Gal bus nepopuliari nuomonė, nes ši knyga yra tikriausiai laikoma mokslinės fantastikos klasika. Bet čia ne pirmas kartas kai pasaulio pripažintos knygos nesurezonuoja su manim kaip galbūt tikėjausi (kaip pvz. Selindžerio Rugiuose prie bedugnės pasirodė nuobodi, neaišku apie ką, kažkokio susireikšminusio paauglio sapalionės). Šį kartą nėra taip jau blogai. Kaip dažnai būna, knygą skaitau be problemų ir nėra taip, kad norėčiau mesti, bet viduje jauti augantį nepasitenkinimą.
Taigi, pirmą pasirodė keista knygos struktūra. Kas tapo aišku, kai knygą pradėjus pasiskaičiau daugiau internete ir pamačiau “fix-up” žodį. Taigi knyga gimė kaip atskiri ir mažiau susiję apsakymai, galbūt spausdinti kokiame nors žurnale kas kelis mėnesius ir pan. Vėliau visą tai buvo surinkta į knygą-rinkinį. Nors stilius išlaikomas ir istorijos vaga irgi tęsiasi chronologiškai. Bet tuo pačiu istorija šokinėja prie visai atsitiktinių personažų, grįžta atgal ir pan. Vientisumo trūkumas jaučiasi visos knygos skaitymo metu. Bet tai ne didelė problema.
Galbūt, kadangi knyga parašyta seniai, gal dėl to kad gal autorius dar ir poezija domėjosi ar tiesiog šio autoriaus toks stilius, bet tekstas yra pernelyg prisodrintas poetiškumo ir detalių. Iš pradžių galvoji, na gerai, čia gal aprašo detaliau aplinką, čia gal koks būdas sustiprint įvykio efektą. Bet po to supranti, kad visa knyga yra taip parašyta. Trumpai galima pabandyt apibūdint taip “Jis žiūrėjo į dangų lyg pamiršęs kas pats yra, kaip išalkęs žmogus į duonos gabalėlį, lyg pernakt sušalusi gėlė į kylančią saulę, lyg alkanas šuo į kaulą, lyg, kaip, kaip, kaip..”. Na čia aišku ne taip poetiškai kaip knygoje, bet esmė panaši. Ir tai ne vienas kitas toks sakinys skyriuje, bet vos ne kiekviena pastraipa. Su laiku pradeda labai įgrist, ypač kai yra koks nors įdomesnis posūkis knygoje ar atomazga ir turi perlipt per šį kalną palyginimų, sinonimų ir alegorijų. Rimtai, jei tokius nukrypimus apkarpius, knyga gautųsi dvigubai, o gal ir trigubai trumpesnė.
Pati fabula įdomi. Aprašyti Marso gyvenimą pradedant marsiečiais, parodyt žmonių atvykimą ir kuo tai pasiverčia, ir galiausiai Žemės pabaigą neišvengiamo branduolinio karo ugnyje. Knyga turi melancholišką prieskonį, kurį sustiprina aukščiau aprašytas alegoriškas ir poetiškas stilius. Žmonija viską sunaikina, tyčia ar netyčia. Bet Marsas toliau egzistuoja, o jo kalnai tokie gražūs, mįslingi, žydri ir raudoni, tvyksantys kylančios saulės spinduliuose… C’mon! Kiek galima? Gal prie esmės pagaliau?! 🙂 7/10