Roger Zelazny – Lord of Light
As an experiment this review will be in English.
Lord of Light is an interesting concept for a sci-fi book. Hinduism religion and mythology mixed with sci-fi elements. Although most of the time it feels more like a fantasy book with glimpses of technology based background. Which is ok, but based on the description i was expecting to learn more about how that human colony from dying Earth was established and evolved into such society like it is portrayed in the book and maybe learn more things about technological aspect of their tools and weapons. It seemed though that these people themselves started to believe they are gods, after being revived in new bodies thousands of times and being worshiped by others as divine beings. So, the book reads like some mesh of religious and fantasy mythos about gods clashing with each other, using regular people and indigenous creatures. Real events are intertwined with excerpts from religious texts. There are not that many arguments presented about opposing ideas. Most “gods” want to keep people (which are descendants and kids of their own) in medieval age, arguing that they want to protect regular people from a too fast technological progress. Which might have some merit, but i don’t remember any strong argument from that faction. So, it felt more like a selfish idea to keep people dark minded for easier control and keep them worshiping their gods eternally. The idea of technology allowing people to move their conciseness to a new younger body over and over again is not new, but when it is mixed with a religion that supports reincarnation, this is a very interesting mix. Structure of the book is also non linear. It starts with events near the end, then goes back and most of the book depicts that period and at the end it meets with the timeline from the beginning of the book. Again, interesting idea, but wasn’t something i have enjoyed. First part was too short and confusing. And later i was all the time afraid they will never go back to these events or that i have missed something. It wasn’t bad and i can see what effect it should have, but it didn’t feel that good or really necessary. It is often done in movies, but movies are a shorter media and it is easier to keep everything in mind. All in all, i liked the idea and some of the aspects of this book, but story itself wasn’t that engaging, i didn’t feel attached to any of the characters. And there were too much of magic/fantasy aspect than sci-fi to my liking. Could see how this old book influenced modern books, movies and other media. 7/10
A. E. Van Vogt – The World of Null-A (Trilogy)
Alfred Van Vogt turi ypatingą vietą mano fantastikos mėgėjo širdyje. Tai yra vienas pirmųjų fantastų kurio knygas skaičiau būdamas paaugliu ir kurios paliko didžiulį įspūdį. The Isher Emprire, Voyages of Space Beagle, Empire of Atom. Nors ir tada kartais skaitymas buvo labai sunkus dėl labai sudėtingų vidinių herojaus monologų persipynusių su psichologija ir morale. Taigi, kritiškai rašyti apie šio kūrėjo knygas yra sunku. Tuo pačiu atsiranda abejonės. O tai gal aš ne pakankamai protingas viską suprasti ir įvertinti? Dar prieš pradedant šią trilogiją skaičiau Wikipedijoj apie Van Vogto gyvenimą ir mačiau kad tais laikais jis turėjo aršų kritiką, kuris tiesiai sakė, kad visa Null-A trilogija yra totalus šlamštas. Na, taip stipriai nesakyčiau ir gal tas kritikas turėjo asmeninių reikalų su rašytojų, bet iš dalies sutinku. Labai trūksta struktūros ir krypties. Knyga ir herojai nuolat blaškosi tarp skirtingų vietų, siužetų, motyvų ir kartais lengva pasimesti. Ypač kai prie knygos vėl prisėdi po pauzės. O ir tenka prisiversti vėl pasinerti į šią istoriją. Ką parodo ir kiek laiko teko skaityt. Pirmą knygą perskaičiau per nepilnas 2 savaites, antra dalis buvo įveikta per beveik 3, o štai antrai prireikė net 2 mėnesių. Ir nepamenu, kad šias knygas skaityčiau naktimis vietoj miego, kas dažnai man yra įdomumo rodiklis. Tuo pačiu galima pasakyti, kad antra ir trečia knyga atsirado matyt po pirmos sėkmės. Nes pirmoje pabaiga gana aiški ir su tam tikra intriga. Bet nebuvo kažkokių užuominų kad veiksmas tęsis. Aišku, nėra dvi kitos knygos visiškai nuo nulio (haha) išvestos ir prideda naujų detalių ir išveda visą istoriją į naują tarp-galaktinį, milijonų metų istorijos lygmenį. Bet, iš esmės tai naujos knygos yra apie tą patį, tik šiek tiek kitame kontekste. Kas savaime nebūtų tokia didelė problema (nors ir prisidėjo prie nuobodulio pabaiginėjant trilogiją). Didžiausia problema man buvo rašymo stilius, kurį aš taip pamėgau nuo vaikystės.
Windows 11 Moment 4 and 23H2
A few years ago i have already complained how confusing Windows 10 and later Windows 11 development become when they have introduced a bunch of channels (Beta, Canary, whatever) and it was hard to navigate and understand what feature lands in which version and when. In the past year Microsoft have also introduced Moment updates to Windows 11, when they would release a small set of new features and improvements with a regular monthly update without posting any news articles or blog posts. It becomes harder to track new features as only IT enthusiast websites and Youtube channels seem to comprehend what is happening with Windows. A few bullet points:
8 years
8 years mark. Blog is slowly turning into books reviews page. Already posted 9 reviews since new year and at least a few more coming. Meanwhile the most popular posts here are some random tech posts that bots for some reason like to crawl, i guess (like tweaking Japanese language support in Windows). I know the stats are not quite real as many visits are seconds long and probably by bots, but still kind of fun to see what gets more hits.
Ray Bradbury – The Martian Chronicles
Gal bus nepopuliari nuomonė, nes ši knyga yra tikriausiai laikoma mokslinės fantastikos klasika. Bet čia ne pirmas kartas kai pasaulio pripažintos knygos nesurezonuoja su manim kaip galbūt tikėjausi (kaip pvz. Selindžerio Rugiuose prie bedugnės pasirodė nuobodi, neaišku apie ką, kažkokio susireikšminusio paauglio sapalionės). Šį kartą nėra taip jau blogai. Kaip dažnai būna, knygą skaitau be problemų ir nėra taip, kad norėčiau mesti, bet viduje jauti augantį nepasitenkinimą.
Taigi, pirmą pasirodė keista knygos struktūra. Kas tapo aišku, kai knygą pradėjus pasiskaičiau daugiau internete ir pamačiau “fix-up” žodį. Taigi knyga gimė kaip atskiri ir mažiau susiję apsakymai, galbūt spausdinti kokiame nors žurnale kas kelis mėnesius ir pan. Vėliau visą tai buvo surinkta į knygą-rinkinį. Nors stilius išlaikomas ir istorijos vaga irgi tęsiasi chronologiškai. Bet tuo pačiu istorija šokinėja prie visai atsitiktinių personažų, grįžta atgal ir pan. Vientisumo trūkumas jaučiasi visos knygos skaitymo metu. Bet tai ne didelė problema.
Galbūt, kadangi knyga parašyta seniai, gal dėl to kad gal autorius dar ir poezija domėjosi ar tiesiog šio autoriaus toks stilius, bet tekstas yra pernelyg prisodrintas poetiškumo ir detalių. Iš pradžių galvoji, na gerai, čia gal aprašo detaliau aplinką, čia gal koks būdas sustiprint įvykio efektą. Bet po to supranti, kad visa knyga yra taip parašyta. Trumpai galima pabandyt apibūdint taip “Jis žiūrėjo į dangų lyg pamiršęs kas pats yra, kaip išalkęs žmogus į duonos gabalėlį, lyg pernakt sušalusi gėlė į kylančią saulę, lyg alkanas šuo į kaulą, lyg, kaip, kaip, kaip..”. Na čia aišku ne taip poetiškai kaip knygoje, bet esmė panaši. Ir tai ne vienas kitas toks sakinys skyriuje, bet vos ne kiekviena pastraipa. Su laiku pradeda labai įgrist, ypač kai yra koks nors įdomesnis posūkis knygoje ar atomazga ir turi perlipt per šį kalną palyginimų, sinonimų ir alegorijų. Rimtai, jei tokius nukrypimus apkarpius, knyga gautųsi dvigubai, o gal ir trigubai trumpesnė.
Pati fabula įdomi. Aprašyti Marso gyvenimą pradedant marsiečiais, parodyt žmonių atvykimą ir kuo tai pasiverčia, ir galiausiai Žemės pabaigą neišvengiamo branduolinio karo ugnyje. Knyga turi melancholišką prieskonį, kurį sustiprina aukščiau aprašytas alegoriškas ir poetiškas stilius. Žmonija viską sunaikina, tyčia ar netyčia. Bet Marsas toliau egzistuoja, o jo kalnai tokie gražūs, mįslingi, žydri ir raudoni, tvyksantys kylančios saulės spinduliuose… C’mon! Kiek galima? Gal prie esmės pagaliau?! 🙂 7/10
Liu Cixin – The Three-Body Problem
Panašiai kaip ir apie “Project Hail Mary” mačiau kelis komentarus internete, kad tai labai gera mokslinės fantastikos knyga (ir trilogija). Taigi perskaičiau pirmą dalį. Įspūdis dvejopas. Iš vienos pusės knyga parašyta gerai, rimtai, detaliai. Iš kitos pusės kažko trūksta, nelabai susieina man knygos istorijos į vieną visumą ir pabaiga silpnoka (gal iškart buvo planuojama serija knygų). Knygos branduolys yra tikra fizikos problema apie dangaus kūnų sąveiką, kuri galbūt ir neturi sprendimo arba nėra resursų ir žinių jai išspręst. Knygoje yra daug rašoma apie tikrus fizikos ir astrofizikos dalykus, dėsnius, reiškinius. Iš šios pusės knyga stipri, nors gal nėra tiek daug mokslo ir jis ne taip prieinamai aprašytas kaip aukščiau paminėtoje knygoje, bet kitą vertus ne taip tankiai apkraunami smegenys duomenim kaip tarkim “Seveneves”.
Knyga nustebina pradžioje, nes tikėsi iškart pasinert į mokslinės fantastikos siužetą, bet patenki į Kinijos netolimą praeitį, kultūrinės revoliucijos laikus ir skirtingų komunistinių frakcijų kovas. Gal kiek ir per daug šio laikotarpio pateikiama vien tam, kad sudaryti vieno ar kelių pagrindinių herojų personažus ir paaiškinti jų motyvus. Nors ir nebuvo tai nuobodu ar neįdomu, bet kiek netikėta. Beveik nieko nežinau apie šį Kinijos istorijos laikotarpį ir buvo keista skaityt kaip daug įvairių komunistinio jaunimo frakcijų (Red Guard) kovojo vieni su kitais dėl turbūt ne tokių reikšmingų ideologinių skirtumų (o gal daugiau dėl valdžios). Ir kaip buvo beveik sunaikinta visa aukštesnio išsilavinimo sistema, išvaikyti, nužudyti mokslininkai. Po šios įžangos prasideda įdomesnis siužetas, bet karts nuo karto sugrįžtama į praeitį atsiminimuose. Knygos tempas gana lėtas ir informacijos duodama trupinėliais, kas galbūt irgi šiek tiek sumažino vertinimą.
Aplamai istorija ir problema yra įdomi ir netikėta, savotiškai originali. Taip pat skaitydamas vieną skyrių labai vėlai vakare buvau ir šiek tiek įbaugintas nepaaiškinamo reiškinio aprašyto knygoje (labai neatskleidžiant, susiję su mistinių vaizdų regėjimu). Virtualios realybės panaudojimas davė papildomų įdomumo taškų knygai. Labiausiai patiko istorija su kompiuteriu sudarytu iš milijonų žmonių porų (1 ir 0). Bet pabaiga pasirodė silpnoka. Pagrindinės veikėjos supratimas ką padarė nelabai įtikino, nes visos knygos metu jautėsi kad jai būtų vis vien jei žmonija būtų sunaikinta. Kažkiek pritempta pabaigoje, kad ji gal pradėjo gailėtis. Žinau, kad yra dar 2 knygos, kur galbūt gaučiau daugiau atsakymų ir iš dalies norisi paskaityt. Iš kitos pusės, dar dvi tokio pat tempo ir stiliaus knygos gali įgristi. Taigi padarysiu kol kas pertrauką ir gal sugrįšiu vėliau. 7/10
Windows 11 22H2 Moment 3 Update
Tai yra trečias funkcinis atnaujinimas skirtas Windows 11 22H2 versijai. Pirmas buvo išleistas 2022 rudenį, antras pavasarį. Moment 3 išleistas gegužės mėnesį kaip Optional update (KB5026446), bet visi kas nediegia tokių atnaujinimų gavo naujas funkcijas su eiliniu mėnesiniu atnaujinimu liepos mėnesį – KB5028185.
Atnaujinimų šį kart ne tiek daug. Gal Microsoft pasaugo daugiau pokyčių ir naujovių metų galui ir 23H2 atnaujinimui. Keli įdomesni pakeitimai:
Daugiau animacijų užduočių juostoje kai spaudi ant orų ikonos ar kitų mygtukų (pačios ikonos animuotos).
Taip pat nustatymuose galima įjungti sekundžių rodymą laikrodyje (kas naudos šiek tiek daugiau energijos).
Two factor authentication kodas gaunamas Windows 11 pranešimo lange (notification) gali būti greitai nukopijuotas su integruotu Copy mygtuku (turbūt labiau aktualu kai telefonas surištas su kompiuteriu ir gauni pranešimus apie naujas SMS žinutes). Veikia tik su anglų kalba kol kas.
Papildomi nustatymai kada turi būti rodoma klaviatūra ekrane kai naudojamas 2-in-1 įrenginys.
Print screen mygtukas nuo šiol atidarys Snipping tool aplikaciją (tai galima pakeist nustatymuose).
Settings rodo kiek vietos turi ir kiek išnaudota visuose OneDrive paskyrose.
Naudojant VPN prisijungimą tinklo ikona rodys mažą skydelį (overlay), kas leis matyti kada VPN ryšys yra aktyvus. Nors tikriausiai veiks ne su visais VPN sprendimais.
Pridėtas Kiosk režimas su keliomis aplikacijomis.
Task Manager leidžia atlikti “live kernel memory dump”.
Naudojant Alt-Tab kombinaciją ar Snap Assist rodoma tik iki 20 paskutinių naršyklės skirtukų.
Kaip visada su dideliais atnaujinimais internete atsiranda pranešimų apie problemas. Kai kas skundžiasi kad po šio atnaujinimo sulėtėjo sistemos užsikrovimas ir veikimas, lėčiau veikia žaidimai. Taip pat pranešama apie interneto ryšio atsijungimus.
Andy Weir – Project Hail Mary
Apie šią knygą teko nemažai girdėt gerų atsiliepimų ir šiaip internete ir mano sekamam lietuviškam knygų blog’e ir netgi iš vieno Youtube veikėjo, kurio kanalą aš žiūriu. O kai sužinojau, kad autorius yra tas pats, kuris parašė “Martian” (kurios aš neskaičiau, bet pagal ją pastatytas to pačio vardo filmas su Matt Damon yra vienas mėgstamiausių), ši knyga greit šoko į “must read” sąrašo viršų. Knygos žaismingas stilius iškart priminė Marsietį. Nors ir rašoma apie galimą žmonijos pražūtį bet nestokojama optimizmo ir gero, saikingo ir neperspausto humoro. Deja, dažnai rašytojai bando juokauti per daug, per daug kreiptis į skaitytoją. Čia gi riba neperžengiama. Pati knygos struktūra labai įdomi. Toks šokinėjimas nuo esamo laiko, kai herojus bando atstatyt atminties gabaliukus ir kas vyksta ir keliavimas atgal prie netolimos praeities įvykių, kas pateikia daugiau informacijos apie esamą situaciją. Šis šokinėjimas tarp skirtingų laikų visai nepabodo. Tuo labiau kad kas kart buvo pateikiama gana reikšminga informacija iš praeities. Siužetas yra irgi gana unikalus. Nors apie Žemės mirtį rašė visi kas netingi. Bet čia sugalvotas gana įdomus variantas, sakyčiau natūralus reiškinys, o ne atominis karas ar pikti ateiviai (ar visgi ateiviai?). Kažkiek tikėjausi, kad knyga liks be būdingo fantastikai protingų ateivių įvedimo, kad bus kažkas paprastesnio ir tuo pačiu unikalesnio. Bet tai ką pateikė Andy Weir visgi buvo labai įdomu, savotiška ir netgi miela. Iš mokslinės fantastikos pusės autorius pateikia labai daug ir fizikos ir chemijos ir astrofizikos informacijos. Teko netgi skaityt perspėjimų, kad antroje knygos pusėje gali kiek pabosti eksperimentai ir pan. Manau, kad visgi šiuo atveju vėlgi rašytojas viską padarė labai saikingai ir pakankamai suprantamai. Tikrai neplyšo galva nuo visų mokslinių dalykų kaip skaitant “Seveneves”. Nors, visai su fantastika ar panašiais mokslais nesusipažinusiam skaitytojui gali būti ir painu ar nuobodoka. Taigi, atrodo knyga labai gera ir be minusų (beje, daviau ir tėvui paskaityt, jam patiko). Yra dalykų, kurie ne tai kad nepatiko, bet buvo mažiau įtikinami man. Kalbos barjeras su ateiviu labai jau greitai buvo peržengtas. Tuo labiau, kad jo kalba buvo labiau paukščių čiulbėjimas. Tiktų labiau jei ilgiau būtų naudojamas savadarbis kompiuterinis vertėjas. Suprantu, kad galbūt šis pagreitinimas buvo tam, kad nestabdyt pernelyg veiksmo su vertimais ir leisti herojams lengviau bendrauti. Kitas mažiau įtikinamas dalykas buvo su tuo, kad pagrindinis veikėjas buvo bailys. Vėlgi, tai puikiai įsipina su visa amnezijos istorija, bet iki tos vietos knygoje herojus visiškai nerodė jokių abejonių ar didesnės baimės požymių. Nesakau, kad tai visiškai būtų neįmanoma jam taip sureaguoti tuo momentu, bet tuomet norėtųsi didesnio jo būdo atskleidimo knygoje. Galiausiai, kaip jau įprasta skaitant intriguojančią ir įdomią knygą pradedu baimintis dėl pabaigos. Nes ją labai sunku išlaikyt tokia pat intriguojančia, lengva nusivažiuot, sukurt kažką labai klišinio ar banalaus. Pabaiga yra gera, nors ir ne pati stipriausia. Bet man labiausiai joje įstrigo tai, kas net sukėlė didžiausią šypseną beskaitant visą šią knygą. Herojus grįžo prie savo šaknų ir to ką mėgo dirbti labiausiai. Tik kiek kitoje aplinkoje. Andy Weir mokslinė fantastika yra labai gera. Galbūt visgi perskaitysiu ir “Martian”, nors mačiau filmą daugybę kartų. Kadangi kitaip nei filme ten labiau fokusuojamasi į kasdienį jo gyvenimą Marse ir įvairių problemų sprendimą. O šiai knygai duodu 9/10.
P.S. girdėjau, kad planuoja ir pagal šią knygą filmą statyt. Nors sunku įsivaizduoti kaip šią istoriją distiliuoti taip, kad visgi liktų įdomus siužetas ir išliktų knygos dvasia. Bet gal kas ir gautųsi. Tik kitaip ne su “Martian” teks naudoti daugiau kompiuterinės grafikos. Na ir sunku bus sukurti įtraukiantį veiksmą ekrane apie mikroskopines bakterijas 🙂
Gerald Durrell – Golden Bats and Pink Pigeons
Paskutinį kartą skaičiau Durrellą prieš beveik 4 metus, taigi atėjo laikas paimt dar vieną jo knygą. Šį kartą veiksmas dažnai sukasi apie Mauričio salą Indijos vandenyne ir kelias mažesnes salas. Unikali izoliuota flora ir fauna, kuri deja dėl žmogaus veiksmų (ir jų atvežtų svetimų gyvūnų) nyksta. Durrell ir komanda bando gauti pakankamai įvairių egzempliorių sėkmingam veisimui zoologijos soduose. Iš esmės knygos stilius ir istorija labai panašios į kitas šio autoriaus knygas. Gal vaikystėje skaityt buvo įdomiau, nes ne tiek daug knygų buvo ir nežinojai nieko apie tiek pasaulio vietų ar įvairius gyvius. Kažkiek gal išblėso naujoviškumas tokių knygų. Šita pasirodė kiek silpnesnė už seniau skaitytas. Prieš 4 metus skaityta “The Bafut Beagles” buvo žymiai įdomesnė. Gal dėl to kad vyko Afrikoje ir nemažai buvo pasakojama apie vietinių genčių papročius ir gyvenimus. Čia gi veiksmas dažnai vyksta labai mažoje izoliuotoje saloje, kur gaudo driežus ir gyvates. Apie auksinius šikšnosparnius ir rožinius balandžius palyginus ne tiek daug ir parašyta. Vienas dalykas kuris buvo unikalus šioje knygoje tai parodytas povandeninis gyvenimas. Iš šio autoriaus dar neteko berods tokio skaityt. Apie koralinių rifų gyvūnijos stebėjimą, įvairias žuvis, moliuskus ir pan. Tai buvo įdomu ir nauja. Tai tiek trumpai apie šią knygą. Nes sunku kažką daugiau parašyt, kadangi čia nėra įtempto siužeto, intrigos ir pan. Tiesiog žmonės keliauja per miškus, stebi gamtą, gaudo gyvūnus ir kartais aprašo kokį nors įdomesnį žmogų ar sutiktus mandagius žolės augintojus 🙂 7/10