Atidariau sau festivalį su ganėtinai kino pavasarietišku filmu. Kandelarija (Candelaria) – ramus, santūrus, lėtapėdis filmas apie pagyvenusius, jau kažkiek pavargusius gyventi žmones, kurie dar kabinasi į gyvenimą, į vienas kitą, atranda iš naujo meilę vienas kitam ir gyvenimo ugnelę, kad ir kaip keistai ir iškrypėliškai tai galėtų atrodyti. Kino pavasaryje dažnai būna filmų apie žmones bandančius sudurt galą su galu, bandančius užsidirbti visokiais įmantriais ar žeminančiais būdais. Galbūt rečiau tenka matyt tokias istorijas apie tokio amžiaus žmones. Tiesa, šį kartą istorijoje buvo ir humoro, žaismo, ironijos. Bendrai filmas nesukelia kažkokių audrų širdyje, tik gal šiek tiek liūdesio, melancholijos. Herojai charizmatiški ir mieli, o tas jų lėtapėdiškumas (ypač tamsoje su žvake) labai tikroviškas 🙂 8/10