Paauglystė, hormonai ir nesutarimas su tėvais nėra svetima ir tokioje ortodoksinėje aplinkoje. Alegorija tarp raudono veršiuko ir raudonplaukės merginos aiški, ji kaip ir karvė atnešama kaip auka vardan didesnio tikslo, dievo, nacijos, tėvo įsitikinimų. Bet ji nejaučia ryšio ir prasmės tame kas jai sakoma ir kaip jai reikėtų gyventi. Iš dalies šis filmas priminė prieš kelis metus matytą turkų filmą (berods “Motina”) apie sugrįžusią iš miesto dukrą ir kaip ji bandė vėl pritapti prie gana senoviško ir tradicinio būdo gyventi. Ir įspūdis gana panašus. Taip, visa tai atrodo keista mūsų akimis (nors ir nesame dar tikri vakariečiai patys). Bet trūksta kažkokios stiprios emocijos, minties. Tokių filmų daug. Rodomas kasdienis nuobodus gyvenimas, trupiniai dialogų, labiau į pabaigą šiek tiek aistrų ir neaiški pabaiga. Yra scenų kur pagalvoji “o, nėjau jis taip pasakė, ir ką ji dabar darys” ir lyg yra reakcija, bet tokia blanki. Raudona karvė (Para Aduma) nėra blogas filmas, bet ir niekuo neypatingas. Kokių iš mano patirties yra dauguma Kinopavasaryje. O kai pamatai kažką išties gero, tada ir susivoki, kiek yra vidutiniško, neblogo, bet blankoko kino. Na, tai yra laikoma tikruoju gyvenimišku kinu. Bet po 15 metų jis jau man pradeda pabost. Iš techninės pusės nieko irgi išskirt negaliu. Stambūs planai rodantys vien veidus nieko jau nestebina. Muzikos filme labai mažai. Na, bent jau kamera nėra drebanti kaip vis dar yra madinga. 7/10