Board Game Review – Carcassonne: South Seas [EN]

Carcassonne: South Seas

Carcassonne is one of the first board games i’ve tried. And one of the most favourite. I also own a few expansions, though i probably like it the most without them. Because it is so simple and in the same time so charming. South Seas tries to shake it up by adding contracts, when you have to collect resources by completing objects and then spend those resources to fulfil orders and get points. It’s an interesting twist, but i like classic Carcassonne more, when i get points after completing objects and some points for incomplete objects at the end of the game. Also it seemed that in this variant there are a lot of tiles with roads, therefor it was harder to complete islands. And just in general it was a pain to find a spot for a tile when there were so many tiles with incomplete roads around. Of course, there is a simplified fishing (fields) counting, when you don’t have to complete them. But again, i liked how you could swing the score with the farms in the end. In general, while playing this variant, i tend to think that i should be playing the original. But this is not a bad game. A solid 7/10.

Yucata implementation: it is using framework 2, so it looks like many other games, though it could have brighter colors as it is hard to see your meeples sometimes, especially when the map grows. 8/10.

Board Game Review – Carcassonne: South Seas [LT]

Carcassonne: South Seas

Carcassonne yra vienas pirmųjų mano išbandytų stalo žaidimų. Ir vienas mėgstamiausių. Turiu ir kelis papildymus, nors žaidimas man turbūt labiau patinka be jų. Nes jis toks paprastas ir tuo pačiu žavus. South Seas bando jį kažkiek pagyvint pridedant kontraktus, kai pabaigiant objektus gauni resursus, o tie resursai leidžia įvykdyti užsakymus ir taip gauti taškus. Idėja įdomi, bet man labiau patinka klasikinis Carcassonne, kai iškart gauni taškus, o neužbaigus kažko gauni dalį taškų gale žaidimo. Taipogi šiame variante pasirodė, kad labai daug žaidime kelių kortelių, dėl ko labai sunku pabaigti salas. Ir aplamai kartais tiesiog sunku rasti tinkamą vietą kortelėj padėt, kai visur trukdo neužbaigti keliai. Aišku yra paprastesnis žuvų (laukų) skaičiavimas, kai jų nereikia užbaigti, kad gauti. Bet vėlgi, man patiko, kai gale žaidimo galėjai su fermomis pasverti rezultatą. Apskritai žaisdamas šį variantą vis pagalvoji, kad geriau žaisčiau originalą. Bet žaidimas nėra visiškai blogas. Tvirtas 7/10.

Yucata implementacija: naudojamas framework 2, taigi viskas panašu į kitus žaidimus, bet spalvos galėtų būti ryškesnės. Ypač, kai žemėlapis labai išsiplečia ir sunku įžiūrėti savo figūrėles salose. 8/10.

Board Game Review – Kashgar [EN]

Kashgar (the name is longer, but whatever)

This game is available on Yucata for a long time, but it didn’t draw my attention after reading its rules. Until recently i’ve heard someone on internet praising it. So i’ve decided to give it a try. I have to admit that its mechanism is indeed unique (deck building 3 or more decks). But the gameplay is not exciting. It’s just boring and too prolonged. Although i’ve only played it on Yucata with two players and some of my opponents were living on Yucata and doing 10 or more turns per day, sessions of this game were still lasting for too long. First, its uniqueness (3 or more deck building and playing) just irritates. You constantly have to try to remember which card is where and with what card it has to play, you have to check all your decks to remember what you were trying to do with each. Of course, playing it live, on a sufficiently large table would allow to spread cards to be able to see them all. On Yucata you only see actions of two first cards in a deck and then you have to click on every other card, because it is hard to tell from the name itself. Of course, on Yucata this is like that to save the screen space, although it can be improved as you don’t really care for your opponent. Then the way of adding the cards to the decks. You deck is growing and you see the cards you need less and less often. There are ways to trim the decks, but then we face another annoying aspect of this game. Many cards are worth points at the end of the game. So if you remove them, you lose points. Yes, this is a search for balance between good cards, sacrificing these good cards to get more resources and complete better contracts. But it doesn’t feel rewarding. It’s just stale and very slow pacing. Feels more like a very painful and slow crawling. Only 6/10.

Yucata implementation: although the screen space is limited, but i think it is possible to spread the cards better, especially when you don’t care for your opponnents moves. Also the moves history window is always positioned in the middle for some reason and when playing on tablet the last move is hidden behind game management buttons. Although, as i’ve said it is not so important to see what you opponent did. 8/10.

Board Game Review – Kashgar [LT]

Kashgar (pavadinimas ilgesnis, bet tiek to)

Šis žaidimas jau ilgą laiką yra Yucata sistemos sąraše, bet paskaičius taisykles jis kažkaip nesudomindavo. Bet neseniai internete išgirdau pagyrimus šiam žaidimui ir nusprendžiau pabandyt. Turiu pripažinti, kad žaidimo mechanika tikrai savotiška ir unikali (3 ar daugiau kaladžių sudarymas). Bet pati žaidimo eiga nežavinti. Jis tiesiog nuobodus ir ištęstas. Nors žaisdavau jį Yucatoj tik dviese ir kelis kartus pasitaikė priešininkai visą parą sėdintys puslapyje ir darantis dešimtis ėjimų per dieną, bet žaidimo partijos vis tiek užtrukdavo labai ilgai. Pirmiausiai, jo unikalumas (3 ar daugiau kaladžių derinimas ir valdymas) tiesiog nervina. Pastoviai turi peržiūrėti visas kalades ir prisiminti ką kurioje sugalvojęs, kokios kortos kaip turi sąveikaut su kitomis toje kaladėje-“karavane”. Aišku, gyvai žaidžiant kortos būtų išdėliojamos viena po kitos (jei stalas pakankamai didelis). Yucatoje gi pilnai matosi tik pirmų dviejų kortų veiksmai, o ant kitų tenka spausti, kad pamatyti, nes iš pavadinimų suprasti sunku. Aišku, kitaip apribotam ekrano plotyje ir nepadarytum. Nors vietos patobulinimams yra. Toliau pati mechanika kortų pridėjimo į kalades. Kaladės auga ir vis rečiau pamatai tau reikalingas kortas. Aišku, yra būdu jas apmažint. Bet čia išlenda dar vienas užknisantis dalykas. Dauguma kortų duoda taškus savaime. Tada jas išmetus prarandi taškus, kurie reikalingi pergalei pasiekti. Taip, tai savotiško balanso tarp turimų kortų, resursų gavimo ir kontraktų įvykdymo paieška. Galiausiai turi aukoti geras kortas, kad gauti daugiau resursų ir įvykdyt brangius kontraktus. Bet tai nesuteikia pasitenkinimo. Žaidime nėra nieko sukeliančio didesnes emocijas. Judi labai mažais žingsniais į priekį. Labiau panašu į lėtą ir kankinantį šliaužimą vietoje. Tik 6/10.

Yucata implementacija: nors ekrano vieta ir ribota, bet galima būtų sugalvoti geresnį būdą išdėstyti kortas, tuo labiau, kad ne labai domina, ką veikia priešininkas. Taip pat ėjimų istorijos langas kažkodėl visada stovi viduryje istorijos, o žaidžiant planšetėje paskutinį ėjimą užstoja žaidimo valdymo mygtukai. Nors kaip ir minėjau, ne taip svarbu matyti, ką veikia priešininkas. 8/10.

Kinopavasaris 2016 – Saulėlydžio giesmė [LT]

Saulėlydžio giesmė (Sunset Song) yra labai graži, poetiška juosta apie jaunos škotų merginos brendimą ir kelią per gyvenimą XX amžiaus pradžioje. Kelias nelengvas, įveikiant tėvo smurtą, stebint motinos ir kitų šeimos narių kančias ir patiriant savas. Filmas netrumpas, todėl viskas parodoma gana nuosekliai ir detaliai. Tarpais girdime (labai gražios škotiškos tarmės) poetiškus merginos/moters apmąstymus apie gyvenimą, apie pokyčius joje, apie Dievą, žemę. Nemažai filme gražių škotiškų dainų ir melodijų. Ir vėlgi, reikia turbūt būti škotu arba perskaityt knygą, pagal kurią pastatytas filmas, kad istorija griebtų už širdies, kaip tai atsitinka su piktais vertintojais IMDB duodančiais filmui 9 ar 10 balų ir peikiančius tuos, kas nesupranta kuo šis filmas toks vertingas. Taip, istorija gali graudint, bet ar dėl to filmas pasidaro geras? Ne, filmas tuo pačiu labai ištęstas. Iš merginos gyvenimo/vargų parodoma dažniausiai jos sėdėjimas prie lango ar ugnies. Klausimas kyla ar sunku buvo daugiau nufilmuot ūkiško gyvenimo ar tai sugadintų poetišką filmo stilių? Grįžusio iš karo vyro staigus sužvėrėjimas kartu ir įtikinamas ir ne. Įdomus bet ir savotiškai keistas pačio karo parodymas – kameros skrydis tarp purvo balų. Ar vėlgi duoklė meniškam stiliui ar nenoras baugint žiūrovo žiaurumais? Kam tada išvis tas gana netrumpas epizodas? Dar vienas ar keli epizodai tarnauja tik kaip statiškas fonas tuo metu skambančiai giesmei. Įtariu, kad tokį filmą parodžius apie Lietuvos istoriją ir surinkus gražių tautiškų dainų, efektas mūsų žiūrovui būtų stiprus, bet tiems patiems škotams gal įspūdžio nepadarytų. Taigi, bendrai įspūdis vidutiniškas. 7/10

Kinopavasaris 2016 – Mustangės [LT]

Tiek to, leisiu Mustangėms (Mustang) reabilituoti turkišką kinematografiją mano akyse 🙂 Taip, filmas žiūroviškas, bet ne puikus, ne be matomų kinematografinių siūlų. Vaidinant vaikams ar paaugliams dažniau būna perspaustumas ir pernelyg didelis vaidinimo entuziazmas. Neapsieita ir be klišių kaip juokai apie užpakalio storį ir pan. (žiūri ir iki sekundės tikslumo atspėji, kada koks juokas bus pasakytas ar parodytas žiūrovo malonumui). Arba netikėtai iš vaiko lūpų sklindančiais pasakymais (arba vertimas blogas arba netikiu, kad vaikas galėtų taip argumentuot apie moralę, kai užsipuola skundikę). Bet filmas po mažu vis įveda rimtesnius ir sunkesnius siužeto etapus. Žiūrovo linksminimas epizodiškai išlieka, bet turbūt tik tam, kad visai juo nesugniuždyt. Netgi atsiranda intriga ir šioks toks veiksmo filmo adrenalinas su pabėgimais, gaudynėm, slėpynėm.  O dėl to, kad tik jaunesnioji sesutė išsiskyrė iš visų, tai gal ir natūralu. Nes žiūrovui paprasčiau stebėt vieną pagrindinį herojų ir įsijaust į jo gyvenimą. Ji taip pat buvo pagrindinė istorijos pasakotoja ir už kadro. Bet nepasakyčiau, kad kitos merginos buvo visai panašios. Visos atrodo turėjo kažkokių ypatingų bruožų (kažkas labiau kovojo, kažkas buvo labiau apatiškas). Filmą žiūrėt įdomu, nors ir jauti, kad šiek tiek iš fantastikos srities ir kad galiausiai pabėgėlės būtų grąžintos atgal ir nieko tai nepakeistų. Svarstau, kad tamsesnis, žemiškesnis, realistiškesnis filmo siužetas būtų stipresnis, bet mažiau patrauklus platesnei publikai. Todėl gal ir gerai, kad jis toks kartu ir valiūkiškas ir rimtas. Kaip ir “Gimtinė” parodantis tradicijų ir šiuolaikiškumo priešpriešą, bet savaip. Gal patys turkai jį pamatę, pamatę save iš šalies susimąstys, ką daro su vaikais ir savim. Na ir mums, europiečiams, naudinga tai pamatyt. 8/10

Read More

Kinopavasaris 2016 – Vyrai ir viščiukai [LT]

“Adomo obuolius” esu matęs jau gal 3-4 kartus. Kaip tik pirmas kartas buvo Skalvijoj ir jau metai po jo debiuto KP. Šiandien pažiūrėjau Vyrai ir viščiukai (Mænd & høns). Nors paprastai į komedijas labai retai einu, nebent kažkas tokio provokacinio, absurdiško kaip tarkim “Rumba” ar “Triukšmo garsai”. Bet negalėjau praleist šio režisieriaus naujo darbo. Sutinku, kad aprašymas klaidinantis ir įdomu kaip jį reklamuos ateityje. Juoko salėj buvo, bet labiau pradžioj filmo per tuos didesnius juokinimus, bet kažkaip į galą jau pritilo žiūrovai. Aišku “Adomo obuoliai” irgi nebuvo toks, kad visą laik kvatotumeisi. Pamačiau tą patį stilių, kai juoktis verčia absoliutus situacijos absurdiškumas ir fantasmagoriškumas. Bet man antro dalyko šiame filme buvo per daug. Ir į galą filmas pavirto į kažkokį depresiją ir atstūmimą sukeliantį dalyką. Pagalvoji net, ir ką, taip viskas ir baigsis? Ir pasirodė, kad režisierius nežinojo kaip gi tą jo užsuktą istoriją gerai pabaigt. O gi čia dar ir komedija. Ir tada atsiranda ta labai saulėta happy endiška pabaiga. Taip taip, ten pasakoma gražių minčių, bet, kažkaip nesiklijuoja taip gerai, kaip norėtųsi. Turbūt panašiai jaučiausi pažiūrėjus “Fėją” po “Rumbos”. Panašu, tie patys aktoriai, panašūs juokinimo triukai, bet jau ne taip juokinga, kaip buvo pirmą kartą. Galima pradėt mintyse vartyt visokias alegorijas, kad gal taip norėta parodyt, kad ir be jokių fantastinių dalykų pilna gyvenime žmonių gyvenančių kaip gyvūnai ar kitaip gamtos subjaurotų, bet tada paskutinis filmo kadras lyg pasako, nieko čia tokio, svarbu tik gyvent, kaip nors, bilekaip.. Bendrai įspūdis silpnokas. 7/10

Kinopavasaris 2016 – Gimdymas [LT]

 Be tokio kino man Kinopavasaris būtų ne visai pavykęs, todėl ir bilietą specialiai ėmiau vos perskaičius kelis aprašymo sakinius 🙂 Gimdymas (Nacimiento) yra stebėjimo filmas. Kai smegenys atsijungia, kai nereikia gilintis į įmantrius siužeto vingius, klausytis dialogų (pradžioj net buvo kilusi mintis, o gal čia išvis nebus kalbų, bet deja yra, nors labai labai ne daug), stebi neskubų atogrąžų gyventojų kasdienį gyvenimą, upę, mišką, kartu su jais užmiegi ir pasitinki naują dieną. O kulminacija, kuri suteikė filmui vardą yra irgi tokia rami, beveik begarsė. Man toks filmas padeda atpalaiduoti po eilės pamatytų filmų ir akis ir protą, tai gal labiau tiktų užbaigimui, bet dar bus keli filmai. Bet gal ir galima kažkiek priekaištų rasti. Tarkim tą nebylumą aš visai pateisinčiau, jei režisierius pasiryžtų visą filmą tokiu išlaikyt (na taip, būtų toks eksperimentas ir dar didesnis žaidimas su žiūrovo kantrybe), bet to neįvyksta ir tada kyla klausimas kodėl daugybėj vietų jokios kalbos nebūna. Kaimo gyventojai pavirsta tokiais Tibeto vienuoliais-mąstytojais ne žodžio nepratariančiais ir vis apie kažką mąstančiais. Muzika pirmą kartą į filmą įvedama įdomiai ir natūraliai, bet gal vėliau jos visai nereikėtų. Bet čia šiaip smulkmenos ir filmas man patiko, tik sunku jį lygint su daugiau “turinio” turinčiais filmais ir taip pat įvertint. 8/10 Nors bendram filmų sąraše gal ir bus žemiau prasčiau įvertintų.

P.S. IMDB netgi neturi net 5 balsų. Tikrai mažai žinomas dar pasaulyje filmas.

Kinopavasaris 2016 – Troškulys [LT]

Paskutinę minutę pirkdamas bilietus pakeičiau “Carol” į Troškulį (Жажда). Gal ir ne veltui? 🙂 Nors Blanchet man patinka, bet pagalvojau, kad geriau pasirinksiu europietišką filmą. Moteriško filmo dozę jau gavau iš turkų. Dabar gi iš bulgarų, bet labai skirtingo. Šį kartą jausmai buvo pažaboti ir tik retkarčiais prasiverždavo herojų žvilgsniuose arba skurdžiuose dialoguose. Ore nuolat tvyrojo seksualinė įtampa (kai kur tik prabundanti, kitur atsigaunanti), bet viskas apsiribodavo tais pačiais žvilgsniais, skurdžiais prisilietimais arba vykdavo už kadro. Lyg ir pats filmas buvo išdžiuvęs nuo tos sausros. Bet gerąja prasme! Tas jausmų ne perteklius kadre vertė su įdomumu stebėti toliau. Nors gal kai kurį žiūrovą ir gali apgauti galiausiai. Nes atrodo, kad filme nieko ypatingo taip ir neįvyksta (apart pabaigos). Bet tuo filmas ir žavi. Įdomu, kad į filmą įpinti vizualiniai triukai, nors šiaip filmas yra labai žemiškas, buitinis, o taipogi ir kai kurie dialogai apie Dievą ir gyvenimą, verčia žiūrėt į filmą šiek tiek kitaip, įžvelgt simbolizmą (ypač pabaigoje). Apie skirtingus gyvenimus. Nors herojai ir kalba apie esamą ir pomirtinį, bet galimai ir pasielgus vienaip ir kitaip, kaip gyvenimas gali apsiverst nuo kiekvieno poelgio ir pasirinkimo ir nueiti kita linkme. 8/10

Kinopavasaris 2016 – Meilė ir malonė [LT]

komentaras internete: Labai žavi aktorė Elizabeth Banks

Išties, nors ir sakai sau, kad negali vertint filmo vien už aktorės žavesį, bet.. 🙂 Rimtai gi kalbant, vien grožis nieko nepadaro. Gerai suvaidinta irgi. Dažnai net nieko nesakant. Vien akių ir veido išraiškom. Tuo labiau patiko režisieriaus triukai su antros pokalbio pusės rodymu kaip atspindį veidrodyje (kaip ir matai abiejų kalbančių veidus) ir kai muzika ar šiaip tyluma užstodavo garsą ir galėjai tik nuspėti ką kalbą pagal veidus. Cusack manau gerai tiko tokiam vaidmeniui, tik kažkaip atrodė neužsivedęs jam (nors, gal taip ir reikėjo vaidint Vilsoną, ką žinau). Beach Boys išties ne tokia žinoma grupė pas mus, bet pasirodo kai kas iš jų muzikos girdėta kadaise, kažkur (tikriausiai kaip garso takeliai filmuose). Good Vibrations tai tikrai 🙂 Meilė ir malonė (Love & Mercy) įdomus filmas. Nors turiu pasakyt, ištraukia jį Elizabeth ir Paul’as. Taip, atrodo šiek tiek ištemptas, bet turbūt norėta nuosekliai parodyt ir visą grupės istoriją ir dar istoriją su Melinda. Beje, šiame filme perėjimai tarp praeities ir dabarties man neužkliuvo, čia jie tiko gerai. Na, bet šiokį tokį ištempimą atstoja muzika, kurios malonu buvo klausytis iki titrų pabaigos. 8/10