Saulėlydžio giesmė (Sunset Song) yra labai graži, poetiška juosta apie jaunos škotų merginos brendimą ir kelią per gyvenimą XX amžiaus pradžioje. Kelias nelengvas, įveikiant tėvo smurtą, stebint motinos ir kitų šeimos narių kančias ir patiriant savas. Filmas netrumpas, todėl viskas parodoma gana nuosekliai ir detaliai. Tarpais girdime (labai gražios škotiškos tarmės) poetiškus merginos/moters apmąstymus apie gyvenimą, apie pokyčius joje, apie Dievą, žemę. Nemažai filme gražių škotiškų dainų ir melodijų. Ir vėlgi, reikia turbūt būti škotu arba perskaityt knygą, pagal kurią pastatytas filmas, kad istorija griebtų už širdies, kaip tai atsitinka su piktais vertintojais IMDB duodančiais filmui 9 ar 10 balų ir peikiančius tuos, kas nesupranta kuo šis filmas toks vertingas. Taip, istorija gali graudint, bet ar dėl to filmas pasidaro geras? Ne, filmas tuo pačiu labai ištęstas. Iš merginos gyvenimo/vargų parodoma dažniausiai jos sėdėjimas prie lango ar ugnies. Klausimas kyla ar sunku buvo daugiau nufilmuot ūkiško gyvenimo ar tai sugadintų poetišką filmo stilių? Grįžusio iš karo vyro staigus sužvėrėjimas kartu ir įtikinamas ir ne. Įdomus bet ir savotiškai keistas pačio karo parodymas – kameros skrydis tarp purvo balų. Ar vėlgi duoklė meniškam stiliui ar nenoras baugint žiūrovo žiaurumais? Kam tada išvis tas gana netrumpas epizodas? Dar vienas ar keli epizodai tarnauja tik kaip statiškas fonas tuo metu skambančiai giesmei. Įtariu, kad tokį filmą parodžius apie Lietuvos istoriją ir surinkus gražių tautiškų dainų, efektas mūsų žiūrovui būtų stiprus, bet tiems patiems škotams gal įspūdžio nepadarytų. Taigi, bendrai įspūdis vidutiniškas. 7/10

Tiek to, leisiu Mustangėms (Mustang) reabilituoti turkišką kinematografiją mano akyse 🙂 Taip, filmas žiūroviškas, bet ne puikus, ne be matomų kinematografinių siūlų. Vaidinant vaikams ar paaugliams dažniau būna perspaustumas ir pernelyg didelis vaidinimo entuziazmas. Neapsieita ir be klišių kaip juokai apie užpakalio storį ir pan. (žiūri ir iki sekundės tikslumo atspėji, kada koks juokas bus pasakytas ar parodytas žiūrovo malonumui). Arba netikėtai iš vaiko lūpų sklindančiais pasakymais (arba vertimas blogas arba netikiu, kad vaikas galėtų taip argumentuot apie moralę, kai užsipuola skundikę). Bet filmas po mažu vis įveda rimtesnius ir sunkesnius siužeto etapus. Žiūrovo linksminimas epizodiškai išlieka, bet turbūt tik tam, kad visai juo nesugniuždyt. Netgi atsiranda intriga ir šioks toks veiksmo filmo adrenalinas su pabėgimais, gaudynėm, slėpynėm.  O dėl to, kad tik jaunesnioji sesutė išsiskyrė iš visų, tai gal ir natūralu. Nes žiūrovui paprasčiau stebėt vieną pagrindinį herojų ir įsijaust į jo gyvenimą. Ji taip pat buvo pagrindinė istorijos pasakotoja ir už kadro. Bet nepasakyčiau, kad kitos merginos buvo visai panašios. Visos atrodo turėjo kažkokių ypatingų bruožų (kažkas labiau kovojo, kažkas buvo labiau apatiškas). Filmą žiūrėt įdomu, nors ir jauti, kad šiek tiek iš fantastikos srities ir kad galiausiai pabėgėlės būtų grąžintos atgal ir nieko tai nepakeistų. Svarstau, kad tamsesnis, žemiškesnis, realistiškesnis filmo siužetas būtų stipresnis, bet mažiau patrauklus platesnei publikai. Todėl gal ir gerai, kad jis toks kartu ir valiūkiškas ir rimtas. Kaip ir “Gimtinė” parodantis tradicijų ir šiuolaikiškumo priešpriešą, bet savaip. Gal patys turkai jį pamatę, pamatę save iš šalies susimąstys, ką daro su vaikais ir savim. Na ir mums, europiečiams, naudinga tai pamatyt. 8/10

Read More

“Adomo obuolius” esu matęs jau gal 3-4 kartus. Kaip tik pirmas kartas buvo Skalvijoj ir jau metai po jo debiuto KP. Šiandien pažiūrėjau Vyrai ir viščiukai (Mænd & høns). Nors paprastai į komedijas labai retai einu, nebent kažkas tokio provokacinio, absurdiško kaip tarkim “Rumba” ar “Triukšmo garsai”. Bet negalėjau praleist šio režisieriaus naujo darbo. Sutinku, kad aprašymas klaidinantis ir įdomu kaip jį reklamuos ateityje. Juoko salėj buvo, bet labiau pradžioj filmo per tuos didesnius juokinimus, bet kažkaip į galą jau pritilo žiūrovai. Aišku “Adomo obuoliai” irgi nebuvo toks, kad visą laik kvatotumeisi. Pamačiau tą patį stilių, kai juoktis verčia absoliutus situacijos absurdiškumas ir fantasmagoriškumas. Bet man antro dalyko šiame filme buvo per daug. Ir į galą filmas pavirto į kažkokį depresiją ir atstūmimą sukeliantį dalyką. Pagalvoji net, ir ką, taip viskas ir baigsis? Ir pasirodė, kad režisierius nežinojo kaip gi tą jo užsuktą istoriją gerai pabaigt. O gi čia dar ir komedija. Ir tada atsiranda ta labai saulėta happy endiška pabaiga. Taip taip, ten pasakoma gražių minčių, bet, kažkaip nesiklijuoja taip gerai, kaip norėtųsi. Turbūt panašiai jaučiausi pažiūrėjus “Fėją” po “Rumbos”. Panašu, tie patys aktoriai, panašūs juokinimo triukai, bet jau ne taip juokinga, kaip buvo pirmą kartą. Galima pradėt mintyse vartyt visokias alegorijas, kad gal taip norėta parodyt, kad ir be jokių fantastinių dalykų pilna gyvenime žmonių gyvenančių kaip gyvūnai ar kitaip gamtos subjaurotų, bet tada paskutinis filmo kadras lyg pasako, nieko čia tokio, svarbu tik gyvent, kaip nors, bilekaip.. Bendrai įspūdis silpnokas. 7/10

 Be tokio kino man Kinopavasaris būtų ne visai pavykęs, todėl ir bilietą specialiai ėmiau vos perskaičius kelis aprašymo sakinius 🙂 Gimdymas (Nacimiento) yra stebėjimo filmas. Kai smegenys atsijungia, kai nereikia gilintis į įmantrius siužeto vingius, klausytis dialogų (pradžioj net buvo kilusi mintis, o gal čia išvis nebus kalbų, bet deja yra, nors labai labai ne daug), stebi neskubų atogrąžų gyventojų kasdienį gyvenimą, upę, mišką, kartu su jais užmiegi ir pasitinki naują dieną. O kulminacija, kuri suteikė filmui vardą yra irgi tokia rami, beveik begarsė. Man toks filmas padeda atpalaiduoti po eilės pamatytų filmų ir akis ir protą, tai gal labiau tiktų užbaigimui, bet dar bus keli filmai. Bet gal ir galima kažkiek priekaištų rasti. Tarkim tą nebylumą aš visai pateisinčiau, jei režisierius pasiryžtų visą filmą tokiu išlaikyt (na taip, būtų toks eksperimentas ir dar didesnis žaidimas su žiūrovo kantrybe), bet to neįvyksta ir tada kyla klausimas kodėl daugybėj vietų jokios kalbos nebūna. Kaimo gyventojai pavirsta tokiais Tibeto vienuoliais-mąstytojais ne žodžio nepratariančiais ir vis apie kažką mąstančiais. Muzika pirmą kartą į filmą įvedama įdomiai ir natūraliai, bet gal vėliau jos visai nereikėtų. Bet čia šiaip smulkmenos ir filmas man patiko, tik sunku jį lygint su daugiau “turinio” turinčiais filmais ir taip pat įvertint. 8/10 Nors bendram filmų sąraše gal ir bus žemiau prasčiau įvertintų.

P.S. IMDB netgi neturi net 5 balsų. Tikrai mažai žinomas dar pasaulyje filmas.

Paskutinę minutę pirkdamas bilietus pakeičiau “Carol” į Troškulį (Жажда). Gal ir ne veltui? 🙂 Nors Blanchet man patinka, bet pagalvojau, kad geriau pasirinksiu europietišką filmą. Moteriško filmo dozę jau gavau iš turkų. Dabar gi iš bulgarų, bet labai skirtingo. Šį kartą jausmai buvo pažaboti ir tik retkarčiais prasiverždavo herojų žvilgsniuose arba skurdžiuose dialoguose. Ore nuolat tvyrojo seksualinė įtampa (kai kur tik prabundanti, kitur atsigaunanti), bet viskas apsiribodavo tais pačiais žvilgsniais, skurdžiais prisilietimais arba vykdavo už kadro. Lyg ir pats filmas buvo išdžiuvęs nuo tos sausros. Bet gerąja prasme! Tas jausmų ne perteklius kadre vertė su įdomumu stebėti toliau. Nors gal kai kurį žiūrovą ir gali apgauti galiausiai. Nes atrodo, kad filme nieko ypatingo taip ir neįvyksta (apart pabaigos). Bet tuo filmas ir žavi. Įdomu, kad į filmą įpinti vizualiniai triukai, nors šiaip filmas yra labai žemiškas, buitinis, o taipogi ir kai kurie dialogai apie Dievą ir gyvenimą, verčia žiūrėt į filmą šiek tiek kitaip, įžvelgt simbolizmą (ypač pabaigoje). Apie skirtingus gyvenimus. Nors herojai ir kalba apie esamą ir pomirtinį, bet galimai ir pasielgus vienaip ir kitaip, kaip gyvenimas gali apsiverst nuo kiekvieno poelgio ir pasirinkimo ir nueiti kita linkme. 8/10

komentaras internete: Labai žavi aktorė Elizabeth Banks

Išties, nors ir sakai sau, kad negali vertint filmo vien už aktorės žavesį, bet.. 🙂 Rimtai gi kalbant, vien grožis nieko nepadaro. Gerai suvaidinta irgi. Dažnai net nieko nesakant. Vien akių ir veido išraiškom. Tuo labiau patiko režisieriaus triukai su antros pokalbio pusės rodymu kaip atspindį veidrodyje (kaip ir matai abiejų kalbančių veidus) ir kai muzika ar šiaip tyluma užstodavo garsą ir galėjai tik nuspėti ką kalbą pagal veidus. Cusack manau gerai tiko tokiam vaidmeniui, tik kažkaip atrodė neužsivedęs jam (nors, gal taip ir reikėjo vaidint Vilsoną, ką žinau). Beach Boys išties ne tokia žinoma grupė pas mus, bet pasirodo kai kas iš jų muzikos girdėta kadaise, kažkur (tikriausiai kaip garso takeliai filmuose). Good Vibrations tai tikrai 🙂 Meilė ir malonė (Love & Mercy) įdomus filmas. Nors turiu pasakyt, ištraukia jį Elizabeth ir Paul’as. Taip, atrodo šiek tiek ištemptas, bet turbūt norėta nuosekliai parodyt ir visą grupės istoriją ir dar istoriją su Melinda. Beje, šiame filme perėjimai tarp praeities ir dabarties man neužkliuvo, čia jie tiko gerai. Na, bet šiokį tokį ištempimą atstoja muzika, kurios malonu buvo klausytis iki titrų pabaigos. 8/10

Nesiseka man ir su argentiniečiais (apart labai patikusio “Maitvanagiai” prieš eilę metų). Ypač su jų istoriniais faktais pagrįstais filmais. Apie istoriją (juolab tokią spalvingą kaip Pietų Amerikos su jos tironais ir kova už žmonių laisves) kurti reikia, bet ne visada iš istorinio materialo gaunasi geras filmas. Klanas (El Clan) labai puikiai nufilmuotas, operatoriaus darbas nuostabus, garso takelis kerintis, garso, muzikos ir veiksmo kadre suderinimas stilingas. Bet. Nesusižiūri jis gerai. Beje, tas puikus garso takelis lyg ir nuteikia kokiam tai gangsteriškam filmui apie Bonį ir Klaidą, lyg ir turėtų būti kažkokia ypatinga kulminacija. Ji nutinka, bet ne tokia, kokiai nuteikia. Filmas gerai sulipdytas, bet trūksta žiūroviškumo. Arba reik būti argentiniečiu gal 🙂 Tiesa, dėl sulipdymo. Visgi nepatiko būdas pastoviai persijunginėti tarp praeities ir esamo taško. Kažkaip išmušdavo iš istorijos eigos ir prisideda prie tos kulminacijos trūkumo, nes jau nuo pradžių praktiškai pamatai kuo baigsis. Suprantu protu kokį įspūdį norima padaryti tokiu vaizdavimo būdu, bet širdis nepriima. Ir kai kurie herojų poelgiai atrodė ne visai logiški, arba kai kurios scenos likdavo be paaiškinimo ar atomazgos. 7/10