Сергей Лукьяненко – Рыцари сорока островов

Taip sutapo, kad tai antra iš paskutinių perskaitytų knygų, kur ateiviai tyrinėja žmones, ieško jų silpnųjų vietų ar bando suteikti kažkokią prasmę žmonių nenuspėjamam elgesiui, suprasti jų jausmus, kad juos nugalėti. Ir kaip su “Alient Night” ši knyga apie jaunuosius keturiasdešimties salų riterius įtraukė žiauriai. Gerai, kad trumpa. Bet savaitę turėjau visai sugadintą miego režimą, nes “dar vienas skyrius” užsitęsdavo iki 1-2 nakties 🙂 Iš dalies tai ir gerai jau pažįstamas man ir mėgstamas Lukjanenko stilius (Daiveris, Juodraštis), o taip pat ir neįprastas, intriguojantis siužetas apie vaikus patekusius į keistą vietą ir priverstus kovoti su tokiais pat jaunuoliais. Savotiška Hunger Games versija, bet daugiau mistikos, nežinomybės. Labai mažai atskleidžiama apie tai kas juos čia atgabeno, ko iš jų nori. Tai intriguoja. O kartu ir šiurpina skaitant apie vaikus ir jaunuolius kovojančius, žudančius tokius pat kai jie. Yra knygoje ir retų šviesesnių momentų, bet vyrauja nežinomybės, prislėgtumo, beviltiškumo nuotaikos. Kaip visada su tokiu neįprastu ir labai intriguojančiu siužetu beskaitant pradedi jaudintis dėl pabaigos. Nes labai sunku turėti labai gerą pabaigą ir nepadaryt jos labai banalios. Nesakyčiau kad atomazga gavosi labai stipri. Kažkiek tai visgi nuspėjama ir pagal klišę. Netgi kažkiek susiskamba su Alien Light. Lukjanenko pačioje pabaigoje dar bando tai paversti kažkokia alegorija apie žmonijos nuolatinį skriaudimą vieni kitų. Gal ir gera mintis, tik gavosi kažkaip trumpai, sausokai ir paskubom. Knyga baigiasi gana netikėtai ir be labai jau patenkinančio finalo. Galbūt ji turėjo būti ilgesnė, daugiau parodyti vaikų gyvenimo ir turėt ilgesnį ir sudėtingesnį finalą. Bet kaip tokiam trumpam kūriniui ir turint labai gerą viduriuką galiu duoti 8/10.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *