Pirmiausia pasakysiu, kad 1917 yra tikrai geras filmas. Ir bendrai ir apie karą, nors būdingo šaudymo ar sprogimų jame ne daug. Puikus kinematografinis darbas su neįprasta filmavimo forma. Pamatyt verta. Ir kaip dažniausiai iškart po filmo įspūdis ir įvertinimas būna daug aukštesnis. Bet aš visada leidžiu filmui susigulėt dieną kitą mintyse ir tada bandau vertinti kiek adekvačiau, žiūrint kiek jo išliko atmintyje, kokie momentai užstrigo, koks liko emocinis užtaisas. Po dienos jis kiek keistokas ir man sunku pagauti kas būtent mane verčia abejoti. Galbūt būtent tas neįprastas filmavimo būdas, nuolatinis herojų sekimas su kamera. Kadangi toks neįprastas (nors matytas, bet ne viso filmo mastu), jis verčia bežiūrint mastyti apie tai kaip tai buvo įgyvendinta ir tai šiek tiek išmuša iš vėžių. Nes kaip tik galvoju apie tą vėžių ar kitokia sistema leidžiančia kamerai taip nenutrūkstamai sekti įvykius gal net šimtus metrų. Nors turi būti kartojimai, montažas, efektai, bet viskas meistriškai paslėpta. Iš kitos pusės toks intymus artumas su herojais padeda įsijaust į jų padėtį ir istoriją. Kuri yra ir šiek tiek neįprasta, bet tuo pačiu ir nieko labai neišsiskiria. Filmas yra gana ramaus tempo su keliais įtemptais momentais. Aktorių darbas (o taip pat ir visos komandos, kurios nematom už kadro) yra nuostabus ir kartais nesuvokiamas. Ir vėlgi, kai sugedusi plokštelė pakartosiu, kad iš kitos pusės kartais sunku buvo pamatyti ryžto ir pasiaukojimo šaknis. Nors gal tai buvo karo padarinys, ką jis padaro su žmogumi, kaip užgesina emocijas, sušaldo širdį dėl nuolatinės siaubo akivaizdos. Bet galu gale filmas geras, istorinis, parodantys, kad galima nedaryti tūkstančio kadro keitimų ir šokinėti pirmyn atgal norint paslėpti efektų netobulumą ir dirbtinai kurti “veiksmą” ir po kurio atrodo, kad tikrai teko pagyventi apkasuose. 8/10
Tag: review
J. R. R. Tolkien – The Silmarillion [LT]
Nesu skaitęs kitų Tolkien’o knygų, bet mačiau Žiedų valdovo ir Hobito trilogijas, taigi apie šį pasaulį ir jo herojus šiek tiek žinau, o Žiedų valdovo filmai be to yra ir vieni mėgstamiausių (Hobito mažiau). Todėl manau Silmarillion skaitėsi geriau, nei jei būčiau visai nieko nežinojęs apie šį pasaulį. Nieko nežinančiam ar net “fantasy” nelabai mėgstančiam skaitytojui tai būtų labai paini knyga. Nors man ji irgi buvo painoka ir į pabaigą jau vos galėjau mintyse išlaikyt visas istorijos gijas, genčių ir atskirų herojų ir jų atžalų likimus. Skaitant šią knygą šalia norisi turėti pasaulio žemėlapį ir visų išvardintų genčių ir atskirų herojų šeimų medžius. Kartais tai tikrai pradeda varginti, kai pastraipa po pastraipos yra vien “o jam gimė sūnus X, kuriam gimė dukra Y, o ji pagimdė Z, kuris apsiženijo su N ir…”. Iš vienos pusės keista, kad galima buvo parašyt tokią ilgą ir detalią išgalvoto pasaulio kroniką. Iš kitos pusės žaviesi Tolkieno metodiškumu ir vaizduote. Kadangi kaip minėjau apie šį pasaulį kažkiek žinojau, buvo įdomu perskaityt apie jo pradžią, apie elfų ištakas, suprasti kodėl jie buvo tokie filmuose. Taip pat apie žmonių ir nykštukų atsiradimą ir likimą. Na ir pabaigoje knygos buvo smagų perskaityti jau apie man žinomus personažus iš kitų kūrinių. Nors chronologiškai šios knygos veiksmai yra istorijos pradžia, man atrodo, kad ją galbūt geriau skaityti po kelių kitų knygų taip susiejant viską vienu pamatu. Jeigu pradėt būtent nuo šios knygos, galbūt įspūdis bus šiek tiek sausokas. Bet kokiu atveju knyga patiko ir galbūt kada nors reikės perskaityt ir kitas bei palygint su ekranizacijomis 🙂 8/10
Gerald Durrell – The Bafut Beagles [LT]
Darelas yra mano vaikystės rašytojas. Namų bibliotekoje turėjom vieną jo knygą su keliais apsakymais, kurią perskaičiau turbūt daugiau nei 10 kartų ir kas kart vis žavėjausi jo nuotaikingu ir detaliu pasakojimu apie girtą mišką, šnibždesių žemę ir t.t. Būtent jo knygos apie Argentiną, Paragvajų ir kitas Pietų Amerikos šalis pagimdė manyje norą kada nors aplankyt šią pasaulio dalį, pamatyt gamtą, papročius. Aišku, tai kažkiek idealizuotas paveikslas, o ir turistai paprastai nesibeldi po miškų tankmes gaudydami gyvūnus 🙂 The Bafut Beagles veiksmas vyksta Afrikoje, Kamerūne. Ir tai turi savitą koloritą, skirtingą nuo Pietų Amerikos, kitokius papročius, elgseną, o taip pat ir įvairius įdomius gyvūnus. Na ir aišku nuotykiai nutinkantys tų gyvūnų beieškant, o taip pat ir juos prižiūrint. Darelas visada pabrėždavo ir parodydavo šią gyvūnų gaudytojo darbo pusę. Nemažai laiko reikalauja būtent visų pamaitinimas, žaizdų ir ligų gydymas, narvų valymas ir t.t. Nepraleidžia jis progos pakalbėt ir apie moralinę savo darbo pusę, nes ir tais laikais (1957) jis sulaukdavo komentarų iš žmonių, kad neva gyvūnams labai bloga nelaisvėje, nors juos ten maitina, prižiūri, lepina. Kai kurie nepabėgdavo net paleisti laisvai vaikščioti po stovyklą. Rašytojas taip pat vaizdžiai papasakojo kaip jis vadavo beždžionėlę nuo įkyrių ir net galinčių pražudyti parazitų, kurių laisvėje ji niekaip negalėtų pati iškrapštyt. Knyga išlaiko jau pažįstamą autoriaus stilių, gražiai aprašo Afrikos vietoves, peizažus, žmones, pakanka joje ir linksmų nutikimų ir aišku daug įvairių gyvūnų. 9/10
Harry Harrison – Skyfall [LT]
Harry Harrison yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų fantastų. Dar mokyklos laikais perskaičiau pirmą knygą “Deathworld” serijoje ir nuo to laiko daug kartų perskaičiau visas šios serijos knygas. Skyfall skiriasi nuo kitų šio rašytojo knygų savo realizmu. Nors ir rašoma apie labai didelę raketą, bet tai nėra labai jau fantastinis dalykas ir visai įmanomas. Be to skrenda jie tik į orbitą, o ne į tolimas galaktikas. Savaime tai nėra blogai. Pvz. neseniai perskaityto “Seveneves” siužetas pradžioje irgi panašus. Kaip ir bendras jausmas apie nesibaigiančias problemas. Ir čia yra didžiausia mano problema su knyga. Atrodo, kad ji visa susideda iš nesibaigiančių problemų, su kuriom tenka kovoti ekipažui ir Žemėje likusiems komandos nariams. Nors pasakojimo eigoje ir yra šiek tiek šviesesnių momentų ir šiek tiek optimizmo suteikianti pabaiga, bet po kiek laiko skaityt tampa sunku dėl pastovios depresivinės nuotaikos. Knyga nėra labai didelė, bet skaičiau ją labai ilgai nuolat palikdamas ilgam. Nėra viskas blogai joje. Personažai geri ir detalūs, įdomios techninės detalės apie raketą, skrydžio ypatumus. Tiesa, pabaiga, o ypač paskutinės pastraipos atrodo sukurtos paskubom, skamba kaip pernelyg optimistinis lozungas “jūs žuvot ne veltui, žmonijos laukia šviesi ateitis”. 6/10
Kinopavasaris 2019 – Viskas arba nieko [LT]
Viskas arba nieko (Võta või jäta) yra geras filmas. Galbūt jame nėra kažkokios ypatingos dramatikos. Gal trūksta kažko tokio tikrai griebiančio už širdies arba kažkokios neįprastos filmavimo technikos, muzikos (išskyrus kelis momentus), stiprios moralės ar atomazgos ir t.t. Jis tiesiog geras. Istorija įdomi ir turbūt kasdieniška (galbūt net remiasi tikrais įvykiais), herojai įdomūs ir simpatiški. Nors man herojaus tėvai buvo labiausiai įtikinami. Visgi labiau patyrę aktoriai. Pagrindinis aktorius atrodo šiek tiek stokojantis aktorinių sugebėjimų, nors jam vis tiek gerai sekėsi pavaizduoti tokį nekalbų estų vaikinuką, dirbantį statybose Suomijoje, nuolat rūkantį, geriantį alų baruose ir turbūt nelabai matantį gyvenimo prasmę. Bet kažko visgi trūko šiek tiek. Jaunos motinos vaidmens atlikėja gerai rodė apatiją, bet kažko daugiau nelabai. Labai anemiškas vaidmuo. Gali būti, kad aktoriai puikiai vykdė režisierės nurodymus ir toks buvo noras pavaizduoti įprastūs, niekuo labai neišsiskiriančius žmones, gyvenimo rutiną. Filmavimui jokių priekaištų neturiu. Patiko įžanga ir filmo pabaiga su gera muzika ir įdomių kameros judėjimu. Tiesa, keista, kad filme naudojami seni mobilieji telefonai ir diskotekoje skambėjo labai seni hitai. Nors filmas praeitų metų ir niekur nebuvo užuominų, kad rodomi senesni laikai. Taigi, visai neblogas estų darbas apie tam tikrus motinystės ir tėvystės ypatumus, apie netikėtai užgriūvančią atsakomybę už kitą gyvybę, prisitaikymą ir augimą kartu, na ir apie galbūt ne visai logiškus įstatymus, kai biologijai teikiama pirmenybė, nors visai ne ji mus daro žmonėmis. 8/10
Kinopavasaris 2019 – Raudona karvė [LT]
Alita: kovos – taip, bet ar angelas? [LT]
Treileriuose matėm daug Alitos akių, tokių didelių, plačių, jausmingų. Bet ar tikrai ji yra angelas? Filmo pradžia įdomi ir intriguojanti, bet aplamai jaučiasi kažkoks skubėjimas. Santykiai neišauga organiškai, bet parodomos kelios klišinės scenos ir turi suprasti, kad taip, čia tėvo ir vaiko istorija, čia draugystė, o čia meilė. Aš net netikrinau kokios trukmės filmas, bet panašu, kad scenaristai ir režisierius bijojo nespėti sutalpint visko, o ypatingai kovų, todėl viskas buvo daroma “checklist’o” pagrindu. Tuomet pati Alita. Neskaičiau/nemačiau originalios mangos/anime, bet ji visai neatrodė angeliška. Taip, kai kada parodomos stiprios emocijos, ašaros (kurios “veikia” – čia citata iš filmo), bet kai kuriais momentais ji sureaguoja pernelyg jau sausai ir stoiškai. Gerai, jei ji iškart ir visada tokia būtų, bet ne, kai kada ji mergaičiukė, kai kada jos veide nesuvirpa nei vienas nervas pamačius mirtį. Ekrane rodoma kažkokia priešpriešą ir todėl sunku tikrai įsijausti ir prijausti tokiai herojei. Ir tuo labiau sunku patikėti jos staigiais polinkiais pasiaukoti. Galima aišku viską nuversti tam, kad ji kiborge. Bet labai pažangi, su beveik žmogiškom smegenim, kvėpuojanti ir jaučianti. O be to filme ją bent kartą pavadiną žmogiškesnę už tikrus žmones. Bet vienoje scenoje ji verkia, kitoje su šypsena talžo snukius. Beje, apie snukius. Užuomina apie galimą antrą dalį yra galima sakyti visiškai neužmaskuota, nes filmas be normalios pabaigos. Gal todėl taip mažai pasakojama apie pasaulį. O to labai trūksta. Kas per karas, kurio tik pavadinimą tegirdim, kokios Marso kolonijos, Mėnulis, kas per miestai danguje. Ir kodėl mes net kartelį nepamatom kaip tas miestas atrodo?! Nėjau taip norima taupyti antrai daliai? Ar tiesiog nebus ko daugiau parodyti? Ir kodėl aplink tiek daug kiborgų? Tai dar vienas dalykas, kuris nervino žiūrint. Kartais galėjai suprasti, kad čia va tikrai kiborgas, nes beveik vien metalas, bet aplink yra visai žmogiškai atrodančių veikėjų ir galvoji ar čia tik plastikas atrodantis kaip kūnas ar tai žmogus su mechaninėm rankom. Ir jokio paaiškinimo kodėl jie tokie, iš kur viskas prasidėjo. Ar čia yra dogma, kad ateityje visi bus prifarširuoti implantais? Ir kam reikėjo konstruoti tokius valgančius ir verkančius kiborgus? Alitos CGI yra geras, ir didelės akys man netrukdė. Kiti veikėjai išskyrus daktarą (pripažintas aktorius) šiaip sau. Neįtikinama žmona-motina, blogiukai, vaikai, seselė beveik nieko nekalbanti. Kovos geros, ypač motorbolo trasoje. Bet ir jų atrodo ne tiek daug. Tikriausiai pagrindinė CGI puota bus antroje dalyje. Kurios galbūt nežiūrėsiu. Iškart po filmo paprastai būna šiek tiek geresnis įspūdis, bet ilgiau pagalvojus būna kritiškesnis požiūris, ypač girdint liaupses. Negaliu prisimint ne vienos scenos su “wow” momentu ar griebiančios už širdies. Tik 6/10.
Isaac Asimov – Pebble in the Sky [LT]
Ne taip seniai perskaičiau visas Azimovo “Foundation” serijos knygas, todėl ši trumpa istorija kažkiek nublanksta prieš grandiozinę galaktikos imperijos ir įsteigimo epopėją. Pebble in the Sky yra lyg trumpas atsišakojimas iš bendros istorijos. Vienas TV serialo epizodas. Nors čia veiksmas ir vyksta Žemėje, o kai kurių įvykių pasekmės galėtų paveikti visą galaktiką. Knygoje yra keli neaiškūs ar nepaaiškinami momentai, bet gal man reikėtų perskaityti kitas “Galactic Empire” serijos knygas, tam kad rasčiau atsakymus. Prisipažinsiu, Azimovo chronologija painoka ir tai kažkiek erzina, be to dar yra priešistorijų ir toliau į ateitį einančių knygų. Sunku suprasti kokia tvarka skaityti jo serijas, kad susidarytų daugmaž aiškus chronologijos ir įvykių vaizdas. Taigi, knyga yra pakankamai įdomi, bet nepadarė tokio įspūdžio kaip kai kurie kiti Azimovo kūriniai. Taip pat ji yra gana trumpoka. Galbūt bendrame serijos kontekste ji atrodytų geriau, bet vertinant kaip atskirą romaną skiriu 7/10.
Neal Stephenson – Seveneves [LT]
Apie šią knygą išgirdau pakankamai seniai ir sudomino gana netikėta jos pradžia. Manau tai nebus gana dideliu “spoileriu”, nes tai pasakojama pirmoje knygos pastraipoje. Mėnulis sprogo – ir ką dabar daryti? Tiesa, keista, kad pavadinime du žodžiai sulipdyti į vieną. Ilgai negalėjau suprast ką tai reiškią (reikėjo įdėmiau į viršelį pažiūrėt). Rusiškai irgi nelabai aišku – “Семиевие”. Taigi – septynios Ievos. Suvokiau tai tik knygai einant į pabaigą 🙂 Taigi, prieš skaitant knygą mačiau gana kritiškus komentarus, netgi kad neva labai primityvus dėstymas minčių ir pan. Beje, skaičiau rusiškai, tai gal vertimas šiek tiek pakoregavo tai. Bet knyga tikrai nepasirodė primityvi. O pabaigoje paskaičius autoriaus žodį matosi kiek metų ir pastangų įdėjo į įvairių mokslinių ir techninių dalykų studijavimą. Juodraščius skaitė pasikaustę tuose srityse žmonės. Bet tai ir ne taip svarbu skaitant mokslinę fantastiką (bent jau man). Aišku, norisi kuo didesnio realizmo, bet tuo pačiu fantastika tai pabėgimas nuo realijos, ten gali būti ir nepaaiškinamų dalykų. Ir visgi manau čia yra puikus suderinimas įtikinamų technologinių ir mokslinių dalykų ir nesuvokiamos katastrofos (mėnulis sprogo?!). Nors teoriškai tai visai galėtų atsitikti atsiradus kokiam stambesniam asteroidui. Aišku Žemė jį tikriausiai pastebėtų prieš kurį laiką ir tai nebūtų šokas. Atrodo knygoje nėra nieko ypatingai fantastiško, turbūt 2/3 siužeto yra skirta kosminės stoties ir jos ekipažo peripetijoms ir išgyvenimui. Nemažai taip pat ir psichologinių dalykų ir netgi politinių žaidimų. Galbūt knyga galėtų būti trumpesnė. Kartais pernelyg daug detalių rodoma ar kartojama dalykų. Arba pavyzdžiui detaliai aprašoma kelių ekipažo narių kodinė kalba, nors vėliau ta kalba ne taip dažnai naudojama ir šiaip neaišku kam skaitytojui taip ją žinoti, kai galima tiesiog “už kadro” išverst ką kas pasakė. Vis dėlto knyga labai įtraukė. Nesinorėjo nustot skaityt, kai jau buvo pirmą valanda nakties, kai turėjai kažką kito nuveikt. Iš dalies traukė stoties žmonių likimo istorija, taip pat ir bendras žmonijos patirtos katastrofos paveikslas, kaip pasaulis su tuo susitaikė, prisitaikė. Yra knygoje momentai, kai perskaitai, sustoji ir negali tęsti toliau, bandai suvokti atsitikimo mastus, svarbą. Bet antra knygos dalis (tiesa jai skirtas turbūt trečdalis bendros apimties) yra silpnoka. Nors tai ir galima buvo numatyt ir aišku įdomu pažvelgti toliau į ateitį nuo esamų įvykių, bet įgyvendinimas nebuvo labai geras. Aktorius stengiesi sugalvot neįprastas technologijas ir įvykius. Taip pat patvirtinto tai, ko tikriausiai tikėjosi skaitytojas. Bet gal ši dalis buvo pernelyg kontrastinga su pirma dalim, kuri atrodė labai realistiška, o antra jau buvo arčiau pasakos. Kaip atskira knyga antra dalis būtų turbūt neblogas fantastinis kūrinys. Dėl šito sunkiau įvertint bendrai knygą. Pirmai daliai gal duočiau ir 10. Antrai 8-7. Todėl bendrai manau vertinu 9/10.
Board Game Review – The Oracle of Delphi [EN]
/pic3126511.jpg)
I haven’t posted a review before after just playing a few games (actually still on my second play of it right now). But this game already looked interesting and intriguing after watching a few reviews and seeing comments. Once i tried it, i knew my hunch feeling wasn’t wrong. The Oracle of Delphi is an unusual game for Stefan Feld. Although some mechanisms remind usual for him point salad euro style aspects, this one is actually a race. Yes, you don’t have to compete who will have more points at the end, you just have to be the first. One can say that main mechanism in this game is pick up and deliver. You take something from one place, then sail and deliver to another. And for more fun there is also a luck element. You have to find your islands to build temples by looking randomly at cards or have to roll a die when fighting monsters. But you also can find special abilities which help in search or take heroes into your team to help you with fighting. Even your main source of resources in this game is 3 dies, which you roll at the beginning of every turn to get “mana” to be able to do various actions. Again, you can alter the results with special tokens. But the main idea behind the game is – planning and effectiveness. When to sail to the opposite corner of the map to gather offerings for the gods, should you stop on the way to slay a monster, which can give you an ability to sail faster? Have your opponents already completed most of their task and now you have to take a risk and fight monsters with bare hands? This is what attracts me in this game the most. And this can scare beginners in the board games world or those who dislike being presented with too many options (same problem in Five Tribes). I myself still find it hard to be able to keep everything in mind. The map is so confusing with all the different colors. And vast selection of options can make you dizzy at first. Good thing is that by the end of the game there are less options and you can be more focused on a few things. Overall game’s time and complexity are well balanced. It doesn’t feel too long or too short. Well, i would still remove the last part with having to go back to Zeus after completing all your 12 tasks (build 3 temples, deliver 3 offerings and 3 statues and slay 3 monsters). I get that it’s thematic (in a fairly abstract game) and gives one hope to still win by a small chance if your opponent has completed all tasks before you. But it is a bit anticlimactic having to do that one last sail after you have actually completed everything. That’s a minor thing though. I have probably tried just one other Feld’s game (Castles of Burgundy, not my cup of tea), but this one truly captivated me. Planning and racing. Good combination – 9/10.