Category: Books

Vėl grįžau prie seno gero Harry Harrison, kurį skaitau nuo vaikystės. Invasion: Earth parašyta beveik 20 metų po puikiosios Deathworld trilogijos. Negaliu tiksliai palygint šių kūrinių (nes Deathworld senokai jau skaityta), bet rodos rašytojo stilius šiek tiek daugiau subrendęs. Iš dalies gal dėl to, kad veiksmas vyksta Žemėje. Todėl reikia aprašyti daug realistiškų dalykų, kas gal yra sudėtingiau nei išgalvoti pasauliai ir kosminiai laivai. Nors knygoje yra nelabai suprantamų ar gerai paaiškintų dalykų ir pati pabaiga yra tokia brutaliai pamokslaujanti (aha aha, žmonija vietoj to kad apsisaugoti turi atstatyt antrą žandą ir bandyt įtikint ateivius juos pamilt), bet skaičiau sunkiai atsitraukiant ir vis žadant sau “na dar vienas skyrius ir viskas šiai dienai”. O tai reiškia, kad knyga įdomi ir įtraukianti. Galbūt siužetas nėra naujas, bet visgi dažniausiai ateivių invazija yra didžiulis karas. Čia gi viskas yra labiau psichologinio spaudimo lygyje. Taip pat verčia susimastyt, o kaip gi tikrai galima pasielgti, kai atvykėliai sako vieną, bet atrodo, kad yra visiškai kitaip. Tas pats atsitinka ir mūsų gyvenime, kai prašoma užimti kažkieno pusę nežinant faktų ir detalių vien tik iš vienos pusės žodžių ir nuomonės. Tik šiuo atveju sprendimo kaina yra visos Žemės egzistavimas. Pagrindiniai herojai tiesa galėtų būti labiau išvystyti. Daugiausia apie juos rašoma kaip jie mažai miegojo, papusryčiavo ir toliau jau vyksta veiksmas, kažkur skrendama, į kažką šaudoma ir pan. Čia kaip ir priešprieša, nes kitoje knygoje apie raketos skrydį į orbitą (Skyfall) buvo daugiau dėmesio personažams, bet mažiau įvykių. Reikalingas geresnis balansas. Šiek tiek keista, bet tuo pačiu ir įdomu skaityt apie laikotarpį kai dar egzistavo Sovietų Sąjunga ir kaip jie kooperavosi su JAV. 9/10

Po tiek perskaitytų Azimovo knygų jo stilių galiu turbūt atpažint nuo pirmų puslapių. The Stars, Like Dust šiek tiek primena ir metais vyresnę “Pebble in the Sky“, nes vėlgi Žemė, kuri ir vėl nusiaubta atominių karų ir atsilikusi. Herojai visi ne tokie, kokie jie atrodo, o kartais net turi ne vieną sluoksnį. Tas galbūt jau kažkiek pabodo “aš esu tas, bet iš tikrųjų aš esu anas, bet iš tikrųųųųjų aš visai ne tas” 🙂 Knyga taip pat kažkiek primena vėliau pasirodžiusią Foundation seriją. Bet šis kūrinys trumpesnis ir paprastesnis. Tai atrodo kaip plunksnos bandymas prieš epišką 7 romanų eposą apie galaktikos imperiją, slaptą organizaciją, robotus ir t.t. Todėl ne taip įdomu. Bet ir nėra visai prastai. Tik pabaiga tokia, khem, pernelyg jau patriotinė. Tačiau daugiau negaliu pasakyt nieko neatskleidus. Galbūt Azimovą reikėjo skaityt iš eilės, pradėjus nuo ankstesnių kūrinių ir palaipsniui pereinant prie labiau grandiozinių. Arba man jau laikas pailsėt nuo jo ir paskaityt daugiau kitų autorių. Ar pabandyt jo robotų ar Starr serijas. Visgi panašu, kad Foundation taip ir liks man nuostabiausių Azimovo darbu. 7/10

Net iš pavadinimo atrodo, kad Saimakas rašė kažką panašaus į Tolkieno Žiedų Valdovo knygas. Nežinau ar taip buvo iš tikrųjų, bet fabula yra panaši. Marga kompanija keliauja per visą šalį (Britanija beje) ir bando pristatyt kai ką į tam tikrą vietą, kad žmonija turėtų viltį. Pakeliui patenka į įvairius nuotykius ir kovoja su absoliučiu blogiu. Panašu, a ne? Bet apie tai pagalvojau tik į pačią pabaigą. Nes pradžioje tai atrodė kaip realistiškai atrodantis alternatyvios istorijos pasaulis. Iš pradžių nebuvo aiški blogio siaubiančio šalį prigimtis. Netgi pasirodė, kad gal visgi bus kažkiek scifi. Ir staiga bum, moteris ant grifono, kalbantis vaiduoklis, magiška pilis ir naminis demonas 😀 Taigi toks savotiškas fantasy, bet šiek tiek niūresnis, tamsesnis nei Tolkieno ir su religinio misticizmo elementais. Kelis kartus buvo užsiminta, kad blogis atėjo nuo žvaigždžių. Bet tik tiek. Ir knygos kulminacija kažkoks religinis akibrokštas, nei šis nei tas, bet kažkodėl blogis, kuris siaubė Žemę šimtus metų, staiga buvo nugalėtas dėka vienos minties, tikėjimo ar kažko dar. Vėliau pamačiau, kad prieš metus skaičiau kitą šio autoriaus knygą. Apie postapokaliptinę (ar visgi alternatyvią) Žemę, kur kadaise buvo robotai, bet visi išnaikinti ir žmonija grįžo į tamsius amžius. Abi knygos parašytos viena po kitos, stilius panašus, šiek tiek keistokas, per daug misticizmo ir pabaiga ir anoje knygoje buvo šiaip sau. Kažkur ėjo ėjo, atėjo ir neaišku kas atsitiko. Nors skaityti nebuvo nuobodu ir herojai yra savotiški, neįprasti ir su trūkumais, bet galiausiai įspūdis keistokas, ypač po silpnos atomazgos. Gal visgi ne mano autorius. 7/10

Neseniai pradėjau žiūrėti seriją Agile\Lean\DevOps mokymų LinkedIn Learning platformoje. Viename iš kursų vedėjai paminėjo The Phoenix Project knygą, o dar keliomis dienomis vėliau perskaičiau internete, kad tą dieną ši knyga buvo platinama nemokamai Amazon parduotuvėje (Kindle versija). Tai buvo akcija skirta patraukt dėmesį ką tik išleistam šios knygos tęsiniui – “The Unicorn Project”. Pasinaudojau šia proga. Tuo pačiu norėjau išbandyt Kindle mobilią programėlę ir Kindle Cloud Reader naršyklėje. Nors nieko nemokėjau, manau knyga yra verta prašomų 12,94$ (arba šiek tiek daugiau popieriniame variante). Kad ir kokie geri būtų mokymai ar juos pateikiantys specialistai, dažniausiai tai yra sausa teorija į kurią yra sunku įsijaust, sunku pamatyt realius pritaikymo būdus ir metodikų naudą. Ši knyga gi užkabina tuo, kad pateikia nors ir išgalvotus, bet realistiškai atrodančius įvykius, charakterius, problemas. Tai nėra naujas metodas. Įkvėpimu autoriams tapo senesnis E. M. Goldratto kūrinys “The Goal”, kuriame buvo aprašomas gamyklos vadovo gyvenimas ir jo kova dėl veiklos optimizavimo ir verslo išsaugojimo. “The Phoenix Project” atveju pristatomas netikros automobilių dalių gamybos įmonės IT ūkio gyvenimas iš IT operacijų vadovo perspektyvos. Teko matyti komentarus, kad kai kam yra sunku skaityti šią knygą, nes joje aprašomi įvykiai ir problemos atrodo pernelyg tikroviškai, lyg autoriai slapčia stebėtų jų IT komandos vargus ir negandas. Nors kartais atrodo, kad knygoje įvykiai susiklosto pernelyg jau prastai ir tikrovėje taip galbūt nebūna, bet dažnas skaitytojas dirbantis IT operacijose ar netgi programų kūrime gali atpažinti vieną ar kitą savo praktikoje matytą problemą. Spaudimas iš vadovų, nepatenkinti klientai, griūvančios sistemos, saugumo spragos, nesibaigiantys auditai, konfliktai tarp skirtingų IT komandų, dokumentacijos trūkumas, projektų skaičius viršijantis galimybes ir pan. Autoriai protingai panaudoja šį scenarijų pažingsniui įvedant Lean ir DevOps metodikų elementus parodant kaip tai padeda herojams suvaldyt situaciją ir atgaivint ne tik įmonės IT ūkį, bet ir padėti augint pelną ir kovoti su rinkos konkurentais. Ši knyga suteikė daugiau minčių ir suvokimo nei visi prieš tai matyti kursai, kadangi privertė užjaust išgalvotus herojus ir tuo pačiu pamatyti ar prisiminti panašias situacijas savo praktikoje, susimastyti kur galėtum kažką patobulinti, kitaip organizuoti darbus ir t.t. Kaip suprantu “The Unicorn Project” tą patį scenarijų aprašo iš kompanijos programuotojų ir testuotojų perspektyvos (“Unicorn” buvo naujas, labai greitai vystomas pagal DevOps praktikas ir pateikiantys greitus ir naudingus rezultatus projektas šioje knygoje). Knyga taip pat yra gera ir iš pramoginės pusės. Joje daug spalvingų, gerai išvystytų personažų, netrūksta humoro. Skaitoma smagiai ir greitai, galvojant apie tai kokia gi bėda ištiks IT vadovą kitame knygos skyriuje ir džiaugiantis dėl kiekvienos mažos ir didelės pergalės 🙂 9/10

Nesu skaitęs kitų Tolkien’o knygų, bet mačiau Žiedų valdovo ir Hobito trilogijas, taigi apie šį pasaulį ir jo herojus šiek tiek žinau, o Žiedų valdovo filmai be to yra ir vieni mėgstamiausių (Hobito mažiau). Todėl manau Silmarillion skaitėsi geriau, nei jei būčiau visai nieko nežinojęs apie šį pasaulį. Nieko nežinančiam ar net “fantasy” nelabai mėgstančiam skaitytojui tai būtų labai paini knyga. Nors man ji irgi buvo painoka ir į pabaigą jau vos galėjau mintyse išlaikyt visas istorijos gijas, genčių ir atskirų herojų ir jų atžalų likimus. Skaitant šią knygą šalia norisi turėti pasaulio žemėlapį ir visų išvardintų genčių ir atskirų herojų šeimų medžius. Kartais tai tikrai pradeda varginti, kai pastraipa po pastraipos yra vien “o jam gimė sūnus X, kuriam gimė dukra Y, o ji pagimdė Z, kuris apsiženijo su N ir…”. Iš vienos pusės keista, kad galima buvo parašyt tokią ilgą ir detalią išgalvoto pasaulio kroniką. Iš kitos pusės žaviesi Tolkieno metodiškumu ir vaizduote. Kadangi kaip minėjau apie šį pasaulį kažkiek žinojau, buvo įdomu perskaityt apie jo pradžią, apie elfų ištakas, suprasti kodėl jie buvo tokie filmuose. Taip pat apie žmonių ir nykštukų atsiradimą ir likimą. Na ir pabaigoje knygos buvo smagų perskaityti jau apie man žinomus personažus iš kitų kūrinių. Nors chronologiškai šios knygos veiksmai yra istorijos pradžia, man atrodo, kad ją galbūt geriau skaityti po kelių kitų knygų taip susiejant viską vienu pamatu. Jeigu pradėt būtent nuo šios knygos, galbūt įspūdis bus šiek tiek sausokas. Bet kokiu atveju knyga patiko ir galbūt kada nors reikės perskaityt ir kitas bei palygint su ekranizacijomis 🙂 8/10

Darelas yra mano vaikystės rašytojas. Namų bibliotekoje turėjom vieną jo knygą su keliais apsakymais, kurią perskaičiau turbūt daugiau nei 10 kartų ir kas kart vis žavėjausi jo nuotaikingu ir detaliu pasakojimu apie girtą mišką, šnibždesių žemę ir t.t. Būtent jo knygos apie Argentiną, Paragvajų ir kitas Pietų Amerikos šalis pagimdė manyje norą kada nors aplankyt šią pasaulio dalį, pamatyt gamtą, papročius. Aišku, tai kažkiek idealizuotas paveikslas, o ir turistai paprastai nesibeldi po miškų tankmes gaudydami gyvūnus 🙂 The Bafut Beagles veiksmas vyksta Afrikoje, Kamerūne. Ir tai turi savitą koloritą, skirtingą nuo Pietų Amerikos, kitokius papročius, elgseną, o taip pat ir įvairius įdomius gyvūnus. Na ir aišku nuotykiai nutinkantys tų gyvūnų beieškant, o taip pat ir juos prižiūrint. Darelas visada pabrėždavo ir parodydavo šią gyvūnų gaudytojo darbo pusę. Nemažai laiko reikalauja būtent visų pamaitinimas, žaizdų ir ligų gydymas, narvų valymas ir t.t. Nepraleidžia jis progos pakalbėt ir apie moralinę savo darbo pusę, nes ir tais laikais (1957) jis sulaukdavo komentarų iš žmonių, kad neva gyvūnams labai bloga nelaisvėje, nors juos ten maitina, prižiūri, lepina. Kai kurie nepabėgdavo net paleisti laisvai vaikščioti po stovyklą. Rašytojas taip pat vaizdžiai papasakojo kaip jis vadavo beždžionėlę nuo įkyrių ir net galinčių pražudyti parazitų, kurių laisvėje ji niekaip negalėtų pati iškrapštyt. Knyga išlaiko jau pažįstamą autoriaus stilių, gražiai aprašo Afrikos vietoves, peizažus, žmones, pakanka joje ir linksmų nutikimų ir aišku daug įvairių gyvūnų. 9/10

Harry Harrison yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų fantastų. Dar mokyklos laikais perskaičiau pirmą knygą “Deathworld” serijoje ir nuo to laiko daug kartų perskaičiau visas šios serijos knygas. Skyfall skiriasi nuo kitų šio rašytojo knygų savo realizmu. Nors ir rašoma apie labai didelę raketą, bet tai nėra labai jau fantastinis dalykas ir visai įmanomas. Be to skrenda jie tik į orbitą, o ne į tolimas galaktikas. Savaime tai nėra blogai. Pvz. neseniai perskaityto “Seveneves” siužetas pradžioje irgi panašus. Kaip ir bendras jausmas apie nesibaigiančias problemas. Ir čia yra didžiausia mano problema su knyga. Atrodo, kad ji visa susideda iš nesibaigiančių problemų, su kuriom tenka kovoti ekipažui ir Žemėje likusiems komandos nariams. Nors pasakojimo eigoje ir yra šiek tiek šviesesnių momentų ir šiek tiek optimizmo suteikianti pabaiga, bet po kiek laiko skaityt tampa sunku dėl pastovios depresivinės nuotaikos. Knyga nėra labai didelė, bet skaičiau ją labai ilgai nuolat palikdamas ilgam. Nėra viskas blogai joje. Personažai geri ir detalūs, įdomios techninės detalės apie raketą, skrydžio ypatumus. Tiesa, pabaiga, o ypač paskutinės pastraipos atrodo sukurtos paskubom, skamba kaip pernelyg optimistinis lozungas “jūs žuvot ne veltui, žmonijos laukia šviesi ateitis”. 6/10

Ne taip seniai perskaičiau visas Azimovo “Foundation” serijos knygas, todėl ši trumpa istorija kažkiek nublanksta prieš grandiozinę galaktikos imperijos ir įsteigimo epopėją. Pebble in the Sky yra lyg trumpas atsišakojimas iš bendros istorijos. Vienas TV serialo epizodas. Nors čia veiksmas ir vyksta Žemėje, o kai kurių įvykių pasekmės galėtų paveikti visą galaktiką. Knygoje yra keli neaiškūs ar nepaaiškinami momentai, bet gal man reikėtų perskaityti kitas “Galactic Empire” serijos knygas, tam kad rasčiau atsakymus. Prisipažinsiu, Azimovo chronologija painoka ir tai kažkiek erzina, be to dar yra priešistorijų ir toliau į ateitį einančių knygų. Sunku suprasti kokia tvarka skaityti jo serijas, kad susidarytų daugmaž aiškus chronologijos ir įvykių vaizdas. Taigi, knyga yra pakankamai įdomi, bet nepadarė tokio įspūdžio kaip kai kurie kiti Azimovo kūriniai. Taip pat ji yra gana trumpoka. Galbūt bendrame serijos kontekste ji atrodytų geriau, bet vertinant kaip atskirą romaną skiriu 7/10.

Apie šią knygą išgirdau pakankamai seniai ir sudomino gana netikėta jos pradžia. Manau tai nebus gana dideliu “spoileriu”, nes tai pasakojama pirmoje knygos pastraipoje. Mėnulis sprogo – ir ką dabar daryti? Tiesa, keista, kad pavadinime du žodžiai sulipdyti į vieną. Ilgai negalėjau suprast ką tai reiškią (reikėjo įdėmiau į viršelį pažiūrėt). Rusiškai irgi nelabai aišku – “Семиевие”. Taigi – septynios Ievos. Suvokiau tai tik knygai einant į pabaigą 🙂 Taigi, prieš skaitant knygą mačiau gana kritiškus komentarus, netgi kad neva labai primityvus dėstymas minčių ir pan. Beje, skaičiau rusiškai, tai gal vertimas šiek tiek pakoregavo tai. Bet knyga tikrai nepasirodė primityvi. O pabaigoje paskaičius autoriaus žodį matosi kiek metų ir pastangų įdėjo į įvairių mokslinių ir techninių dalykų studijavimą. Juodraščius skaitė pasikaustę tuose srityse žmonės. Bet tai ir ne taip svarbu skaitant mokslinę fantastiką (bent jau man). Aišku, norisi kuo didesnio realizmo, bet tuo pačiu fantastika tai pabėgimas nuo realijos, ten gali būti ir nepaaiškinamų dalykų. Ir visgi manau čia yra puikus suderinimas įtikinamų technologinių ir mokslinių dalykų ir nesuvokiamos katastrofos (mėnulis sprogo?!). Nors teoriškai tai visai galėtų atsitikti atsiradus kokiam stambesniam asteroidui. Aišku Žemė jį tikriausiai pastebėtų prieš kurį laiką ir tai nebūtų šokas. Atrodo knygoje nėra nieko ypatingai fantastiško, turbūt 2/3 siužeto yra skirta kosminės stoties ir jos ekipažo peripetijoms ir išgyvenimui. Nemažai taip pat ir psichologinių dalykų ir netgi politinių žaidimų. Galbūt knyga galėtų būti trumpesnė. Kartais pernelyg daug detalių rodoma ar kartojama dalykų. Arba pavyzdžiui detaliai aprašoma kelių ekipažo narių kodinė kalba, nors vėliau ta kalba ne taip dažnai naudojama ir šiaip neaišku kam skaitytojui taip ją žinoti, kai galima tiesiog “už kadro” išverst ką kas pasakė. Vis dėlto knyga labai įtraukė. Nesinorėjo nustot skaityt, kai jau buvo pirmą valanda nakties, kai turėjai kažką kito nuveikt. Iš dalies traukė stoties žmonių likimo istorija, taip pat ir bendras žmonijos patirtos katastrofos paveikslas, kaip pasaulis su tuo susitaikė, prisitaikė. Yra knygoje momentai, kai perskaitai, sustoji ir negali tęsti toliau, bandai suvokti atsitikimo mastus, svarbą. Bet antra knygos dalis (tiesa jai skirtas turbūt trečdalis bendros apimties) yra silpnoka. Nors tai ir galima buvo numatyt ir aišku įdomu pažvelgti toliau į ateitį nuo esamų įvykių, bet įgyvendinimas nebuvo labai geras. Aktorius stengiesi sugalvot neįprastas technologijas ir įvykius. Taip pat patvirtinto tai, ko tikriausiai tikėjosi skaitytojas. Bet gal ši dalis buvo pernelyg kontrastinga su pirma dalim, kuri atrodė labai realistiška, o antra jau buvo arčiau pasakos. Kaip atskira knyga antra dalis būtų turbūt neblogas fantastinis kūrinys. Dėl šito sunkiau įvertint bendrai knygą. Pirmai daliai gal duočiau ir 10. Antrai 8-7. Todėl bendrai manau vertinu 9/10.

Prieš tai skaičiau tik vieną Nilo Geimano knygą, kurią jis parašė kartu su žymiuoju Teri Pratčetu – “Good Omens”. Ir toji knyga man labai patiko. “Niekurniekada” turi panašų stilių, kai mūsų realus ir nuobodus pasaulis persipina su kažkokiu slaptu, bet egzistuojančiu visai šalia mūsų (ar po mūsų kojomis), magišku, mistišku pasauliu. Tikriausiai šis stilius net turi pavadinimą. Man tai patinka. Tai nėra visiškai atskiras “fantasy” pasaulis, bet ir nėra kažkas panašaus į “Twilight”, kai pagrindinė knygos scena yra realus pasaulis su keliais romantizuotais fantastiniais elementais. Tai yra tiesiog labiau įtikinamas dalykas, kad kažkas egzistuoja už mūsų regos ir supratimo ribos. Pradžia knygos gana rami ir nuobodoka, na ir bendrai visos istorijos metu netgi ir sukrečiantys dalykai yra pasakojami gana ramiu ir nuosaikiu stiliumi. Čia yra kovų ir netikėtų posūkių, bet bendrai nėra didelio adrenalino. Dažniau tai labiau filosofinė, šiek tiek melancholinė kelionė ir atradimas savęs ir to, kad tas normalus gyvenimas į kurį herojus taip nori sugrįžti galbūt yra visiškai ne tas, ko mums reikia. Knyga patiko, nors gal tikėjausi kažko labiau panašesnio ir beprotiškesnio kaip “Gerose pranašystėse”. 8/10