Nors ir mačiau, kad tai tik apsakymas ir pdf failas nebuvo labai didelis, nors ir tikėjausi greitos pabaigos už kiekvieno puslapio, bet vis tiek pabaiga gavosi netikėta ir pernelyg staigi, kad dar kurį laiką braukiau telefono ekraną galvojant kad užstrigo programa. Taigi, sakyčiau pagrindinis Popierinio kambario trukumas – trumpumas. Tarp kitko, kadangi lietuviška knyga, tai ir atsiliepimas mano bus lietuviškai. Kaip kitaip? 🙂 Kiti minusai? Sudėtinga kalba. Na, čia gal ne tiek minusas, bet skaityt buvo kažkiek sunkoka dėl dažnai naudojamų įmantrių žodžių ir painios, nors lietuviškai taisyklingos, sakinio struktūros. Ne taip dažnai tenka daug skaityt lietuviškai, gal atpratau. Bet vis suklupdavau, tekdavo grįžti atgal, perskaityt sakinį iš naujo. Jei knyga būtų ilgesnė, gal tai ir labiau vargintų. Dėl šito ir gana miglotos pradžios, kai esi įmetamas į kažkokį veiksmą be jokios ekspozicijos, pradžia buvo sunki, labai neįtraukė. Kol vieną vakarą negalėjau užmigti ir nusprendžiau perskaityt kelis puslapius. Ilgai negalėjau padėti knygos, vėliau skaičiau autobusuose ir vėl kitą naktį. Žodžiu neišsimiegojau. Istorija galiausiai įtraukė stipriai. Skaičiau, kad kažkas pavadino tai geriausiu fantastikos lietuvišku kūriniu vos ne dešimtmečio. Neteko daug skaityt lietuviškų autorių, tad negaliu patvirtinti. Bet skaitant kažkiek dvelkė seniai skaitytais Gibsonu ir Suenviku, o taip pat ir neseniai skaitytu “Alien Light”. Panašus kartais niūrumas, melancholiškos nuotaikos, kiek patvirkę herojai, seksas ir šokiruojantys vaizdai. Šiuo atveju tiesa kiberpankas kvadratu. Ne šiaip virtuali realybė, bet klampinėjimas žmonių sąmonėje. Kažkiek ir Matricos su klausimais kas yra realybė, kaip suprantam laiko tekmę. Patiko mintis apie tai, kad gyvenimo rutina yra kelionė laiku. Kadangi jos neatsimenam, tai gaunasi lyg peršokam laike nuo vieno ypatingo ir įsimintino įvykio prie kito, o visas kasdienis važiavimas, darbas, apsipirkimas išsitrina iš atminties ir tampa pilka mase atmintyje. Autorė nebando visko paaiškint ir skaitytojui “sukramtyt”. Todėl kartais sunku sekti įvykius ir suprast kas vyksta po ko, kas yra atsiminimai, kas vyksta realiai ar tik simuliacija. Teko kai kurias vietas perskaityt kelis kartus ir vis tiek pabaigoje nebuvau visai tikras, kad viską supratau. Kas savaime nėra blogai, kaip ir filmai be aiškios pabaigos. Tačiau norėjosi kažko daugiau, kažkokios labiau užkabinančios atomazgos. Bet bendrai įspūdis liko geras, solidus darbas, turbūt reikės paskaityt ilgesnį autorės kūrinį. 7/10