Board Game Review – Las Vegas [EN]

Very simple and fast dice rolling game. 6 casino houses cards are spread put on the table and a random sum of money is appointed to every of them. Every casino house represents one side of a die. Then players in turn order roll their pool of dice and assign all dice of one number to one of the casinos. Then the turn goes to another player. She rolls and assingns her dice and so on. The round ends when all players have assigned all of their dice. Then players check who has a majority of dice on every casino. That player gets the money (second place gets second banknote if there is one). If there is a tie, nobody gets anything. The game is over after 4 rounds. Yes, the game is very luck driven. You might roll all or almost all the same numbers and you will be forced to put them on some number, which won’t be beneficial to you (it is usually better to spread out your dice between casinos) or that casino can have a small amount of money. But the game is very quick. And it should be a blast in a party setting with bigger crowd with everyone cheering for their rolls and cursing opponents for stealing their money under their noses 🙂 I only have played it on Yucata, so i haven’t had a chance to test that, but i can see the potential. That’s why i give it a rating one higher than it could be. 7/10

I don’t have any significant complains about the Yucata version. Though in a few recent games there is a minor annoyance, that the game doesn’t fit the window perfectly (even when playing on PC) and Finish and Next buttons are cut out, so you have to scroll with your mouse. And on the tablet numbers on the banknotes can be a tad too small.

Board Game Review – Las Vegas [LT]

Labai paprastas ir greitas kauliukų ridenimo žaidimas. Ant stalo išdėstomi 6 kazino kortos (kiekvienas kazino atitinka vieną iš kauliuko skaičių). Kiekvienas kazino gauna tam tikra atsitiktinam ištraukiama pinigų sumą. Toliau žaidėjai paeiliui ridena savo kauliukų rinkinį ir vieno išridento skaičiaus visus kauliukus padeda ant atitinkamo kazino. Tada ėjimas pereina kitam žaidėjui, jis ridena savo kauliukus, padeda pasirinktus ant vieno iš kazino namų ir tai tęsiasi kol visi žaidėjai išnaudoja visus savo kauliukus. Tuomet žiūrima kas konkrečiam kazino turi daugiau kauliukų. Toks žaidėjas gauna to kazino pinigus. Antra vieta gauna antrą pagal didumą banknotą (jei toks buvo). Lygiosios neduoda nieko. Žaidimas baigiasi po 4 raundų. Taip, žaidimą labai įtakoja laimė. Gali taip “pasisekti”, kad išridensi vieną skaičių ant visų ar beveik visų kauliukų ir teks juos visus padėti ant vieno kazino namo. Kas nėra labai naudinga (geriausia kuo labiau paskleisti savo kauliukus) arba gal tame name buvo labai mažai pinigų. Bet žaidimas labai greitas. Bei turėtų būti labai smagus didelėje kompanijoje, kai visi aplink šauks iš džiaugsmo ar nevilties, keiks oponentą nušvilpusį didelę sumą ir pan. 🙂 Aš jį kol kas žaidžiau tik Yucata sistemoje. Todėl šito įvertint negaliu. Bet potencialą matau. Todėl žaidimas gauna vienu balu daugiau, nei galėtų. 7/10

Yucata implementacijas didelių priekaištų neturiu. Tik viena smulkmena šiek tiek nepatinka, kuri su keliais paskutiniais žaidimais pasitaiko. Netelpa pilnai viskas į ekraną (net žaidžiant su PC) ir nukerpa šiek tiek Finish ir Next mygtukus, todėl tenka kas kart prasukt su pele. Na ir planšetėj žaidžiant šiek tiek smulkokos gali būti sumos kazino namuose.

Searching for home – Battlestar Galactica [LT]

Baigėsi dar viena kelionė. Pabaigiau žiūrėti BSG serialą (4 sezonai). Nemačiau originalios senesnės versijos (kiek skaičiau, nauja versija realistiškesnė, herojai ir įvykiai įtikinamesni ir pan.). Pradėjau prieš kelis metus iškart nuo 2004-2009 sukurtos, kuri prasidėjo nuo dviejų dalių įvadinio mini serialo. Pamenu, tada pabaigiau žiūrėti puikaus Firefly pirmąjį ir vienintelį sezoną ir galvojau kuo jį pakeist. Beje, abu serialus pradėjau žiūrėti dėl stalo žaidimų sukurtų pagal juos. Nors nesu žaidęs nei Firefly nei Battlestar Galactica žaidimų, bet jie yra gana žinomi ir daug esu apie juos girdėjęs. Kaip ir su daugeliu serialu po kelių sezonų atsiranda nuovargis, o ir scenaristai nebežino ko griebtis, kad sudomint žiūrovą. Prasideda visokios ištemptos, nuobodžios, neįdomios siužeto linijos. Panašiai atsitiko ir su 3 BSG sezonu. Todėl jį užbaigus apie metus prie serialo negrįžau. Kol neseniai nusprendžiau visgi jį pabaigt. Ketvirtas sezonas jau buvo geresnis. Nemažai visokių netikėtų, įtemptų, mistinių vingių. Pagaliau visos kelionės atomazga, kuri ne visai ir tikėta, bet tuo pačiu ir tikėta 🙂 Aišku šiame sezone pradėjo jau visai viskas maišytis ir visai logiška buvo su juo viską pabaigt. Labai gera serialo kulminacija yra paskutinė serija trunkanti 1,5 val., kur pakanka ir veiksmo ir atradimų ir filosofinių pamąstymų. 8/10 (keli balai nukrenta už kartais per daug ištemptus dalykus, 3 sezoną ir durną kiekvienos serijos pradžią, kai rodomi kadrai iš to, ką pamatysi.. įdomu, kad dvi paskutinės serijos jau to neturėjo 😀 )
Read More

Board Game Review – Sushi Go! [EN]

Sushi Go!

I’ve been wanting to have this game for a long time. Because this is an excellent game for new gamers, kids and families. Very simple with a cute sushi artwork. It is also very useful to introduce new players to drafting mechanism. You can go to such games as 7 Wonders after playing this. But Sushi Go! in itself is a very good game for me. The game lasts for 3 rounds in each of them players getting a hand of cards, picking just one of them and handing the other cards to the neigbour to the left (getting a pile of cards from a player to their right), then picking a card again and passing rest the same way. After picking every card all players reveal their picks simultaneously. Points are awarded at the end of the round for having various combinations. Some cards give you points for having pairs, some give you points for having a majority of sushi type, etc. All the rules are very simple and new players start to grasp it after a few plays (of course, to be good at it, you have to play this game once or twice). Then the mind games, bluffing and pushing your luck begins (will he use that card to beat my total, will i still get this card after it passes all the players). I was doubting about the two players game of this, but it worked just as fine. And what i liked about it, is that you are not using all the cards, so you can’t be sure how many cards of one type will be in the game. You can’t plan a lot then (not that you can plan a lot in a regular game though :)) and you have to take more risk. It is a bit tough to give it a good rating as it is so very simple, but it is one of the best in its category of lightweight games. 8/10

Board Game Review – Sushi Go! [LT]

Sushi Go!

Seniai norėjau turėt šį žaidimą savo kolekcijoje. Nes tai puikus žaidimas naujiems žaidėjams ar vaikams, šeimoms. Labai paprastas, greitas su mielais suši paveiksliukais. Žaidimas taip pat labai tinka supažindint naujus žaidėjus su kortų pasirinkimo (drafting) mechanizmu. Po šio žaidimo galima pereiti prie tokių žaidimų kaip 7 Wonders. Bet Sushi Go! savaime man irgi labai patinka. Žaidimas susideda iš 3 raundų, kiekvieno pradžioje žaidėjams išdalinant po tam tikrą nustatytą kortų skaičių. Toliau prasideda kortų išrinkimo ciklas. Kiekvienas žaidėjas išsirenka vieną kortą, kurią nori pasilikt, o likusios iš savo rankos perduoda žaidėjui iš kairės. Gavęs krūvelę kortų iš kaimyno iš dešinės vėl išsirenka vieną kortą ir perduoda krūvelę į kairę. Po kiekvieno tokio pasirinkimo visi žaidėjai vienu metu atidengia kokią kortą pasirinko. Kortų pasirinkimą įtakoja skirtingų kortų skirtingi taškų generavimo būdai. Vieno tipo kortos duoda taškus už poros turėjimą, kita korta duoda daugiau taškų, jei turi daugiausiai tokio tipo sušio prieš save ir pan. Visos taisyklės labai paprastos ir po kelių ėjimų naujokai supranta kaip reikia žaisti (na, kad žaisti gerai, visgi teks sužaist vieną kitą partiją). Tuomet prasideda psichologiniai žaidimai su oponentais, blefavimas, rizikavimas (ar jis pasiliks šią kortą, kad mane aplenkt, ar man paimt šią kortą dabar ar tikėtis, kad apėjus ratą ji dar pas mane sugrįš). Kažkiek abejojau ar jis gerai veiks su dviem žaidėjais, bet sužaidus kelis kartus to abejonės išsisklaidė. Vis dar lieka vietos blefavimui, rizikavimui ir oponento veiksmų blokavimui. Be to man patiko, kad žaidžiant dviese nėra panaudojamos visos kortos, taigi yra nežinomybės faktorius. Negali žinoti kiek vieno ar kito tipo kortų bus panaudota esamoje partijoje. Todėl yra sudėtingiau planuoti strategiją (nors šiame žaidime aplamai kažką ilgam planuot sudėtinga:)), tenka rizikuoti daugiau. Vertinant šį žaidimą iš dalies sunku jam duoti aukštą balą, nes jis yra pernelyg paprastas, bet savo svorio kategorijoje jis yra labai geras. 8/10

Kortų namelis – House of Cards (S1-S4) [LT]

Šią vasarą nusprendžiau pabandyt nemokamą Netflix mėnesį, kadangi jau jie nusprendė teikti paslaugas Lietuvoje. Ir pabandymui pasirinkau būtent šį serialą, apie kurį teko nemažai skaityt ir girdėt. Jau prieš tai įpratau žiūrėti filmus ar serialus planšetėje (ypač kai teko praleisti mėnesį ligoninėje ir dar vieną namuose praeitais metais). Bet šiuo atveju viskas taip paprasta ir patogu. Nereikia nieko siųstis, kelti į planšetė (kažką trinti, kai neužtenka vietos). Kaina irgi labai nesikandžioja. Nors kartu ir verčia žiūrėti, kad nemokėt veltui (galėtų būti mokestis už pažiūrėtas serijas). Bet grįžtant prie šios serijos. Nuo pirmų epizodų prikaustė dėmesį ir suintrigavo. Priverčiau save žiūrėti tik vieną seriją per dieną, nors norėjosi kaip daugumai kitų tiesiog “binge watch”it po sezoną į dieną 😀 Tuo metu vertinčiau turbūt net dešimtuku. Bet.. kažkur į galą pirmo sezono įvyko lūžis. Mane traukė intrigos, buvo įdomu stebėti išsisukinėjimus, pinklių rezgimą kitiems, bet kai atsirado brutalumas, tas dalykas viską sugadino. Tiesiog neliko elegancijos. O vėliau tiesiog neliko kažko, kas galėtų traukti toliau. Viską jau matėm. Buvo bandoma užsukti siužetą įtraukiant Rusiją, pasikėsinimą, kivirčą tarpusavyje. Bet man atrodo serialą galima buvo baigti po 2 sezono, kai buvo pasiektas pirminis tikslas. Nors aišku, to niekada nebus ir gal dar pamatysim ne vieną sezoną 🙂 Trečio-ketvirto sezono metu buvo įdomių momentų, netikėtų atomazgų, labai gerų epizodų, bet daug ir nereikalingų dalykų, eksperimentų (ypatinga įstrigo per daug panaudotas kadro tarp repeticijų ir tikros kalbos peršokimas). Tai galbūt įtakoja galybė pasikeitusių scenaristų ir režisierių (kartais režisavo net pati Robin Wright). Pabaigiau ketvirtą sezoną. Penktas planuojamas 2017-ųjų vasarį. Turbūt vis tiek pažiūrėsiu. Juolab po kelių mėnesių pertraukos galbūt pasiilgsiu šių herojų. Paskutinio matyto epizodo pabaiga gana grėsminga, bet nujaučiu, kad jie vis tiek išsisuks 🙂 Kol kas vertinant kaip visumą 8/10.

Tam, kad nugalėtum pabaisą, pats turi tapti pabaisa – Attack on Titan [LT]

Pirmą kartą apie Attack on Titan perskaičiau turbūt prieš metus. Tada taip pat pamačiau pirmus kadrus iš kuriamo filmo pagal šią istoriją. Tuomet tai pasirodė įdomu, bet ne tiek, kad pradėčiau domėtis daugiau. Neseniai gi pasirodė ir keli stalo žaidimai šia tema. Pažiūrėjus vieno iš šių žaidimų apžvalgą, nusprendžiau dar kažkiek pažiūrėti, kas gi yra tas Attack on Titan. Radau Youtube ir pažiūrėjau kelias pirmas anime serijas.. ir užkibau. Tai jau ne pirmas kartas, kai stalo žaidimai sudomina serialais 🙂 Panašiai pradėjau žiūrėti ir Battlestar Galactica bei neseniai peržiūrėjau Firefly. Tiesa, šį kartą pradžia buvo nekokia. Po kelių pirmų serijų buvo apėmęs toks slogus jausmas, kad galvojau man to pakaks ir daugiau į šią seriją net nežiūrėsiu. Bet kitą dieną smalsumas visgi nugalėjo ir perlaužęs save pratęsiau žiūrėjimą. Nepasigailėjau. Taip. Istorija labai prislegianti. Labai mažai optimistinių prošvaisčių (dėl ko jos tampa ypatingai vertingomis), o ir tos dažnai pakeičiamos dar baisesniais įvykiais. Žiūrėt sunku, nors aišku su laiku priimi to pasaulio realijas ir kažkiek susitapatini su herojų kasdienybe, kai gali žūti bet kas ir bet kada, kai bloga situacija gali dar ir dar suprastėti. Labai stipriai jaučiasi kovos desperatiškumas, kai žmonija susiduria su tokiu netikėtu priešu. Gigantiškais titanais valgančiais žmones be jokio tikslo. Vien perskaičius šį sakinį galima pamanyt “Kažkokia japoniška nesąmonė”. Bet tai, kaip tai parodoma, padaro šią istoriją pribloškiančią. Nes žmonės bijo, žmonės netiki ir nenori kovoti, bando bėgti nuo kovos, slėptis ir reikia didžiulių pastangų, norint kažką veikti, o tai dažnai nieko neduoda. Be to, prieš tokį žiaurų priešą žmonija nesusivienija, kaip galima būtų tikėtis. Besislepiant už aukštų sienų vis tiek egzistuoja nelygybė, noras išgyvent kitų sąskaita, korupcija, vargas. Tai ne pasaka apie gražius super herojus kovojančius su mistiškais priešais, o labai realiai atrodantis pasaulis ir žmonės bandantys išgyventi, kažką pakeisti. Ir dėl to jis gražus.

This world is cruel, but it’s also beautiful

Kažkiek prie to slogumo ir nevilties jausmo prisideda ir tas, kad titanai naikina žmones su kažkokiu abejingumu, lyg varomi keisti instinkto, kas padaro istorija dar labiau absurdiška, keista ir sunkiau priimtina protui. Nes natūraliai bandai rasti kažkokį paaiškinimą ir negali. Tiesa, pirmas sezonas neduoda visų atsakymų. Ko aš ir nesitikėjau. Antras sezonas lyg ir žadamas 2017 metais. Gal tuomet bus atsakyta į kai kuriuos klausimus (kas tie titanai, iš kur ir kodėl jie atsirado). Pats šio anime stilius yra aišku japoniškas, daug akcentuojamos emocijos, vidiniai herojų pergyvenimai. Daug ilgų dialogų. Bet nėra taip blogai 🙂 Pamenu kai kokiam Dragon Ball Z galėjo kelis epizodus nepajudėt iš vietos ir tik kalbėtis 🙂 Bet aš prie anime jau esu kažkiek pripratęs ir tai man netrukdo. Netgi pirmąjį sezoną žiūrėjau būtent tik su angliškais titrais. Nes man patinka girdėt tikrą japonišką įgarsinimą (su mielu vakarietiškų vardų tarimu), tikras emocijas perteikiamas įgarsinimo aktorių, kas kažkiek nublanksta vertimo atveju.  Tą patį galima pasakyt ir apie filmus. Nors mačiau tik kelis treilerius, bet nesijaučia tos pačios dvasios (aišku ir šis anime yra pats sukurtas mangos komiksų pagrindu). Filmai, nors ir bus du, vis tiek negalės įsprausti visko, kas buvo parodyta seriale. Lauksim antro sezono. 10/10.

Arrival – filmas ne apie ateivius [LT]

Na, jame yra ateiviai, kurie yra gana neįprasti ir mistiški. BET. Tai tik pagrindas ir filmas galėtų būti apie tą patį ir be ateivių. Aišku, tada būtų turbūt mažesnis mastelis. Filmas primena kelis pastarųjų metų filmus savo pagrindine idėja (ypač vienas pasirodęs prieš metus). Bet neminėsiu jų teksto pradžioje, nes tai gali sugadinti visą filmą 😉 Apart pagrindinės idėjos filmas žiūrisi įdomiai. Gražus operatoriaus darbas (kamerą nusileidžianti nuo lubų), stiprus garsas ir muzika. Graži, užburianti aplinka, gamta. Aišku, pagalvojus rimčiau po filmo, daug kas filme pateikiama pernelyg paprastai. Daug kas perduodama grynai per emocinę prizmę. Nėra daugybės specialių efektų. Bet aš to ir tikėjausi einant į filmą iš kelių matytų atsiliepimų (nors ir stengiaus po pirmo teaser’io daugiau nieko nepamatyt ir nesužinot). Todėl tikrai nenusivyliau. Nors ir dabar matau sąsajas su keliais senesniais filmais, bet filmo metu to išrišt iki pat pabaigos nepavyko. Galvojau kad matau vieną, pasirodė šiek tiek kitą. Manau gerai išlaikyta intriga scenaristo ir režisieriaus. Na ir kažkas naujo, neklišinio filmuose apie ateivius, ne action filmas su daug sprogimų, kovom kosmose, bet gera įtempta šiek tiek mistinė drama su sci-fi elementais. 9/10. Read More

Board Game Review – Camel Up [LT]

Camel Up

Įdomus žaidimas, kuris gali būti labai smagus su tinkama kompanija (nežaidžiantys ar tik pradedantis žaisti). Jis netgi tinkamai veikia su 8 žaidėjais (ir daugiau su papildymu). Aišku, nebandžiau jo su mažesniu skaičiumi žaidėjų. Visos 3 mano partijos buvo su 8 žaidėjais. Tikriausiai žaidime yra daugiau strategijos ir pasirinkimų kai žaidėjų mažiau bei gali daugiau planuoti į priekį. Bet vis tiek šis žaidimas yra labai lengvas, labai priklausantis nuo sėkmės. Kas iš dalies ir daro jį patraukliu ir verčia žmones šaukti iš džiaugsmo ar nusivilimo, kai kauliukas išrieda iš piramidės. Bet tai netinkamas žaidimas mėgstantiems apmąstymus, sunkesnes mechanikas. Nors ir mėgėjai sunkesnių žaidimų gali įvertinti šį žaidimą kaip atsipalaidavimo variantą žaidimo vakaro pabaigai. Džiaugiuosi, kad jį turiu ir tai yra stiprus 7/10.

Board Game Review – Camel Up [EN]

Camel Up

A neat little game, which can be fun with the right crowd (non-gamers or casual gamers). It even works fine with 8 players (and more with the expansion). Granted, i haven’t tried it with less players. All my 3 plays of it were with 8 players. It probably can be more strategic with less players and you can probably have more options on your turn and plan ahead a bit more. But it is still very light, very random and swingy. Which is part of its charm and which makes people scream of joy or sadness when a die comes out of the pyramid 🙂 But this is not a game for those liking a bit of thought process, heavier mechanisms. Though heavy gamers can appreciate this as an evening closing game to relax. I’m glad i own it and this is a strong 7/10.