https://www.mozilla.org/en-US/firefox/76.0/releasenotes/
Šioje versijoje Mozilla komanda bando pataisyt “mega bar” situaciją. Kadangi padidėjantis adreso laukelio laukas užstodavo šiek tiek žymelių juostą, buvo nuspręsta ją pastumt žemiau keliais pikseliais. Taip pat sumažintas šešėlis aplink laukelį. Vis dar nėra nustatymo pilnai išjungt šią funkciją. Ir nebus. Pats buvau atidaręs įrašą Bugzilloje, kuris buvo uždarytas su “Won’t fix” sprendimu. O nuo 77 versijos, kuri išeis birželį, neliks ir about:config jungiklio. Taigi teks pratintis prie šokinėjančios adreso juostos atidarant naujus skirtukus arba uždarant paskutinį, kai vėl atidaromas naujas tuščias skirtukas.
Keli Lockwise slaptažodžių tvarkyklės patobulinimai. Bus rodomas perspėjimas, jei kuris nors puslapis iš slaptažodžių sąrašo buvo nulaužtas. Jeigu tas pats slaptažodis buvo panaudotas kitame puslapyje, bus siūloma pakeist ir jį. Man asmeniškai parodė pranešimą apie vieną puslapį, kurio slaptažodį aš jau buvau pakeitęs, bet nebuvau jo atnaujinęs naršyklėje. Taip pat bus siūloma automatiškai generuoti naujus saugius slaptažodžius. Jei Lockwise prieiga nėra apsaugota su “master” slaptažodžiu, bus privaloma suvest savo Windows ar macOS paskyros slaptažodį (arba prisijungt su piršto antspaudu, Windows Hello ir t.t.) norint prieit prie informacijos. Tik įdomu kas bus, jei Windows paskyra neturi slaptažodžio 🙂 Papildyta: ši paskutinė naujovė laikinai atšaukiama ir po pataisymų turėtų grįžti ateityje.
Picture-in-picture funkcija dabar leidžia pereit į pilno ekrano vaizdą du kartus paspaudus langelyje (kai ši funkcija paleidžiama tuo metu naršyklėje vykstantis video persikelia į maža “always on top” langelį kampe ekrano).
Pridėtas Audio Worklets palaikymas, kas leidžia paleist sudėtingesnius procesus tiesiog naršyklėje, kaip žaidimai, VR. Nuo šiol Zoom skambučius galima leisti naršyklėje be papildomų aplikacijų parsiuntimo.
Ir toliau yra platinamas WebRender didesnei daliai vartotojų siekiant pagerint grafikos apdorojimą.
Knygos viršelis klaidinantis. Nieko panašaus joje nevyksta. Kažkodėl pagalvojau, kad knyga parašyta mūsų tūkstantmečio pradžioje, bet pasirodo net 1992. Kas paaiškina stilių, nors tada jau Sovietų Sąjungos nebuvo. Knygoje aprašomi 2018 ar panašus laikotarpis, bet Rusija atrodo kaip iš kokių 70-80-tujų ar pan. Daug biurokratijos, visokios komisijos, posėdžiai, institucijos kovojančios tarpusavyje dėl įtakos, terminai, viskas kvepia tais laikais. Gal autoriai ir norėjo taip pavaizduoti ateitį. Arba nebuvo tokia jau laki fantazija. Taigi, Rusijoje nutiko kompiuterinių technologijų protrūkis ir į visas gyvenimo sritis įsiskverbė Сеть (“Tinklas”). O taip pat ir į valstybės ekonomikos ir ūkio valdymą. Buvo sukurtos pagalbinės programos vadinamos dubleriais ir visi vadovai ir net žemesnio rango specialistai/tarnautojai jais naudojasi, leidžia jiems analizuoti padėtį ir pateikti rekomendacijas. Žmonės bėgant laikui atsisako savo iniciatyvos ir visiškai pasitiki tinklo sprendimais, kas veda šalį link ekonominės katastrofos, kadangi ir algoritmai nėra tokie protingi, o ir žmonės arba nevykdo gerų rekomendacijų arba vykdo jas aklai nematant akivaizdžių trūkumų. Knygos veiksmas prasideda, kai kažkas bando sunaikinti vieną tokį dublerį ir neduoti jam pateikti rekomendacijų svarbiam institucijų posėdžiui. Na ir toliau skaitytojas seka vieno tinklo saugumo specialisto tyrimą. Skamba įdomiau nei yra iš tikrųjų. Pirmiausia stilius yra toks, koks man labai nepatinka rusiškoje sci-fi literatūroje, kai bandoma rašyti su “bajeriukais”. Herojai nuolat mėtosi kažkokiais autorių nuomone sąmojingomis frazėmis, patarlėmis ir pan. Tai trukdo rimtai įsijaust į istoriją ir patikėt jos realumu. Kitas trikdantis dalykas yra tai, kad visa istorija pateikiama lyg kažkokios archyvo programos įrašas, ištraukomis, su visokiomis prasmės nesuteikiančiomis komandomis. Tai labiau tiktų filmui, o ne knygai. Kai skaitai dvidešimt pirmą kartą kaip atidaromas naujas įrašas, rekonstruojama praeities įvykių seka, dalyvių emocijos, tai pradeda labai atsibost. O ir ne labai aišku kam buvo pasirinktas toks pasakojimo būdas, nes tai niekaip nepaaiškinama gale ir nesuteikiama kokia nors prasmė. Taigi prasidėjo knyga gana nuobodžiai, bet kažkur arti galo atsirado šiokia tokia intriga, netgi pagalvojau gal bus koks nors dirbtinis intelektas įsivėlęs. Bet ne. Ir diversijos tyrėjas kažkaip jau lengvai per vieną dieną atsivertė į naują tikėjimą ir nusprendė naikint tinklą. Ir baigėsi viskas gana netikėtai, be įdomios atomazgos ar gilios minties. Na, galvok, kad tinklas toliau gyvuos ir kada nors sugriaus ekonomiką. Bet jei archyvas gyvas, o tai buvo vaizduojama praeitis, tai visgi kažkas išliko, nesugriuvo viskas. Keista knyga. 6/10
Vieną vėlų vakarą grįžtant namo autobusu netyčia žvilgtelėjau į sėdinčio pagyvenusio vyro rankose laikomą planšetę. Jis skaitė knygą rusų kalba. Kadangi teksto dydis buvo labai didelis, net labai neįsižiūrint galima buvo perskaityt kelis sakinius. Ten buvo rašoma apie mergaitę kurį sode krūmuose pamatė keistą gyvį ar ateivį. Esu fantastikos mėgėjas, taigi mane tai sudomino. Pagal sakinį internete suradau kas tai per kūrinys. Возраст дождя (“Lietaus amžius”, kalbama apie tai kiek lietui metų, pvz. kaip žmogui) yra Jelenos Haeckojos (Елена Хаецкая) knyga. Haeckaja yra gana aktyvi fantastikos/fentezi rašytoja ir parašė nemažai knygų, dalis kurių su įvairiais pseudonimais (tarp jų ir vyriškais vardais). Taigi mano slapčia perskaitytas sakinys iš tikrųjų buvo ne apie ateivį. Krūmuose slapstėsi įprastas “plokščiaakis” žmogus, o štai rado jį mergaitė iš keistos genties su išsprogusiomis akimis, gyvenančius mieste/karalystėje, kuri yra išsidėsčiusi kalną spirale apjuosčiusiame mieste/kelyje. Iš tikrųjų sunku aprašyt šią vietą. Aplamai pasakojimo stilius yra neįprastas. Visos emocijos viduje žmogaus yra parodomi kaip įvairios personos, kurios kalba ar kitaip įtakoja žmogų. Nors knygoje yra ir labiau suaugusiems skirtų scenų atrodo, kad visgi buvo rašoma jaunesnei auditorijai, bet ne visai vaikams. Rodoma bendruomenė yra įdomi ir kažkiek parodijuoja žmoniją, kai turtuoliai gyvena žemesnių klasės vargu ir užsiima visokiomis nesąmonėmis, kaip pavojingos lenktynės su vežimais nuo kalno. Turi jie ir savotišką moralę. Tai yra ir įdomu ir kažkiek erzina, nes viskas pernelyg jau keista ir atrodo, kad gal tik dėl to, kad būtų keista. Tai yra gana trumpas apsakymas nei romanas, tik dalis kažkokio didelio knygų ciklo apie kažkieno keliones po įvairius pasaulius. Gal visumoje ir būtų įdomu, bet atskirai, kaip ir nieko, bet ir nieko ypatingo. Ir aišku pavadinimas nieko bendro neturi su turiniu (kaip man tai nepatinka). Vienu žodžiu kažkas užsimenama pačiame gale su labai filosofine mintim ir tiek. Skaičiau, kad yra kita autorės knyga, kuri laikoma vienu jos geriausių, žinomiausių kūrinių. Galbūt reikės kada nors pabandyt, bet kol kas stilius labai nesuviliojo. 7/10
Vėl grįžau prie seno gero Harry Harrison, kurį skaitau nuo vaikystės. Invasion: Earth parašyta beveik 20 metų po puikiosios Deathworld trilogijos. Negaliu tiksliai palygint šių kūrinių (nes Deathworld senokai jau skaityta), bet rodos rašytojo stilius šiek tiek daugiau subrendęs. Iš dalies gal dėl to, kad veiksmas vyksta Žemėje. Todėl reikia aprašyti daug realistiškų dalykų, kas gal yra sudėtingiau nei išgalvoti pasauliai ir kosminiai laivai. Nors knygoje yra nelabai suprantamų ar gerai paaiškintų dalykų ir pati pabaiga yra tokia brutaliai pamokslaujanti (aha aha, žmonija vietoj to kad apsisaugoti turi atstatyt antrą žandą ir bandyt įtikint ateivius juos pamilt), bet skaičiau sunkiai atsitraukiant ir vis žadant sau “na dar vienas skyrius ir viskas šiai dienai”. O tai reiškia, kad knyga įdomi ir įtraukianti. Galbūt siužetas nėra naujas, bet visgi dažniausiai ateivių invazija yra didžiulis karas. Čia gi viskas yra labiau psichologinio spaudimo lygyje. Taip pat verčia susimastyt, o kaip gi tikrai galima pasielgti, kai atvykėliai sako vieną, bet atrodo, kad yra visiškai kitaip. Tas pats atsitinka ir mūsų gyvenime, kai prašoma užimti kažkieno pusę nežinant faktų ir detalių vien tik iš vienos pusės žodžių ir nuomonės. Tik šiuo atveju sprendimo kaina yra visos Žemės egzistavimas. Pagrindiniai herojai tiesa galėtų būti labiau išvystyti. Daugiausia apie juos rašoma kaip jie mažai miegojo, papusryčiavo ir toliau jau vyksta veiksmas, kažkur skrendama, į kažką šaudoma ir pan. Čia kaip ir priešprieša, nes kitoje knygoje apie raketos skrydį į orbitą (/media/movies/covers/2019/11/76188702_2650174201731068_4752206748373221376_n.jpg)
Nors praeitais metais apleidau festivalį ir šiemet neplanavau daug žiūrėti, bet mano eksperimentas su žiūrėjimo namuose platformomis įtraukė, kai vakare jau laukiau sugrįžimo prie kino ir tai tapdavo geru būdu užbaigti darbą (kuris dabar irgi namuose) ir užsimiršti, atsijungti. Šio filmo nuotraukos, trukmė ir vertinimai patraukė dėmesį iškart, bet vis kasdien laiko būdavo per mažai, nesinorėjo iki nakties užsisėdėt. Taigi paskutinę Kinopavasario dieną susiplanavau viską paskutiniam filmui. Nematomas gyvenimas (
Dar vienas filmas apie šeimą, nevisai tikusį tėvą, su kuriuo išsiskyrė žmona. Norėtum! (