Pirmą kartą apie Attack on Titan perskaičiau turbūt prieš metus. Tada taip pat pamačiau pirmus kadrus iš kuriamo filmo pagal šią istoriją. Tuomet tai pasirodė įdomu, bet ne tiek, kad pradėčiau domėtis daugiau. Neseniai gi pasirodė ir keli stalo žaidimai šia tema. Pažiūrėjus vieno iš šių žaidimų apžvalgą, nusprendžiau dar kažkiek pažiūrėti, kas gi yra tas Attack on Titan. Radau Youtube ir pažiūrėjau kelias pirmas anime serijas.. ir užkibau. Tai jau ne pirmas kartas, kai stalo žaidimai sudomina serialais 🙂 Panašiai pradėjau žiūrėti ir Battlestar Galactica bei neseniai peržiūrėjau Firefly. Tiesa, šį kartą pradžia buvo nekokia. Po kelių pirmų serijų buvo apėmęs toks slogus jausmas, kad galvojau man to pakaks ir daugiau į šią seriją net nežiūrėsiu. Bet kitą dieną smalsumas visgi nugalėjo ir perlaužęs save pratęsiau žiūrėjimą. Nepasigailėjau. Taip. Istorija labai prislegianti. Labai mažai optimistinių prošvaisčių (dėl ko jos tampa ypatingai vertingomis), o ir tos dažnai pakeičiamos dar baisesniais įvykiais. Žiūrėt sunku, nors aišku su laiku priimi to pasaulio realijas ir kažkiek susitapatini su herojų kasdienybe, kai gali žūti bet kas ir bet kada, kai bloga situacija gali dar ir dar suprastėti. Labai stipriai jaučiasi kovos desperatiškumas, kai žmonija susiduria su tokiu netikėtu priešu. Gigantiškais titanais valgančiais žmones be jokio tikslo. Vien perskaičius šį sakinį galima pamanyt “Kažkokia japoniška nesąmonė”. Bet tai, kaip tai parodoma, padaro šią istoriją pribloškiančią. Nes žmonės bijo, žmonės netiki ir nenori kovoti, bando bėgti nuo kovos, slėptis ir reikia didžiulių pastangų, norint kažką veikti, o tai dažnai nieko neduoda. Be to, prieš tokį žiaurų priešą žmonija nesusivienija, kaip galima būtų tikėtis. Besislepiant už aukštų sienų vis tiek egzistuoja nelygybė, noras išgyvent kitų sąskaita, korupcija, vargas. Tai ne pasaka apie gražius super herojus kovojančius su mistiškais priešais, o labai realiai atrodantis pasaulis ir žmonės bandantys išgyventi, kažką pakeisti. Ir dėl to jis gražus.
This world is cruel, but it’s also beautiful
Kažkiek prie to slogumo ir nevilties jausmo prisideda ir tas, kad titanai naikina žmones su kažkokiu abejingumu, lyg varomi keisti instinkto, kas padaro istorija dar labiau absurdiška, keista ir sunkiau priimtina protui. Nes natūraliai bandai rasti kažkokį paaiškinimą ir negali. Tiesa, pirmas sezonas neduoda visų atsakymų. Ko aš ir nesitikėjau. Antras sezonas lyg ir žadamas 2017 metais. Gal tuomet bus atsakyta į kai kuriuos klausimus (kas tie titanai, iš kur ir kodėl jie atsirado). Pats šio anime stilius yra aišku japoniškas, daug akcentuojamos emocijos, vidiniai herojų pergyvenimai. Daug ilgų dialogų. Bet nėra taip blogai 🙂 Pamenu kai kokiam Dragon Ball Z galėjo kelis epizodus nepajudėt iš vietos ir tik kalbėtis 🙂 Bet aš prie anime jau esu kažkiek pripratęs ir tai man netrukdo. Netgi pirmąjį sezoną žiūrėjau būtent tik su angliškais titrais. Nes man patinka girdėt tikrą japonišką įgarsinimą (su mielu vakarietiškų vardų tarimu), tikras emocijas perteikiamas įgarsinimo aktorių, kas kažkiek nublanksta vertimo atveju. Tą patį galima pasakyt ir apie filmus. Nors mačiau tik kelis treilerius, bet nesijaučia tos pačios dvasios (aišku ir šis anime yra pats sukurtas mangos komiksų pagrindu). Filmai, nors ir bus du, vis tiek negalės įsprausti visko, kas buvo parodyta seriale. Lauksim antro sezono. 10/10.