Kinopavasaris 2016 – Troškulys [LT]

Paskutinę minutę pirkdamas bilietus pakeičiau “Carol” į Troškulį (Жажда). Gal ir ne veltui? 🙂 Nors Blanchet man patinka, bet pagalvojau, kad geriau pasirinksiu europietišką filmą. Moteriško filmo dozę jau gavau iš turkų. Dabar gi iš bulgarų, bet labai skirtingo. Šį kartą jausmai buvo pažaboti ir tik retkarčiais prasiverždavo herojų žvilgsniuose arba skurdžiuose dialoguose. Ore nuolat tvyrojo seksualinė įtampa (kai kur tik prabundanti, kitur atsigaunanti), bet viskas apsiribodavo tais pačiais žvilgsniais, skurdžiais prisilietimais arba vykdavo už kadro. Lyg ir pats filmas buvo išdžiuvęs nuo tos sausros. Bet gerąja prasme! Tas jausmų ne perteklius kadre vertė su įdomumu stebėti toliau. Nors gal kai kurį žiūrovą ir gali apgauti galiausiai. Nes atrodo, kad filme nieko ypatingo taip ir neįvyksta (apart pabaigos). Bet tuo filmas ir žavi. Įdomu, kad į filmą įpinti vizualiniai triukai, nors šiaip filmas yra labai žemiškas, buitinis, o taipogi ir kai kurie dialogai apie Dievą ir gyvenimą, verčia žiūrėt į filmą šiek tiek kitaip, įžvelgt simbolizmą (ypač pabaigoje). Apie skirtingus gyvenimus. Nors herojai ir kalba apie esamą ir pomirtinį, bet galimai ir pasielgus vienaip ir kitaip, kaip gyvenimas gali apsiverst nuo kiekvieno poelgio ir pasirinkimo ir nueiti kita linkme. 8/10

Kinopavasaris 2016 – Meilė ir malonė [LT]

komentaras internete: Labai žavi aktorė Elizabeth Banks

Išties, nors ir sakai sau, kad negali vertint filmo vien už aktorės žavesį, bet.. 🙂 Rimtai gi kalbant, vien grožis nieko nepadaro. Gerai suvaidinta irgi. Dažnai net nieko nesakant. Vien akių ir veido išraiškom. Tuo labiau patiko režisieriaus triukai su antros pokalbio pusės rodymu kaip atspindį veidrodyje (kaip ir matai abiejų kalbančių veidus) ir kai muzika ar šiaip tyluma užstodavo garsą ir galėjai tik nuspėti ką kalbą pagal veidus. Cusack manau gerai tiko tokiam vaidmeniui, tik kažkaip atrodė neužsivedęs jam (nors, gal taip ir reikėjo vaidint Vilsoną, ką žinau). Beach Boys išties ne tokia žinoma grupė pas mus, bet pasirodo kai kas iš jų muzikos girdėta kadaise, kažkur (tikriausiai kaip garso takeliai filmuose). Good Vibrations tai tikrai 🙂 Meilė ir malonė (Love & Mercy) įdomus filmas. Nors turiu pasakyt, ištraukia jį Elizabeth ir Paul’as. Taip, atrodo šiek tiek ištemptas, bet turbūt norėta nuosekliai parodyt ir visą grupės istoriją ir dar istoriją su Melinda. Beje, šiame filme perėjimai tarp praeities ir dabarties man neužkliuvo, čia jie tiko gerai. Na, bet šiokį tokį ištempimą atstoja muzika, kurios malonu buvo klausytis iki titrų pabaigos. 8/10

Kinopavasaris 2016 – Klanas [LT]

Nesiseka man ir su argentiniečiais (apart labai patikusio “Maitvanagiai” prieš eilę metų). Ypač su jų istoriniais faktais pagrįstais filmais. Apie istoriją (juolab tokią spalvingą kaip Pietų Amerikos su jos tironais ir kova už žmonių laisves) kurti reikia, bet ne visada iš istorinio materialo gaunasi geras filmas. Klanas (El Clan) labai puikiai nufilmuotas, operatoriaus darbas nuostabus, garso takelis kerintis, garso, muzikos ir veiksmo kadre suderinimas stilingas. Bet. Nesusižiūri jis gerai. Beje, tas puikus garso takelis lyg ir nuteikia kokiam tai gangsteriškam filmui apie Bonį ir Klaidą, lyg ir turėtų būti kažkokia ypatinga kulminacija. Ji nutinka, bet ne tokia, kokiai nuteikia. Filmas gerai sulipdytas, bet trūksta žiūroviškumo. Arba reik būti argentiniečiu gal 🙂 Tiesa, dėl sulipdymo. Visgi nepatiko būdas pastoviai persijunginėti tarp praeities ir esamo taško. Kažkaip išmušdavo iš istorijos eigos ir prisideda prie tos kulminacijos trūkumo, nes jau nuo pradžių praktiškai pamatai kuo baigsis. Suprantu protu kokį įspūdį norima padaryti tokiu vaizdavimo būdu, bet širdis nepriima. Ir kai kurie herojų poelgiai atrodė ne visai logiški, arba kai kurios scenos likdavo be paaiškinimo ar atomazgos. 7/10

Kinopavasaris 2016 – Neteisėti santykiai [LT]

Rumunai gi sugeba nustebint. Iš pradžių Neteisėti santykiai (Ilegitim) atrodo blankokai, sunkiai įsibėgėja. Bet po mažu vis labiau įsitrauki į šios keistos šeimos painius santykius. Ir šiek tiek netikėta atomazga palieka gana stiprų įspūdį. Vėlgi buitinis siužetas (ir filmavimo stilius), vėlgi kažkodėl mano matytuose rumunų filmuose pasikartojanti tematika, vėl daug kalbų prie stalo, kivirčų, vėlgi rumunai sugeba kažko sužavėti, ko nepavyksta turkams. Nors, prieš kelis metus matytas “Rokeris” (berods irgi rumunų) nepaliko labai gero įspūdžio, bet tai gal labiau išimtis. 8/10

Kinopavasaris 2016 – Gimtinė [LT]

 Nesiseka man su turkiškais filmais paskutiniu metu. Nors “Pandoros skrynia” buvo man geriausias filmas prieš 7 metus. Bet kaip ir praeitais metais “Sivasas” taip ir vakar pamatytas “Gimtinė” pasirodė silpni ar tiesiog nesuprantami. Na, dar laukia trečias turkiškas filmas, gal dar pasiseks. Po Gimtinės (Ana Yurdu) seanso nugirdau vienos žiūrovės komentarą “na, čia toks moteriškas filmas”. Pažiūrėjau po to, kas režisavo. Taip, moteris. Filmas apie jausmus, apie tų jausmų pastovią priešpriešą. Apie bandymą prisitaikyti prie motinos pasaulio, jos meilės ir jos bandymų padėti ir kartu protestas prieš jos brukamą mąstyseną, gyvenimo būdą. Kartu rodoma ir kartų bei skirtingų gyvenimo būdų priešprieša Turkijoje, kai labai tradicinis, religingas, su giliom šaknim gyvenimo būdas susiduria su moderniu, jaunatvišku ir išsilaisvinimo siekiančiu pasauliu. Bet filmas blaškosi šiame jausmų ir priešinimosi sūkuryje, bet nieko konkretesnio taip ir neišsirutulioja. Turbūt tokia ir buvo mintis. Tiesiog labai buitinis jausmų filmas, parodantis dukters ir motinos sąveiką. Kartais dialogai parodo kažką įdomesnio, bet tuoj pat nutrūksta ir vėl ir vėl mums rodomos raudos, maldos ir tie patys kivirčai. Filmo estetika įdomi, visiškai be muzikos, toks realistinis, buitinis vaizdas, bet tuo pačiu gal ir kažko pristingantis norint įsijaust į šią istoriją. Įdomu pamatyti tokį labai ortodoksinį pasaulį mūsų amžiuje. Bet man asmeniškai tik 6/10.

Kinopavasaris 2016 – Nizė – beprotybės širdis [LT]

Šiemet pramiegojau labai bilietų pirkimą, tai šian ir rytoj jau nebuvo bilietų į mano išrinktus filmus. Teko atsarginius variantus imt. Bet dėl šios dienos Nizė – beprotybės širdis (Nise: O Coração da Loucura) nesigailiu. Festivalio atidarymas gavosi geras. Nors filmas gal ir ne iš stipriausių. Perverčiant atskiras filmo akimirkas mintyse vis randi prie ko prikibt. Bet bendras įspūdis vis tiek geras. Ir man tema kažkiek artima, ir visai įdomi pasirodė. Juolab, kad tai biografinis filmas. Suvaidinta gerai, nors kai kurie herojai per daug klišiniai. O blogietis kažkaip stebuklingai ir žiūrovui nematomai pavirsta prijaučiančiu. Kamera sekant iš paskos nori drebėt, bet po to būna stabilūs kadrai iš priekio ar šono ir gaunasi kažkoks disonansas, nes tai nėra koks nors kelionės filmas, kur daug sektum iš paskos herojaus. Tokie epizodiniai pavaikščiojimai koridoriais padaryti tokiu stilium. Kas patiko, tai gerai sumiksuoti stipriai priartinto tapymo ir muzikos fragmentai. Bendrai paėmus filmui trūksta kažkokios dramos, piko (yra keli momentai, bet jie tokie.. pritraukti biškį). O kai kur norėjosi kaip tik daugiau pamatyt (beveik meilės liniją, per daug nespoilinant), bet.. Visgi tai biografinė juosta ir turbūt nenorėta per daug nuklyst nuo realybės. Galvojau apie 8, bet dabar gerai pasvarsčius, gal visgi 7/10.