Nežinau ar Amerikos mylimoji (American Honey) tikrai skirta jaunimui, šiai kartai. Nors jaunimo salėje buvo (tik negaliu pasakyt ar daug ar mažai) ir stebėtina, kad labai mažai žiūrovų išėjo tokios trukmės filmo metu. Ar reikėjo tokio ilgio filmo? Na, gal taip norėta parodyt, kad tikrai ilgai keliauja, gyvenimo rutiną. Sutalpint visą garso takelį 🙂 Vietovės keičiasi, kažkiek keičiasi scenos, daug to pačio per tą patį. O gale net kūrėjai jau nebežinojo kaip visą tai užbaigt ir tiesiog nukirpo. Neva čia turiu pamatyt kažkokią viltį. Filmo posteriuose minimas žodis “optimizmas”, “filmas šiai kartai”. Tai čia reikia suprast tokia piešiama ateitis jaunimui? Keista. Gal senstu 🙂 Na, man tai buvo toks kelionės filmas su daug muzikos, biškį veiksmo, meilės istorija ir neaiškia ateitim. Ir jam tikrai nereikėjo būti 2,5 valandos trukmės. Kelis kart filmo metu atrodė, kad turėtų įvykti kažkas dramatiško, bet ne. Filmo kūrėjai apsaugo žiūrovą nuo emocijų sugadinančių apetitą. Aišku, ne visi filmai turi būti dramatiški. Gal šis filmas ir skirtas būti tokiu lengvu pasivažinėjimu, vasaros filmu su šiek tiek purvo, bet su saiku. Įvertinimai jo neblogi. Bet neatrodo jis to vertas. 6/10
Category: Reviews
Kinopavasaris 2017 – Portas [LT]
Portas (Porto). Kalniukai ir nuokalnės, siauros gatvės. Graublėtas, nostalgiškas vaizdas ekrane. Puiki muzika. Skirtingi laiko rakursai, verčiantys kitaip pajusti prieš tai jau matytas scenas ir įvykius. Skoningos meilės scenos, be perspausto realizmo. Romantiška, šiek tiek filosofiška. Vėl apie meilę ir apie jos trumpaamžiškumą. Finalas pradžioje, po to kelias lyg jo. Viskas patiko, labai. Ir net nelabai yra ką daugiau pasakyt. Na, galvojau, gal tos pasikartojančios scenos galėjo būti geriau įgyvendintos. Bet tiek to. Kol kas mano favoritas. 10/10
Kinopavasaris 2017 – Šeimyniškas gyvenimas [LT]
Po filmo peržiūros prisiminus jo pavadinimą viskas kaip ir stoja į savo vietas. Šeimyniškas gyvenimas (Vida de Familia) yra ironiška juosta apie apsimetimą kažkuo kitu, galbūt tuo, kuo norėtum būti, bet kuo toliau, tuo labiau klimpstant į akligatvio situaciją, kai melas kaip sniego kamuolys įgauna tokį mąstą, kad sunku tikėtis atleidimo. Filmui lyg ir trūksta kokios tai apčiopiamesnės, stipresnės pabaigos. Nors parodyta pabaiga ir realesnė, gyvenimiškesnė. Bet dviejų herojų harmoniški santykiai ekrane padeda iškelti kino juostą aukščiau. Jau penkti metai praėjo nuo kadaise matyto “Bonsai”, todėl tik miglotai prisimenu tą filmą, bet gal ir matosi tam tikri panašūs elementai su ilgais tyliais kadrais (tyliais santykinai, nes vis tiek skamba koks nors garsas ar muzika). Šiame filme persipynė klasikinė, sunkaus roko ir industrinė muzika, kuri kažkiek iliustruoja skirtingas herojaus būkles. Iš dviejų matytų filmų (kurie abu beje čilietiški) šitas paliko didesnį įspūdį. 8/10
Board Game Review – Brick Party [EN]
This game can easily be included among the party games (hence the part Party in the name). Because there is no lack of laughter or emotions during its play (sometimes very strong emotions though). This is my second game from Renegade Game Studios. I’ve seen its review long time ago, but when i saw it on my FLGS website with a discount and a very attractive price, i thought “Why not? It can be handy in my collection”. So far a few plays of it were truly fun. It can be hard though, especially for those having trouble imagining geometric shapes in their minds (like myself). But when using only the easiest level cards and with less strict rules, it can be also used with kids. It will help developing their dexterity skills and analytic vision, and maybe also cooperating skills 🙂 There can be permanent or temporary pairs of players during the game. Each pair must decide who will be the architect (telling what and how to build) and the builder (the one actually building the thing) during each round. The architect must also choose which card among ones he or she has will be built (there are 4 types of cards of varying levels of difficulty). And all this is spiced up with special rules cards, one of which is flipped before every round and dictates how things should work. Maybe the architect must remain silent and only use gestures to give the instructions. Or maybe the builder has to build it blindfolded. It will be hilarious either way 🙂 It can be very difficult to obey the rules sometimes and not put the right brick into builder’s hand or to be silent, when you shouldn’t speak. In time you start to see what works better in different situations, how you can better describe things when one or another rule is in play. When you become the builder, you start to realize how it was for another player, when you was the architect and vice versa. It’s a very simple game with a very few components and all the figures on the cards are fairly similar. So the freshness of it can evaporate quickly. Though, there are a few blank cards for those who want to create their own rules. The game can also be created with a few spare Lego bricks and paper sheets for figures and rules. But it’s a fairly cheap game, so it’s probably not worth it to invest time to build your won copy. Simple, but fun. Strong 7/10.
Board Game Review – Brick Party [LT]
Žaidimas gali būti drąsiai įtrauktas į vakarėlių žaidimų sąrašą. Nes jį žaidžiant netruks nei juoko, nei emocijų (kartais net labai stiprių). Tai antras mano Renagade Game Studios žaidimas. Jo apžvalgą mačiau labai seniai, bet kai pastebėjau jį mūsų FLGS parduotuvės puslapyje su nuolaida ir labai patrauklia kaina, pagalvojau “Kodėl gi ne? Toks žaidimas gali praversti kolekcijoje”. Kol kas kelios žaidimo partijos buvo smagios. Žaidimas gali būti ir sunkus (ypač tiems, kam sunku mintyse įsivaizduot geometrines figūras – kas man visada buvo sunkokas uždavinys). Bet naudojant tik lengviausio sunkumo kortas ir šiek tiek supaprastinus taisykles žaidimą galima pritaikyti ir vaikams. O tai padėtų lavinti jų miklumą ir analitinį mąstymą, bei galbūt bendradarbiavimo įgūdžius 🙂 Žaidime gali būti laikinos ar pastovios komandos po du žmones. Kiekviena pora nusprendžia, kas bus architektu (pasakos ką ir kaip statyt) ir statytoju (statys figūrą pagal kito instrukcijas). Architektas taip pat nusprendžia kokio sunkumo kortą iš jo turimų bus bandoma statyt (žaidime yra 4 sunkumo lygių kortos). Bet viską paįvairina papildomos taisyklės, kurių viena yra ištraukiama prieš kiekvieną raundą. Gali būti, kad architektas negalės nieko sakyti ir tik gestais galės nurodyti statytojui, ką daryti. O galbūt statytojas turės statyti figūrą užsimerkęs. Vienaip ar kitaip, bus smagu 🙂 Kartais būna labai sunku laikytis taisyklių ir neįdėt statytojui reikiamos plytelės į rankas ar tylėti, kai gali rodyti tik gestais. Su laiku pradedi suprasti kaip geriau paaiškinti partneriui tam tikrus momentus, kaip elgtis esant vienai ar kitai taisyklei. Pabuvęs architektu supranti ką jaučia statytojas, kai pats atsiduri jo kailyje ir atvirkščiai. Žaidimas yra labai paprastas, su nedaug komponentų ir statomos figūros yra labai panašios. Todėl naujumas gali greitai išgaruoti. Aišku, yra tuščios kortos ir galimybė sugalvoti savo taisykles. Žaidimą gali susikurti ir pats panaudojęs kelias atliekamas Lego kaladėles ir užrašius ant lapelių figūras bei taisykles. Nors jo kaina tokia nedidelė, kad gal neverta investuoti savo laiko į kopijos gamybą. Stiprus 7/10.
Kinopavasaris 2017 – Neruda [LT]
Nesu susipažinęs su šio poeto kūryba ar istorija. Nors nežinau ar tiems kas žino nuo to filmas pasidaro daugiau įdomesnis ar ne. Filmas netradicinis, šiek tiek siurrealus. Kartais atrodo komiškas, ironiškas, kartais labai poetiškas. Scenarijus tikrai originalus. Nors ir ne visai nauja, nes kažką jau tokio matęs ar skaitęs, kad ir “Įprastas stebuklas”, kur rašytojas susiduria su savo kūrybos herojais. Bet šiuo atveju realybė ir fantazija susilieja labiau ir taip iki galo ir neįmanoma suprasti. Ypač nežinant tikros istorijos. Tiesa, prieš filmą buvo papasakota ką pamatysim. Todėl kurį laiką po filmo galvojau ar tai buvo gerai ar blogai. Nes paprastai mėgstu žiūrėti filmus nieko nežinant ir mažiau skaitant aprašymą. Bet šiuo atveju visgi manau man tas padėjo, nes nežinant filmo fabulos kokią pusę filmo turbūt būtų labai keista. Tad įdomu žinot kaip reagavo į filmą nieko nežinantys žiūrovai. Prie komiško ar satyriško filmo elemento prisidėjo klišinis senų detektyvinių filmų važiavimo rodymas (filmuojant su siūbuojama mašina už jos rodant ekrane bėgantį kelią). Lyg ir nesu matęs kitų Pablo Larrain filmų, bet kaip suprantu šokinėjimas tarp vietų ir laiko rodant vieną dialogą (kai dialogas nenutrūksta, bet vis keičiasi lokacija ir laikas, kas nėra logiška) yra jo firminis dalykas. Kartais tiko, kartais atrodė pernelyg keista. Nors ir visas filmas (ir pats Neruda (Neruda)) yra šiek tiek ekscentriškas. Bet galiausiai pripratau prie šio stiliaus, šio pasaulio. Filmas neblogas, bet ne visai mano. 7/10
Board Game Review – Guildhall [EN]
After completing a a few first plays of this game i thought i wouldn’t like it. But Guildhall grew on me over time. At first it seems appears too chaotic and depending on luck. It also often has a very abrupt ending. I have changed my mind about the former. But the ending.. I’m still trying to learn how to be prepared for it and finish rapidly. This is a card game. There are 6 professions types cards and those are of 5 colors. And there are a number of same type and color cards in the deck. It’s hard to explain the mechanisms in a few words. But in general you are collecting those types of cards in piles in front of you. Every card of the same type you place into a pile (chapter) has to be of different color. When you place a card into a pile, you get its special ability/action, which strength is based on the number of same type cards in the pile. You can get additional action, swap cards with other players or straight kill cards in their piles. When you place the fifth card of the same type into a pile it becomes a completed chapter. Essentially 1 “coin” which you can by point cards with. Those point cards can also have special abilities (although such will cost more “coins”), but in essence their give various amounts of points toward the winning number of 20. You have a choice to either spend your collected chapters to buy cheaper points cards with less points or save up for those bigger cards. Although you risk that someone will rush to 20 with lesser points cards. Or someone can steel that precious huge points card from under your nose before you manage to collect enough chapters for it. And there come unexpected endings. Often it seems that the game is only halfway to end, but then someone buys 7 points card, gets a few more points with card play and here you go – 20 points and she wins. Various combinations of cards and ways of playing them together is the most attracting part of this game. Although i don’t like some of the abilities that much, but i get that all of them are useful in some situations. Of course, there is also luck of draw. But you can also discard and redraw as many cards as you want (as one of your two actions per turn). This game is perfectly suited for expansions, as it is easy to refresh it by mixing in a few new professions. The only flaw of this game, which unfortunately seems to be even worse in the latest Guildhall Fantasy releases – the artwork. New games have striking not matching colors and ugly gradient backgrounds. As you can see the box cover of the original game is a bit weird and often receives snarky comments. But this flaw can’t spoil the enjoyment of getting a chain of good moves and winning by a nose. 9/10
The game works great on Yucata. The only minor nitpicks are that it doesn’t fill the screen on my 7 inch tablet completely, so you have to scroll down a bit to press Finish or Next and it stutters while scrolling. But that’s not a problem at all. And of course, when it shows the abilities, it covers over cards in my hand and you often need to see what you have, but it would be hard to somehow fit it other way on a small screen.
Board Game Review – Guildhall [LT]
Kelis pirmus kartus sužaidus šį žaidimą pagalvojau, kad man jis nepatinka. Bet laikui bėgant Guildhall visgi mane sužavėjo. Iš pradžių žaidimas atrodo labai chaotiškas ir priklausantis nuo sėkmės. Be to turintis labai greitą, ateinančią netikėtai pabaigą. Dėl pirmo dalyko mano nuomonė pasikeitė. O dėl antro.. Vis dar užklumpa netikėtai, bet jau pradedu išmokti pats gretai finišuoti ir pabaiga jau nebūna tokia netikėta. Žaidimas yra kortų. Yra 6 skirtingų tipų (profesijų) kortos, kurios savo ruožtų būna 5 spalvų ir jų yra tam tikras skaičius kaladėje (to paties tipo ir spalvos). Sunku greitai paaiškinti žodžiais kokios yra kortų žaidimo taisyklės. Bet iš esmės priešais save dėlioji kiekvieno tipo kortas vieną ant kitos. Bet turi dėti vis kitokios spalvos tos pačios profesijos kortą. Padedant kortą gauni tos profesijos specialų efektą (nužudyt kortą kito žaidėjo kolekcijoj, gauti papildomą ėjimą, apkeisti kortas su kitų žaidėjų ir pan.). Kuo daugiau kortų vienos profesijos dedi į krūvą, tuo geresnės pasidaro savybės. Bet padėjus 5 kortą į profesijos krūvelę, ji patampa vienu “pinigu”, už kurį gali nusipirkt taškų kortą. Taškų kortos duoda įvairų kiekį taškų, bet taip pat gali turėti ir specialias savybes. Aišku geresnės taškų kortos reikalauja pakloti daugiau surinktų kortų krūvelių. Taigi stambesnėms taškų kortoms tenka ilgiau pataupyti, kai tuo metu kas nors gali pirkti smulkias taškų kortas ir taip pasiekti 20 taškų ribą reikalingą pergalei. Iš čia ir išplaukia netikėtos pabaigos. Atrodo dar tik įpusėjo žaidimas, bet žiūri oponentas nuperka 7 taškų kortą, dar keliais ėjimais gauna kelis taškus ir jau švenčia pergalę. Įvairios kortų kombinacijos – tai kas labiausiai traukia šiame žaidime. Nors ne visos savybės man vienodai patinka, bet jos visos yra savotiškai naudingos vienais ar kitais momentais. Yra ir sėkmės faktorius, kai gali tiesiog nepasisekt ištraukt kortas. Bet gali paaukot vieną ėjimą ir traukt naujas kortas. Šiam žaidimui labai tinka papildymai, nes lengva paįvairint žaidimą įmaišius kelias naujas profesijas į kaladę. Žaidime yra vienintelis minusas, kurio deja neištaisė (o situacija net pablogėjo) neseniai išleidus naujus Guildhall Fantasy leidimus. Iliustracijų stilius tiesiog baisus. Naujuose žaidimuose spalvos rėžiančios akis, naudojami gradientai fonuose. Kaip matot ir originalaus žaidimo viršelis keistokas ir sulaukė nemažai kandžių replikų į savo adresą. Bet tas malonus jausmas, kai pavyksta į vieną grandinę sujungt daug veiksmų, gražiai sudėlioti kortas ir ištraukt pergalę iš po nosies oponentui, atperka viską. 9/10
Yucatoje viskas yra aišku ir patogu. Tik šiek tiek netelpa pilnai į žaidimo langą ir tenka prasukinėt aukštyn ir žemyn dažnai ir kažkodėl prasukimas planšetėj šiek tiek stringa. Bet čia tikrai smulkmenos. Skaitant sužaistos kortos galimus veiksmus nematai kai kurių savo rankos kortų, kas yra labai svarbu. Bet sunku būtų kažkaip kitaip tai padaryt. Juolab kai žaidžiama su 7 colių planšete.
Board Game Review – FUSE [EN]
FUSE is a time based cooperative game in which players try to deactivate a set number of bombs in 10 minutes. This is one of the positive sides of this game. It always lasts 10 minutes (although after playing it once you will want to play again and then again). On the other hand, timed manner creates tension and chaos during its gameplay. But the game is fairly simple for it to become something very negative. Though it’s abstract in its nature and there could be anything in place of the bombs (actually at some point there will be a sister game released in which players will try to heal patients). In a play order players take a set number of dice from the bag and roll them, then decide who takes which die. Every player has one or two cards (“bombs”) in front of them with a requirement to eliminate it. It can be a colors, values and position of dice. Once a player fulfills such requirement, he drops the dice back into bag and puts a card into a scoring pile. Then he draws a new card from the display of available 5 cards. Cards vary in difficulty (and accordingly points awarded for them). Game’s goal is to deactivate a set number of bombs, based on a number of players, in a 10 minutes span. At the end of the game the left over time (in the case of a win) is converted into points and all deactivated bombs are added to the total score. The game is simple, but it is not easy to win. Actually, after playing it 15 times i have not yet defeated it (solo or with a group). The closest i was when playing solo (a few bombs left). And we are only playing it on a standard mode 🙂 This detracts from a game a bit, as we should already have won at least once after so many plays. And as we played it a few times every day for some time i have burned out on it a bit. But looking at it as objectively as possible i can say this is a good game. I can see how me and my group are evolving, constantly honing our actions to waste less time and to evaluate who needs which dice better and faster. This is a great tool for team building 🙂 Game pieces quality is good. Though a few of my dice already had colors chipping out either from the beginning or after a few plays. We try to roll them on a mouse pad, but dice still scratch one another when rolled or in the bag. The dice are chunky and colorful with numbers in style of an electronic tableau. Cards looks sturdy enough. Publishers also provide an app which has a timer, with a snarky commentary while counting towards zero. It also saves scores for you. Though after a recent app update all the scores disappeared. So it is wise to keep them in some other place, if this is important. Renegade Game Studios recently is on the radar producing great quality and interesting games. FUSE is one of them. And i hope someday to defeat it. 8/10
Board Game Review – FUSE [LT]
FUSE yra realaus laiko kooperacinis žaidimas, kuriame visi žaidėjai veikia kartu bandydami dezaktyvuoti tam tikrą skaičių bombų per 10 minučių. Tai vienas iš pagrindinių žaidimo pliusų – žaidimo partija visada trunka 10 minučių (nors aišku po jos visada norisi sužaisti dar ir dar vieną). Kadangi žaidime yra laiko aspektas, tai tuo pačiu yra ir minusas. Nes tai įveda į žaidimą nerimą ir chaosą. Bet žaidimas yra pernelyg paprastas, kad tai labai negatyviai paveiktų. Tiesa, vietoj bombų galėtų būti bet kas (artimiausių metu bus išleistas šio žaidimo “brolis”, kuriame teks panašiu būdu gelbėti gyvybes). Žaidėjai paeiliui traukia nustatytą skaičių kauliukų iš maišo, ridena juos, o toliau sprendžia kas kokį kauliuką pasiima. Kiekvienas žaidėjas prieš save turi vieną arba dvi bombų kortas, kurios nusako kokius kauliukus, su kokiom reikšmėmis ir kaip reikia ant jos sudėti, kad šią bombą-kortą nukenksminti. Kiekviena korta verta tam tikro skaičiaus taškų (nuo to priklauso ir jos eliminavimo sudėtingumas). Kai vienam žaidėjui pavyksta surinkti vienos iš kortų kombinaciją, korta nugula į taškų kraitį, kauliukai grįžta į maišiuką, o žaidėjas išrenka sau naują kortą iš 5 galimų. Žaidimo tikslas per 10 minučių nukenksminti kuo daugiau bombų arba visas numatytas pagal žaidėjų skaičių. Gale žaidimo (laimėjus ar ne) skaičiuojama kiek laiko liko laikmatyje (jei pavyko laimėti) ir taškai eliminuotose kortose. Žaidimas paprastas, bet laimėti ne lengva. Tiesa pasakius, sužaidus 15 kartų taip ir nepavyko laimėti (nei vienam nei su grupe). Arčiausiai buvau vieną kartą kai žaidžiau solo. Ir mes dar tik standartiniu sudėtingumu žaidžiam 🙂 Tai kažkiek nuleidžia žaidimą akyse, nes po tiek žaidimų turėtume bent jau būti labai arti pergalės. Kažkiek dar pakenkė tai, kad mes ji pradžioje žaidėm po kelis kartus kasdien. Perdegiau šiek tiek 🙂 Bet objektyviai žiūrint žaidimas yra geras. Matau kaip mano grupėje kas kart vis tobulėjam, ieškom būtų efektyviai naudoti laiką, optimizuojam ėjimus, tariamės kaip greičiau spręsti dėl kauliukų poreikio, kam kokio reikia daugiau ir pan. Žaidimas tinka komandos stiprinimui 🙂 Žaidimo kokybė gera. Kauliukai unikalus su skaitmenimis nuo elektroninės lentelės, spalvingi, dideli. Tiesa, vienas ar keli arba iškart buvo su šiek tiek nutrupėjusiais skaičių dažais arba tai atsitiko žaidimo metu. Nors ir ridenam ant pelės kilimėlio, bet jie vis tiek trenkiasi vienas į kitą ridenami arba maišomi krepšyje. Kortos yra pankamai geros kokybės ir patvarios. Taip pat žaidimo leidėjai turi mobilią aplikaciją, kurį leidžia paleisti 10 minučių laikmatį ir žaismingai nervina žaidėjus, bei saugo rezultatus. Tiesa, po paskutinio programos atnaujinimo visi senesni rezultatai dingo. Todėl verta juos persirašyti kur nors dar, jei svarbu juos išsaugoti. Renegade Game Studios paskutiniu metu iškilo stalo žaidimų industrijoje pristatydama gerus produktus. FUSE vienas iš jų. Tik tikiuosi kada nors visgi prieš jį laimėti. 8/10