Tag: lt

Po labai ilgo Dune knygų skaitymo nusprendžiau paįvairint gyvenimą trumpais kūriniais. Rašyti ilgas apžvalgas apie trumpus apsakymus nesinori, taigi trumpai apie 3 paskutinius skaitinius:

Н.В. Гоголь – Ревизор

Frazė “Suprantu kad Makedonietis herojus, bet kam gi kėdes laužyti” įstrigo man nuo mokyklos laikų, kai pirmą kartą skaitėm Revizorių. Nežinau kodėl. Įdomus palyginimas. Turbūt garsesnė yra “Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės”. Kažkaip visai atsitiktinai sugalvojau perskaityt vėl. O dar ir pažiūrėjau seną 50-ųjų ekranizaciją, o po to ir dar Mirusių sielų serialą. Revizorius yra pjesė, todėl tai yra praktiškai vien dialogais grįsta, kurie yra įdomūs, bet veiksmo ne tiek ir daug. Tai yra gryna nepridengta satyra. Gal kiek paprastoka ir tiesmukiška. Bet tais laikais gal ir buvo labai tinkama. Lyg ir juokiasi žiūrovas, bet dažnam pakuždens mintis, o ar čia ne apie mane? 7/10

Agatha Christie – The Under Dog

Vaikystėje daug skaičiau Agatos Kristi knygų, kurios patiko ir Rytų Ekspreso Nužudymas yra turbūt vis dar mėgstamiausias. Netgi ėjau žiūrėt neseniai išleistos eilinės ekranizacijos. Šis trumpas apsakymas yra gana silpnokas. Netgi pavadinimas viską išduoda, ir vienos knygos veikėjos intuicija sako ta pati. Taigi nėra kažko intriguojančio ar visiškai netikėto. Tas kuris atrodo negalėjo nužudyt yra žudikas ir taškas. Legendinis Puaro netgi neturi daug laiko “ekrane” pasirodyti visu puikumu. 6/10

John Varley – Press Enter

O va čia buvo netikėtumas. Ši knyga mano kompiuteryje gulėjo nuo 2003 metų ir nepamenu net kodėl ją pasiėmiau. Matyt tada bandžiau viską kas buvo iš kiberpanko žanro. O šis yra savotiškas, nes parašytas 1985-tais. Taigi technologijos dar ne tokios pažengusios (magnetinės juostos, dideli CRT vaizduokliai). Kažkiek primena Gibsono aprašomus laikus, bet čia viskas yra be fantastikos, arti žemės, paprasti kažkokio JAV miestelio gyventojai su paprastais gyvenimais, turintys problemų ar net sunkių lygų, visiškai nenupoliruoti, ne iš žurnalų viršelių nužengę herojai. O istorija šiek tiek ir mistiška ir detektyvinė su gana šiurpiu kiber prieskoniu. Apsakymas labai trumpas ir skaitomas vienu įkvėpimu, neįmanoma atsitraukt. Herojai turi tiek mažai laiko pasirodyti, bet kažkaip labai greit prie jų prisiriši. Autorius šaunus. Pabaiga tik tokia be pabaigos ir galutinio paaiškinimo. Bet kadangi trumpas skaitalas netrukdo. 8/10

(1) Frank Herbert – Dune

(2) Frank Herbert – Dune Messiah

Trečią Kuopos knygą skaičiau ilgiausiai. Tiksliau ilgiausiai neprisiverčiau pabaigt. Kaip jaučiau jau su antra knyga, kad entuziazmas skaityt blėsta. Ir pagrinde dėl tos pačios priežasties. Pernelyg didelio kiekio sunkiai suprantamų filosofinių, egzistencinių samprotavimų. Pradėjau nekęst skyrių pradžios, nes jie visada prasidėdavo su ištrauka iš kokios nors šventos knygos ar Muad Dibo kronikų. Tai buvo tiesiog žodžių rinkinys kurį perskaičius dažniausiai nieko galvoje nelikdavo. Ir aš galiu sutikt, kad gal čia vertimo problema ar aptariamos idėjos pernelyg aukšto lygio, bet norisi kartais tiesiog skaityt knygą, sekti herojų veiksmus, stebėti kraštovaizdį ir pan. Pirmoji knyga irgi turėjo nemažai tokio turinio, bet visgi įvykių seka ir herojai persverdavo. Na ir nematytas, neįprastas pasaulis ir naujoviška idėja super-žmogaus matančio tūkstančius galimų ateičių. Antroje knygoje kartelė buvo pakelta Polui tapus aklu bet gyvenant ir judant naudojantis ateities vizijomis. Trečioje knygoje visko yra dar daugiau, bet tai pereina labiau į fantazijos ar pasakų lygmenį. Kitų žmonių atmintis gyvenanti viduje, bet dar ir kalbanti ir valdanti žmogų. Čia jau biškį per daug. O pabaigoje visai Supermeno komikso verti įvykiai. Kas ketvirtoje knygoje? Žmonės kaip blusės šokinės nuo planetos ant planetos per kosmosą? 😀 Man rodos autoriui reikėjo sustot ties pirma, o gal sudėt daugumą minčių į antrą ir paskutinę knygą. Buvo aišku įdomių įvykių, intrigų, siužeto posūkių. Ar mintis apie tai kaip pati dorovingiausia tauta gali išsigimti, kai gyvenimas pasidaro pernelyg patogus, kai religija išstumia sąžinę, sveiką protą. Bet bendrai šios dalies skaitymas buvo gana slogus ir nuobodus. O labiausiai erzinantis dalykas buvo kai prasidėdavo žaidimai “aš viduje matau kaip bus, o bet tačiau aš matau tikriau, o bet tu tik galvoji kad matai kaip viskas turi būti, o aš matau dar geriau ir numatau visus tavo žingsnius, o bet tačiau tau tik atrodo kad tu viską numatai…”, ir galiausiai jau nesupranti kas ką žino, kur tikra tiesa ir t.t. Manau, kad skaitytojas turi būti laikomas už autoriaus peties ir pagauti tam tikras svarbias gijas, nujausti tam tikrus įvykius ir intencijas, o ne būti visiškai supainiotam ir pamestam mirti nuo melanžo perdozavimo 🙂 Kol kas, o tikriausiai ir visam, pabaigiu šios serijos skaitymą. Ir nematau kaip be pirmos knygos siužeto užbaigimo galima tikėtis daugiau filmų pagal šias knygas. Nebent scenaristams tektų labai gerai jas perdirbti išgryninant tik esminius dalykus. Bet vis tiek kažkaip reikėtų parodytų visus vidinius pergyvenimus, išprotėjimą. Kas nebus įdomu daugumai žiūrovų. 6/10

(1) Frank Herbert – Dune

Taigi, pagaliau po 4 mėnesių pabaigiau antrą knygą Kopos serijoje. Skaičiau Dune Messiah turbūt ilgiau nei pirmąją dalį, nors ši 3 kartus trumpesnė. Ir dabar nesu tikras kad su tokiu tempu spėsiu perskaityt visas šešias Kopos Kronikų knygas iki naujos ekranizacijos išleidimo spalį. Kaip ir minėjau pirmas dvi knygas skaičiau prieš eilę metų ir atsimenu, kad antroji patiko daug mažiau. Dabar perskaičius vėl galiu patvirtint, kad ji yra silpnesnė, bet ne viskas joje yra blogai.

Taigi po visų intrigų, išdavysčių, atradimų ir pergalių pirmoje dalyje pagrindiniai herojai tampa Arakio šeimininkais kartu su “frimenų” armija ir pradeda užkariauti kitas planetas ir civilizacijas, kartu pasiedami savo naujos religijos sėklas. Tai tas Polą seniai vizijose bauginantis džihadas, kurio taip ir nepavyko pilnai išvengti. Tačiau yra jėgos, kurios nenori su tuo taikytis. Taigi intrigų šioje trumpesnėje dalyje tikrai nėra mažiau nei pirmoje. Taip pat atsiranda visai egzotiški “tleilaksu” personažai su savo amatu prikelti mirusius ir keisti savo išvaizdą. Atsiranda seniai matyti veidai, bet visiškai neįprastoje formoje. O kartu galima pamatyti, kaip valdžia, pertekliniai turtai ir vadų pavertimas dievais iškreipia ir sugadina geriausius. Kai kurie laisvieji pamąsto, kad jie buvo daug laimingesni, kai gyveno asketiškai tremtyje dykumoje su vandens nepriteklium, negu dabar, kad Arakije yra fontanai ir upės, daugiau žalumos ir mažiau suvaržymo. Tai iškreipė frimenų gyvenimo filosofiją ir papročius. Galima sakyti visi nugalėtojai stato savo imperijas, kurios pasmerktos žlugti dėl tų pačių priežasčių kaip ir buvusios prieš tai: korupcijos, atsipalaidavimo, pertekliaus. Visi šie dalykai kaip ir sąmokslai, suaugę Polas ir jo sesuo ir jų problemos, yra įdomūs. O kartu ir filosofinis klausimas kas gi žmogų daro gyvu. Bet knygoje taip pat yra labai daug pasakojama apie vizijas. Pernelyg daug. Iš dalies tai yra suprantama, nes norima parodyt kaip sudėtinga Polui gyventi tokiame nuolatiniame galimų ateičių sraute. Bet tai kažkiek pradeda varginti ir atrodo kad autorius neturėjo kuo daugiau užpildyti knygos. Taigi, knyga bendrai palieka ne tokį blogą įspūdį, bet pabaigti buvo sunkoka dėl per didelio akcento į pergyvenimus. 7/10