Alfred Van Vogt turi ypatingą vietą mano fantastikos mėgėjo širdyje. Tai yra vienas pirmųjų fantastų kurio knygas skaičiau būdamas paaugliu ir kurios paliko didžiulį įspūdį. The Isher Emprire, Voyages of Space Beagle, Empire of Atom. Nors ir tada kartais skaitymas buvo labai sunkus dėl labai sudėtingų vidinių herojaus monologų persipynusių su psichologija ir morale. Taigi, kritiškai rašyti apie šio kūrėjo knygas yra sunku. Tuo pačiu atsiranda abejonės. O tai gal aš ne pakankamai protingas viską suprasti ir įvertinti? Dar prieš pradedant šią trilogiją skaičiau Wikipedijoj apie Van Vogto gyvenimą ir mačiau kad tais laikais jis turėjo aršų kritiką, kuris tiesiai sakė, kad visa Null-A trilogija yra totalus šlamštas. Na, taip stipriai nesakyčiau ir gal tas kritikas turėjo asmeninių reikalų su rašytojų, bet iš dalies sutinku. Labai trūksta struktūros ir krypties. Knyga ir herojai nuolat blaškosi tarp skirtingų vietų, siužetų, motyvų ir kartais lengva pasimesti. Ypač kai prie knygos vėl prisėdi po pauzės. O ir tenka prisiversti vėl pasinerti į šią istoriją. Ką parodo ir kiek laiko teko skaityt. Pirmą knygą perskaičiau per nepilnas 2 savaites, antra dalis buvo įveikta per beveik 3, o štai antrai prireikė net 2 mėnesių. Ir nepamenu, kad šias knygas skaityčiau naktimis vietoj miego, kas dažnai man yra įdomumo rodiklis. Tuo pačiu galima pasakyti, kad antra ir trečia knyga atsirado matyt po pirmos sėkmės. Nes pirmoje pabaiga gana aiški ir su tam tikra intriga. Bet nebuvo kažkokių užuominų kad veiksmas tęsis. Aišku, nėra dvi kitos knygos visiškai nuo nulio (haha) išvestos ir prideda naujų detalių ir išveda visą istoriją į naują tarp-galaktinį, milijonų metų istorijos lygmenį. Bet, iš esmės tai naujos knygos yra apie tą patį, tik šiek tiek kitame kontekste. Kas savaime nebūtų tokia didelė problema (nors ir prisidėjo prie nuobodulio pabaiginėjant trilogiją). Didžiausia problema man buvo rašymo stilius, kurį aš taip pamėgau nuo vaikystės.

Read More

Gal bus nepopuliari nuomonė, nes ši knyga yra tikriausiai laikoma mokslinės fantastikos klasika. Bet čia ne pirmas kartas kai pasaulio pripažintos knygos nesurezonuoja su manim kaip galbūt tikėjausi (kaip pvz. Selindžerio Rugiuose prie bedugnės pasirodė nuobodi, neaišku apie ką, kažkokio susireikšminusio paauglio sapalionės). Šį kartą nėra taip jau blogai. Kaip dažnai būna, knygą skaitau be problemų ir nėra taip, kad norėčiau mesti, bet viduje jauti augantį nepasitenkinimą.

Taigi, pirmą pasirodė keista knygos struktūra. Kas tapo aišku, kai knygą pradėjus pasiskaičiau daugiau internete ir pamačiau “fix-up” žodį. Taigi knyga gimė kaip atskiri ir mažiau susiję apsakymai, galbūt spausdinti kokiame nors žurnale kas kelis mėnesius ir pan. Vėliau visą tai buvo surinkta į knygą-rinkinį. Nors stilius išlaikomas ir istorijos vaga irgi tęsiasi chronologiškai. Bet tuo pačiu istorija šokinėja prie visai atsitiktinių personažų, grįžta atgal ir pan. Vientisumo trūkumas jaučiasi visos knygos skaitymo metu. Bet tai ne didelė problema.

Galbūt, kadangi knyga parašyta seniai, gal dėl to kad gal autorius dar ir poezija domėjosi ar tiesiog šio autoriaus toks stilius, bet tekstas yra pernelyg prisodrintas poetiškumo ir detalių. Iš pradžių galvoji, na gerai, čia gal aprašo detaliau aplinką, čia gal koks būdas sustiprint įvykio efektą. Bet po to supranti, kad visa knyga yra taip parašyta. Trumpai galima pabandyt apibūdint taip “Jis žiūrėjo į dangų lyg pamiršęs kas pats yra, kaip išalkęs žmogus į duonos gabalėlį, lyg pernakt sušalusi gėlė į kylančią saulę, lyg alkanas šuo į kaulą, lyg, kaip, kaip, kaip..”. Na čia aišku ne taip poetiškai kaip knygoje, bet esmė panaši. Ir tai ne vienas kitas toks sakinys skyriuje, bet vos ne kiekviena pastraipa. Su laiku pradeda labai įgrist, ypač kai yra koks nors įdomesnis posūkis knygoje ar atomazga ir turi perlipt per šį kalną palyginimų, sinonimų ir alegorijų. Rimtai, jei tokius nukrypimus apkarpius, knyga gautųsi dvigubai, o gal ir trigubai trumpesnė.

Pati fabula įdomi. Aprašyti Marso gyvenimą pradedant marsiečiais, parodyt žmonių atvykimą ir kuo tai pasiverčia, ir galiausiai Žemės pabaigą neišvengiamo branduolinio karo ugnyje. Knyga turi melancholišką prieskonį, kurį sustiprina aukščiau aprašytas alegoriškas ir poetiškas stilius. Žmonija viską sunaikina, tyčia ar netyčia. Bet Marsas toliau egzistuoja, o jo kalnai tokie gražūs, mįslingi, žydri ir raudoni, tvyksantys kylančios saulės spinduliuose… C’mon! Kiek galima? Gal prie esmės pagaliau?! 🙂 7/10

Panašiai kaip ir apie “Project Hail Mary” mačiau kelis komentarus internete, kad tai labai gera mokslinės fantastikos knyga (ir trilogija). Taigi perskaičiau pirmą dalį. Įspūdis dvejopas. Iš vienos pusės knyga parašyta gerai, rimtai, detaliai. Iš kitos pusės kažko trūksta, nelabai susieina man knygos istorijos į vieną visumą ir pabaiga silpnoka (gal iškart buvo planuojama serija knygų). Knygos branduolys yra tikra fizikos problema apie dangaus kūnų sąveiką, kuri galbūt ir neturi sprendimo arba nėra resursų ir žinių jai išspręst. Knygoje yra daug rašoma apie tikrus fizikos ir astrofizikos dalykus, dėsnius, reiškinius. Iš šios pusės knyga stipri, nors gal nėra tiek daug mokslo ir jis ne taip prieinamai aprašytas kaip aukščiau paminėtoje knygoje, bet kitą vertus ne taip tankiai apkraunami smegenys duomenim kaip tarkim “Seveneves”.

Knyga nustebina pradžioje, nes tikėsi iškart pasinert į mokslinės fantastikos siužetą, bet patenki į Kinijos netolimą praeitį, kultūrinės revoliucijos laikus ir skirtingų komunistinių frakcijų kovas. Gal kiek ir per daug šio laikotarpio pateikiama vien tam, kad sudaryti vieno ar kelių pagrindinių herojų personažus ir paaiškinti jų motyvus. Nors ir nebuvo tai nuobodu ar neįdomu, bet kiek netikėta. Beveik nieko nežinau apie šį Kinijos istorijos laikotarpį ir buvo keista skaityt kaip daug įvairių komunistinio jaunimo frakcijų (Red Guard) kovojo vieni su kitais dėl turbūt ne tokių reikšmingų ideologinių skirtumų (o gal daugiau dėl valdžios). Ir kaip buvo beveik sunaikinta visa aukštesnio išsilavinimo sistema, išvaikyti, nužudyti mokslininkai. Po šios įžangos prasideda įdomesnis siužetas, bet karts nuo karto sugrįžtama į praeitį atsiminimuose. Knygos tempas gana lėtas ir informacijos duodama trupinėliais, kas galbūt irgi šiek tiek sumažino vertinimą.

Aplamai istorija ir problema yra įdomi ir netikėta, savotiškai originali. Taip pat skaitydamas vieną skyrių labai vėlai vakare buvau ir šiek tiek įbaugintas nepaaiškinamo reiškinio aprašyto knygoje (labai neatskleidžiant, susiję su mistinių vaizdų regėjimu). Virtualios realybės panaudojimas davė papildomų įdomumo taškų knygai. Labiausiai patiko istorija su kompiuteriu sudarytu iš milijonų žmonių porų (1 ir 0). Bet pabaiga pasirodė silpnoka. Pagrindinės veikėjos supratimas ką padarė nelabai įtikino, nes visos knygos metu jautėsi kad jai būtų vis vien jei žmonija būtų sunaikinta. Kažkiek pritempta pabaigoje, kad ji gal pradėjo gailėtis. Žinau, kad yra dar 2 knygos, kur galbūt gaučiau daugiau atsakymų ir iš dalies norisi paskaityt. Iš kitos pusės, dar dvi tokio pat tempo ir stiliaus knygos gali įgristi. Taigi padarysiu kol kas pertrauką ir gal sugrįšiu vėliau. 7/10

Apie šią knygą teko nemažai girdėt gerų atsiliepimų ir šiaip internete ir mano sekamam lietuviškam knygų blog’e ir netgi iš vieno Youtube veikėjo, kurio kanalą aš žiūriu. O kai sužinojau, kad autorius yra tas pats, kuris parašė “Martian” (kurios aš neskaičiau, bet pagal ją pastatytas to pačio vardo filmas su Matt Damon yra vienas mėgstamiausių), ši knyga greit šoko į “must read” sąrašo viršų. Knygos žaismingas stilius iškart priminė Marsietį. Nors ir rašoma apie galimą žmonijos pražūtį bet nestokojama optimizmo ir gero, saikingo ir neperspausto humoro. Deja, dažnai rašytojai bando juokauti per daug, per daug kreiptis į skaitytoją. Čia gi riba neperžengiama. Pati knygos struktūra labai įdomi. Toks šokinėjimas nuo esamo laiko, kai herojus bando atstatyt atminties gabaliukus ir kas vyksta ir keliavimas atgal prie netolimos praeities įvykių, kas pateikia daugiau informacijos apie esamą situaciją. Šis šokinėjimas tarp skirtingų laikų visai nepabodo. Tuo labiau kad kas kart buvo pateikiama gana reikšminga informacija iš praeities. Siužetas yra irgi gana unikalus. Nors apie Žemės mirtį rašė visi kas netingi. Bet čia sugalvotas gana įdomus variantas, sakyčiau natūralus reiškinys, o ne atominis karas ar pikti ateiviai (ar visgi ateiviai?). Kažkiek tikėjausi, kad knyga liks be būdingo fantastikai protingų ateivių įvedimo, kad bus kažkas paprastesnio ir tuo pačiu unikalesnio. Bet tai ką pateikė Andy Weir visgi buvo labai įdomu, savotiška ir netgi miela. Iš mokslinės fantastikos pusės autorius pateikia labai daug ir fizikos ir chemijos ir astrofizikos informacijos. Teko netgi skaityt perspėjimų, kad antroje knygos pusėje gali kiek pabosti eksperimentai ir pan. Manau, kad visgi šiuo atveju vėlgi rašytojas viską padarė labai saikingai ir pakankamai suprantamai. Tikrai neplyšo galva nuo visų mokslinių dalykų kaip skaitant “Seveneves”. Nors, visai su fantastika ar panašiais mokslais nesusipažinusiam skaitytojui gali būti ir painu ar nuobodoka. Taigi, atrodo knyga labai gera ir be minusų (beje, daviau ir tėvui paskaityt, jam patiko). Yra dalykų, kurie ne tai kad nepatiko, bet buvo mažiau įtikinami man. Kalbos barjeras su ateiviu labai jau greitai buvo peržengtas. Tuo labiau, kad jo kalba buvo labiau paukščių čiulbėjimas. Tiktų labiau jei ilgiau būtų naudojamas savadarbis kompiuterinis vertėjas. Suprantu, kad galbūt šis pagreitinimas buvo tam, kad nestabdyt pernelyg veiksmo su vertimais ir leisti herojams lengviau bendrauti. Kitas mažiau įtikinamas dalykas buvo su tuo, kad pagrindinis veikėjas buvo bailys. Vėlgi, tai puikiai įsipina su visa amnezijos istorija, bet iki tos vietos knygoje herojus visiškai nerodė jokių abejonių ar didesnės baimės požymių. Nesakau, kad tai visiškai būtų neįmanoma jam taip sureaguoti tuo momentu, bet tuomet norėtųsi didesnio jo būdo atskleidimo knygoje. Galiausiai, kaip jau įprasta skaitant intriguojančią ir įdomią knygą pradedu baimintis dėl pabaigos. Nes ją labai sunku išlaikyt tokia pat intriguojančia, lengva nusivažiuot, sukurt kažką labai klišinio ar banalaus. Pabaiga yra gera, nors ir ne pati stipriausia. Bet man labiausiai joje įstrigo tai, kas net sukėlė didžiausią šypseną beskaitant visą šią knygą. Herojus grįžo prie savo šaknų ir to ką mėgo dirbti labiausiai. Tik kiek kitoje aplinkoje. Andy Weir mokslinė fantastika yra labai gera. Galbūt visgi perskaitysiu ir “Martian”, nors mačiau filmą daugybę kartų. Kadangi kitaip nei filme ten labiau fokusuojamasi į kasdienį jo gyvenimą Marse ir įvairių problemų sprendimą. O šiai knygai duodu 9/10.

P.S. girdėjau, kad planuoja ir pagal šią knygą filmą statyt. Nors sunku įsivaizduoti kaip šią istoriją distiliuoti taip, kad visgi liktų įdomus siužetas ir išliktų knygos dvasia. Bet gal kas ir gautųsi. Tik kitaip ne su “Martian” teks naudoti daugiau kompiuterinės grafikos. Na ir sunku bus sukurti įtraukiantį veiksmą ekrane apie mikroskopines bakterijas 🙂