Tag: kp2021

Filmą žiūrint buvo keistas jausmas, kadangi pagrindinės aktorės bruožai priminė kolegę iš Centrinės Amerikos. Nors įvykiai, pagal kuriuos nufilmuota juosta, buvo jau gana senokai (1988), visgi kas žino ar pažįstamos šeima ar jos seneliai nebuvo susidūrę su panašiais dalykais. Viena tai kad filmas juodai-baltas jau prideda savotiško šarmo ir klasiškumo. Pradžioje daug žaidžiama su sulėtinimu, ilgais statiškais kadrais ir lėtu žmonių judėjimu. Netgi vienoje vietoje yra labai mistiškai naudojamas stop kadro intarpas. Keista, kad tokie eksperimentai vyksta daugiau pradžioje filmo ir neišlaikomi visos juostos metu. Bet aišku tai negadina bendro vaizdo. Tik pradžioje vos neatrodo, kad tai netgi dokumentika ar bus kažkoks siurrealistinis filmas apie Peru genčių papročius, dvasias, šokius ir t.t. O gavosi toks beveik detektyvas su žybsniu politikos ir romantinių santykių. Netradicinių, kas tais laikais ir šioje šalyje buvo tikrai pavojinga. Įdomiai buvo parodyta šių santykių eiga, kai buvo jaučiama emocinė įtampa tarp herojų, rodoma žodžiais, kūno kalba, be perspaustų meilės scenų, apsiribojant vienu būčiniu. Tačiau pagrindinė filmo Daina be pavadinimo (Canción sin nombre) istorija yra jaunos motinos netekusios naujagimės. Nuo pat pradžių jauti beviltiškumą, kurį kažkiek sušvelniną veiklus žurnalistas. Bet nujauti, kad tikriausiai negausi bent kažkiek laimingos pabaigos. Kaip ir tikėjausi pabaigos be pabaigos (kaip ir dainos be pavadinimo), bet kažkiek visgi norėjosi gauti atsakymus bent į kažką. Jei ne apie vaiko lemtį, tai apie moters vyro motyvus ir veiksmus. Bet bendrai paėmus pirmas pilno metro režisierės darbas gavosi geras su savotišku lėtu ritmu ir asketiška stilistika. 8/10

Karta po kartos, po kartos, po kartos ir amžiams. Na, ne amžiams, kada nors gali užsibaigti, pasikeisti ir nutrūkti istorija. Valchenzė amžiams (Walchensee Forever) graži juosta apie vienos šeimos ir jos narių (pagrinde dviejų seserų) gyvenimą, pradedant nuo praeito amžiaus pradžios, kai jie atsikėlė prie ežero į Valchenžės kraštą, ir atkeliaujant iki mūsų dienų. Tokių istorijų turi būti tūkstančiai, milijonai, kažkur dienoraščiuose, laiškuose. Bet ši istorija nustebino tuo, kaip daug buvo įamžinta kino juostoje. Matyt kažkas šeimoje labai anksti susižavėjo filmavimu ir fotografavimu (netgi iki scenoje pasirodžius seserų tėvui). Todėl šis filmas jaučiasi mažiau dokumentinis, kai jame tiek daug ne tik nuotraukų, kurios irgi dažnai yra puikios, bet ir gyvo šeimos narių įamžinimo. Patiko ir pagrindinis filmo rėmas – dukters ir mamos interviu, tokia kelionė šeimos istorijos keliais iš vienos iš seserų lupų. Palikimo perdavimas naujai kartai. Labiausiai atminty įstrigo jų “gastrolės” Meksikoje. Labai drąsus ir nutrūktgalviškas poelgis, užburiančios aplinkos, spalvingi žmonės, ir tiroliškas dainavimas 🙂 Negaliu pasakyt, kad man buvo artimos jų savęs atradimo paieškos (esu labiau žemiškas), bet buvo įdomu žiūrėt į jų keliones, eksperimentavimus, guru atradimus ir galiausiai neišvengiamai grįžimas prie šaknų į tą pačią Valchenzę. Puikus anūkės darbas įamžinant savo šeimos istoriją į vientisą kūrinį iš daugybės padrikų vaizdų ir įrašų surišant tai ramiu pasakojimu. 8/10

Žinau, kad bus nepopuliari nuomonė, bet filmus vertinu pagal tai kokias emocijas, mintys sukelia, ne pagal taip kaip privalėčiau jaustis dėl juostoje rodomų dalykų. Ir galiausiai per įdomumo prizmę. Per 17 metų KP filmų žiūrėjimo palaipsniui nusileidau ant žemės ir mažiau į kiną žiūriu kaip į aukščiausio meno apsireiškimą. Kinas yra kinas. Kartais įdomus, kartais ne. Visiems patinka skirtingi dalykai. Oazė (Oaza) pasirinkau perskaičius aprašymą ir jis sudomino. Sunku vertinti iš vaidybinės pusės (nebent susikrimščiusius prižiūrėtojus) nes nežinia kiek filme buvo vaidybos, o kiek natūralios elgsenos. Kadangi kaip supratau filme vaidino tikrieji įstaigos gyventojai (pacientai?). Galbūt galiu pasakyt, kad atrodė tikroviškai? Gal labiau autentiškai. Bet kokiu atveju šiuo požiūriu labai įdomus dalykas, kai šie žmonės gali patys parodyti filmą apie save. Bet visgi smalsu kiek filme buvo vaidybos, kiek repetavimo ir kiek natūralumo. Pradžioje filmo tai kažkiek pribloškia, užburia ramybė, tyla, taupios frazės, aplinkos, gamtos garsai. Bet po pirmo susipažinimo ir pripratimo prie aplinkos norisi kažko daugiau. Siužetas yra labai paprastas, kaip turbūt ir jų tikrieji gyvenimai. Nuolat rodant jų dienos monotoniją režisierius turbūt ir norėjo parodyti jų nykų gyvenimą, kuriame jie suranda tokius žiaurius būdus kažką pajust, pabėgt nuo realybės. Iš kitos pusės tai ta pati paaugliška meilė, trikampis, pavydas, skausmas. Vėlgi, gal autorius norėjo parodyt, kad jie iš esmės tokie patys. Protas kitoks, bet emocinė dalis, meilė, prisirišimas, viskas kaip pas visus žmones. Bet. Žiūrint į šią istoriją kažko trūko. Norėjosi labiau suprasti ir prižiūrėtojų motyvus ir jų “eksperimento” idėją. Galbūt norėjosi  kitos atomazgos. 7/10

Read More