Prieš tai skaičiau tik vieną Nilo Geimano knygą, kurią jis parašė kartu su žymiuoju Teri Pratčetu – “Good Omens”. Ir toji knyga man labai patiko. “Niekurniekada” turi panašų stilių, kai mūsų realus ir nuobodus pasaulis persipina su kažkokiu slaptu, bet egzistuojančiu visai šalia mūsų (ar po mūsų kojomis), magišku, mistišku pasauliu. Tikriausiai šis stilius net turi pavadinimą. Man tai patinka. Tai nėra visiškai atskiras “fantasy” pasaulis, bet ir nėra kažkas panašaus į “Twilight”, kai pagrindinė knygos scena yra realus pasaulis su keliais romantizuotais fantastiniais elementais. Tai yra tiesiog labiau įtikinamas dalykas, kad kažkas egzistuoja už mūsų regos ir supratimo ribos. Pradžia knygos gana rami ir nuobodoka, na ir bendrai visos istorijos metu netgi ir sukrečiantys dalykai yra pasakojami gana ramiu ir nuosaikiu stiliumi. Čia yra kovų ir netikėtų posūkių, bet bendrai nėra didelio adrenalino. Dažniau tai labiau filosofinė, šiek tiek melancholinė kelionė ir atradimas savęs ir to, kad tas normalus gyvenimas į kurį herojus taip nori sugrįžti galbūt yra visiškai ne tas, ko mums reikia. Knyga patiko, nors gal tikėjausi kažko labiau panašesnio ir beprotiškesnio kaip “Gerose pranašystėse”. 8/10