Panašiai kaip ir apie “Project Hail Mary” mačiau kelis komentarus internete, kad tai labai gera mokslinės fantastikos knyga (ir trilogija). Taigi perskaičiau pirmą dalį. Įspūdis dvejopas. Iš vienos pusės knyga parašyta gerai, rimtai, detaliai. Iš kitos pusės kažko trūksta, nelabai susieina man knygos istorijos į vieną visumą ir pabaiga silpnoka (gal iškart buvo planuojama serija knygų). Knygos branduolys yra tikra fizikos problema apie dangaus kūnų sąveiką, kuri galbūt ir neturi sprendimo arba nėra resursų ir žinių jai išspręst. Knygoje yra daug rašoma apie tikrus fizikos ir astrofizikos dalykus, dėsnius, reiškinius. Iš šios pusės knyga stipri, nors gal nėra tiek daug mokslo ir jis ne taip prieinamai aprašytas kaip aukščiau paminėtoje knygoje, bet kitą vertus ne taip tankiai apkraunami smegenys duomenim kaip tarkim “Seveneves”.
Knyga nustebina pradžioje, nes tikėsi iškart pasinert į mokslinės fantastikos siužetą, bet patenki į Kinijos netolimą praeitį, kultūrinės revoliucijos laikus ir skirtingų komunistinių frakcijų kovas. Gal kiek ir per daug šio laikotarpio pateikiama vien tam, kad sudaryti vieno ar kelių pagrindinių herojų personažus ir paaiškinti jų motyvus. Nors ir nebuvo tai nuobodu ar neįdomu, bet kiek netikėta. Beveik nieko nežinau apie šį Kinijos istorijos laikotarpį ir buvo keista skaityt kaip daug įvairių komunistinio jaunimo frakcijų (Red Guard) kovojo vieni su kitais dėl turbūt ne tokių reikšmingų ideologinių skirtumų (o gal daugiau dėl valdžios). Ir kaip buvo beveik sunaikinta visa aukštesnio išsilavinimo sistema, išvaikyti, nužudyti mokslininkai. Po šios įžangos prasideda įdomesnis siužetas, bet karts nuo karto sugrįžtama į praeitį atsiminimuose. Knygos tempas gana lėtas ir informacijos duodama trupinėliais, kas galbūt irgi šiek tiek sumažino vertinimą.
Aplamai istorija ir problema yra įdomi ir netikėta, savotiškai originali. Taip pat skaitydamas vieną skyrių labai vėlai vakare buvau ir šiek tiek įbaugintas nepaaiškinamo reiškinio aprašyto knygoje (labai neatskleidžiant, susiję su mistinių vaizdų regėjimu). Virtualios realybės panaudojimas davė papildomų įdomumo taškų knygai. Labiausiai patiko istorija su kompiuteriu sudarytu iš milijonų žmonių porų (1 ir 0). Bet pabaiga pasirodė silpnoka. Pagrindinės veikėjos supratimas ką padarė nelabai įtikino, nes visos knygos metu jautėsi kad jai būtų vis vien jei žmonija būtų sunaikinta. Kažkiek pritempta pabaigoje, kad ji gal pradėjo gailėtis. Žinau, kad yra dar 2 knygos, kur galbūt gaučiau daugiau atsakymų ir iš dalies norisi paskaityt. Iš kitos pusės, dar dvi tokio pat tempo ir stiliaus knygos gali įgristi. Taigi padarysiu kol kas pertrauką ir gal sugrįšiu vėliau. 7/10
Paskutinį kartą skaičiau Durrellą prieš beveik 4 metus, taigi atėjo laikas paimt dar vieną jo knygą. Šį kartą veiksmas dažnai sukasi apie Mauričio salą Indijos vandenyne ir kelias mažesnes salas. Unikali izoliuota flora ir fauna, kuri deja dėl žmogaus veiksmų (ir jų atvežtų svetimų gyvūnų) nyksta. Durrell ir komanda bando gauti pakankamai įvairių egzempliorių sėkmingam veisimui zoologijos soduose. Iš esmės knygos stilius ir istorija labai panašios į kitas šio autoriaus knygas. Gal vaikystėje skaityt buvo įdomiau, nes ne tiek daug knygų buvo ir nežinojai nieko apie tiek pasaulio vietų ar įvairius gyvius. Kažkiek gal išblėso naujoviškumas tokių knygų. Šita pasirodė kiek silpnesnė už seniau skaitytas. Prieš 4 metus skaityta “The Bafut Beagles” buvo žymiai įdomesnė. Gal dėl to kad vyko Afrikoje ir nemažai buvo pasakojama apie vietinių genčių papročius ir gyvenimus. Čia gi veiksmas dažnai vyksta labai mažoje izoliuotoje saloje, kur gaudo driežus ir gyvates. Apie auksinius šikšnosparnius ir rožinius balandžius palyginus ne tiek daug ir parašyta. Vienas dalykas kuris buvo unikalus šioje knygoje tai parodytas povandeninis gyvenimas. Iš šio autoriaus dar neteko berods tokio skaityt. Apie koralinių rifų gyvūnijos stebėjimą, įvairias žuvis, moliuskus ir pan. Tai buvo įdomu ir nauja. Tai tiek trumpai apie šią knygą. Nes sunku kažką daugiau parašyt, kadangi čia nėra įtempto siužeto, intrigos ir pan. Tiesiog žmonės keliauja per miškus, stebi gamtą, gaudo gyvūnus ir kartais aprašo kokį nors įdomesnį žmogų ar sutiktus mandagius žolės augintojus 🙂 7/10
Kaip suprantu tai yra vienas iš pirmų Lukjanenko kūrinių. Ir tai jaučiasi. Apsakymas gana trumpas, veiksmas pernelyg greitai vystosi. Veikėjai labai greitai susidraugauja ar rodo neįtikinamas emocijas. Kas nepatiko, tai labai dažni veiksmo šuoliai iš vienos vietos į kitą, nuo vienų veikėjų prie kitų ir tai vyksta kartais vos ne kas antrą/trečią sakinį ir pradeda varginti, nes reikia vėl perjungt smegenis, suvokti apie ką eina kalbą. Taipogi truko šiek tiek daugiau istorijos apie pagrindinius herojus. Labai jau greitai jie įvedami į siužetą be paaiškinimų. Bet bendrai paėmus istorija yra įdomi ir net tokiame ankstyvame kūrinyje autorius jau sugeba prikaustyt dėmesį, sukurt įdomius herojus, jaučiasi jo stilius, kuris su laiku taps labiau profesionalesnis, detalesnis. O pati istorija gal nėra labai originali. Kažkokia planeta, kur gyvena žmonės po atominio karo. Dalis gyvena bokštuose-miestuose su labai didele kontrole, priverstine lygybe, išnaikintomis emocijomis vardan išgyvenimo. Yra dykumoje gyvenanti saujelė pasipriešinimo. Tai jau turbūt trečia mano šio rašytojo skaityta knyga kur pagrindiniai veikėjai vaikai ir paaugliai. Galbūt ši knyga buvo kažkiek orientuota į jaunesnę auditoriją ir gal todėl veiksmas joje labiau paprastesnis. Bet kartais yra ir gilesnių dalykų, žiauresnių scenų. Galbūt tai prideda daugiau dramatizmo istorijai, kai rodomi kovojantys ir žūstantys jaunuoliai (kaip ir mano prieš tai skaitytoje knygoje). Kaip sakiau, labai trumpa knyga, neprailgo, buvo įdomi, bet kažko visgi truko ir nelabai patiko, kad vaikis iš Žemės turėjo tokias galingas technologijas, vos ne supermenas. Pabaiga irgi labai jau neaiški, paliekanti daug klaustukų. 6/10
Tai jau ketvirta mano skaityta šio autoriaus knyga. Galima pamanyt, kad tiek perskaičiau nes labai patinka jo stilius ir siužetai. Bet iš tikrųjų net sunku paaiškint. Kas kart pabaigus ar net dar skaitant apima kažkoks nepasitenkinimo jausmas. Ir vėl. Istorija įdomi. Staiga dingsta 99% visos žmonijos. Likusieji pradeda gyvent tūkstančius metų, visur likę ištikimi robotai nežinantys ką dabar veikti. Beje, robotų tema šiam autoriui panašiai labai artima kaip ir Azimovui. Bet viskas vėl pavirsta į filosofavimą, kažkokias sunkiai suprantamas telepatines, parapsichologines jėgas, o svarbiausi knygos įvykiai yra kažkas ko net herojai negali paaiškinti. Kažką pajutau, kažkas sušvietė galvoj ir štai. Panašiai buvo ir keliose kitose autoriaus knygose. Ir nors tos filosofinės mintys apie žmonijos pernelyg didelį pasikliovimą technologijomis, atitrūkimą nuo gamtos, paprasto gyvenimo, jos yra geros ir priverčia susimastyt, bet taip kaip tai yra pateikiama galiausiai pradeda labai įgrysti. Autorius dar kas antrą skyrelį rašė kaip vieno iš ilgai gyvenančių žmonių šimtus metų rašomo dienoraščio ištraukas. Kurias norėjosi kuo greičiau prabėgom perskaityt, kad grįžti prie kažko labiau apčiuopiamo. Kažkiek ir gėda, kad manyje taip šneka mano pragmatizmas ir skepticizmas, bet iš kitos pusės, tos geros ir išmintingos idėjos neturėtų būti skaitytojui brukamos tokiais kiekiais. Turi būti saikas, o geriausiai jei tos mintys savaime skaitytojui atsiras skaitant knygą. Na ir pernelyg jau daug šio misticizmo, nepaaiškinamo, antgamtinio ir visokių stebuklų. Nebuvo knyga visai nuobodi ir kartais pagaudavo “dar vienas skyrelis” manija. Tiesa, gal šio atveju tai buvo tiesiog viltis “o gal kažkas visgi įdomesnio bus toliau”. Pabaiga irgi šio autoriaus stiliuje, tokia labai neaiški, su daug erdvės išvedžiojimui. Turbūt dar negreitai paimsiu kitą šio rašytojo knygą. 6/10
Chase yra žinomas vardas (tiksliau pseudonimas). Nors ir rašė 40-80-tais. Prisimenu matęs knygas su šiuo vardu detektyvų sekcijose knygynuose jaunystėje. Kadangi dar nuo vaikystės mėgau Agatos Kristi kūrybą ir detektyvus kadaise pasiėmiau kelias jo knygas pabandymui, bet prisiruošiau vieną jų perskaityt tik beveik po 20 metų 🙂 Knyga išleista 68-tais, tai ir yra rodomas atitinkamas laikmetis, JAV, Majamis, turtuoliai, plėšikai, įspūdingo grožio moterys ir vyrai, intrigos, aistros, meilė ir apgaulė, išradingos plėšimo schemos, išmanūs detektyvai ir t.t. Kaip sako žmonės keliuose atsiliepimuose internete šioje knygoje yra mažai įprasto šiam rašytojui smurto. Iš tikrųjų jo visai ne daug ir jis dažnai būna už kadro. Taigi gal čia daugiau proto žaidimų. Skaitytojas supažindinamas ir su grupe plėšikų ir iš arčiau susipažįsta su kai kuriomis jų aukomis. Personažai knygoje yra gana spalvingi ir išskirtiniai arba savo fiziniais bruožais ar charakteriais. Bet visgi dažniau išvaizda. Čia jaučiasi šioks toks netikrumas. Pernelyg jau spalvingi veikėjai. Dauguma moterų yra įspūdingo grožio, dažnai paminint jų krutinės formas. Yra knygoje ir sekso scenų, bet autorius šioje vietoje apsiriboja labiau minimaliais aprašymais tokio veiksmo. Pačioje pradžioje knyga visai neįtraukė, bet maždaug nuo vidurio sudomino labiau. Bendrai paėmus nebuvo kažkokių labai jau įmantrių siužeto vingių, labai sudėtingų apiplėšimų ir pan. Kas nepatiko, tai kad apie įvykius neva pasakoja rašytojui kažkoks pijokas. Manau tas buvo nereikalinga ir gal tik pradžioje galima buvo tai parodyt. Vis tiek nuo jo monologo pereinama prie tikro veiksmo (kaip kine kažkieno kalba pakeičiama tikrų įvykių rodymu). Manau man labiau patiktų jei autorius tiesiog parašytų, kad jam apie šią istoriją papasakojo vienas žmogus ir t.t. Taigi, knyga nebuvo nuobodi. Skaitant galima buvo įsivaizduoti senas detektyvines kino dramas apie gangsterius arba panašaus stiliaus kompiuterinius žaidimus. Gal kada pabandysiu ir kitas Chase knygas. 7/10
Taip sutapo, kad tai antra iš paskutinių perskaitytų knygų, kur ateiviai tyrinėja žmones, ieško jų silpnųjų vietų ar bando suteikti kažkokią prasmę žmonių nenuspėjamam elgesiui, suprasti jų jausmus, kad juos nugalėti. Ir kaip su “Alient Night” ši knyga apie jaunuosius keturiasdešimties salų riterius įtraukė žiauriai. Gerai, kad trumpa. Bet savaitę turėjau visai sugadintą miego režimą, nes “dar vienas skyrius” užsitęsdavo iki 1-2 nakties 🙂 Iš dalies tai ir gerai jau pažįstamas man ir mėgstamas Lukjanenko stilius (Daiveris, Juodraštis), o taip pat ir neįprastas, intriguojantis siužetas apie vaikus patekusius į keistą vietą ir priverstus kovoti su tokiais pat jaunuoliais. Savotiška Hunger Games versija, bet daugiau mistikos, nežinomybės. Labai mažai atskleidžiama apie tai kas juos čia atgabeno, ko iš jų nori. Tai intriguoja. O kartu ir šiurpina skaitant apie vaikus ir jaunuolius kovojančius, žudančius tokius pat kaip jie. Yra knygoje ir retų šviesesnių momentų, bet vyrauja nežinomybės, prislėgtumo, beviltiškumo nuotaikos. Kaip visada su tokiu neįprastu ir labai intriguojančiu siužetu beskaitant pradedi jaudintis dėl pabaigos. Nes labai sunku turėti labai gerą pabaigą ir nepadaryt jos labai banalios. Nesakyčiau kad atomazga gavosi labai stipri. Kažkiek tai visgi nuspėjama ir pagal klišę. Netgi kažkiek susiskamba su Alien Light. Lukjanenko pačioje pabaigoje dar bando tai paversti kažkokia alegorija apie žmonijos nuolatinį skriaudimą vieni kitų. Gal ir gera mintis, tik gavosi kažkaip trumpai, sausokai ir paskubom. Knyga baigiasi gana netikėtai ir be labai jau patenkinančio finalo. Galbūt ji turėjo būti ilgesnė, daugiau parodyti vaikų gyvenimo ir turėt ilgesnį ir sudėtingesnį finalą. Bet kaip tokiam trumpam kūriniui ir turint labai gerą viduriuką galiu duoti 8/10.
Nors bus sunku patikėti, bet atrodo esu skaitęs tik vieną Jules Verne knygą. Ir tai buvo gūdžioje vaikystėje. Tai buvo Kapitono Gateraso nuotykiai. Aišku žinau apie šio autoriaus kūrybą, mačiau pagal jo knygas pastatytus filmus, o vaikystėje vienas mylimiausių dalykų televizijoje buvo pagal jo knygą pastatytas daugia serijinis filmas Kapitono Granto Vaikai. Bet kadangi visa tai buvo seniai, neatsiminiau gerai šio rašytojo stiliaus. O jo rašyba yra gana “tanki”. Labai daug detalių apie viską kur vyksta veiksmas. Kadangi 15-mečio kapitono nuotykiuose pusę knygos veiksmas vyksta laive, tai tenka išgirsti aibes terminų, sužinoti apie visus laivo priežiūros ir valdymo ypatumus. Kai veiksmas persikelia ant sausumos vėlgi sužinai daug faktų apie florą ir fauną, apie ten gyvenančių žmonių papročius ir pan. Šis detalumas gali kiek varginti, bet savotiškai ir žavi. Autorius neapsiriboja tik šiais dalykais. Kadangi siužetas paliečia Afriką, Jules Vernas pasineria gyliai i šio žemyno istoriją, žymių Afrikos tyrinėtojų keliones, o taip pat ir tamsiąją šios vietos istoriją – prekyba juodaodžiais vergais. Jis apie tai pasakoja be jokių skrupulų, nepridengiant žiaurumų ir netausojant skaitytojo. Nors apie šį istorijos etapą esu skaitęs, bet nežinojau tokių detalių apie prekiautojų metodus, ilgas keliones per visą Afriką kai neišgyvendavo dauguma pagrobtų žmonių, kaip vietiniai genčių vadai prisidėdavo prie savo rasės žmonių naikinimo ir pavergimo. Iš tikrųjų žiaurus žmonijos istorijos puslapis. Pats knygos siužetas yra įdomus ir kažkiek netikėtas, nors įtariu autorius viską galėjo moksliškai pagrįsti pagal laivo trajektoriją, sroves, vėjus ir pan. Gal kažkiek truko tam tikrų įvykių išaiškinimo knygoje. Keistas jausmas apima, kai skaitytojas žino kas įvyko, bet herojai to atrodo niekada nesužinos. Taip pat gal kažkiek nuvylė istorijos blogųjų veikėjų pabaigos. Tikėjausi kažkokios labiau tenkinančios atomazgos. Nors mačiau ką autorius bandė padaryt ir kaip netikėtai suvesti kelis istorijos siūlus į vieną vietą, bet gavosi gal pernelyg jau sėkmingas sutapimas. Taigi, knyga neprailgo, detalių gausa labai nevargino, buvo ir linksmesnių dalykų ir įdomių papročių ir kultūros faktų, bei liūdnų Afrikos istorinių įvykių. Atomazga kiek silpnesnė gavosi, tai bendrai 7/10.
