As an experiment this review will be in English.
Lord of Light is an interesting concept for a sci-fi book. Hinduism religion and mythology mixed with sci-fi elements. Although most of the time it feels more like a fantasy book with glimpses of technology based background. Which is ok, but based on the description i was expecting to learn more about how that human colony from dying Earth was established and evolved into such society like it is portrayed in the book and maybe learn more things about technological aspect of their tools and weapons. It seemed though that these people themselves started to believe they are gods, after being revived in new bodies thousands of times and being worshiped by others as divine beings. So, the book reads like some mesh of religious and fantasy mythos about gods clashing with each other, using regular people and indigenous creatures. Real events are intertwined with excerpts from religious texts. There are not that many arguments presented about opposing ideas. Most “gods” want to keep people (which are descendants and kids of their own) in medieval age, arguing that they want to protect regular people from a too fast technological progress. Which might have some merit, but i don’t remember any strong argument from that faction. So, it felt more like a selfish idea to keep people dark minded for easier control and keep them worshiping their gods eternally. The idea of technology allowing people to move their conciseness to a new younger body over and over again is not new, but when it is mixed with a religion that supports reincarnation, this is a very interesting mix. Structure of the book is also non linear. It starts with events near the end, then goes back and most of the book depicts that period and at the end it meets with the timeline from the beginning of the book. Again, interesting idea, but wasn’t something i have enjoyed. First part was too short and confusing. And later i was all the time afraid they will never go back to these events or that i have missed something. It wasn’t bad and i can see what effect it should have, but it didn’t feel that good or really necessary. It is often done in movies, but movies are a shorter media and it is easier to keep everything in mind. All in all, i liked the idea and some of the aspects of this book, but story itself wasn’t that engaging, i didn’t feel attached to any of the characters. And there were too much of magic/fantasy aspect than sci-fi to my liking. Could see how this old book influenced modern books, movies and other media. 7/10
Gal bus nepopuliari nuomonė, nes ši knyga yra tikriausiai laikoma mokslinės fantastikos klasika. Bet čia ne pirmas kartas kai pasaulio pripažintos knygos nesurezonuoja su manim kaip galbūt tikėjausi (kaip pvz. Selindžerio Rugiuose prie bedugnės pasirodė nuobodi, neaišku apie ką, kažkokio susireikšminusio paauglio sapalionės). Šį kartą nėra taip jau blogai. Kaip dažnai būna, knygą skaitau be problemų ir nėra taip, kad norėčiau mesti, bet viduje jauti augantį nepasitenkinimą.
Panašiai kaip ir apie “Project Hail Mary” mačiau kelis komentarus internete, kad tai labai gera mokslinės fantastikos knyga (ir trilogija). Taigi perskaičiau pirmą dalį. Įspūdis dvejopas. Iš vienos pusės knyga parašyta gerai, rimtai, detaliai. Iš kitos pusės kažko trūksta, nelabai susieina man knygos istorijos į vieną visumą ir pabaiga silpnoka (gal iškart buvo planuojama serija knygų). Knygos branduolys yra tikra fizikos problema apie dangaus kūnų sąveiką, kuri galbūt ir neturi sprendimo arba nėra resursų ir žinių jai išspręst. Knygoje yra daug rašoma apie tikrus fizikos ir astrofizikos dalykus, dėsnius, reiškinius. Iš šios pusės knyga stipri, nors gal nėra tiek daug mokslo ir jis ne taip prieinamai aprašytas kaip aukščiau paminėtoje knygoje, bet kitą vertus ne taip tankiai apkraunami smegenys duomenim kaip tarkim “Seveneves”.
Paskutinį kartą skaičiau Durrellą prieš beveik 4 metus, taigi atėjo laikas paimt dar vieną jo knygą. Šį kartą veiksmas dažnai sukasi apie Mauričio salą Indijos vandenyne ir kelias mažesnes salas. Unikali izoliuota flora ir fauna, kuri deja dėl žmogaus veiksmų (ir jų atvežtų svetimų gyvūnų) nyksta. Durrell ir komanda bando gauti pakankamai įvairių egzempliorių sėkmingam veisimui zoologijos soduose. Iš esmės knygos stilius ir istorija labai panašios į kitas šio autoriaus knygas. Gal vaikystėje skaityt buvo įdomiau, nes ne tiek daug knygų buvo ir nežinojai nieko apie tiek pasaulio vietų ar įvairius gyvius. Kažkiek gal išblėso naujoviškumas tokių knygų. Šita pasirodė kiek silpnesnė už seniau skaitytas. Prieš 4 metus skaityta “The Bafut Beagles” buvo žymiai įdomesnė. Gal dėl to kad vyko Afrikoje ir nemažai buvo pasakojama apie vietinių genčių papročius ir gyvenimus. Čia gi veiksmas dažnai vyksta labai mažoje izoliuotoje saloje, kur gaudo driežus ir gyvates. Apie auksinius šikšnosparnius ir rožinius balandžius palyginus ne tiek daug ir parašyta. Vienas dalykas kuris buvo unikalus šioje knygoje tai parodytas povandeninis gyvenimas. Iš šio autoriaus dar neteko berods tokio skaityt. Apie koralinių rifų gyvūnijos stebėjimą, įvairias žuvis, moliuskus ir pan. Tai buvo įdomu ir nauja. Tai tiek trumpai apie šią knygą. Nes sunku kažką daugiau parašyt, kadangi čia nėra įtempto siužeto, intrigos ir pan. Tiesiog žmonės keliauja per miškus, stebi gamtą, gaudo gyvūnus ir kartais aprašo kokį nors įdomesnį žmogų ar sutiktus mandagius žolės augintojus 🙂 7/10
Kaip suprantu tai yra vienas iš pirmų Lukjanenko kūrinių. Ir tai jaučiasi. Apsakymas gana trumpas, veiksmas pernelyg greitai vystosi. Veikėjai labai greitai susidraugauja ar rodo neįtikinamas emocijas. Kas nepatiko, tai labai dažni veiksmo šuoliai iš vienos vietos į kitą, nuo vienų veikėjų prie kitų ir tai vyksta kartais vos ne kas antrą/trečią sakinį ir pradeda varginti, nes reikia vėl perjungt smegenis, suvokti apie ką eina kalbą. Taipogi truko šiek tiek daugiau istorijos apie pagrindinius herojus. Labai jau greitai jie įvedami į siužetą be paaiškinimų. Bet bendrai paėmus istorija yra įdomi ir net tokiame ankstyvame kūrinyje autorius jau sugeba prikaustyt dėmesį, sukurt įdomius herojus, jaučiasi jo stilius, kuris su laiku taps labiau profesionalesnis, detalesnis. O pati istorija gal nėra labai originali. Kažkokia planeta, kur gyvena žmonės po atominio karo. Dalis gyvena bokštuose-miestuose su labai didele kontrole, priverstine lygybe, išnaikintomis emocijomis vardan išgyvenimo. Yra dykumoje gyvenanti saujelė pasipriešinimo. Tai jau turbūt trečia mano šio rašytojo skaityta knyga kur pagrindiniai veikėjai vaikai ir paaugliai. Galbūt ši knyga buvo kažkiek orientuota į jaunesnę auditoriją ir gal todėl veiksmas joje labiau paprastesnis. Bet kartais yra ir gilesnių dalykų, žiauresnių scenų. Galbūt tai prideda daugiau dramatizmo istorijai, kai rodomi kovojantys ir žūstantys jaunuoliai (kaip ir mano prieš tai skaitytoje knygoje). Kaip sakiau, labai trumpa knyga, neprailgo, buvo įdomi, bet kažko visgi truko ir nelabai patiko, kad vaikis iš Žemės turėjo tokias galingas technologijas, vos ne supermenas. Pabaiga irgi labai jau neaiški, paliekanti daug klaustukų. 6/10
Tai jau ketvirta mano skaityta šio autoriaus knyga. Galima pamanyt, kad tiek perskaičiau nes labai patinka jo stilius ir siužetai. Bet iš tikrųjų net sunku paaiškint. Kas kart pabaigus ar net dar skaitant apima kažkoks nepasitenkinimo jausmas. Ir vėl. Istorija įdomi. Staiga dingsta 99% visos žmonijos. Likusieji pradeda gyvent tūkstančius metų, visur likę ištikimi robotai nežinantys ką dabar veikti. Beje, robotų tema šiam autoriui panašiai labai artima kaip ir Azimovui. Bet viskas vėl pavirsta į filosofavimą, kažkokias sunkiai suprantamas telepatines, parapsichologines jėgas, o svarbiausi knygos įvykiai yra kažkas ko net herojai negali paaiškinti. Kažką pajutau, kažkas sušvietė galvoj ir štai. Panašiai buvo ir keliose kitose autoriaus knygose. Ir nors tos filosofinės mintys apie žmonijos pernelyg didelį pasikliovimą technologijomis, atitrūkimą nuo gamtos, paprasto gyvenimo, jos yra geros ir priverčia susimastyt, bet taip kaip tai yra pateikiama galiausiai pradeda labai įgrysti. Autorius dar kas antrą skyrelį rašė kaip vieno iš ilgai gyvenančių žmonių šimtus metų rašomo dienoraščio ištraukas. Kurias norėjosi kuo greičiau prabėgom perskaityt, kad grįžti prie kažko labiau apčiuopiamo. Kažkiek ir gėda, kad manyje taip šneka mano pragmatizmas ir skepticizmas, bet iš kitos pusės, tos geros ir išmintingos idėjos neturėtų būti skaitytojui brukamos tokiais kiekiais. Turi būti saikas, o geriausiai jei tos mintys savaime skaitytojui atsiras skaitant knygą. Na ir pernelyg jau daug šio misticizmo, nepaaiškinamo, antgamtinio ir visokių stebuklų. Nebuvo knyga visai nuobodi ir kartais pagaudavo “dar vienas skyrelis” manija. Tiesa, gal šio atveju tai buvo tiesiog viltis “o gal kažkas visgi įdomesnio bus toliau”. Pabaiga irgi šio autoriaus stiliuje, tokia labai neaiški, su daug erdvės išvedžiojimui. Turbūt dar negreitai paimsiu kitą šio rašytojo knygą. 6/10
Chase yra žinomas vardas (tiksliau pseudonimas). Nors ir rašė 40-80-tais. Prisimenu matęs knygas su šiuo vardu detektyvų sekcijose knygynuose jaunystėje. Kadangi dar nuo vaikystės mėgau Agatos Kristi kūrybą ir detektyvus kadaise pasiėmiau kelias jo knygas pabandymui, bet prisiruošiau vieną jų perskaityt tik beveik po 20 metų 🙂 Knyga išleista 68-tais, tai ir yra rodomas atitinkamas laikmetis, JAV, Majamis, turtuoliai, plėšikai, įspūdingo grožio moterys ir vyrai, intrigos, aistros, meilė ir apgaulė, išradingos plėšimo schemos, išmanūs detektyvai ir t.t. Kaip sako žmonės keliuose atsiliepimuose internete šioje knygoje yra mažai įprasto šiam rašytojui smurto. Iš tikrųjų jo visai ne daug ir jis dažnai būna už kadro. Taigi gal čia daugiau proto žaidimų. Skaitytojas supažindinamas ir su grupe plėšikų ir iš arčiau susipažįsta su kai kuriomis jų aukomis. Personažai knygoje yra gana spalvingi ir išskirtiniai arba savo fiziniais bruožais ar charakteriais. Bet visgi dažniau išvaizda. Čia jaučiasi šioks toks netikrumas. Pernelyg jau spalvingi veikėjai. Dauguma moterų yra įspūdingo grožio, dažnai paminint jų krutinės formas. Yra knygoje ir sekso scenų, bet autorius šioje vietoje apsiriboja labiau minimaliais aprašymais tokio veiksmo. Pačioje pradžioje knyga visai neįtraukė, bet maždaug nuo vidurio sudomino labiau. Bendrai paėmus nebuvo kažkokių labai jau įmantrių siužeto vingių, labai sudėtingų apiplėšimų ir pan. Kas nepatiko, tai kad apie įvykius neva pasakoja rašytojui kažkoks pijokas. Manau tas buvo nereikalinga ir gal tik pradžioje galima buvo tai parodyt. Vis tiek nuo jo monologo pereinama prie tikro veiksmo (kaip kine kažkieno kalba pakeičiama tikrų įvykių rodymu). Manau man labiau patiktų jei autorius tiesiog parašytų, kad jam apie šią istoriją papasakojo vienas žmogus ir t.t. Taigi, knyga nebuvo nuobodi. Skaitant galima buvo įsivaizduoti senas detektyvines kino dramas apie gangsterius arba panašaus stiliaus kompiuterinius žaidimus. Gal kada pabandysiu ir kitas Chase knygas. 7/10
Taip sutapo, kad tai antra iš paskutinių perskaitytų knygų, kur ateiviai tyrinėja žmones, ieško jų silpnųjų vietų ar bando suteikti kažkokią prasmę žmonių nenuspėjamam elgesiui, suprasti jų jausmus, kad juos nugalėti. Ir kaip su “Alient Night” ši knyga apie jaunuosius keturiasdešimties salų riterius įtraukė žiauriai. Gerai, kad trumpa. Bet savaitę turėjau visai sugadintą miego režimą, nes “dar vienas skyrius” užsitęsdavo iki 1-2 nakties 🙂 Iš dalies tai ir gerai jau pažįstamas man ir mėgstamas Lukjanenko stilius (Daiveris, Juodraštis), o taip pat ir neįprastas, intriguojantis siužetas apie vaikus patekusius į keistą vietą ir priverstus kovoti su tokiais pat jaunuoliais. Savotiška Hunger Games versija, bet daugiau mistikos, nežinomybės. Labai mažai atskleidžiama apie tai kas juos čia atgabeno, ko iš jų nori. Tai intriguoja. O kartu ir šiurpina skaitant apie vaikus ir jaunuolius kovojančius, žudančius tokius pat kaip jie. Yra knygoje ir retų šviesesnių momentų, bet vyrauja nežinomybės, prislėgtumo, beviltiškumo nuotaikos. Kaip visada su tokiu neįprastu ir labai intriguojančiu siužetu beskaitant pradedi jaudintis dėl pabaigos. Nes labai sunku turėti labai gerą pabaigą ir nepadaryt jos labai banalios. Nesakyčiau kad atomazga gavosi labai stipri. Kažkiek tai visgi nuspėjama ir pagal klišę. Netgi kažkiek susiskamba su Alien Light. Lukjanenko pačioje pabaigoje dar bando tai paversti kažkokia alegorija apie žmonijos nuolatinį skriaudimą vieni kitų. Gal ir gera mintis, tik gavosi kažkaip trumpai, sausokai ir paskubom. Knyga baigiasi gana netikėtai ir be labai jau patenkinančio finalo. Galbūt ji turėjo būti ilgesnė, daugiau parodyti vaikų gyvenimo ir turėt ilgesnį ir sudėtingesnį finalą. Bet kaip tokiam trumpam kūriniui ir turint labai gerą viduriuką galiu duoti 8/10.