Skaičiau rusišką vertimą, kuriame pavadinimas skamba “Гибель дракона” (Drakono žūtis). Kas mano manymu skamba poetiškiau. Taip pat ši frazė sutinkama ir knygoje. O kartu tokiu būdu kurį laiką išlaikoma intriga (jei neskaitei knygos aprašymo). Asmeniškai pamatęs pavadinimą tikėjausi kažkokio galbūt fantasy stiliaus pasakojimo. Bet pradėjęs skaityt pamačiau, kad laikai visgi šiuolaikiški (tiksliau 1960-70). Tada kurį laiką buvo nuojauta, kad gal bus kažkokios sąsajos su japonų pamėgta Gojira (angl. Godzilla). Tuo labiau kad gal apie kokį trečdalį knygos išlaikoma tokia nežinomybė ir netgi dvelkia kažkokia mistika kai gyliai gyliai jūros dugne kažko ieškoma ir nematoma jėga atrodo stebi herojus. Todėl man buvo ypač stiprus įspūdis kai pagaliau buvo atskleista, kad tai visgi gamtinė katastrofa, sukelta giluminių procesų po Žemės paviršiumi. Prieš metus skaičiau vieną knygą kur buvo sunaikinta beveik visa žmonija, kas atrodo dar didesnė katastrofa, bet ši knyga galbūt šiek tiek mažesniu masteliu ir dėl to atrodanti labiau realistiška sujaudino labiau. Prie realistiškumo prisideda tai, kad viskas knygoje rutuliojasi labai palengva. Nėra taip, kad Japonija paskęsta per kelias valandas it kokiame kine (beje, pagal šią knygą buvo pastatyti net keli filmai). Skyrius po skyriaus stebime kaip mokslininkai leidžiasi prie okeano dugno tyrinėdami, kai atsitinka mažesni žemės drebėjimai, nuskęsta kokia mažytė sala, kažkur išsiveržia ugnikalnis. Visas veiksmas tęsiasi kelis metus kol galiausiai Japonijos nelieka. Dėl to viskas atrodo labiau tikroviška ir labiau baisu. Aišku, į pabaigą autoriui jau buvo sudėtinga palaikyt įtampą ir vaizdžiai aprašyt viską, kai Japonija purtoma šimto išsiveržimų, drebėjimų ir cunamių, todėl tik trumpai parašoma kiek milijonų žmonių žuvo ir kiek pavyko išgelbėti. Bet pirmas didžiausias žemės drebėjimas Tokijuje aprašytas labai detaliai ir nejaukiai realistiškai, su griūvančiais pastatais, didžiuliais gaisrais, potvyniu pakrantėje, panika ir kitais siaubais. Taipogi labai detaliai yra aprašomi visi geologiniai procesai. Knyga pasirodė 1973 metais, o rašoma buvo 9 metus, taigi technologijos tuo metu ne buvo tokios pažengusios kaip dabar, bet vis tiek Japonija atrodo labai moderni (kažkiek galbūt autoriaus vaizduotės dėka). Aprašomas kompiuteris, kuris parodo 3D modelį būsimos salyno žūties, bet aišku kompiuteris užima visą kambarį. Tuo metu dar nebuvo interneto ir socialinių tinklų, todėl visos žinios buvo pateikiamos per televiziją, radiją, laikraščiuose, susitiekt su artimaisiais galima buvo telefonu ar telegramomis. Įsivaizduojant tokio mąsto tragediją galima pagalvoti, kad turėtų būti įmanoma išgelbėti daugumą gyventojų, ypač sužinojus apie ateinančius įvykius prieš metus ar daugiau. Bet autorius gerai parodo, kad tai ne toks paprastas dalykas kaip nors išvežti iš šalies milijonus gyventojų, o tuo labiau rasti kokios kitos šalys sutiktų priglausti ir išlaikyti tokį kiekį pabėgėlių. Šių grandiozinių įvykių fone stebime kelių herojų gyvenimus, o vienas jų atrodytų niekuo neypatingas ir nuobodų viengungio gyvenimą vedantis mokslinio batiskafo pilotas Onodera. Tačiau autorius sugebėjo mane pririšt prie šio veikėjo ir su įdomumu stebėti jo gyvenimo posūkius, tragišką meilės istoriją bei kova su stichija bandant išgelbėti kuo daugiau žmonių. Bendrai tai knyga startuoja lėtokai ir dėl to gali atbaidyt kažkiek skaitytojų, bet tikrai nėra nuobodi ir nors dariau ilgas pertraukas, pradėjus skaityt vėl negalėjau atsiplėšt. Japan Sinks žavi gamtos, jūros dugno, 70-ųjų vaizdais, pritrenkia katastrofos mastu, o taip pat priverčia susimastyti kokia gi atspari, daug iškentėjusi ir savo žemę mylinti nacija yra japonai. Galbūt kažkiek sunkiau įsijaust nežinant gerai geografijos, nesuvokiant kokie yra dydžiai ir atstumai tarp knygoje paminėtų vietovių, miestų, kalnų. Tiesa, Komatsu nieko nemini apie atomines jėgaines, kurios irgi galėjo pridaryt daug problemų tokioje situacijoje. Gal rašant knyga jos tik buvo statomos (Fukishima statybos prasidėjo 67-tais). Tarp kitko autorius išgyveno iki 2011 metų cunamio ir netgi išleido straipsnį su apmąstymais kokios jis tikisi Japonijos evoliucijos po šių įvykių. 9/10
https://www.mozilla.org/en-US/firefox/87.0/releasenotes/
Žinau, kad bus nepopuliari nuomonė, bet filmus vertinu pagal tai kokias emocijas, mintys sukelia, ne pagal taip kaip privalėčiau jaustis dėl juostoje rodomų dalykų. Ir galiausiai per įdomumo prizmę. Per 17 metų KP filmų žiūrėjimo palaipsniui nusileidau ant žemės ir mažiau į kiną žiūriu kaip į aukščiausio meno apsireiškimą. Kinas yra kinas. Kartais įdomus, kartais ne. Visiems patinka skirtingi dalykai. Oazė (
Pirmas dvi knygas iš Kuopos serijos perskaičiau dar prieš 7 metus. Taip pat ir prieš skaitymą ir po to bent kelis kartus mačiau seną Lynch’o filmą ir abi TV mini serijas. Šį kartą artėjant naujai šio romano ekranizacijai nusprendžiau dar kartą perskaityt viską nuo pradžių (visas šešias knygas). Nors ir turiu trumpus užrašus kad antra knyga visai nepatiko ir turbūt dėl to nustojau skaityt visą seriją. Šį kart visgi pasiryžęs įveikti visas. Tuo labiau kad filmo pasirodymas pastumtas į 2021 metų spalį. Taigi laiko užtektinai.
/pic2337577.jpg)
Šį kartą apžvelgsiu senesnį ir jau galima sakyti klasika tapusį žaidimą – 