Pirmas dvi knygas iš Kuopos serijos perskaičiau dar prieš 7 metus. Taip pat ir prieš skaitymą ir po to bent kelis kartus mačiau seną Lynch’o filmą ir abi TV mini serijas. Šį kartą artėjant naujai šio romano ekranizacijai nusprendžiau dar kartą perskaityt viską nuo pradžių (visas šešias knygas). Nors ir turiu trumpus užrašus kad antra knyga visai nepatiko ir turbūt dėl to nustojau skaityt visą seriją. Šį kart visgi pasiryžęs įveikti visas. Tuo labiau kad filmo pasirodymas pastumtas į 2021 metų spalį. Taigi laiko užtektinai.

Taigi pabaigiau pirmą ir pagrindinę, kultinę serijos knygą – Dune. Po visų filmų, serialų ir skaitymų praeityje daug kas liko atmintyje, taigi tai nebuvo atradimas iš naujo. Bet man tokie dalykai netrukdo mėgautis knygomis. Aišku, primiršęs buvau įvairias detales, taigi šiuos dalykus prikėliau mintyse. Knyga įdomi ir savotiška. Labiausiai man galbūt išsiskiria savo vidinių monologų gausa. Lynch’as savo filme bandė tai atgamint, už ką jam pagarba. Nes žiūrovams tai neįprasta ir gal net neįdomu tiek klausytis veikėjų vidinių pokalbių, o ir labai sudėtinga tai įdomiai pateikti kino terpėje. Žiūrėsim kaip tai seksis naujam režisieriui. Tiesa, galbūt toks istorijos pateikimo būdas ir kažkiek vargina ir į galą pradeda pabost. Žinau, kad antroje knygoje tai labai apkarto ir atgrasino. Kažkiek prie to prisideda ir labai sunkiai apčiuopiamas pagrindinio veikėjo pranašysčių ir ateities vizijų pateikimas. Toks įspūdis kad skaitai apsvaigusio žmogaus svaičiojimus. Kai tai tęsiasi taip ilgai, pradeda vargint. O knyga ne trumpa. Bet tai nėra kritinis dalykas. Savo neįprasta stilistika ir pasauliu Kuopa vis tiek žavi ir pavergia. Labiausiai imponuoja savotišką stoicizmą ir minimalizmą propaguojanti Fremen genties žmonės, kurie visą gyvenimą pasišventę kovai su visom galimom negandom, savo kovos, gyvenimo, judėjimo būdo nušlifavimui iki idealiausio lygio, pasiryžę mirti dėl bendro genties tikslo, dėl savo idėjos-religijos sukurti rojų šioje smėlio užpustytoje planetoje. Patinka mišinys archajiškų tradicijų su kosminėmis kelionėmis, rytų kultūros įtaka. Ir aišku sunkiai išrišamos politinės intrigos ir machinacijos. Visi personažai yra įdomūs, unikalūs. Tiesa, kad ir kaip autorius bando aprašinėti herojų išvaizdą man jau visiems laikams mintyse įstrigo aktoriai iš Lynch’o filmo. Gurni Helleckas man yra tik atletiškas ir vikrus Patrickas Stewartas, o Paul aišku Kyle MacLachlan, nors ir buvo jis kiek per senas šiam vaidmeniui. Jessica, Chani ir kiti irgi mintyse piešiami iš šio filmo, nors ir matęs vėliau naujesnes TV serijas. Gal naujas filmas ką pakeis, nors kol kas taip neatrodo. Kaip sakiau, knyga kartais gali varginti sunkiai suprantamomis vizijomis, keistais dialogais, pernelyg mistiniais ritualais. Gal kartais atrodo per lėta ar per daug ištęsta, bet vis tiek bendras įspūdis išlieka geras ir tikrai sutinku, kad mokslinės fantastikos gerbėjams ši knyga yra tikrai verta dėmesio. 8/10

Skaičiau rusišką vertimą, kuriame pavadinimas skamba “Гибель дракона” (Drakono žūtis). Kas mano manymu skamba poetiškiau. Taip pat ši frazė sutinkama ir knygoje. O kartu tokiu būdu kurį laiką išlaikoma intriga (jei neskaitei knygos aprašymo). Asmeniškai pamatęs pavadinimą tikėjausi kažkokio galbūt fantasy stiliaus pasakojimo. Bet pradėjęs skaityt pamačiau, kad laikai visgi šiuolaikiški (tiksliau 1960-70). Tada kurį laiką buvo nuojauta, kad gal bus kažkokios sąsajos su japonų pamėgta Gojira (angl. Godzilla). Tuo labiau kad gal apie kokį trečdalį knygos išlaikoma tokia nežinomybė ir netgi dvelkia kažkokia mistika kai gyliai gyliai jūros dugne kažko ieškoma ir nematoma jėga atrodo stebi herojus. Todėl man buvo ypač stiprus įspūdis kai pagaliau buvo atskleista, kad tai visgi gamtinė katastrofa, sukelta giluminių procesų po Žemės paviršiumi. Prieš metus skaičiau vieną knygą kur buvo sunaikinta beveik visa žmonija, kas atrodo dar didesnė katastrofa, bet ši knyga galbūt šiek tiek mažesniu masteliu ir dėl to atrodanti labiau realistiška sujaudino labiau. Prie realistiškumo prisideda tai, kad viskas knygoje rutuliojasi labai palengva. Nėra taip, kad Japonija paskęsta per kelias valandas it kokiame kine (beje, pagal šią knygą buvo pastatyti net keli filmai). Skyrius po skyriaus stebime kaip mokslininkai leidžiasi prie okeano dugno tyrinėdami, kai atsitinka mažesni žemės drebėjimai, nuskęsta kokia mažytė sala, kažkur išsiveržia ugnikalnis. Visas veiksmas tęsiasi kelis metus kol galiausiai Japonijos nelieka. Dėl to viskas atrodo labiau tikroviška ir labiau baisu. Aišku, į pabaigą autoriui jau buvo sudėtinga palaikyt įtampą ir vaizdžiai aprašyt viską, kai Japonija purtoma šimto išsiveržimų, drebėjimų ir cunamių, todėl tik trumpai parašoma kiek milijonų žmonių žuvo ir kiek pavyko išgelbėti. Bet pirmas didžiausias žemės drebėjimas Tokijuje aprašytas labai detaliai ir nejaukiai realistiškai, su griūvančiais pastatais, didžiuliais gaisrais, potvyniu pakrantėje, panika ir kitais siaubais. Taipogi labai detaliai yra aprašomi visi geologiniai procesai. Knyga pasirodė 1973 metais, o rašoma buvo 9 metus, taigi technologijos tuo metu ne buvo tokios pažengusios kaip dabar, bet vis tiek Japonija atrodo labai moderni (kažkiek galbūt autoriaus vaizduotės dėka). Aprašomas kompiuteris, kuris parodo 3D modelį būsimos salyno žūties, bet aišku kompiuteris užima visą kambarį. Tuo metu dar nebuvo interneto ir socialinių tinklų, todėl visos žinios buvo pateikiamos per televiziją, radiją, laikraščiuose, susitiekt su artimaisiais galima buvo telefonu ar telegramomis. Įsivaizduojant tokio mąsto tragediją galima pagalvoti, kad turėtų būti įmanoma išgelbėti daugumą gyventojų, ypač sužinojus apie ateinančius įvykius prieš metus ar daugiau. Bet autorius gerai parodo, kad tai ne toks paprastas dalykas kaip nors išvežti iš šalies milijonus gyventojų, o tuo labiau rasti kokios kitos šalys sutiktų priglausti ir išlaikyti tokį kiekį pabėgėlių. Šių grandiozinių įvykių fone stebime kelių herojų gyvenimus, o vienas jų atrodytų niekuo neypatingas ir nuobodų viengungio gyvenimą vedantis mokslinio batiskafo pilotas Onodera. Tačiau autorius sugebėjo mane pririšt prie šio veikėjo ir su įdomumu stebėti jo gyvenimo posūkius, tragišką meilės istoriją bei kova su stichija bandant išgelbėti kuo daugiau žmonių. Bendrai tai knyga startuoja lėtokai ir dėl to gali atbaidyt kažkiek skaitytojų, bet tikrai nėra nuobodi ir nors dariau ilgas pertraukas, pradėjus skaityt vėl negalėjau atsiplėšt. Japan Sinks žavi gamtos, jūros dugno, 70-ųjų vaizdais, pritrenkia katastrofos mastu, o taip pat priverčia susimastyti kokia gi atspari, daug iškentėjusi ir savo žemę mylinti nacija yra japonai. Galbūt kažkiek sunkiau įsijaust nežinant gerai geografijos, nesuvokiant kokie yra dydžiai ir atstumai tarp knygoje paminėtų vietovių, miestų, kalnų. Tiesa, Komatsu nieko nemini apie atomines jėgaines, kurios irgi galėjo pridaryt daug problemų tokioje situacijoje. Gal rašant knyga jos tik buvo statomos (Fukishima statybos prasidėjo 67-tais). Tarp kitko autorius išgyveno iki 2011 metų cunamio ir netgi išleido straipsnį su apmąstymais kokios jis tikisi Japonijos evoliucijos po šių įvykių. 9/10