Šį kartą parašysiu ne apie naują man žaidimą. Nes Firenze žaidžiu jau daug metų. Bet manau, kad jis vertas paminėjimo. Tai yra vienas iš mėgstamiausių mano visų laikų žaidimų. Didžiausia jo stiprybė – įvairovė. Nors žaidime pagrinde statai bokštus, bet yra pasirinkimas kaip tai daryti, statyti daug mažų bokštų ar kelis didesnius, vykdyti specialių kortų užduotis ar tik stengtis užimti bonusinius “balkonus” lentoje. Žaidime taip pat daug įvairių labai naudingų kortų, kurios arba leidžia palengvinti statybas arba leidžia išvengti neigiamų tašku arba.. duoda galimybę pakenkti oponentams. Taip. Tai retas euro stiliaus žaidimas, kuriame yra šiek tiek konfrontacijos. Aišku, nieko pernelyg baisaus. Gali numušti vieną plytelę nuo priešininko statomo bokšto. Gali pavogti vieną plytelę iš oponento atsargų. Bet kartais laiku parinkta korta gali sugriauti visą priešininko ilgai statytą bokštą. Aišku, tai iš dalies būtų pačio žaidėjo neapdairumas ir rizikavimas. Ir iš čia išplaukia šioks toks žaidimo minusas. Su juo susidūriau, kai teko bandyt išmokyti žaisti Firenze naują žaidėją. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta, visgi žaidime yra daug smulkių taisyklių, niuansų, kuriuos iš pradžių naujokui sunkoka suvokti. O gaudytis visose įmanomose situacijose pavyks tik sužaidus 5 ar daugiau partijų. Kai pradėsi skaičiuoti kelis ėjimus į priekį, matysi, kada priešininkas gali sugriauti tavo ilgai statytą bokštą, blokuoti tavo kitą ėjimą ir pan. Bet tuomet ir turėtų visu gražumu atsiverti šio žaidimo gilumas. Firenze naudoja labai įdomų mechanizmą kortų pasirinkimui, kurį galima sutikti ir kituose žaidimuose. Pirma korta eilėje nieko nekainuoja. Bet norint paimti kortą esančią toliau eilėje, jau tenka mokėti. O mokėti tenka tom pačiom plytom, kurios reikalingos bokštų statybai. Žaidimas taip pat nėra labai ilgas. Nors labiausiai mėgstu jį žaisti dviese, bet ir su 3 žaidėjais jis ilgai neužtrunka. Tiesa, maksimalaus 4 žaidėjų skaičiaus nesu net bandęs. Man atrodo tuomet žaidime būtų pernelyg daug chaoso ir sudėtinga bus laikytis kokios nors strategijos. Nors žaidimą teko žaisti tik elektroninėje formoje (Yucata), žinau kad vizualiai jis yra labai patrauklus, juk žaidėjai stato tikrus trimačius bokštus iš plytelių. Deja, Firenze jau senokai nėra leidžiamas ir rasti parduotuvėse kopiją už adekvačią kainą yra beveik neįmanoma. Yucata implementacija yra labai gera, nors ir naudoja seną varikliuką. Viskas yra aišku, gerai matoma, tik galbūt šiek tiek painoka ir įpratimo reikalaujanti ėjimų tvarka. 9/10