Kaip suprantu tai yra vienas iš pirmų Lukjanenko kūrinių. Ir tai jaučiasi. Apsakymas gana trumpas, veiksmas pernelyg greitai vystosi. Veikėjai labai greitai susidraugauja ar rodo neįtikinamas emocijas. Kas nepatiko, tai labai dažni veiksmo šuoliai iš vienos vietos į kitą, nuo vienų veikėjų prie kitų ir tai vyksta kartais vos ne kas antrą/trečią sakinį ir pradeda varginti, nes reikia vėl perjungt smegenis, suvokti apie ką eina kalbą. Taipogi truko šiek tiek daugiau istorijos apie pagrindinius herojus. Labai jau greitai jie įvedami į siužetą be paaiškinimų. Bet bendrai paėmus istorija yra įdomi ir net tokiame ankstyvame kūrinyje autorius jau sugeba prikaustyt dėmesį, sukurt įdomius herojus, jaučiasi jo stilius, kuris su laiku taps labiau profesionalesnis, detalesnis. O pati istorija gal nėra labai originali. Kažkokia planeta, kur gyvena žmonės po atominio karo. Dalis gyvena bokštuose-miestuose su labai didele kontrole, priverstine lygybe, išnaikintomis emocijomis vardan išgyvenimo. Yra dykumoje gyvenanti saujelė pasipriešinimo. Tai jau turbūt trečia mano šio rašytojo skaityta knyga kur pagrindiniai veikėjai vaikai ir paaugliai. Galbūt ši knyga buvo kažkiek orientuota į jaunesnę auditoriją ir gal todėl veiksmas joje labiau paprastesnis. Bet kartais yra ir gilesnių dalykų, žiauresnių scenų. Galbūt tai prideda daugiau dramatizmo istorijai, kai rodomi kovojantys ir žūstantys jaunuoliai (kaip ir mano prieš tai skaitytoje knygoje). Kaip sakiau, labai trumpa knyga, neprailgo, buvo įdomi, bet kažko visgi truko ir nelabai patiko, kad vaikis iš Žemės turėjo tokias galingas technologijas, vos ne supermenas. Pabaiga irgi labai jau neaiški, paliekanti daug klaustukų. 6/10