Another older game. I have only played the bigger game on my PC and it felt a bit too big and too long. The dice version seems as a perfect fit to me. And this is most probably the most played game for me (partly because of it being available on Yucata). It’s a dice game, so you can’t really have a long term strategy (well you can, kind of). So it is a highly tactical game. You have to constantly accommodate to dice rolls, your opponent moves. And that’s what attracts me in this game the most. It’s a fairly simple game. You take turns to roll two dice and then select where to put them. There are 3 trucks with 3 spots on each one. You can put all dice on one or split them. Then you opponents choose which truck to take and put selected dice into they area. You collect different species of animals and get points for that. You also try to be the first to get all animals of every specie to get bonus points. But if you already have one category filled, you get foul points for getting too many animals of that kind. So it’s a balance seeking game. Should you only take a few animals at once and try to always have all categories with empty spots to not get foul points (but on the other hand, not getting the bonuses)? Or should you at some point rush to complete categories to get those precious bonus points and force the game end (it ends when one player has only one kind of animals not filled). You can also force opponents to take too many animals by making one truck too tempting, so they would be afraid to leave it for you. And there are coins also to mitigate foul points and to give a bit of additional points. The game is very quick, yet it has a sweet spot on being quick and providing enough tactical choices (sometimes even brainburny). Of course, there is a bit of luck involved with dice rolling, but i don’t mind it in this game that much. This is also only a two players game for me (it can be played with 4), because with more players it gets too chaotic and tactical choices diminish quickly. So i will rate it a tad lower because of this limitation, but it is still a great game. 8/10
Tag: review
Kinopavasaris 2018 – Ava [LT]
Vakar pamačiau savo festivalio favoritą – Ava (Ava). Žaisminga, sąmojinga, naivu, jaunatviška, šelmiška. Visa tai ir apie filmą ir apie herojus. Žiūrėjosi labai gerai, istorija labai įdomi, yra vietų kur galima nuoširdžiai juoktis iš to, kaip sugeba mus juokint vaikai savo paprastumu, tiesmukiškumu, naivumu. Bet tai ne komedija, tiesiog toks nuotykis. Pagrindinei herojei teko sunkus išbandymas dėl nepagydomos ligos ir žiūrovas stebi jos bandymą susigyvent su tuo, kaip užsidariusi savyje ji bando ieškoti išeities, suprasti save, savo norus, atranda meilės ir prisirišimo jausmą, bręsta. Nors ir žinai, kad jos laukia sunki ateitis, bet filmas vis tiek nuteikia optimistiškai. Tikrai rekomenduojama pažiūrėti tiems, kam norisi pažiūrėt kažką šviesesnio ar nutrūktgalviško po sunkių dramų 🙂 Pačiam filmavimui irgi neturiu priekaištų. Siužetas vystosi geru tempu, dialogai geri (juos rašė pati režisierė), netgi scenos su motociklu, kai “važiuojama” su judančiu vaizdu fone, labai nekrenta į akis. Neatrodo, kad filme galima buvo kažką išmest, sutrumpint. 10/10
Kinopavasaris 2018 – Lenktynininkė ir gangsteris [LT]
Lenktynininkė ir gangsteris (Le Fidèle) yra ne visai tas filmas, kurio tikis žiūrovas iš aprašymo. Nors popkorno mėgėjai gavo šiek tiek veiksmo, biškį lenktynių ir meilės scenų pirmoje dalyje. Bet tai labiau yra drama su egzotišku siužetu. Pagrindinė apiplėšimo scena pastatyta ne prasčiau nei brangiuose veiksmo juostose Holivude. Dramos pusė galbūt silpnesnė, bet aktoriai ir herojai charizmatiški, šiek tiek pabarstyta humoro, netgi nežymiai galima įžvelgt moralę (kas išauga iš vaikų pataisos namuose). Pabaiga man labai neužkliuvo, tokia šiek tiek siurealistinė su pradžioje filmo nepabaigto dialogo žodžiais, simboliška, bet dažnam žiūrovui gal pernelyg neaiški. Einant paskutinėm minutėm galvojau ką gi sugalvojo pabaigai, nes nieko lyg ir ypatingo jau negali nutikti. Ir nenutiko. Kūrėjai nusprendė užbaigt filmą nepadedant kažkokio akivaizdaus taško. Bet jaučiasi, kad tai buvo labiau iš neturėjimo ką daugiau pasakyt. Gal visgi reikėjo duoti herojui įvykdyti draugės norą. Nors jo motyvai to nedaryti ir buvo suprantami ir tikresni. Bet pabaiga galėtų būti poetiškesnė. Gal tuomet labiau įtiktų žiūrovui, neatrodytų viskas veltui filmo gale. Kaip veiksmo filmas, jis per silpnas, nes to veiksmo ne tiek daug. Kaip drama irgi silpnokas. Bet bendrame kokteilyje visai neblogas, gerai sulipdytas filmas su gražiais aktoriais, šiek tiek intrigos ir su gražia meilės istorija. 8/10
Kinopavasaris 2018 – Maria Callas: savais žodžiais [LT]
Nors opera nesidomiu, bet prieš daug metų pamatęs spektaklį apie Maria Callas, grįžęs namo pasiklausiau kelių jos atlikimų, paskaičiau trumpą biografiją. Yra kažkas pritraukiančio jos asmenybėje. Todėl pamatęs dokumentinį filmą Maria Callas: savais žodžiais (Maria by Callas) programoje nusprendžiau, kodėl gi ne. Tai kaip ir galimybė savotiškai sudalyvaut jos koncerte, tamsoje kino salės, dideliame ekrane su apgaubiančiu garsu. Aišku, filme ne tik dainavimas. Interviu intarpus keičia filmuota medžiaga iš koncertų, pobūvių, oro uostų arba jos artimųjų ar draugų archyvų. Karts nuo karto įgarsinami jos laiškai ir memuarai, kas leidžia šiek tiek daugiau suprasti šios neordinarios asmenybės gyvenimą. Neapsieita aišku ir be jos asmeninio gyvenimo peripetijų. Man sunkus spręsti kiek iš šios medžiagos yra kažkas nematyto ar reta. Mačiau, kad kai kurie įrašai yra rekonstruoti pridedant spalvas, kas savotiškai gali būti įdomu, bet turbūt neprideda daug. Sakyčiau pagrindinis šio filmo pliusas yra surinkimas visų šių gabaliukų į vientisą juostą išdėstant juos laike ir parodant apie 30 metų dainininkės gyvenimo. Dokumentiką sunku vertint iš kinematografinės pusės, tuo labiau kai šiuo atveju ji visa sudaryta iš kitų kadaise nufilmuotos medžiagos. Mačiau imdb kažkas vadina šią juosta lėkšta ir sausa, o kūrėją kaltina grožėjimusi savo dievaite. Iš dalies suprantu tokią nuomonę, bet nepasakyčiau, kad filmas vertas tik 3 balų. Galbūt apie Maria ir negalėjo būti filmo su daug aistrų ir pribloškiančių kadrų ir faktų, nes ji buvo tokia išlaikyta, rami, problemas bandanti spręsti laukimu asmenybė. Na bet tikriausiai labiausiai šis filmas vertas dėmesio būtent jos gerbėjams. Man asmeniškai gi tos beveik dvi valandos neprailgo. 8/10
Kinopavasaris 2018 – Ankštumas [LT]
Rusijos kinas turi savo Kristen Stewart kopiją, kuri vaidina vieną pagrindinių rolių filme Ankštumas (Tesnota) 🙂 Nepamenu tiksliai, bet tai gali būti pirmas kartas, kai Kino pavasaryje žiūrėjau rusišką filmą. Juosta patiko, tik gal kažkiek užtempta (2 valandos, gal galėtų būti pusantros ar pan.) ir gale filmo yra tarpas, kuris gali sukelt epilepsijos priepuolį bei atrodo pernelyg ilgas. Bendrai operatoriaus darbas gražus. Stambūs veidų planai iš arti, kamera besisukant tarp žmonių, bet be vaizdo drebėjimo. Kadras su feno garsu užgožiančiu esminius žodžius ir plaukais uždengtu veidu labai geras. Iš muzikos retkarčiais arabiški motyvai, arba rusiškas pop 1998 metų, bet jis ten pagal siužetą yra (žiūrimą televiziją, diskoteka ir pan.). O istorija tai persipynusi ir vaikų ir tėvų priešprieša su vienos žydų šeimos ir bendrai jų bendruomenės gyvenimo ypatumais Šiaurės Kaukaze bei šiek tiek paliečiant tuo metu šalia vykusį karą. Ankštumą sukelia pernelyg didelis tėvų noras kontroliuot ir nepaleist vaikų, kas simboliškai dažnai parodoma labai stipriais net dusinančiais apkabinimais ir vaikų bandymais išsivaduoti iš šių gniaužtų, bei kartu ir negalėjimas vaikų peržengt per savo meilę tėvams, kad ir kokie jie kartais galėtų būti nepakenčiami. Istorija tikrai nėra nauja, tik prisodrinta kultūriniais ypatumais. Tiesa, filmas galbūt gavosi toks ilgas, nes jis paremtas tikrais įvykiais ir gal režisierius norėjo parodyt viską nuo pradžios iki galo. Arba bandė kuo stipriau parodyti šią priešpriešą pridedant vis daugiau scenų. Bendrai įspūdis neblogas. 8/10
Kinopavasaris 2018 – Kandelarija [LT]
Atidariau sau festivalį su ganėtinai kino pavasarietišku filmu. Kandelarija (Candelaria) – ramus, santūrus, lėtapėdis filmas apie pagyvenusius, jau kažkiek pavargusius gyventi žmones, kurie dar kabinasi į gyvenimą, į vienas kitą, atranda iš naujo meilę vienas kitam ir gyvenimo ugnelę, kad ir kaip keistai ir iškrypėliškai tai galėtų atrodyti. Kino pavasaryje dažnai būna filmų apie žmones bandančius sudurt galą su galu, bandančius užsidirbti visokiais įmantriais ar žeminančiais būdais. Galbūt rečiau tenka matyt tokias istorijas apie tokio amžiaus žmones. Tiesa, šį kartą istorijoje buvo ir humoro, žaismo, ironijos. Bendrai filmas nesukelia kažkokių audrų širdyje, tik gal šiek tiek liūdesio, melancholijos. Herojai charizmatiški ir mieli, o tas jų lėtapėdiškumas (ypač tamsoje su žvake) labai tikroviškas 🙂 8/10
Aš per senas naujiems Disnejaus Žvaigždžių Karams [LT]
Visada sakiau, kad nesu pernelyg didelis Star Wars fanas. Nors ne kartą mačiau visus filmus. Daugumą jų kino teatruose. Taip pat perskaičiau jau apie 40 SW visatos knygų. Tai gal visgi esu šioks toks fanas 🙂 The Force Awakens prieš kelis metus man labai patiko. Patiko ir nauji herojai. Nors ir sutinku, kad nauji filmai šiek tiek atkartoja seną istoriją, bet man tai netrukdė mėgautis. Rogue One sukėlė šaltesnius jausmus, nes tai buvo iš esmės karo filmas SW scenoje. Galbūt šis filmas buvo kažkiek per daug panašesnis į gyvenimą, niūresnis, galbūt jo herojai man nebuvo įdomūs. Tuomet galvojau, kad visgi reikia laukti normalių žvaigždžių karų po metu. Taigi pažiūrėjau Star Wars The Last Jedi gal 5 dienas po pasaulinės premjeros ir dar nespėjau perskaityt ir pamatyt atsiliepimų lavinos, kuri susiformavo savaitės bėgyje. O ką aš pagalvojau išeinant iš kino teatro, kad tai gali būti paskutinis mano žiūrėtas SW filmas. Nors ir nesakau kaip daug kas, kad tai yra blogiausias visų laikų SW filmas, bet suprantu nusivylusių fanų sentimentus. Tai nebuvo toks filmas, kuriuo tikėjausi. Istorija vystėsi keistokai, pagrindinių herojų veiksmai ir motyvai dažnai atrodė neįtikinamai arba neįsipaišantis į SW istoriją. Vėliau žiūrint interviu su nauju režisieriumi išgirdau, kad jis norėjo padaryt “fun” filmą. Ir tai matėsi, kad jis labai stengėsi. SW aišku niekada nebuvo tamsus filmas, tai visada buvo pasaka kosmose, su baltais ir juodais riteriais, su kovinga princese ir pusiau garbingu kontrabandininku. Kaip sakiau, Rogue One buvo kiek tamsesnių spalvų (netiesiogine prasme) ir todėl neįsipaišė į bendrą SW paletę. Bet paskutiniam filme buvo tiesiog perspausta. Buvo bandoma juokint kas antrame žingsnyje. Nors filme buvo kelios geros frazės, bet visą kitą tiesiog versdavo susikrimst (“cringe”). Iš vieno herojaus tiesiog padarė klouną. Kuriam dar galiausiai už ausų pritempė meilės istoriją, kuri buvo lėkštoka, visai ne vietoje. Apskritai filmas yra pernelyg užtęstas ir iš jo laisvai galima išmest bent 30 minučių beverčių juokinimo scenų, tuščių nieko nepasakančių “mistiškų” scenų ir t.t. Man pasirodė, kad filmą bandoma priderint jaunesnei žiūrovų auditorijai, kadangi senų fanų gal jau ne tiek daug liko, reikia studijoms galvot apie ateitį. Todėl ir sakau, kad tikriausiai aš jau neįeinu į numatomą žiūrovų ratą. Paskaitant atsiliepimus galima rasti ir daugiau gerų argumentų apie įvairias siužeto spragas, nelogiškumus, apie prastai išvystytas senų herojų istorijas, apie pernelyg greitą galių išvystymą naujų herojų, apie prieš tai buvusios dalies (kito režisieriaus) galimų istorijos užuomazgų nukirtimą. Po šio filmo tiesiog neliko jokios intrigos. Ir noro žiūrėti tęsinį. Nenuvertinu filmo visiškai, buvo jame įdomių dalykų, puikių scenų, bet po jo pažiūrėjau kitomis akimis į Rogue One ir susimąsčiau ar tik ne niūresnis SW pasaulis man labiau prie širdies.. 7/10
Star Wars – Trauno trilogija [LT]
Artėjant aštuntos Žvaigždžių karų dalies premjerai kinoteatruose pabaigiau skaityti Trauno trilogiją (Thrawn trilogy). Kurią beje parašė vienas mėgstamiausių mano rašytojų-fantastų – Timothy Zahn. Perskaitęs jau apie 50 įvairaus stiliaus ir skirtingų rašytojų SW knygų negaliu pasakyti, kad ši trilogija buvo tikrai geriausia (o dar laukia nemažai kitų serijos knygų), bet tikrai labai gera. Šioje knygoje yra ir vienas labai geras blogiukas – taktikos ir ilgalaikės strategijos meistras Traunas. Kuris taip gerai narpliojo Liuko ir draugų planus, kad norėjosi, kad jis bent kartelį suklystų. Tai pridėjo serijai geros įtampos. Knygose yra ir naujų, simpatiškų ir charizmatiškų veikėjų geroje (arba neutralioje) pusėje. Naujos įdomios rasės, vietovės, planetos. Neįtikėtinas nepagaunamas šnipas Respublikos širdyje. Ir vienas turintys ypatingų galių pakvaišėlis 🙂 Įdomu būtų pamatyt kada nors šios trilogijos “spin-off’ą” kino ekranuose. Nors prieš kelis metus prieš išleidžiant septintąją dalį ir buvo kalbėta, kad ši visatos dalis nepateks į kanoną ir nebus ekranizuojama. Bet paskutiniu metu pasigirdo gandų, kad gal visgi admirolas Traunas susilauks daugiau dėmesio nei vien animaciniame seriale.
Board Game Review – Balloon Cup [EN]
Playing this game over 5 years now and i still don’t get bored of it. It’s one of the first games i have tried on Yucata. Some players blame it for being to dependent on luck of card draw. I agree partially, but i think the game has enough mechanisms to balance it out. There are always 4 locations to place your cards. If you don’t have the right card tight now, you can always play a weaker card somewhere, where it won’t mean much, won’t give too much to an opponent. There is enough space for tactics in this game. Which cards to keep for later, when to play your best card and when a medium card is enough to claim a spot. When you play this game for a long time, you start to see every minor aspects of it. You feel when it is better to skip the spot with 4 cubes and better take 3 cubes. when you don’t have goo play, give your opponent one cube spot and hope you will have better chance on an additional turn. The game is very simple mechanically and therefore attractive to new players, couples. There are 4 locations with cubes and you play cards with numbers on your or opponent’s side trying to get more in total (or less, depending on requirement). At the same time you are racing to get enough cubes of a particular color to claim cups which give you points to win the game. There are some aspects of the game though i have only learned after a few years of playing it. Such as a possibility to change cubes of a not needed color to one of needed one. Yucata’s implementation is clean and simple, although maybe lacking some visual cues about some rules (such as mentioned option to swap cubes for another cube). My rating for this game is 8/10.
Board Game Review – Balloon Cup [LT]
Žaidžiu šį žaidimą jau penktus metus ir vis neatsibosta. Tai vienas pirmųjų žaidimų išbandytų Yucata puslapyje. Kai kas kaltina šį žaidimą pernelyg didele sėkmės įtaka. Taip, žaidimas priklauso nuo ištraukiamų kortų sėkmės. Bet mano manymu jame taip pat yra pakankamai daug mechanizmų sėkmės subalansavimui. Žaidime visada yra 4 vietos, kur galima padėti savo kortas. Jeigu savo ėjimo metu neturi tinkamos kortos, gali sužaist prasčiausią savo kortą kur nors, kur tai nelemia daug, neduos daug kubelių priešui ir pan. Žaidime taip pat yra pakankamai vietos taktikai. Kurias kortas palaikyt, kada sužaist savo geriausią kortą, o kada užtenka ir vidutinės, kai manai, kad vis tiek laimėsi tame plote. Žaidžiant žaidimą taip ilgai pradedi matyti net pačius mažus niuansus padedančius laimėti. Jauti kada geriau nekovoti dėl ploto su 4 kubeliais, o gal geriau paimti 3 kubelius. Kai neturi gero ėjimo galimybės, atiduot priešui vieną kubelį ir tikėtis, kad papildomo ėjimo metu galėsi geriau sužaist ir pan. Žaidimas yra labai paprastas mechaniškai, todėl patrauklus naujiems žaidėjams, poroms. Iš esmės dedi kortas su skaičiais savo ar priešo pusėje bandant surinkt didesnę (ar mažesnę, priklausomai nuo sąlygos) sumą, kad laimėtum plotą ir paimtum įvairių spalvų kubelius. Tuo pačiu lenktyniauji su kitu žaidėju siekiant paimti taures, kurios duoda žaidimo taškus ir kurios gaunamos už tam tikrą skaičių kubelių. Bet žaidime yra ir tokių niuansų apie kuriuos sužinojau tik po kelių metų žaidimo, kaip pvz. galimybė iškeisti jau nereikalingos spalvos kubelius į kitos spalvos kubelį. Yucata variantas yra labai prastas, patogus, gal tik šiek tiek trūksta informacijos apie tam tikras žaidimo taisykles (kaip pvz. galimybė pasikeist kubelius), tam tikrų vaizdinių patarimų. O bendrai žaidimą vertinu 8/10.