Author: wroot

Tai jau ketvirta mano skaityta šio autoriaus knyga. Galima pamanyt, kad tiek perskaičiau nes labai patinka jo stilius ir siužetai. Bet iš tikrųjų net sunku paaiškint. Kas kart pabaigus ar net dar skaitant apima kažkoks nepasitenkinimo jausmas. Ir vėl. Istorija įdomi. Staiga dingsta 99% visos žmonijos. Likusieji pradeda gyvent tūkstančius metų, visur likę ištikimi robotai nežinantys ką dabar veikti. Beje, robotų tema šiam autoriui panašiai labai artima kaip ir Azimovui. Bet viskas vėl pavirsta į filosofavimą, kažkokias sunkiai suprantamas telepatines, parapsichologines jėgas, o svarbiausi knygos įvykiai yra kažkas ko net herojai negali paaiškinti. Kažką pajutau, kažkas sušvietė galvoj ir štai. Panašiai buvo ir keliose kitose autoriaus knygose. Ir nors tos filosofinės mintys apie žmonijos pernelyg didelį pasikliovimą technologijomis, atitrūkimą nuo gamtos, paprasto gyvenimo, jos yra geros ir priverčia susimastyt, bet taip kaip tai yra pateikiama galiausiai pradeda labai įgrysti. Autorius dar kas antrą skyrelį rašė kaip vieno iš ilgai gyvenančių žmonių šimtus metų rašomo dienoraščio ištraukas. Kurias norėjosi kuo greičiau prabėgom perskaityt, kad grįžti prie kažko labiau apčiuopiamo. Kažkiek ir gėda, kad manyje taip šneka mano pragmatizmas ir skepticizmas, bet iš kitos pusės, tos geros ir išmintingos idėjos neturėtų būti skaitytojui brukamos tokiais kiekiais. Turi būti saikas, o geriausiai jei tos mintys savaime skaitytojui atsiras skaitant knygą. Na ir pernelyg jau daug šio misticizmo, nepaaiškinamo, antgamtinio ir visokių stebuklų. Nebuvo knyga visai nuobodi ir kartais pagaudavo “dar vienas skyrelis” manija. Tiesa, gal šio atveju tai buvo tiesiog viltis “o gal kažkas visgi įdomesnio bus toliau”. Pabaiga irgi šio autoriaus stiliuje, tokia labai neaiški, su daug erdvės išvedžiojimui. Turbūt dar negreitai paimsiu kitą šio rašytojo knygą. 6/10

Chase yra žinomas vardas (tiksliau pseudonimas). Nors ir rašė 40-80-tais. Prisimenu matęs knygas su šiuo vardu detektyvų sekcijose knygynuose jaunystėje. Kadangi dar nuo vaikystės mėgau Agatos Kristi kūrybą ir detektyvus kadaise pasiėmiau kelias jo knygas pabandymui, bet prisiruošiau vieną jų perskaityt tik beveik po 20 metų 🙂 Knyga išleista 68-tais, tai ir yra rodomas atitinkamas laikmetis, JAV, Majamis, turtuoliai, plėšikai, įspūdingo grožio moterys ir vyrai, intrigos, aistros, meilė ir apgaulė, išradingos plėšimo schemos, išmanūs detektyvai ir t.t. Kaip sako žmonės keliuose atsiliepimuose internete šioje knygoje yra mažai įprasto šiam rašytojui smurto. Iš tikrųjų jo visai ne daug ir jis dažnai būna už kadro. Taigi gal čia daugiau proto žaidimų. Skaitytojas supažindinamas ir su grupe plėšikų ir iš arčiau susipažįsta su kai kuriomis jų aukomis. Personažai knygoje yra gana spalvingi ir išskirtiniai arba savo fiziniais bruožais ar charakteriais. Bet visgi dažniau išvaizda. Čia jaučiasi šioks toks netikrumas. Pernelyg jau spalvingi veikėjai. Dauguma moterų yra įspūdingo grožio, dažnai paminint jų krutinės formas. Yra knygoje ir sekso scenų, bet autorius šioje vietoje apsiriboja labiau minimaliais aprašymais tokio veiksmo. Pačioje pradžioje knyga visai neįtraukė, bet maždaug nuo vidurio sudomino labiau. Bendrai paėmus nebuvo kažkokių labai jau įmantrių siužeto vingių, labai sudėtingų apiplėšimų ir pan. Kas nepatiko, tai kad apie įvykius neva pasakoja rašytojui kažkoks pijokas. Manau tas buvo nereikalinga ir gal tik pradžioje galima buvo tai parodyt. Vis tiek nuo jo monologo pereinama prie tikro veiksmo (kaip kine kažkieno kalba pakeičiama tikrų įvykių rodymu). Manau man labiau patiktų jei autorius tiesiog parašytų, kad jam apie šią istoriją papasakojo vienas žmogus ir t.t. Taigi, knyga nebuvo nuobodi. Skaitant galima buvo įsivaizduoti senas detektyvines kino dramas apie gangsterius arba panašaus stiliaus kompiuterinius žaidimus. Gal kada pabandysiu ir kitas Chase knygas. 7/10

Taip sutapo, kad tai antra iš paskutinių perskaitytų knygų, kur ateiviai tyrinėja žmones, ieško jų silpnųjų vietų ar bando suteikti kažkokią prasmę žmonių nenuspėjamam elgesiui, suprasti jų jausmus, kad juos nugalėti. Ir kaip su “Alient Night” ši knyga apie jaunuosius keturiasdešimties salų riterius įtraukė žiauriai. Gerai, kad trumpa. Bet savaitę turėjau visai sugadintą miego režimą, nes “dar vienas skyrius” užsitęsdavo iki 1-2 nakties 🙂 Iš dalies tai ir gerai jau pažįstamas man ir mėgstamas Lukjanenko stilius (Daiveris, Juodraštis), o taip pat ir neįprastas, intriguojantis siužetas apie vaikus patekusius į keistą vietą ir priverstus kovoti su tokiais pat jaunuoliais. Savotiška Hunger Games versija, bet daugiau mistikos, nežinomybės. Labai mažai atskleidžiama apie tai kas juos čia atgabeno, ko iš jų nori. Tai intriguoja. O kartu ir šiurpina skaitant apie vaikus ir jaunuolius kovojančius, žudančius tokius pat kaip jie. Yra knygoje ir retų šviesesnių momentų, bet vyrauja nežinomybės, prislėgtumo, beviltiškumo nuotaikos. Kaip visada su tokiu neįprastu ir labai intriguojančiu siužetu beskaitant pradedi jaudintis dėl pabaigos. Nes labai sunku turėti labai gerą pabaigą ir nepadaryt jos labai banalios. Nesakyčiau kad atomazga gavosi labai stipri. Kažkiek tai visgi nuspėjama ir pagal klišę. Netgi kažkiek susiskamba su Alien Light. Lukjanenko pačioje pabaigoje dar bando tai paversti kažkokia alegorija apie žmonijos nuolatinį skriaudimą vieni kitų. Gal ir gera mintis, tik gavosi kažkaip trumpai, sausokai ir paskubom. Knyga baigiasi gana netikėtai ir be labai jau patenkinančio finalo. Galbūt ji turėjo būti ilgesnė, daugiau parodyti vaikų gyvenimo ir turėt ilgesnį ir sudėtingesnį finalą. Bet kaip tokiam trumpam kūriniui ir turint labai gerą viduriuką galiu duoti 8/10.

Nors bus sunku patikėti, bet atrodo esu skaitęs tik vieną Jules Verne knygą. Ir tai buvo gūdžioje vaikystėje. Tai buvo Kapitono Gateraso nuotykiai. Aišku žinau apie šio autoriaus kūrybą, mačiau pagal jo knygas pastatytus filmus, o vaikystėje vienas mylimiausių dalykų televizijoje buvo pagal jo knygą pastatytas daugia serijinis filmas Kapitono Granto Vaikai. Bet kadangi visa tai buvo seniai, neatsiminiau gerai šio rašytojo stiliaus. O jo rašyba yra gana “tanki”. Labai daug detalių apie viską kur vyksta veiksmas. Kadangi 15-mečio kapitono nuotykiuose pusę knygos veiksmas vyksta laive, tai tenka išgirsti aibes terminų, sužinoti apie visus laivo priežiūros ir valdymo ypatumus. Kai veiksmas persikelia ant sausumos vėlgi sužinai daug faktų apie florą ir fauną, apie ten gyvenančių žmonių papročius ir pan. Šis detalumas gali kiek varginti, bet savotiškai ir žavi. Autorius neapsiriboja tik šiais dalykais. Kadangi siužetas paliečia Afriką, Jules Vernas pasineria gyliai i šio žemyno istoriją, žymių Afrikos tyrinėtojų keliones, o taip pat ir tamsiąją šios vietos istoriją – prekyba juodaodžiais vergais. Jis apie tai pasakoja be jokių skrupulų, nepridengiant žiaurumų ir netausojant skaitytojo. Nors apie šį istorijos etapą esu skaitęs, bet nežinojau tokių detalių apie prekiautojų metodus, ilgas keliones per visą Afriką kai neišgyvendavo dauguma pagrobtų žmonių, kaip vietiniai genčių vadai prisidėdavo prie savo rasės žmonių naikinimo ir pavergimo. Iš tikrųjų žiaurus žmonijos istorijos puslapis. Pats knygos siužetas yra įdomus ir kažkiek netikėtas, nors įtariu autorius viską galėjo moksliškai pagrįsti pagal laivo trajektoriją, sroves, vėjus ir pan. Gal kažkiek truko tam tikrų įvykių išaiškinimo knygoje. Keistas jausmas apima, kai skaitytojas žino kas įvyko, bet herojai to atrodo niekada nesužinos. Taip pat gal kažkiek nuvylė istorijos blogųjų veikėjų pabaigos. Tikėjausi kažkokios labiau tenkinančios atomazgos. Nors mačiau ką autorius bandė padaryt ir kaip netikėtai suvesti kelis istorijos siūlus į vieną vietą, bet gavosi gal pernelyg jau sėkmingas sutapimas. Taigi, knyga neprailgo, detalių gausa labai nevargino, buvo ir linksmesnių dalykų ir įdomių papročių ir kultūros faktų, bei liūdnų Afrikos istorinių įvykių. Atomazga kiek silpnesnė gavosi, tai bendrai 7/10.

Jau senokai neskaičiau kažko taip įtraukiančio. Negalėjau priverst kartais savęs eit miegot su klasikine “na dar vienas skyrius ir viskas” mantra. Jau pasižymėjau sau paskaityt kada nors kažką dar iš šios autorės kūrybos, ypač naujesnes knygas gavusias apdovanojimus. Daugiausiai dėmesį patraukė savotiškas siužetas, kai lyg ir gali nuspėti kas vyksta ir kokia buvo priešistorė, bet ir išlieka paslaptis. Susipina primityvi žmonių kultūra (bronzinis amžius gal) ir ateivių aukštosios technologijos. Įdomus palyginimas tarp šiek tiek lėtesnių, bet labai kolektyviškai gyvenančių ir evoliucionuojančių milijonus metų ateivių ir labai individualius, žiaurius žmones, žudančius vieni kitus, užtat žaibiškai progresuojančius savo neįprasto, į jokias ateivių hipotezes netelpančio proto dėka. Už fantastikos žanro kaukės yra analizė žmonijos padermės su visais jos bjauriais bruožais. Kita stipri knygos pusė – jos herojai. Su stipriais charakteriais, skirtingais ir tuo pačiu panašiais. Įdomu stebėti jų augimą ir transformacijas istorijos laike. Vienas silpnesnių dalykų, kurį kažkiek galima ir nuspėti – miglota pabaiga ir trupiniai žinių apie visą supantį pasaulį, kaip žmonės pateko į tokią padėtį, iš kur atsirado ateiviai ir pan. Šen bei ten numetami keli akmenukai faktų, kurie padeda kažkiek susidaryt bendrą paveikslą, bet konkretumo tikrai nėra. Kas nėra blogai. Kartais reikia palikti kai ką skaitytojui sukurt savo vaizduotėje. Kažkiek visgi gaila ir norisi sužinoti daugiau, bet ką padarysi. Bendrai knygos įspūdžio tai negadina. Kaip minusą galbūt galima paminėti bendrą gana pesimistinį, niūrų paveikslą. Nors yra knygoje ir šviesesnių momentų. Tačiau skaitant knygą tenka pamąstyt apie tai kokie mes visgi žmonės galim būti žiaurūs. Kažkiek dar erzino tai, kad dviejų konflikte dalyvaujančių miestų/genčių vardai yra labai panašūs. Vis tekdavo iš naujo perskaityt sakinį, įsiskaityt į pavadinimą ir mintyse sudėlioti “čia šitie, su tokiais bruožais, o su šituo pavadinimu tai anie, kurie aršesni”. Gal tai buvo vertimo problema. Knygoje taip pat yra gana atvirai rašoma apie vyrų ir moterų (ar tarp moterų) artimus santykius. Kas nėra blogai, bet kartais aprašomos jau visai pornografinės scenos atrodo keistokai ir ne vietoje bendrame knygos kontekste. Kalbant apie santykius. Knygoje yra nemažai jausmų ir vidinio konflikto pagrindinių herojų ir jų antrųjų pusių santykiuose ir į knygos pabaigą to pasidaro jau šiek tiek per daug. Lyg ne mokslinę fantastiką skaitytum, o meilės romaną. Nesakau, kad santykiams ne vieta tokio pobūdžio knygose, bet jau pradėjo šiek tiek varginti nesibaigiantys “myli-nemyli, įskaudino-neįskaudino” ir t.t. Taigi, norėjosi daugiau sužinot apie pasaulį ir ateivius, bet bendrai knygos mintis ir autorės stilius patiko. 8/10

Kaip 1966 tai knygoje aprašyti įvykiai ir vietos atrodo įspūdingai. Nežinau kodėl, bet skaitant taip neatrodė. Gal dėl to kad jau matytas ne vienas filmas apie žmonių sumažinimą, netgi iki mikroskopinio dydžio. O gal dėl to, kad 66-tais dar ne taip gerai buvo žinoma žmogaus organizmo struktūra ir sudėtis norint aprašyti tai dar detaliau ir realistiškiau. Nesakau, kad tai buvo visai lėkšta ar neįtikinama. Tikiu, kad Azimovas nemažai studijavo šią temą rašant knygą. Tiesa, tai nebuvo visiškai jo kūrinys. Nes pirmiausiai tai buvo filmo scenarijus, kurį jis adaptavo knygai. Keisčiausia, kad jo knyga išėjo net anksčiau nei pasirodė pats filmas. Kadangi ši situacija sudomino, po knygos perskaitymo dar pažiūrėjau ir 66-tųjų filmą. Kai kurie dalykai yra labai panašiai aprašyti knygoje ir parodyti filme. Bet aišku filme nėra tiek detalių, visai nėra vidinių pagrindinio veikėjo minčių. Azimovas ištaisė kelias logines filmo scenarijaus klaidas bei sukūrė kiek įmantresnę “blogiuko” istoriją. Taip pat pridėjo daugiau bendravimo tarp povandeninio laivo keliaujančio žmogaus kūnu įgulos narių. Ir šioje vietoje gavosi kiek lėkštoka. Galvojau, kad tai atėjo iš filmo. Bet ten pagrindinis vyriškos lyties personažas labai mažai bendrauja su vienintele moterimi įguloje. Knygoje gi jis nepaliaujamai bando su ja flirtuot ir visaip klibint. Kas pradeda vargint jau po kelių puslapių. Bent jau moteris būna gana šalta, bet kažkaip labai jau greit pasiduoda jo kerams. Gal Azimovas turėjo mažai laiko adaptacijai ar buvo suvaržytas knygos dydžio ir neturėjo laiko labiau išvystyti personažų. Nors, kiek pamenu iš kitų skaitytų Azimovo knygų toks vyro ir moters bendravimo stereotipinis vaizdavimas yra jam būdingas. Kiti personažai irgi yra gana paviršutiniški. Pati kelionė arba net pasiruošimas jai (sumažinimas laivo iki mikrobo dydžio nėra toks jau paprastas procesas) yra pakankamai gerai aprašyti. Aišku, 1966 metų filmas  neturint pernelyg didelio biudžeto ir kompiuterinės grafikos šiais laikais neatrodo labai efektingai. Bet savotiškai žavingas su praktiniais efektais. Tačiau vėlgi pats siužetas atrodo pernelyg tiesmukas. Matosi, kad pagrindinė mintis buvo parodyti kelis žmogaus organus iš vidaus (kraujo sistema, širdis, plaučiai, ausis, smegenys), o jau po to buvo sugalvoti būdai priversti veikėjus ten nukeliaut. Atrodė šiek tiek dirbtinai ir pritempta. Taigi, knyga neprailgo, o ir filmą buvo įdomu pamatyt, organizmas iš vidaus aprašytas labai detaliai. Bet trūko detalumo ir gylio personažuose ir siužete. 6/10