Kinopavasaris 2016 – Gimtinė [LT]

Nesiseka man su turkiškais filmais paskutiniu metu. Nors “Pandoros skrynia” buvo man geriausias filmas prieš 7 metus. Bet kaip ir praeitais metais “Sivasas” taip ir vakar pamatytas “Gimtinė” pasirodė silpni ar tiesiog nesuprantami. Na, dar laukia trečias turkiškas filmas, gal dar pasiseks. Po Gimtinės (Ana Yurdu) seanso nugirdau vienos žiūrovės komentarą “na, čia toks moteriškas filmas”. Pažiūrėjau po to, kas režisavo. Taip, moteris. Filmas apie jausmus, apie tų jausmų pastovią priešpriešą. Apie bandymą prisitaikyti prie motinos pasaulio, jos meilės ir jos bandymų padėti ir kartu protestas prieš jos brukamą mąstyseną, gyvenimo būdą. Kartu rodoma ir kartų bei skirtingų gyvenimo būdų priešprieša Turkijoje, kai labai tradicinis, religingas, su giliom šaknim gyvenimo būdas susiduria su moderniu, jaunatvišku ir išsilaisvinimo siekiančiu pasauliu. Bet filmas blaškosi šiame jausmų ir priešinimosi sūkuryje, bet nieko konkretesnio taip ir neišsirutulioja. Turbūt tokia ir buvo mintis. Tiesiog labai buitinis jausmų filmas, parodantis dukters ir motinos sąveiką. Kartais dialogai parodo kažką įdomesnio, bet tuoj pat nutrūksta ir vėl ir vėl mums rodomos raudos, maldos ir tie patys kivirčai. Filmo estetika įdomi, visiškai be muzikos, toks realistinis, buitinis vaizdas, bet tuo pačiu gal ir kažko pristingantis norint įsijaust į šią istoriją. Įdomu pamatyti tokį labai ortodoksinį pasaulį mūsų amžiuje. Bet man asmeniškai tik 6/10.

Kinopavasaris 2016 – Nizė – beprotybės širdis [LT]

Šiemet pramiegojau labai bilietų pirkimą, tai šian ir rytoj jau nebuvo bilietų į mano išrinktus filmus. Teko atsarginius variantus imt. Bet dėl šios dienos Nizė – beprotybės širdis (Nise: O Coração da Loucura) nesigailiu. Festivalio atidarymas gavosi geras. Nors filmas gal ir ne iš stipriausių. Perverčiant atskiras filmo akimirkas mintyse vis randi prie ko prikibt. Bet bendras įspūdis vis tiek geras. Ir man tema kažkiek artima, ir visai įdomi pasirodė. Juolab, kad tai biografinis filmas. Suvaidinta gerai, nors kai kurie herojai per daug klišiniai. O blogietis kažkaip stebuklingai ir žiūrovui nematomai pavirsta prijaučiančiu. Kamera sekant iš paskos nori drebėt, bet po to būna stabilūs kadrai iš priekio ar šono ir gaunasi kažkoks disonansas, nes tai nėra koks nors kelionės filmas, kur daug sektum iš paskos herojaus. Tokie epizodiniai pavaikščiojimai koridoriais padaryti tokiu stilium. Kas patiko, tai gerai sumiksuoti stipriai priartinto tapymo ir muzikos fragmentai. Bendrai paėmus filmui trūksta kažkokios dramos, piko (yra keli momentai, bet jie tokie.. pritraukti biškį). O kai kur norėjosi kaip tik daugiau pamatyt (beveik meilės liniją, per daug nespoilinant), bet.. Visgi tai biografinė juosta ir turbūt nenorėta per daug nuklyst nuo realybės. Galvojau apie 8, bet dabar gerai pasvarsčius, gal visgi 7/10.