tower owner as he didn’t pay attention to the situation and took a risk. And it leads to a one slight negative of this game. I have understood this while attempting to teach a new player. It is hard to wrap your head around all the nuances and options in this game and it can be overwhelming. It probably could take around 5 games to fully understand all the strategies, to see all possible risks and options, when a player starts to think few turns ahead. And then full potential and beauty of this game should become clear. Firenze is using an interesting mechanism for cards drafting, which can be seen in some other games. It costs nothing to pick first card in a row. But to take cards further on the row you have to pay. And to pay with the same bricks you use to build towers. The game is also not very long. Although i mainly play it with two, it also plays very fast with 3. But i have never tried it with the maximum of 4 and somehow feel it would be a bit too chaotic for my taste. It would be hard to follow some strategy. Although i have only played it in the electronic form (Yucata), its physical version looks beautiful with all the 3D towers players are building with little bricks. Unfortunately this game has been long out of print and it is nearly impossible to find it in the stores and for a reasonable price. Yucata implementation of this game is clear and convenient, although one would have to get accustomed with a bit confusing turns structure. 9/10
Board Game Review – Firenze [LT]
Šį kartą parašysiu ne apie naują man žaidimą. Nes Firenze žaidžiu jau daug metų. Bet manau, kad jis vertas paminėjimo. Tai yra vienas iš mėgstamiausių mano visų laikų žaidimų. Didžiausia jo stiprybė – įvairovė. Nors žaidime pagrinde statai bokštus, bet yra pasirinkimas kaip tai daryti, statyti daug mažų bokštų ar kelis didesnius, vykdyti specialių kortų užduotis ar tik stengtis užimti bonusinius “balkonus” lentoje. Žaidime taip pat daug įvairių labai naudingų kortų, kurios arba leidžia palengvinti statybas arba leidžia išvengti neigiamų tašku arba.. duoda galimybę pakenkti oponentams. Taip. Tai retas euro stiliaus žaidimas, kuriame yra šiek tiek konfrontacijos. Aišku, nieko pernelyg baisaus. Gali numušti vieną plytelę nuo priešininko statomo bokšto. Gali pavogti vieną plytelę iš oponento atsargų. Bet kartais laiku parinkta korta gali sugriauti visą priešininko ilgai statytą bokštą. Aišku, tai iš dalies būtų pačio žaidėjo neapdairumas ir rizikavimas. Ir iš čia išplaukia šioks toks žaidimo minusas. Su juo susidūriau, kai teko bandyt išmokyti žaisti Firenze naują žaidėją. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta, visgi žaidime yra daug smulkių taisyklių, niuansų, kuriuos iš pradžių naujokui sunkoka suvokti. O gaudytis visose įmanomose situacijose pavyks tik sužaidus 5 ar daugiau partijų. Kai pradėsi skaičiuoti kelis ėjimus į priekį, matysi, kada priešininkas gali sugriauti tavo ilgai statytą bokštą, blokuoti tavo kitą ėjimą ir pan. Bet tuomet ir turėtų visu gražumu atsiverti šio žaidimo gilumas. Firenze naudoja labai įdomų mechanizmą kortų pasirinkimui, kurį galima sutikti ir kituose žaidimuose. Pirma korta eilėje nieko nekainuoja. Bet norint paimti kortą esančią toliau eilėje, jau tenka mokėti. O mokėti tenka tom pačiom plytom, kurios reikalingos bokštų statybai. Žaidimas taip pat nėra labai ilgas. Nors labiausiai mėgstu jį žaisti dviese, bet ir su 3 žaidėjais jis ilgai neužtrunka. Tiesa, maksimalaus 4 žaidėjų skaičiaus nesu net bandęs. Man atrodo tuomet žaidime būtų pernelyg daug chaoso ir sudėtinga bus laikytis kokios nors strategijos. Nors žaidimą teko žaisti tik elektroninėje formoje (Yucata), žinau kad vizualiai jis yra labai patrauklus, juk žaidėjai stato tikrus trimačius bokštus iš plytelių. Deja, Firenze jau senokai nėra leidžiamas ir rasti parduotuvėse kopiją už adekvačią kainą yra beveik neįmanoma. Yucata implementacija yra labai gera, nors ir naudoja seną varikliuką. Viskas yra aišku, gerai matoma, tik galbūt šiek tiek painoka ir įpratimo reikalaujanti ėjimų tvarka. 9/10
Star Trek – Original Series [LT]
Šią savaitę pabaigiau žiūrėti trečią originalios Star Trek serijos sezoną. Nuo vaikystės mėgau ir daug kartų žiūrėjau Star Wars, bet su Star Trek kažkaip nedraugavau. Esu matęs vieną iš naujų filmų (gal prieš 5 metus išleistą). Vaikystėj karts nuo karto pažiūrėdavau vieną kitą seriją, kai užtaikydavau televizijoj. Ir tiek. Kadangi neseniai buvo Star Trek jubiliejus, nusprendžiau užglaistyti spragą ir pagaliau pažiūrėt. Tiesa, ši serija turi gana painoką kratinį skirtingų serialų, filmų (netgi animacinių serialų), o jei bandyt viską žiūrėt pagal šios visatos chronologiją, viskas pasidaro dar painiau 🙂 Bet nusprendžiau žiūrėti pagal tai, kokiu laiku pasirodydavo serialai ir filmai. Taigi pradėjau nuo Original Series (nuo ko viskas prasidėjo, tiesa pilotiniam epizode buvo kitas kapitonas ir kai kurie kiti veikėjai). Pagal tuos laikus tai yra labai geros kokybės fantastinis kūrinys. Aišku, vaidinimo ir filmavimo ypatumai kartais atrodo juokingi, bet vis tiek mieli. Tas aktorių kratimasis, kai neva laivas kratomas sprogimų, stambūs stipriai apšviestų veidų planai, tam tikros atkarpos užbaigiamos stipriu muzikos akordu ir ekrano tamsėjimu (reklaminė pauzė). Bet visa tai tuo pačiu ir miela, įdomu. Aišku, kai kuriuose epizoduose pasitaiko ne visai įtikinamų ar gerai išvystytų dalykų. Pačioje pradžioje mane labai nustebino, kai buvo aptikta Žemės planetos kopija, bet tai buvo priimta kaip nieko ypatingo. Nebuvo kažkaip paaiškinta iš kur atsirado kopija mūsų planetos ir niekam atrodo tai nerūpėjo. O po to dar perskaičiau, kad buvo nuspręsta padaryt tai Žemės kopija, nes tam epizodui buvo gautos žemiškos dekoracijos.. Arba kitam epizode pasirodo vienos planetos gyventojai taip greitai juda, kad jų negali pastebėti, kas yra šiek tiek absurdiška ir nepaaiškina kodėl gi paprasti žmonės sugeba kažką spėti padaryti, kol tie greiti žmonės kalba ekrane, kai iš tikrųjų jų laiku praeina mikro sekundės dalys 🙂 Seriale taip pat nemažai pasikartojančių siužetų. Gal 4 ar 5 kartus kovojama su dirbtiniu intelektu, kuris visada žmogų palaiko blogiu ar pan. Nemažai (ypač pradžioje) blogiukų turinčių psichinių galių. Bet yra ir tokių dalykų, kurie tikrai įstringa mintyse ilgam, kaip dvi planetos nusprendusios nevykdyti tikro branduolinio karo, bet simuliuoti jį kompiuteriuose. Tik elektroninių batalijų pasekmes pritaikyti realiam pasaulyje pasiunčiant milijonus savo gyventojų į savižudybės kameras.. Šis serialas pagarsėjo savo aukštos moralės ir principų aukštinimu. Pagrindiniai herojai nors ir turi kartais neigiamų savybių visgi yra aukštos prabos žmonės. Naujesni filmai ir serialai tai kažkiek pataiso ir įveda labiau realistiškus personažus su ydom, bet yra kažkas tokio romantiško ir nostalgiško šiame sename mokslinės fantastikos kūrinyje ir negali nemėgti jo herojų. 8/10
Wonder Woman – kuo nuostabi ši moteris? [LT]
Filmą pamačiau dar beveik prieš dvi savaites, kai jau įvyko premjera, bet dar nepraėjo labai daug laiko nuo jos. Ir tik po to kasdien vis pamatydavau ir perskaitydavau apie naujus sumuštus rekordus, apie tai kaip šiltai jį priėmė žiūrovai, ypatingai žiūrovės. Vis dar pamatau karts nuo karto kokias nors susijusias naujienas. Iškarto parašyt apie filmą noras nekilo (tik įvertinau imdb ir tiek), bet to kai tiek apie jį girdi (ir iš pažįstamų), norisi ir man pasakyti, kas patiko, kas ne. Iškart pasakau, kad įvertinau tvirtu 8. Filmas “nenunešė galvos”, bet buvo įdomus ir geras.
Pažiūrėt filmą nusprendžiau dar prieš metus tik pamatęs pirmąjį treilerį. Kažkodėl būtent pats pirmasis sukėlė emocinį potraukį. Keli išleisti vėliau neturėjo tokio stipraus užkrato. Dar galbūt iki treilerio ar iškart po jo teko matyt kelis interviu su Gal Gadot (pagrindinės herojės vaidmens atlikėja). Aktorė yra charizmatiška ir mano manymu puikiai tinkanti vaidmeniui. Kadangi yra žydų kilmės, savo bruožuose turi kažką graikiško, viduržemiško, kas tinka, nes istorija susijusi su graikų mitologija. Taip pat ir savo atletišku stotu. Žinau, kad tam tikra dalis komiksų ir televizijos serialų fanų dalis nepriėmė šito, neva jos figūra pernelyg.. asketiška 🙂 Filme gi amazonės yra labiau žemiškos, artimesnės realybėj (jei jos tikrai egzistuotų). Tai užgrūdintos pratybų, kovų, stiprios, atletiškos karės. Ir tai veža. Tiesą pasakius, gaila, kad tikro amazonių veiksmo buvo taip mažai ir deja, bet nuojauta kužda, kad antroje dalyje tikriausiai to daugiau nepamatysim ir viskas nueis į “supermeniškas” kovas tarp super herojų ir super blogiukų. O tai yra, kas man nelabai patiko ir kodėl filmas yra tik geras, o ne puikus. Apskritai retokai žiūriu filmus pagal komiksus. Esu kine matęs pirmas dvi Iron Man dalis. Jis man patiko vėlgi dėl realistiškesnės istorijos. Nors ten rodomos technologijos ir pernelyg novatoriškos, bet tai visgi ne magija ar dieviškos galios. Nesu matęs X-menų, paskutinių Batman ar Superman filmų. Mačiau tik vieną Avengers filmą (gal pirmą) ir turbūt pačią pirmą Spiderman dalį. Nors ir nesakau, kad man šie filmai visai neįdomūs. Bet dažniausiai norą kažką pamatyt atmuša tai, kad nesekiau visos istorijos nuo pradžios. Su Wonder Woman gi buvo kitaip. Nors Diana ir pasirodė Spiderman vs Batman filme (nemačiau, bet girdėjau), bet tai buvo visiškai nauja, naujos herojės istorijos pradžia. Grįžtant prie man ne taip patikusios filmo dalies. Na, išskyrus kelis momentus ir paskutinį akordą tai visgi buvo įprasta ir man nepatraukli “mėtimosi uolų luitais” ir žaibais, apsikeičiant kandžiomis replikomis.. Be šito negalima buvo apsieiti, nes tai yra komiksų pagrindas. Ir taip režisierė ir scenaristai leido sau daug laisvės. Bet filme tai yra ir turiu vertint visumoje. Be to tos kovos nėra ypatingos. Palyginus su amazonių momentais tai tik eilinis “action” su spec efektais. Bet kitas filmo efektas, kuris verčia apie jį pagalvot ir kelias dienas po filmo ir suprasti apie ką šneka naujienose, tai emocinis užtaisas. Pirmame treileryje irgi buvo scena iš apkasų. Pasirodo ji visus labai veikia. Prisipažinsiu, mane irgi. Nors atrodo nieko ypatingo joje nėra. Kaip minėjau ir pati Gal Gadot yra charizmatiška (ir gyvenime) aktorė, todėl jos herojei prijauti ir smalsiai stebi jos istoriją. Nors vaidybos srityje visgi jai dar kažko trūksta (gal rimtesnių vaidmenų, o ne tik lenktynininko draugės). Ypatingai tai jaučiasi scenose su daug pompastikos. Gal iš dalies tai komiksų adaptacijos problema. Bet tarkim prieš kelis metus matyta Šarliz Teron “Fury Road” filme buvo 100 procentinė “bad ass” mergina, kuria tikėjai.
Kinopavasaris 2017 – Tikros moterys [LT]
Originalus filmo Tikros moterys (Certain Women) pavadinimas jam labiau tinka (tam tikros moterys). Tai yra kažkiek persipynusios (bet labai nežymiai) 3 moterų istorijos. Bet visos istorijos parodo tik tam tikras atkarpas ar detaliai parodo darbinę/gyvenimo rutiną (2-3 kartus, kad tikrai įsisavintum) ir niekur nenueina. Kadangi filmo pradžioje rašoma, kad scenarijų parašė pati režisierė, pagalvojau, kad čia sulipdyta iš atskirų parašytų gabalų kažkas, kad tiktų filmo trukmei. O pasirodo, čia pagal vienos rašytojos istorijas padarytas scenarijus. Tuomet arba tos istorijos labai trumputės arba scenarijui apkarpytos taip, kad mažai įdomaus liko. O gaila. Nes pirmos ir trečios herojės istorijos ir patys personažai pasirodė labai įdomūs, žiūroviški. Šių linijų išvystymą būtų įdomu pamatyt. Gal net geriau būtų du atskirus filmus padaryt (dilogija, trilogija gal). Jei aišku tos istorijos ne pagal realius įvykius parašytos ir nieko daugiau jose neįvyko. Tada liūdna. Ir gaila. Imdb kažkas paminėjo kameros darbą. Taip, realus važiavimas su kamera ant kapoto krito į akį. Kaip ir jodinėjimas ir kai kurie kiti dalykai. Operatorius (na ir režisierė šiuo atveju) gerai padirbėjo. Bet bendrai, nepasakyčiau, kad ji būtina pamatyt. Taip, keista advokatės ir kliento santykių istorija, ar vos vos užsimezgusi draugystė tarp visai skirtingų merginų, tai įdomu, gražu ir vien už tai šiek tiek aukščiau galiu įvertint. Bet tik 7/10
Kinopavasaris 2017 – Derintojas [LT]
Rumunai kaip visada stebina ir žavi savo realizmu, buitiškumu ir scenarijuose ir filmavimo būduose. Tiesa, ir vakar matytas Derintojas (Fixeur) ir to paties režisieriaus praeitų metų “Neteisėti santykiai” atrodo labiau nugludinti, profesionalesni. Galbūt dėl to, galbūt ir ne dėl to, praranda kažkiek savo žavesio, dramatiškumo. Nors visas aktorių sąstatas puikus. Ir linksmi prancūzai ir atrodo 10 profesijų galintis turėti rumunas “fixeris”. Ir motina su dukra, net nieko nekalbant atrodančios tikros. O filmas dar ir pagrįstas realiai įvykiais. Pamatyt verta. Kad ir dėl vis dar juntamo rumuniško kolorito. Nors įspūdis nuo praeitų metų filmo buvo stipresnis. Na ir nepalyginsi su kai kuriais senesniais rumunų filmais. Bet visgi geriau negu “Rokeris”. Šiame filme bent jau nebuvo be reikalo ištęstų scenų. Įdomi pagrindinės istorijos kaltininkės išvesta analogija tarp žurnalistų ir jos sąvadautojų. Galbūt tai ir paskutinės interviu minutės ir yra stipriausios šio filmo mintys. Įdomi detalė. Panašu, kad režisierius labai mėgsta aktorių Adrian Titieni, kurį kviečia į daugumą savo filmų 🙂 Štai ir praeitų metų filme jis atliko vieną pagrindinių vaidmenų. 7/10
Kinopavasaris 2017 – Amerikos mylimoji [LT]
Nežinau ar Amerikos mylimoji (American Honey) tikrai skirta jaunimui, šiai kartai. Nors jaunimo salėje buvo (tik negaliu pasakyt ar daug ar mažai) ir stebėtina, kad labai mažai žiūrovų išėjo tokios trukmės filmo metu. Ar reikėjo tokio ilgio filmo? Na, gal taip norėta parodyt, kad tikrai ilgai keliauja, gyvenimo rutiną. Sutalpint visą garso takelį 🙂 Vietovės keičiasi, kažkiek keičiasi scenos, daug to pačio per tą patį. O gale net kūrėjai jau nebežinojo kaip visą tai užbaigt ir tiesiog nukirpo. Neva čia turiu pamatyt kažkokią viltį. Filmo posteriuose minimas žodis “optimizmas”, “filmas šiai kartai”. Tai čia reikia suprast tokia piešiama ateitis jaunimui? Keista. Gal senstu 🙂 Na, man tai buvo toks kelionės filmas su daug muzikos, biškį veiksmo, meilės istorija ir neaiškia ateitim. Ir jam tikrai nereikėjo būti 2,5 valandos trukmės. Kelis kart filmo metu atrodė, kad turėtų įvykti kažkas dramatiško, bet ne. Filmo kūrėjai apsaugo žiūrovą nuo emocijų sugadinančių apetitą. Aišku, ne visi filmai turi būti dramatiški. Gal šis filmas ir skirtas būti tokiu lengvu pasivažinėjimu, vasaros filmu su šiek tiek purvo, bet su saiku. Įvertinimai jo neblogi. Bet neatrodo jis to vertas. 6/10
Kinopavasaris 2017 – Portas [LT]
Portas (Porto). Kalniukai ir nuokalnės, siauros gatvės. Graublėtas, nostalgiškas vaizdas ekrane. Puiki muzika. Skirtingi laiko rakursai, verčiantys kitaip pajusti prieš tai jau matytas scenas ir įvykius. Skoningos meilės scenos, be perspausto realizmo. Romantiška, šiek tiek filosofiška. Vėl apie meilę ir apie jos trumpaamžiškumą. Finalas pradžioje, po to kelias lyg jo. Viskas patiko, labai. Ir net nelabai yra ką daugiau pasakyt. Na, galvojau, gal tos pasikartojančios scenos galėjo būti geriau įgyvendintos. Bet tiek to. Kol kas mano favoritas. 10/10