Taip sutapo, kad tai antra iš paskutinių perskaitytų knygų, kur ateiviai tyrinėja žmones, ieško jų silpnųjų vietų ar bando suteikti kažkokią prasmę žmonių nenuspėjamam elgesiui, suprasti jų jausmus, kad juos nugalėti. Ir kaip su “Alient Night” ši knyga apie jaunuosius keturiasdešimties salų riterius įtraukė žiauriai. Gerai, kad trumpa. Bet savaitę turėjau visai sugadintą miego režimą, nes “dar vienas skyrius” užsitęsdavo iki 1-2 nakties 🙂 Iš dalies tai ir gerai jau pažįstamas man ir mėgstamas Lukjanenko stilius (Daiveris, Juodraštis), o taip pat ir neįprastas, intriguojantis siužetas apie vaikus patekusius į keistą vietą ir priverstus kovoti su tokiais pat jaunuoliais. Savotiška Hunger Games versija, bet daugiau mistikos, nežinomybės. Labai mažai atskleidžiama apie tai kas juos čia atgabeno, ko iš jų nori. Tai intriguoja. O kartu ir šiurpina skaitant apie vaikus ir jaunuolius kovojančius, žudančius tokius pat kaip jie. Yra knygoje ir retų šviesesnių momentų, bet vyrauja nežinomybės, prislėgtumo, beviltiškumo nuotaikos. Kaip visada su tokiu neįprastu ir labai intriguojančiu siužetu beskaitant pradedi jaudintis dėl pabaigos. Nes labai sunku turėti labai gerą pabaigą ir nepadaryt jos labai banalios. Nesakyčiau kad atomazga gavosi labai stipri. Kažkiek tai visgi nuspėjama ir pagal klišę. Netgi kažkiek susiskamba su Alien Light. Lukjanenko pačioje pabaigoje dar bando tai paversti kažkokia alegorija apie žmonijos nuolatinį skriaudimą vieni kitų. Gal ir gera mintis, tik gavosi kažkaip trumpai, sausokai ir paskubom. Knyga baigiasi gana netikėtai ir be labai jau patenkinančio finalo. Galbūt ji turėjo būti ilgesnė, daugiau parodyti vaikų gyvenimo ir turėt ilgesnį ir sudėtingesnį finalą. Bet kaip tokiam trumpam kūriniui ir turint labai gerą viduriuką galiu duoti 8/10.
Tag: lt
Jules Verne – Dick Sand, A Captain at Fifteen
Nors bus sunku patikėti, bet atrodo esu skaitęs tik vieną Jules Verne knygą. Ir tai buvo gūdžioje vaikystėje. Tai buvo Kapitono Gateraso nuotykiai. Aišku žinau apie šio autoriaus kūrybą, mačiau pagal jo knygas pastatytus filmus, o vaikystėje vienas mylimiausių dalykų televizijoje buvo pagal jo knygą pastatytas daugia serijinis filmas Kapitono Granto Vaikai. Bet kadangi visa tai buvo seniai, neatsiminiau gerai šio rašytojo stiliaus. O jo rašyba yra gana “tanki”. Labai daug detalių apie viską kur vyksta veiksmas. Kadangi 15-mečio kapitono nuotykiuose pusę knygos veiksmas vyksta laive, tai tenka išgirsti aibes terminų, sužinoti apie visus laivo priežiūros ir valdymo ypatumus. Kai veiksmas persikelia ant sausumos vėlgi sužinai daug faktų apie florą ir fauną, apie ten gyvenančių žmonių papročius ir pan. Šis detalumas gali kiek varginti, bet savotiškai ir žavi. Autorius neapsiriboja tik šiais dalykais. Kadangi siužetas paliečia Afriką, Jules Vernas pasineria gyliai i šio žemyno istoriją, žymių Afrikos tyrinėtojų keliones, o taip pat ir tamsiąją šios vietos istoriją – prekyba juodaodžiais vergais. Jis apie tai pasakoja be jokių skrupulų, nepridengiant žiaurumų ir netausojant skaitytojo. Nors apie šį istorijos etapą esu skaitęs, bet nežinojau tokių detalių apie prekiautojų metodus, ilgas keliones per visą Afriką kai neišgyvendavo dauguma pagrobtų žmonių, kaip vietiniai genčių vadai prisidėdavo prie savo rasės žmonių naikinimo ir pavergimo. Iš tikrųjų žiaurus žmonijos istorijos puslapis. Pats knygos siužetas yra įdomus ir kažkiek netikėtas, nors įtariu autorius viską galėjo moksliškai pagrįsti pagal laivo trajektoriją, sroves, vėjus ir pan. Gal kažkiek truko tam tikrų įvykių išaiškinimo knygoje. Keistas jausmas apima, kai skaitytojas žino kas įvyko, bet herojai to atrodo niekada nesužinos. Taip pat gal kažkiek nuvylė istorijos blogųjų veikėjų pabaigos. Tikėjausi kažkokios labiau tenkinančios atomazgos. Nors mačiau ką autorius bandė padaryt ir kaip netikėtai suvesti kelis istorijos siūlus į vieną vietą, bet gavosi gal pernelyg jau sėkmingas sutapimas. Taigi, knyga neprailgo, detalių gausa labai nevargino, buvo ir linksmesnių dalykų ir įdomių papročių ir kultūros faktų, bei liūdnų Afrikos istorinių įvykių. Atomazga kiek silpnesnė gavosi, tai bendrai 7/10.
Windows 10 2022 Update (22H2)
Spalio 18 dieną be fanfarų išleistas Windows 10 22H2 metinis atnaujinimas. Microsoft paskelbė dar kuklesnį įrašą savo IT Pros bloge ir kol kas parašė tik “scoped release focused on quality improvements to the overall Windows experience in existing feature areas such as quality, productivity, and security” neminint jokių konkrečių naujovių ar patobulinimų. Gal net ir neverta jau būtų leisti šiuos metinius atnaujinimus. Bet IT administratoriai dabar turi naują atskaitos tašką, gali ruošti atvaizdus su šia versija naujų kompiuterių paruošimui ir skaičiuoti dar ilgesnį palaikymo periodą.
Nancy Kress – An Alien Light
Jau senokai neskaičiau kažko taip įtraukiančio. Negalėjau priverst kartais savęs eit miegot su klasikine “na dar vienas skyrius ir viskas” mantra. Jau pasižymėjau sau paskaityt kada nors kažką dar iš šios autorės kūrybos, ypač naujesnes knygas gavusias apdovanojimus. Daugiausiai dėmesį patraukė savotiškas siužetas, kai lyg ir gali nuspėti kas vyksta ir kokia buvo priešistorė, bet ir išlieka paslaptis. Susipina primityvi žmonių kultūra (bronzinis amžius gal) ir ateivių aukštosios technologijos. Įdomus palyginimas tarp šiek tiek lėtesnių, bet labai kolektyviškai gyvenančių ir evoliucionuojančių milijonus metų ateivių ir labai individualius, žiaurius žmones, žudančius vieni kitus, užtat žaibiškai progresuojančius savo neįprasto, į jokias ateivių hipotezes netelpančio proto dėka. Už fantastikos žanro kaukės yra analizė žmonijos padermės su visais jos bjauriais bruožais. Kita stipri knygos pusė – jos herojai. Su stipriais charakteriais, skirtingais ir tuo pačiu panašiais. Įdomu stebėti jų augimą ir transformacijas istorijos laike. Vienas silpnesnių dalykų, kurį kažkiek galima ir nuspėti – miglota pabaiga ir trupiniai žinių apie visą supantį pasaulį, kaip žmonės pateko į tokią padėtį, iš kur atsirado ateiviai ir pan. Šen bei ten numetami keli akmenukai faktų, kurie padeda kažkiek susidaryt bendrą paveikslą, bet konkretumo tikrai nėra. Kas nėra blogai. Kartais reikia palikti kai ką skaitytojui sukurt savo vaizduotėje. Kažkiek visgi gaila ir norisi sužinoti daugiau, bet ką padarysi. Bendrai knygos įspūdžio tai negadina. Kaip minusą galbūt galima paminėti bendrą gana pesimistinį, niūrų paveikslą. Nors yra knygoje ir šviesesnių momentų. Tačiau skaitant knygą tenka pamąstyt apie tai kokie mes visgi žmonės galim būti žiaurūs. Kažkiek dar erzino tai, kad dviejų konflikte dalyvaujančių miestų/genčių vardai yra labai panašūs. Vis tekdavo iš naujo perskaityt sakinį, įsiskaityt į pavadinimą ir mintyse sudėlioti “čia šitie, su tokiais bruožais, o su šituo pavadinimu tai anie, kurie aršesni”. Gal tai buvo vertimo problema. Knygoje taip pat yra gana atvirai rašoma apie vyrų ir moterų (ar tarp moterų) artimus santykius. Kas nėra blogai, bet kartais aprašomos jau visai pornografinės scenos atrodo keistokai ir ne vietoje bendrame knygos kontekste. Kalbant apie santykius. Knygoje yra nemažai jausmų ir vidinio konflikto pagrindinių herojų ir jų antrųjų pusių santykiuose ir į knygos pabaigą to pasidaro jau šiek tiek per daug. Lyg ne mokslinę fantastiką skaitytum, o meilės romaną. Nesakau, kad santykiams ne vieta tokio pobūdžio knygose, bet jau pradėjo šiek tiek varginti nesibaigiantys “myli-nemyli, įskaudino-neįskaudino” ir t.t. Taigi, norėjosi daugiau sužinot apie pasaulį ir ateivius, bet bendrai knygos mintis ir autorės stilius patiko. 8/10
Windows 11 2022 Update (22H2)
Prieš kelias savaites buvo išleistas pirmas didelis naujovių atnaujinimas (feature update) skirtas Windows 11 operacinei sistemai. Savotiškas Anniversary Update. Nors Microsoft šį kart nenaudoja jokio ypatingo pavadinimo ir nepririša jo prie konkretaus mėnesio. Galbūt dėl to, kad atnaujinimai bus leidžiami tik kartą per metus (taip pat ir Windows 10). Taigi pavadinimas yra tiesiog “Windows 11 2022 Update”. O versijos numeris – 22H2. Kas reiškia, kad tai antros 2022 metų pusės leidimas. Nors ši numeracija nelabai turi prasmės, kai atnaujinimas tik vienas. Bet turbūt norima išlaikyt IT profesionalams pažįstamą šabloną. Žemiau yra naujovių aprašymas ir keletas mano įspūdžių.
Isaac Asimov – Fantastic Voyage
Kaip 1966 tai knygoje aprašyti įvykiai ir vietos atrodo įspūdingai. Nežinau kodėl, bet skaitant taip neatrodė. Gal dėl to kad jau matytas ne vienas filmas apie žmonių sumažinimą, netgi iki mikroskopinio dydžio. O gal dėl to, kad 66-tais dar ne taip gerai buvo žinoma žmogaus organizmo struktūra ir sudėtis norint aprašyti tai dar detaliau ir realistiškiau. Nesakau, kad tai buvo visai lėkšta ar neįtikinama. Tikiu, kad Azimovas nemažai studijavo šią temą rašant knygą. Tiesa, tai nebuvo visiškai jo kūrinys. Nes pirmiausiai tai buvo filmo scenarijus, kurį jis adaptavo knygai. Keisčiausia, kad jo knyga išėjo net anksčiau nei pasirodė pats filmas. Kadangi ši situacija sudomino, po knygos perskaitymo dar pažiūrėjau ir 66-tųjų filmą. Kai kurie dalykai yra labai panašiai aprašyti knygoje ir parodyti filme. Bet aišku filme nėra tiek detalių, visai nėra vidinių pagrindinio veikėjo minčių. Azimovas ištaisė kelias logines filmo scenarijaus klaidas bei sukūrė kiek įmantresnę “blogiuko” istoriją. Taip pat pridėjo daugiau bendravimo tarp povandeninio laivo keliaujančio žmogaus kūnu įgulos narių. Ir šioje vietoje gavosi kiek lėkštoka. Galvojau, kad tai atėjo iš filmo. Bet ten pagrindinis vyriškos lyties personažas labai mažai bendrauja su vienintele moterimi įguloje. Knygoje gi jis nepaliaujamai bando su ja flirtuot ir visaip klibint. Kas pradeda vargint jau po kelių puslapių. Bent jau moteris būna gana šalta, bet kažkaip labai jau greit pasiduoda jo kerams. Gal Azimovas turėjo mažai laiko adaptacijai ar buvo suvaržytas knygos dydžio ir neturėjo laiko labiau išvystyti personažų. Nors, kiek pamenu iš kitų skaitytų Azimovo knygų toks vyro ir moters bendravimo stereotipinis vaizdavimas yra jam būdingas. Kiti personažai irgi yra gana paviršutiniški. Pati kelionė arba net pasiruošimas jai (sumažinimas laivo iki mikrobo dydžio nėra toks jau paprastas procesas) yra pakankamai gerai aprašyti. Aišku, 1966 metų filmas neturint pernelyg didelio biudžeto ir kompiuterinės grafikos šiais laikais neatrodo labai efektingai. Bet savotiškai žavingas su praktiniais efektais. Tačiau vėlgi pats siužetas atrodo pernelyg tiesmukas. Matosi, kad pagrindinė mintis buvo parodyti kelis žmogaus organus iš vidaus (kraujo sistema, širdis, plaučiai, ausis, smegenys), o jau po to buvo sugalvoti būdai priversti veikėjus ten nukeliaut. Atrodė šiek tiek dirbtinai ir pritempta. Taigi, knyga neprailgo, o ir filmą buvo įdomu pamatyt, organizmas iš vidaus aprašytas labai detaliai. Bet trūko detalumo ir gylio personažuose ir siužete. 6/10
Trumpai apie perskaitytas knygas [LT]
Po labai ilgo Dune knygų skaitymo nusprendžiau paįvairint gyvenimą trumpais kūriniais. Rašyti ilgas apžvalgas apie trumpus apsakymus nesinori, taigi trumpai apie 3 paskutinius skaitinius:
Н.В. Гоголь – Ревизор
Frazė “Suprantu kad Makedonietis herojus, bet kam gi kėdes laužyti” įstrigo man nuo mokyklos laikų, kai pirmą kartą skaitėm Revizorių. Nežinau kodėl. Įdomus palyginimas. Turbūt garsesnė yra “Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės”. Kažkaip visai atsitiktinai sugalvojau perskaityt vėl. O dar ir pažiūrėjau seną 50-ųjų ekranizaciją, o po to ir dar Mirusių sielų serialą. Revizorius yra pjesė, todėl tai yra praktiškai vien dialogais grįsta, kurie yra įdomūs, bet veiksmo ne tiek ir daug. Tai yra gryna nepridengta satyra. Gal kiek paprastoka ir tiesmukiška. Bet tais laikais gal ir buvo labai tinkama. Lyg ir juokiasi žiūrovas, bet dažnam pakuždens mintis, o ar čia ne apie mane? 7/10
Agatha Christie – The Under Dog
Vaikystėje daug skaičiau Agatos Kristi knygų, kurios patiko ir Rytų Ekspreso Nužudymas yra turbūt vis dar mėgstamiausias. Netgi ėjau žiūrėt neseniai išleistos eilinės ekranizacijos. Šis trumpas apsakymas yra gana silpnokas. Netgi pavadinimas viską išduoda, ir vienos knygos veikėjos intuicija sako ta pati. Taigi nėra kažko intriguojančio ar visiškai netikėto. Tas kuris atrodo negalėjo nužudyt yra žudikas ir taškas. Legendinis Puaro netgi neturi daug laiko “ekrane” pasirodyti visu puikumu. 6/10
John Varley – Press Enter
O va čia buvo netikėtumas. Ši knyga mano kompiuteryje gulėjo nuo 2003 metų ir nepamenu net kodėl ją pasiėmiau. Matyt tada bandžiau viską kas buvo iš kiberpanko žanro. O šis yra savotiškas, nes parašytas 1985-tais. Taigi technologijos dar ne tokios pažengusios (magnetinės juostos, dideli CRT vaizduokliai). Kažkiek primena Gibsono aprašomus laikus, bet čia viskas yra be fantastikos, arti žemės, paprasti kažkokio JAV miestelio gyventojai su paprastais gyvenimais, turintys problemų ar net sunkių lygų, visiškai nenupoliruoti, ne iš žurnalų viršelių nužengę herojai. O istorija šiek tiek ir mistiška ir detektyvinė su gana šiurpiu kiber prieskoniu. Apsakymas labai trumpas ir skaitomas vienu įkvėpimu, neįmanoma atsitraukt. Herojai turi tiek mažai laiko pasirodyti, bet kažkaip labai greit prie jų prisiriši. Autorius šaunus. Pabaiga tik tokia be pabaigos ir galutinio paaiškinimo. Bet kadangi trumpas skaitalas netrukdo. 8/10
Frank Herbert – Children of Dune [LT]
(2) Frank Herbert – Dune Messiah
Trečią Kuopos knygą skaičiau ilgiausiai. Tiksliau ilgiausiai neprisiverčiau pabaigt. Kaip jaučiau jau su antra knyga, kad entuziazmas skaityt blėsta. Ir pagrinde dėl tos pačios priežasties. Pernelyg didelio kiekio sunkiai suprantamų filosofinių, egzistencinių samprotavimų. Pradėjau nekęst skyrių pradžios, nes jie visada prasidėdavo su ištrauka iš kokios nors šventos knygos ar Muad Dibo kronikų. Tai buvo tiesiog žodžių rinkinys kurį perskaičius dažniausiai nieko galvoje nelikdavo. Ir aš galiu sutikt, kad gal čia vertimo problema ar aptariamos idėjos pernelyg aukšto lygio, bet norisi kartais tiesiog skaityt knygą, sekti herojų veiksmus, stebėti kraštovaizdį ir pan. Pirmoji knyga irgi turėjo nemažai tokio turinio, bet visgi įvykių seka ir herojai persverdavo. Na ir nematytas, neįprastas pasaulis ir naujoviška idėja super-žmogaus matančio tūkstančius galimų ateičių. Antroje knygoje kartelė buvo pakelta Polui tapus aklu bet gyvenant ir judant naudojantis ateities vizijomis. Trečioje knygoje visko yra dar daugiau, bet tai pereina labiau į fantazijos ar pasakų lygmenį. Kitų žmonių atmintis gyvenanti viduje, bet dar ir kalbanti ir valdanti žmogų. Čia jau biškį per daug. O pabaigoje visai Supermeno komikso verti įvykiai. Kas ketvirtoje knygoje? Žmonės kaip blusės šokinės nuo planetos ant planetos per kosmosą? 😀 Man rodos autoriui reikėjo sustot ties pirma, o gal sudėt daugumą minčių į antrą ir paskutinę knygą. Buvo aišku įdomių įvykių, intrigų, siužeto posūkių. Ar mintis apie tai kaip pati dorovingiausia tauta gali išsigimti, kai gyvenimas pasidaro pernelyg patogus, kai religija išstumia sąžinę, sveiką protą. Bet bendrai šios dalies skaitymas buvo gana slogus ir nuobodus. O labiausiai erzinantis dalykas buvo kai prasidėdavo žaidimai “aš viduje matau kaip bus, o bet tačiau aš matau tikriau, o bet tu tik galvoji kad matai kaip viskas turi būti, o aš matau dar geriau ir numatau visus tavo žingsnius, o bet tačiau tau tik atrodo kad tu viską numatai…”, ir galiausiai jau nesupranti kas ką žino, kur tikra tiesa ir t.t. Manau, kad skaitytojas turi būti laikomas už autoriaus peties ir pagauti tam tikras svarbias gijas, nujausti tam tikrus įvykius ir intencijas, o ne būti visiškai supainiotam ir pamestam mirti nuo melanžo perdozavimo 🙂 Kol kas, o tikriausiai ir visam, pabaigiu šios serijos skaitymą. Ir nematau kaip be pirmos knygos siužeto užbaigimo galima tikėtis daugiau filmų pagal šias knygas. Nebent scenaristams tektų labai gerai jas perdirbti išgryninant tik esminius dalykus. Bet vis tiek kažkaip reikėtų parodytų visus vidinius pergyvenimus, išprotėjimą. Kas nebus įdomu daugumai žiūrovų. 6/10
I am Legend knygos ekranizacijos [LT]
Filmą “I am Legend” mačiau kino teatre jo išleidimo metais (2007). Įdomus siužetas, geras įgyvendinimas ir sukurtos aplinkos (nors kompiuterinė grafika medžioklės su Mustangu metu šiek tiek rėžė akį). Will Smith irgi smagus aktorius. Lyg ir girdėjau tada, kad filmas buvo pagrįstas seniau išleista knyga, bet labai nesidomėjau. Prieš kelis mėnesius (prabėgus 14 metų) kažkodėl nusprendžiau pažiūrėt 1971-ųjų “The Omega Man” su Charlton Heston (legendinis aktorius). Gal tuo metu pažiūrėjau kažkokį kitą seną filmą ir tarp rekomendacijų IMDb parodė šią juostą. Bežiūrint Omegą žmogų apėmė keistas jausmas, kad tai jau kažkur matyta. Po filmo perskaičiau, kad ir šis kūrinys pastatytas pagal tą pačią seną knygą. Beje, 1954-ųjų Richard Matheson romanas “I am Legend” (neskaitytas). Tuo pačiu metu pamačiau, kad iš viso buvo net 3 šios knygos ekranizacijos. Dvi jau pamačiau, taigi nusprendžiau pažiūrėt ir pačią pirmąją – “The Last Man on Earth” su Vincent Price, pastatyta vos 10 metų po knygos išleidimo (1964). Žemiau yra mano palyginimai, pamąstymai apie visas 3 ekranizacijas.
Windows 10 November 2021 Update (21H2) [LT]
Šį pirmadienį, lapkričio 16, Microsoft išleido eilinį Windows 10 funkcinį atnaujinimą (feature update). Kuris po Windows 11 pasirodymo sulauks ne tiek daug dėmesio. Ypač turint omeny, kad paskutiniai Windows 10 atnaujinimai beveik neturi vartotojams skirtų naujovių. 21H2 ne išimtis. Praktiškai visi pokyčiai yra saugumo ar veikimo patobulinimai “under the hood”. Tuo metu Windows 11 kas savaitę sulaukia Insider versijų su naujomis opcijomis ar vartotojo sąsajos pakeitimais, atnaujintomis programomis (Photos, Paint, t.t.). Todėl nebuvo staigmena išgirsti, kad nuo šiol Windows 10 sulauks tik vieno funkcinio atnaujinimo per metus. Taigi pavasarį nebebus 22H1 versijos, o rudenį sulauksime 22H2, tikriausiai. Taip jie suvienodina palaikymo modelį su Windows 11. O kartu tai rodo, kad Windows 10 yra saulėlydžio fazėje.