Vakar pamačiau savo festivalio favoritą – Ava (Ava). Žaisminga, sąmojinga, naivu, jaunatviška, šelmiška. Visa tai ir apie filmą ir apie herojus. Žiūrėjosi labai gerai, istorija labai įdomi, yra vietų kur galima nuoširdžiai juoktis iš to, kaip sugeba mus juokint vaikai savo paprastumu, tiesmukiškumu, naivumu. Bet tai ne komedija, tiesiog toks nuotykis. Pagrindinei herojei teko sunkus išbandymas dėl nepagydomos ligos ir žiūrovas stebi jos bandymą susigyvent su tuo, kaip užsidariusi savyje ji bando ieškoti išeities, suprasti save, savo norus, atranda meilės ir prisirišimo jausmą, bręsta. Nors ir žinai, kad jos laukia sunki ateitis, bet filmas vis tiek nuteikia optimistiškai. Tikrai rekomenduojama pažiūrėti tiems, kam norisi pažiūrėt kažką šviesesnio ar nutrūktgalviško po sunkių dramų 🙂 Pačiam filmavimui irgi neturiu priekaištų. Siužetas vystosi geru tempu, dialogai geri (juos rašė pati režisierė), netgi scenos su motociklu, kai “važiuojama” su judančiu vaizdu fone, labai nekrenta į akis. Neatrodo, kad filme galima buvo kažką išmest, sutrumpint. 10/10