Author: wroot

Jau senokai neskaičiau kažko taip įtraukiančio. Negalėjau priverst kartais savęs eit miegot su klasikine “na dar vienas skyrius ir viskas” mantra. Jau pasižymėjau sau paskaityt kada nors kažką dar iš šios autorės kūrybos, ypač naujesnes knygas gavusias apdovanojimus. Daugiausiai dėmesį patraukė savotiškas siužetas, kai lyg ir gali nuspėti kas vyksta ir kokia buvo priešistorė, bet ir išlieka paslaptis. Susipina primityvi žmonių kultūra (bronzinis amžius gal) ir ateivių aukštosios technologijos. Įdomus palyginimas tarp šiek tiek lėtesnių, bet labai kolektyviškai gyvenančių ir evoliucionuojančių milijonus metų ateivių ir labai individualius, žiaurius žmones, žudančius vieni kitus, užtat žaibiškai progresuojančius savo neįprasto, į jokias ateivių hipotezes netelpančio proto dėka. Už fantastikos žanro kaukės yra analizė žmonijos padermės su visais jos bjauriais bruožais. Kita stipri knygos pusė – jos herojai. Su stipriais charakteriais, skirtingais ir tuo pačiu panašiais. Įdomu stebėti jų augimą ir transformacijas istorijos laike. Vienas silpnesnių dalykų, kurį kažkiek galima ir nuspėti – miglota pabaiga ir trupiniai žinių apie visą supantį pasaulį, kaip žmonės pateko į tokią padėtį, iš kur atsirado ateiviai ir pan. Šen bei ten numetami keli akmenukai faktų, kurie padeda kažkiek susidaryt bendrą paveikslą, bet konkretumo tikrai nėra. Kas nėra blogai. Kartais reikia palikti kai ką skaitytojui sukurt savo vaizduotėje. Kažkiek visgi gaila ir norisi sužinoti daugiau, bet ką padarysi. Bendrai knygos įspūdžio tai negadina. Kaip minusą galbūt galima paminėti bendrą gana pesimistinį, niūrų paveikslą. Nors yra knygoje ir šviesesnių momentų. Tačiau skaitant knygą tenka pamąstyt apie tai kokie mes visgi žmonės galim būti žiaurūs. Kažkiek dar erzino tai, kad dviejų konflikte dalyvaujančių miestų/genčių vardai yra labai panašūs. Vis tekdavo iš naujo perskaityt sakinį, įsiskaityt į pavadinimą ir mintyse sudėlioti “čia šitie, su tokiais bruožais, o su šituo pavadinimu tai anie, kurie aršesni”. Gal tai buvo vertimo problema. Knygoje taip pat yra gana atvirai rašoma apie vyrų ir moterų (ar tarp moterų) artimus santykius. Kas nėra blogai, bet kartais aprašomos jau visai pornografinės scenos atrodo keistokai ir ne vietoje bendrame knygos kontekste. Kalbant apie santykius. Knygoje yra nemažai jausmų ir vidinio konflikto pagrindinių herojų ir jų antrųjų pusių santykiuose ir į knygos pabaigą to pasidaro jau šiek tiek per daug. Lyg ne mokslinę fantastiką skaitytum, o meilės romaną. Nesakau, kad santykiams ne vieta tokio pobūdžio knygose, bet jau pradėjo šiek tiek varginti nesibaigiantys “myli-nemyli, įskaudino-neįskaudino” ir t.t. Taigi, norėjosi daugiau sužinot apie pasaulį ir ateivius, bet bendrai knygos mintis ir autorės stilius patiko. 8/10

Kaip 1966 tai knygoje aprašyti įvykiai ir vietos atrodo įspūdingai. Nežinau kodėl, bet skaitant taip neatrodė. Gal dėl to kad jau matytas ne vienas filmas apie žmonių sumažinimą, netgi iki mikroskopinio dydžio. O gal dėl to, kad 66-tais dar ne taip gerai buvo žinoma žmogaus organizmo struktūra ir sudėtis norint aprašyti tai dar detaliau ir realistiškiau. Nesakau, kad tai buvo visai lėkšta ar neįtikinama. Tikiu, kad Azimovas nemažai studijavo šią temą rašant knygą. Tiesa, tai nebuvo visiškai jo kūrinys. Nes pirmiausiai tai buvo filmo scenarijus, kurį jis adaptavo knygai. Keisčiausia, kad jo knyga išėjo net anksčiau nei pasirodė pats filmas. Kadangi ši situacija sudomino, po knygos perskaitymo dar pažiūrėjau ir 66-tųjų filmą. Kai kurie dalykai yra labai panašiai aprašyti knygoje ir parodyti filme. Bet aišku filme nėra tiek detalių, visai nėra vidinių pagrindinio veikėjo minčių. Azimovas ištaisė kelias logines filmo scenarijaus klaidas bei sukūrė kiek įmantresnę “blogiuko” istoriją. Taip pat pridėjo daugiau bendravimo tarp povandeninio laivo keliaujančio žmogaus kūnu įgulos narių. Ir šioje vietoje gavosi kiek lėkštoka. Galvojau, kad tai atėjo iš filmo. Bet ten pagrindinis vyriškos lyties personažas labai mažai bendrauja su vienintele moterimi įguloje. Knygoje gi jis nepaliaujamai bando su ja flirtuot ir visaip klibint. Kas pradeda vargint jau po kelių puslapių. Bent jau moteris būna gana šalta, bet kažkaip labai jau greit pasiduoda jo kerams. Gal Azimovas turėjo mažai laiko adaptacijai ar buvo suvaržytas knygos dydžio ir neturėjo laiko labiau išvystyti personažų. Nors, kiek pamenu iš kitų skaitytų Azimovo knygų toks vyro ir moters bendravimo stereotipinis vaizdavimas yra jam būdingas. Kiti personažai irgi yra gana paviršutiniški. Pati kelionė arba net pasiruošimas jai (sumažinimas laivo iki mikrobo dydžio nėra toks jau paprastas procesas) yra pakankamai gerai aprašyti. Aišku, 1966 metų filmas  neturint pernelyg didelio biudžeto ir kompiuterinės grafikos šiais laikais neatrodo labai efektingai. Bet savotiškai žavingas su praktiniais efektais. Tačiau vėlgi pats siužetas atrodo pernelyg tiesmukas. Matosi, kad pagrindinė mintis buvo parodyti kelis žmogaus organus iš vidaus (kraujo sistema, širdis, plaučiai, ausis, smegenys), o jau po to buvo sugalvoti būdai priversti veikėjus ten nukeliaut. Atrodė šiek tiek dirbtinai ir pritempta. Taigi, knyga neprailgo, o ir filmą buvo įdomu pamatyt, organizmas iš vidaus aprašytas labai detaliai. Bet trūko detalumo ir gylio personažuose ir siužete. 6/10

Po labai ilgo Dune knygų skaitymo nusprendžiau paįvairint gyvenimą trumpais kūriniais. Rašyti ilgas apžvalgas apie trumpus apsakymus nesinori, taigi trumpai apie 3 paskutinius skaitinius:

Н.В. Гоголь – Ревизор

Frazė “Suprantu kad Makedonietis herojus, bet kam gi kėdes laužyti” įstrigo man nuo mokyklos laikų, kai pirmą kartą skaitėm Revizorių. Nežinau kodėl. Įdomus palyginimas. Turbūt garsesnė yra “Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės”. Kažkaip visai atsitiktinai sugalvojau perskaityt vėl. O dar ir pažiūrėjau seną 50-ųjų ekranizaciją, o po to ir dar Mirusių sielų serialą. Revizorius yra pjesė, todėl tai yra praktiškai vien dialogais grįsta, kurie yra įdomūs, bet veiksmo ne tiek ir daug. Tai yra gryna nepridengta satyra. Gal kiek paprastoka ir tiesmukiška. Bet tais laikais gal ir buvo labai tinkama. Lyg ir juokiasi žiūrovas, bet dažnam pakuždens mintis, o ar čia ne apie mane? 7/10

Agatha Christie – The Under Dog

Vaikystėje daug skaičiau Agatos Kristi knygų, kurios patiko ir Rytų Ekspreso Nužudymas yra turbūt vis dar mėgstamiausias. Netgi ėjau žiūrėt neseniai išleistos eilinės ekranizacijos. Šis trumpas apsakymas yra gana silpnokas. Netgi pavadinimas viską išduoda, ir vienos knygos veikėjos intuicija sako ta pati. Taigi nėra kažko intriguojančio ar visiškai netikėto. Tas kuris atrodo negalėjo nužudyt yra žudikas ir taškas. Legendinis Puaro netgi neturi daug laiko “ekrane” pasirodyti visu puikumu. 6/10

John Varley – Press Enter

O va čia buvo netikėtumas. Ši knyga mano kompiuteryje gulėjo nuo 2003 metų ir nepamenu net kodėl ją pasiėmiau. Matyt tada bandžiau viską kas buvo iš kiberpanko žanro. O šis yra savotiškas, nes parašytas 1985-tais. Taigi technologijos dar ne tokios pažengusios (magnetinės juostos, dideli CRT vaizduokliai). Kažkiek primena Gibsono aprašomus laikus, bet čia viskas yra be fantastikos, arti žemės, paprasti kažkokio JAV miestelio gyventojai su paprastais gyvenimais, turintys problemų ar net sunkių lygų, visiškai nenupoliruoti, ne iš žurnalų viršelių nužengę herojai. O istorija šiek tiek ir mistiška ir detektyvinė su gana šiurpiu kiber prieskoniu. Apsakymas labai trumpas ir skaitomas vienu įkvėpimu, neįmanoma atsitraukt. Herojai turi tiek mažai laiko pasirodyti, bet kažkaip labai greit prie jų prisiriši. Autorius šaunus. Pabaiga tik tokia be pabaigos ir galutinio paaiškinimo. Bet kadangi trumpas skaitalas netrukdo. 8/10

(1) Frank Herbert – Dune

(2) Frank Herbert – Dune Messiah

Trečią Kuopos knygą skaičiau ilgiausiai. Tiksliau ilgiausiai neprisiverčiau pabaigt. Kaip jaučiau jau su antra knyga, kad entuziazmas skaityt blėsta. Ir pagrinde dėl tos pačios priežasties. Pernelyg didelio kiekio sunkiai suprantamų filosofinių, egzistencinių samprotavimų. Pradėjau nekęst skyrių pradžios, nes jie visada prasidėdavo su ištrauka iš kokios nors šventos knygos ar Muad Dibo kronikų. Tai buvo tiesiog žodžių rinkinys kurį perskaičius dažniausiai nieko galvoje nelikdavo. Ir aš galiu sutikt, kad gal čia vertimo problema ar aptariamos idėjos pernelyg aukšto lygio, bet norisi kartais tiesiog skaityt knygą, sekti herojų veiksmus, stebėti kraštovaizdį ir pan. Pirmoji knyga irgi turėjo nemažai tokio turinio, bet visgi įvykių seka ir herojai persverdavo. Na ir nematytas, neįprastas pasaulis ir naujoviška idėja super-žmogaus matančio tūkstančius galimų ateičių. Antroje knygoje kartelė buvo pakelta Polui tapus aklu bet gyvenant ir judant naudojantis ateities vizijomis. Trečioje knygoje visko yra dar daugiau, bet tai pereina labiau į fantazijos ar pasakų lygmenį. Kitų žmonių atmintis gyvenanti viduje, bet dar ir kalbanti ir valdanti žmogų. Čia jau biškį per daug. O pabaigoje visai Supermeno komikso verti įvykiai. Kas ketvirtoje knygoje? Žmonės kaip blusės šokinės nuo planetos ant planetos per kosmosą? 😀 Man rodos autoriui reikėjo sustot ties pirma, o gal sudėt daugumą minčių į antrą ir paskutinę knygą. Buvo aišku įdomių įvykių, intrigų, siužeto posūkių. Ar mintis apie tai kaip pati dorovingiausia tauta gali išsigimti, kai gyvenimas pasidaro pernelyg patogus, kai religija išstumia sąžinę, sveiką protą. Bet bendrai šios dalies skaitymas buvo gana slogus ir nuobodus. O labiausiai erzinantis dalykas buvo kai prasidėdavo žaidimai “aš viduje matau kaip bus, o bet tačiau aš matau tikriau, o bet tu tik galvoji kad matai kaip viskas turi būti, o aš matau dar geriau ir numatau visus tavo žingsnius, o bet tačiau tau tik atrodo kad tu viską numatai…”, ir galiausiai jau nesupranti kas ką žino, kur tikra tiesa ir t.t. Manau, kad skaitytojas turi būti laikomas už autoriaus peties ir pagauti tam tikras svarbias gijas, nujausti tam tikrus įvykius ir intencijas, o ne būti visiškai supainiotam ir pamestam mirti nuo melanžo perdozavimo 🙂 Kol kas, o tikriausiai ir visam, pabaigiu šios serijos skaitymą. Ir nematau kaip be pirmos knygos siužeto užbaigimo galima tikėtis daugiau filmų pagal šias knygas. Nebent scenaristams tektų labai gerai jas perdirbti išgryninant tik esminius dalykus. Bet vis tiek kažkaip reikėtų parodytų visus vidinius pergyvenimus, išprotėjimą. Kas nebus įdomu daugumai žiūrovų. 6/10