Windows 11 22H2 Moment 3 Update

Tai yra trečias funkcinis atnaujinimas skirtas Windows 11 22H2 versijai. Pirmas buvo išleistas 2022 rudenį, antras pavasarį. Moment 3 išleistas gegužės mėnesį kaip Optional update (KB5026446), bet visi kas nediegia tokių atnaujinimų gavo naujas funkcijas su eiliniu mėnesiniu atnaujinimu liepos mėnesį – KB5028185.

Atnaujinimų šį kart ne tiek daug. Gal Microsoft pasaugo daugiau pokyčių ir naujovių metų galui ir 23H2 atnaujinimui. Keli įdomesni pakeitimai:

Daugiau animacijų užduočių juostoje kai spaudi ant orų ikonos ar kitų mygtukų (pačios ikonos animuotos).

Taip pat nustatymuose galima įjungti sekundžių rodymą laikrodyje (kas naudos šiek tiek daugiau energijos).

Two factor authentication kodas gaunamas Windows 11 pranešimo lange (notification) gali būti greitai nukopijuotas su integruotu Copy mygtuku (turbūt labiau aktualu kai telefonas surištas su kompiuteriu ir gauni pranešimus apie naujas SMS žinutes). Veikia tik su anglų kalba kol kas.

Papildomi nustatymai kada turi būti rodoma klaviatūra ekrane kai naudojamas 2-in-1 įrenginys.

Print screen mygtukas nuo šiol atidarys Snipping tool aplikaciją (tai galima pakeist nustatymuose).

Settings rodo kiek vietos turi ir kiek išnaudota visuose OneDrive paskyrose.

Naudojant VPN prisijungimą tinklo ikona rodys mažą skydelį (overlay), kas leis matyti kada VPN ryšys yra aktyvus. Nors tikriausiai veiks ne su visais VPN sprendimais.

Pridėtas Kiosk režimas su keliomis aplikacijomis.

Task Manager leidžia atlikti “live kernel memory dump”.

Naudojant Alt-Tab kombinaciją ar Snap Assist rodoma tik iki 20 paskutinių naršyklės skirtukų.

Kaip visada su dideliais atnaujinimais internete atsiranda pranešimų apie problemas. Kai kas skundžiasi kad po šio atnaujinimo sulėtėjo sistemos užsikrovimas ir veikimas, lėčiau veikia žaidimai. Taip pat pranešama apie interneto ryšio atsijungimus.

Andy Weir – Project Hail Mary

Apie šią knygą teko nemažai girdėt gerų atsiliepimų ir šiaip internete ir mano sekamam lietuviškam knygų blog’e ir netgi iš vieno Youtube veikėjo, kurio kanalą aš žiūriu. O kai sužinojau, kad autorius yra tas pats, kuris parašė “Martian” (kurios aš neskaičiau, bet pagal ją pastatytas to pačio vardo filmas su Matt Damon yra vienas mėgstamiausių), ši knyga greit šoko į “must read” sąrašo viršų. Knygos žaismingas stilius iškart priminė Marsietį. Nors ir rašoma apie galimą žmonijos pražūtį bet nestokojama optimizmo ir gero, saikingo ir neperspausto humoro. Deja, dažnai rašytojai bando juokauti per daug, per daug kreiptis į skaitytoją. Čia gi riba neperžengiama. Pati knygos struktūra labai įdomi. Toks šokinėjimas nuo esamo laiko, kai herojus bando atstatyt atminties gabaliukus ir kas vyksta ir keliavimas atgal prie netolimos praeities įvykių, kas pateikia daugiau informacijos apie esamą situaciją. Šis šokinėjimas tarp skirtingų laikų visai nepabodo. Tuo labiau kad kas kart buvo pateikiama gana reikšminga informacija iš praeities. Siužetas yra irgi gana unikalus. Nors apie Žemės mirtį rašė visi kas netingi. Bet čia sugalvotas gana įdomus variantas, sakyčiau natūralus reiškinys, o ne atominis karas ar pikti ateiviai (ar visgi ateiviai?). Kažkiek tikėjausi, kad knyga liks be būdingo fantastikai protingų ateivių įvedimo, kad bus kažkas paprastesnio ir tuo pačiu unikalesnio. Bet tai ką pateikė Andy Weir visgi buvo labai įdomu, savotiška ir netgi miela. Iš mokslinės fantastikos pusės autorius pateikia labai daug ir fizikos ir chemijos ir astrofizikos informacijos. Teko netgi skaityt perspėjimų, kad antroje knygos pusėje gali kiek pabosti eksperimentai ir pan. Manau, kad visgi šiuo atveju vėlgi rašytojas viską padarė labai saikingai ir pakankamai suprantamai. Tikrai neplyšo galva nuo visų mokslinių dalykų kaip skaitant “Seveneves”. Nors, visai su fantastika ar panašiais mokslais nesusipažinusiam skaitytojui gali būti ir painu ar nuobodoka. Taigi, atrodo knyga labai gera ir be minusų (beje, daviau ir tėvui paskaityt, jam patiko). Yra dalykų, kurie ne tai kad nepatiko, bet buvo mažiau įtikinami man. Kalbos barjeras su ateiviu labai jau greitai buvo peržengtas. Tuo labiau, kad jo kalba buvo labiau paukščių čiulbėjimas. Tiktų labiau jei ilgiau būtų naudojamas savadarbis kompiuterinis vertėjas. Suprantu, kad galbūt šis pagreitinimas buvo tam, kad nestabdyt pernelyg veiksmo su vertimais ir leisti herojams lengviau bendrauti. Kitas mažiau įtikinamas dalykas buvo su tuo, kad pagrindinis veikėjas buvo bailys. Vėlgi, tai puikiai įsipina su visa amnezijos istorija, bet iki tos vietos knygoje herojus visiškai nerodė jokių abejonių ar didesnės baimės požymių. Nesakau, kad tai visiškai būtų neįmanoma jam taip sureaguoti tuo momentu, bet tuomet norėtųsi didesnio jo būdo atskleidimo knygoje. Galiausiai, kaip jau įprasta skaitant intriguojančią ir įdomią knygą pradedu baimintis dėl pabaigos. Nes ją labai sunku išlaikyt tokia pat intriguojančia, lengva nusivažiuot, sukurt kažką labai klišinio ar banalaus. Pabaiga yra gera, nors ir ne pati stipriausia. Bet man labiausiai joje įstrigo tai, kas net sukėlė didžiausią šypseną beskaitant visą šią knygą. Herojus grįžo prie savo šaknų ir to ką mėgo dirbti labiausiai. Tik kiek kitoje aplinkoje. Andy Weir mokslinė fantastika yra labai gera. Galbūt visgi perskaitysiu ir “Martian”, nors mačiau filmą daugybę kartų. Kadangi kitaip nei filme ten labiau fokusuojamasi į kasdienį jo gyvenimą Marse ir įvairių problemų sprendimą. O šiai knygai duodu 9/10.

P.S. girdėjau, kad planuoja ir pagal šią knygą filmą statyt. Nors sunku įsivaizduoti kaip šią istoriją distiliuoti taip, kad visgi liktų įdomus siužetas ir išliktų knygos dvasia. Bet gal kas ir gautųsi. Tik kitaip ne su “Martian” teks naudoti daugiau kompiuterinės grafikos. Na ir sunku bus sukurti įtraukiantį veiksmą ekrane apie mikroskopines bakterijas 🙂

Gerald Durrell – Golden Bats and Pink Pigeons

Paskutinį kartą skaičiau Durrellą prieš beveik 4 metus, taigi atėjo laikas paimt dar vieną jo knygą. Šį kartą veiksmas dažnai sukasi apie Mauričio salą Indijos vandenyne ir kelias mažesnes salas. Unikali izoliuota flora ir fauna, kuri deja dėl žmogaus veiksmų (ir jų atvežtų svetimų gyvūnų) nyksta. Durrell ir komanda bando gauti pakankamai įvairių egzempliorių sėkmingam veisimui zoologijos soduose. Iš esmės knygos stilius ir istorija labai panašios į kitas šio autoriaus knygas. Gal vaikystėje skaityt buvo įdomiau, nes ne tiek daug knygų buvo ir nežinojai nieko apie tiek pasaulio vietų ar įvairius gyvius. Kažkiek gal išblėso naujoviškumas tokių knygų. Šita pasirodė kiek silpnesnė už seniau skaitytas. Prieš 4 metus skaityta “The Bafut Beagles” buvo žymiai įdomesnė. Gal dėl to kad vyko Afrikoje ir nemažai buvo pasakojama apie vietinių genčių papročius ir gyvenimus. Čia gi veiksmas dažnai vyksta labai mažoje izoliuotoje saloje, kur gaudo driežus ir gyvates. Apie auksinius šikšnosparnius ir rožinius balandžius palyginus ne tiek daug ir parašyta. Vienas dalykas kuris buvo unikalus šioje knygoje tai parodytas povandeninis gyvenimas. Iš šio autoriaus dar neteko berods tokio skaityt. Apie koralinių rifų gyvūnijos stebėjimą, įvairias žuvis, moliuskus ir pan. Tai buvo įdomu ir nauja. Tai tiek trumpai apie šią knygą. Nes sunku kažką daugiau parašyt, kadangi čia nėra įtempto siužeto, intrigos ir pan. Tiesiog žmonės keliauja per miškus, stebi gamtą, gaudo gyvūnus ir kartais aprašo kokį nors įdomesnį žmogų ar sutiktus mandagius žolės augintojus 🙂 7/10

Windows 11 Just Had A Moment

The headline is silly, i know. Couldn’t help myself 🙂 So, i just recently learned that Microsoft decided to change its feature release method again. They had semi-annual feature releases for Windows 10 for a while, with fall releases having longer support time and usually being more reliability, performance and security focused. With the release of Windows 11 they said that they are switching to big updates once a year, because customers (or rather admins) are tired of too fast of a cadence. At my place we just ignored spring releases and only installed second release of the year anyway. But now they say customers want more rapid release of features. Are they polling the same customers or different crowds every time? 🙂

Read More

Сергей Лукьяненко – Тринадцатый город

Kaip suprantu tai yra vienas iš pirmų Lukjanenko kūrinių. Ir tai jaučiasi. Apsakymas gana trumpas, veiksmas pernelyg greitai vystosi. Veikėjai labai greitai susidraugauja ar rodo neįtikinamas emocijas. Kas nepatiko, tai labai dažni veiksmo šuoliai iš vienos vietos į kitą, nuo vienų veikėjų prie kitų ir tai vyksta kartais vos ne kas antrą/trečią sakinį ir pradeda varginti, nes reikia vėl perjungt smegenis, suvokti apie ką eina kalbą. Taipogi truko šiek tiek daugiau istorijos apie pagrindinius herojus. Labai jau greitai jie įvedami į siužetą be paaiškinimų. Bet bendrai paėmus istorija yra įdomi ir net tokiame ankstyvame kūrinyje autorius jau sugeba prikaustyt dėmesį, sukurt įdomius herojus, jaučiasi jo stilius, kuris su laiku taps labiau profesionalesnis, detalesnis. O pati istorija gal nėra labai originali. Kažkokia planeta, kur gyvena žmonės po atominio karo. Dalis gyvena bokštuose-miestuose su labai didele kontrole, priverstine lygybe, išnaikintomis emocijomis vardan išgyvenimo. Yra dykumoje gyvenanti saujelė pasipriešinimo. Tai jau turbūt trečia mano šio rašytojo skaityta knyga kur pagrindiniai veikėjai vaikai ir paaugliai. Galbūt ši knyga buvo kažkiek orientuota į jaunesnę auditoriją ir gal todėl veiksmas joje labiau paprastesnis. Bet kartais yra ir gilesnių dalykų, žiauresnių scenų. Galbūt tai prideda daugiau dramatizmo istorijai, kai rodomi kovojantys ir žūstantys jaunuoliai (kaip ir mano prieš tai skaitytoje knygoje). Kaip sakiau, labai trumpa knyga, neprailgo, buvo įdomi, bet kažko visgi truko ir nelabai patiko, kad vaikis iš Žemės turėjo tokias galingas technologijas, vos ne supermenas. Pabaiga irgi labai jau neaiški, paliekanti daug klaustukų. 6/10

Clifford D. Simak – A Choice of Gods

Tai jau ketvirta mano skaityta šio autoriaus knyga. Galima pamanyt, kad tiek perskaičiau nes labai patinka jo stilius ir siužetai. Bet iš tikrųjų net sunku paaiškint. Kas kart pabaigus ar net dar skaitant apima kažkoks nepasitenkinimo jausmas. Ir vėl. Istorija įdomi. Staiga dingsta 99% visos žmonijos. Likusieji pradeda gyvent tūkstančius metų, visur likę ištikimi robotai nežinantys ką dabar veikti. Beje, robotų tema šiam autoriui panašiai labai artima kaip ir Azimovui. Bet viskas vėl pavirsta į filosofavimą, kažkokias sunkiai suprantamas telepatines, parapsichologines jėgas, o svarbiausi knygos įvykiai yra kažkas ko net herojai negali paaiškinti. Kažką pajutau, kažkas sušvietė galvoj ir štai. Panašiai buvo ir keliose kitose autoriaus knygose. Ir nors tos filosofinės mintys apie žmonijos pernelyg didelį pasikliovimą technologijomis, atitrūkimą nuo gamtos, paprasto gyvenimo, jos yra geros ir priverčia susimastyt, bet taip kaip tai yra pateikiama galiausiai pradeda labai įgrysti. Autorius dar kas antrą skyrelį rašė kaip vieno iš ilgai gyvenančių žmonių šimtus metų rašomo dienoraščio ištraukas. Kurias norėjosi kuo greičiau prabėgom perskaityt, kad grįžti prie kažko labiau apčiuopiamo. Kažkiek ir gėda, kad manyje taip šneka mano pragmatizmas ir skepticizmas, bet iš kitos pusės, tos geros ir išmintingos idėjos neturėtų būti skaitytojui brukamos tokiais kiekiais. Turi būti saikas, o geriausiai jei tos mintys savaime skaitytojui atsiras skaitant knygą. Na ir pernelyg jau daug šio misticizmo, nepaaiškinamo, antgamtinio ir visokių stebuklų. Nebuvo knyga visai nuobodi ir kartais pagaudavo “dar vienas skyrelis” manija. Tiesa, gal šio atveju tai buvo tiesiog viltis “o gal kažkas visgi įdomesnio bus toliau”. Pabaiga irgi šio autoriaus stiliuje, tokia labai neaiški, su daug erdvės išvedžiojimui. Turbūt dar negreitai paimsiu kitą šio rašytojo knygą. 6/10

James Hadley Chase – An Ear to the Ground

Chase yra žinomas vardas (tiksliau pseudonimas). Nors ir rašė 40-80-tais. Prisimenu matęs knygas su šiuo vardu detektyvų sekcijose knygynuose jaunystėje. Kadangi dar nuo vaikystės mėgau Agatos Kristi kūrybą ir detektyvus kadaise pasiėmiau kelias jo knygas pabandymui, bet prisiruošiau vieną jų perskaityt tik beveik po 20 metų 🙂 Knyga išleista 68-tais, tai ir yra rodomas atitinkamas laikmetis, JAV, Majamis, turtuoliai, plėšikai, įspūdingo grožio moterys ir vyrai, intrigos, aistros, meilė ir apgaulė, išradingos plėšimo schemos, išmanūs detektyvai ir t.t. Kaip sako žmonės keliuose atsiliepimuose internete šioje knygoje yra mažai įprasto šiam rašytojui smurto. Iš tikrųjų jo visai ne daug ir jis dažnai būna už kadro. Taigi gal čia daugiau proto žaidimų. Skaitytojas supažindinamas ir su grupe plėšikų ir iš arčiau susipažįsta su kai kuriomis jų aukomis. Personažai knygoje yra gana spalvingi ir išskirtiniai arba savo fiziniais bruožais ar charakteriais. Bet visgi dažniau išvaizda. Čia jaučiasi šioks toks netikrumas. Pernelyg jau spalvingi veikėjai. Dauguma moterų yra įspūdingo grožio, dažnai paminint jų krutinės formas. Yra knygoje ir sekso scenų, bet autorius šioje vietoje apsiriboja labiau minimaliais aprašymais tokio veiksmo. Pačioje pradžioje knyga visai neįtraukė, bet maždaug nuo vidurio sudomino labiau. Bendrai paėmus nebuvo kažkokių labai jau įmantrių siužeto vingių, labai sudėtingų apiplėšimų ir pan. Kas nepatiko, tai kad apie įvykius neva pasakoja rašytojui kažkoks pijokas. Manau tas buvo nereikalinga ir gal tik pradžioje galima buvo tai parodyt. Vis tiek nuo jo monologo pereinama prie tikro veiksmo (kaip kine kažkieno kalba pakeičiama tikrų įvykių rodymu). Manau man labiau patiktų jei autorius tiesiog parašytų, kad jam apie šią istoriją papasakojo vienas žmogus ir t.t. Taigi, knyga nebuvo nuobodi. Skaitant galima buvo įsivaizduoti senas detektyvines kino dramas apie gangsterius arba panašaus stiliaus kompiuterinius žaidimus. Gal kada pabandysiu ir kitas Chase knygas. 7/10

Сергей Лукьяненко – Рыцари сорока островов

Taip sutapo, kad tai antra iš paskutinių perskaitytų knygų, kur ateiviai tyrinėja žmones, ieško jų silpnųjų vietų ar bando suteikti kažkokią prasmę žmonių nenuspėjamam elgesiui, suprasti jų jausmus, kad juos nugalėti. Ir kaip su “Alient Night” ši knyga apie jaunuosius keturiasdešimties salų riterius įtraukė žiauriai. Gerai, kad trumpa. Bet savaitę turėjau visai sugadintą miego režimą, nes “dar vienas skyrius” užsitęsdavo iki 1-2 nakties 🙂 Iš dalies tai ir gerai jau pažįstamas man ir mėgstamas Lukjanenko stilius (Daiveris, Juodraštis), o taip pat ir neįprastas, intriguojantis siužetas apie vaikus patekusius į keistą vietą ir priverstus kovoti su tokiais pat jaunuoliais. Savotiška Hunger Games versija, bet daugiau mistikos, nežinomybės. Labai mažai atskleidžiama apie tai kas juos čia atgabeno, ko iš jų nori. Tai intriguoja. O kartu ir šiurpina skaitant apie vaikus ir jaunuolius kovojančius, žudančius tokius pat kaip jie. Yra knygoje ir retų šviesesnių momentų, bet vyrauja nežinomybės, prislėgtumo, beviltiškumo nuotaikos. Kaip visada su tokiu neįprastu ir labai intriguojančiu siužetu beskaitant pradedi jaudintis dėl pabaigos. Nes labai sunku turėti labai gerą pabaigą ir nepadaryt jos labai banalios. Nesakyčiau kad atomazga gavosi labai stipri. Kažkiek tai visgi nuspėjama ir pagal klišę. Netgi kažkiek susiskamba su Alien Light. Lukjanenko pačioje pabaigoje dar bando tai paversti kažkokia alegorija apie žmonijos nuolatinį skriaudimą vieni kitų. Gal ir gera mintis, tik gavosi kažkaip trumpai, sausokai ir paskubom. Knyga baigiasi gana netikėtai ir be labai jau patenkinančio finalo. Galbūt ji turėjo būti ilgesnė, daugiau parodyti vaikų gyvenimo ir turėt ilgesnį ir sudėtingesnį finalą. Bet kaip tokiam trumpam kūriniui ir turint labai gerą viduriuką galiu duoti 8/10.

Jules Verne – Dick Sand, A Captain at Fifteen

Nors bus sunku patikėti, bet atrodo esu skaitęs tik vieną Jules Verne knygą. Ir tai buvo gūdžioje vaikystėje. Tai buvo Kapitono Gateraso nuotykiai. Aišku žinau apie šio autoriaus kūrybą, mačiau pagal jo knygas pastatytus filmus, o vaikystėje vienas mylimiausių dalykų televizijoje buvo pagal jo knygą pastatytas daugia serijinis filmas Kapitono Granto Vaikai. Bet kadangi visa tai buvo seniai, neatsiminiau gerai šio rašytojo stiliaus. O jo rašyba yra gana “tanki”. Labai daug detalių apie viską kur vyksta veiksmas. Kadangi 15-mečio kapitono nuotykiuose pusę knygos veiksmas vyksta laive, tai tenka išgirsti aibes terminų, sužinoti apie visus laivo priežiūros ir valdymo ypatumus. Kai veiksmas persikelia ant sausumos vėlgi sužinai daug faktų apie florą ir fauną, apie ten gyvenančių žmonių papročius ir pan. Šis detalumas gali kiek varginti, bet savotiškai ir žavi. Autorius neapsiriboja tik šiais dalykais. Kadangi siužetas paliečia Afriką, Jules Vernas pasineria gyliai i šio žemyno istoriją, žymių Afrikos tyrinėtojų keliones, o taip pat ir tamsiąją šios vietos istoriją – prekyba juodaodžiais vergais. Jis apie tai pasakoja be jokių skrupulų, nepridengiant žiaurumų ir netausojant skaitytojo. Nors apie šį istorijos etapą esu skaitęs, bet nežinojau tokių detalių apie prekiautojų metodus, ilgas keliones per visą Afriką kai neišgyvendavo dauguma pagrobtų žmonių, kaip vietiniai genčių vadai prisidėdavo prie savo rasės žmonių naikinimo ir pavergimo. Iš tikrųjų žiaurus žmonijos istorijos puslapis. Pats knygos siužetas yra įdomus ir kažkiek netikėtas, nors įtariu autorius viską galėjo moksliškai pagrįsti pagal laivo trajektoriją, sroves, vėjus ir pan. Gal kažkiek truko tam tikrų įvykių išaiškinimo knygoje. Keistas jausmas apima, kai skaitytojas žino kas įvyko, bet herojai to atrodo niekada nesužinos. Taip pat gal kažkiek nuvylė istorijos blogųjų veikėjų pabaigos. Tikėjausi kažkokios labiau tenkinančios atomazgos. Nors mačiau ką autorius bandė padaryt ir kaip netikėtai suvesti kelis istorijos siūlus į vieną vietą, bet gavosi gal pernelyg jau sėkmingas sutapimas. Taigi, knyga neprailgo, detalių gausa labai nevargino, buvo ir linksmesnių dalykų ir įdomių papročių ir kultūros faktų, bei liūdnų Afrikos istorinių įvykių. Atomazga kiek silpnesnė gavosi, tai bendrai 7/10.

Blog annual stats (v2022)


2022 was another less active year. With especially long hiatus from posting between March and August. Haven’t read anything at that time or watched any special movies or series to write about and i guess spring and summer was not that hot on tech news for me. But there were a few popular articles about IE deprecation and latest Windows 11 update, which i reposted on LinkedIn and they got a bit more of a traffic. A few older articles got lots of attention this year for some reason. In September there was an issue with SSL plugin i use and for a few days only home page was accessible, until i finally noticed and fixed it. Shouldn’t affect overall stats that much, though.

  • Posted 14 entries (-12):
    • Technology – 6 (-9), this is probably what my average will be from now on;
    • Reviews – 5 (-1), similar to last year;
    • Books – 4 (+2), the only category with positive difference and i almost completed another book, but didn’t want to rush it to complete by the new year. My reading numbers are kind of steady now.
    • General – 2 (-);
    • Movies – 1 (-2), have only posted my thoughts on different movies based on “I am Legend” book . Last year even skipped Kinopavasaris movie fest which i was going to for so many years. Maybe i will get back into it next year.
    • Board Games – 1 (-1), the only thing i posted was my stats post for 2021 and i skipped doing it this time, so this category might go to zero. Have cooled on board games in general.
    • Artwork – 1 (-1);
    • Top 10 – 1 (-);
    • TV series – 0 (-).
  • I have approved one comment this year, which might still be spam, but it seemed real enough. Someone thanking on a very old board game review (+1).

Read More