Šiemet pramiegojau labai bilietų pirkimą, tai šian ir rytoj jau nebuvo bilietų į mano išrinktus filmus. Teko atsarginius variantus imt. Bet dėl šios dienos Nizė – beprotybės širdis (Nise: O Coração da Loucura) nesigailiu. Festivalio atidarymas gavosi geras. Nors filmas gal ir ne iš stipriausių. Perverčiant atskiras filmo akimirkas mintyse vis randi prie ko prikibt. Bet bendras įspūdis vis tiek geras. Ir man tema kažkiek artima, ir visai įdomi pasirodė. Juolab, kad tai biografinis filmas. Suvaidinta gerai, nors kai kurie herojai per daug klišiniai. O blogietis kažkaip stebuklingai ir žiūrovui nematomai pavirsta prijaučiančiu. Kamera sekant iš paskos nori drebėt, bet po to būna stabilūs kadrai iš priekio ar šono ir gaunasi kažkoks disonansas, nes tai nėra koks nors kelionės filmas, kur daug sektum iš paskos herojaus. Tokie epizodiniai pavaikščiojimai koridoriais padaryti tokiu stilium. Kas patiko, tai gerai sumiksuoti stipriai priartinto tapymo ir muzikos fragmentai. Bendrai paėmus filmui trūksta kažkokios dramos, piko (yra keli momentai, bet jie tokie.. pritraukti biškį). O kai kur norėjosi kaip tik daugiau pamatyt (beveik meilės liniją, per daug nespoilinant), bet.. Visgi tai biografinė juosta ir turbūt nenorėta per daug nuklyst nuo realybės. Galvojau apie 8, bet dabar gerai pasvarsčius, gal visgi 7/10.